Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-53-789/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-09-18
Bylos Nr.: I-53-789/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00721-2016-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas: A. M.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

55.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-53-789/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 55.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,dalyvaujant atsakovės atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-01-27 sprendimą Nr. S-24(7-234/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015-09-09 sprendimą Nr. 68-158, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015-06-18 sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-391 (b. l. 2–5, 80–83).

Skunde paaiškino, kad Inspekcija 2015-09-09 patvirtino Kauno AVMI 2015-06-18 sprendimą, kuriame buvo priskaičiuota 4 830,49 Eur gyventojų pajamų mokesčio už 2009 metus, 1 934,95 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, sumažinta 97,60 Eur gyventojų pajamų mokesčio, ir patvirtino 2 761,57 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 1 083,77 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių bei 493 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 193 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių. Nurodė sumokėti 11 396,78 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių. Kauno AVMI 2015-04-24 patikrinimo akte buvo įformintas gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų patikrinimas nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31. Tiek patikrinimo akte, tiek sprendimuose dėl patikrinimo akto tvirtinimo konstatuota, kad 2009 metais pareiškėjui ir jo sutuoktinei neužteko pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Mokesčių administratorius neįtraukė į pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamas 222 690,45 Lt paskolų sumų, kurios grindžiamos skolos rašteliais.

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog, pateikdamas pastabas dėl Inspekcijos 2015-09-09 sprendimo, nurodė, kad buvo įregistravęs individualią įmonę, kurios vardu nuo 1995-09-25 iki 2001-04-01 buvo įsigijęs verslo liudijimą. Nurodė, kad plėtė veiklą, pirko naujus įrengimus, vykdė investicinį projektą nuo 2008 metų, todėl skolinosi lėšas iš giminaičių, artimų kaimynų ir draugų. Skunde pareiškėjas pabrėžė, kad, skolinantis lėšas, nebuvo būtina domėtis, ar paskolinę asmenys legaliai turi piniginių lėšų. Paaiškino, kad tarp skolinusių asmenų visada buvo abipusis pasitikėjimas, o palūkanų niekada vieni iš kitų neimdavo. Pareiškėjas mano, kad Inspekcijos teiginys, jog nustatytos aplinkybės kelia abejonių, ar realiai paskolos buvo suteiktos, neturėtų būti reikšmingas apskaičiuojant mokesčius. Pareiškėjas mano, kad Kauno AVMI, atlikusi mokestinius tyrimus dėl T. K. iš A. A. gautų pajamų ir išlaidų, nustatė, kad jie turėjo finansines galimybes teikti paskolas, tačiau nei Inspekcija, nei Komisija šių paskolų neužskaitė ir nustatė, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei trūko 222 690,45 Lt išlaidoms padengti.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir jis turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų (b. l. 89–94).

Paaiškino, kad Inspekcija patikrinimo metu tyrė, ar pareiškėjas ir jo sutuoktinė tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009-01-01) turėjo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis jie galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2009–2012 m., patirtas asmenines išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė Inspekcijai pateikė Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo: 200 000 Lt savo turimas pinigines lėšas, laikomas ne banke, 50 000 Lt pareiškėjo sutuoktinės turimas pinigines lėšas, laikomas ne banke; 50 vnt. akcijas, turimas sutuoktinio, kurių vertė – 5 000 Lt, bei 50 vnt. akcijų, turimas pareiškėjo sutuoktinės, kurių vertė – 5 000 Lt. Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtą piniginių lėšų likutį ne banke – 250 000 Lt, 2004–2008 m. gautas 1 145 765,71 Lt pajamas, patirtas 2 007 732,59 Lt išlaidas, nustatė, kad sutuoktiniai tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009-01-01) grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo. Atsakovė patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė savo išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Inspekcija atsiliepime pažymėjo, kad atliko pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančios UAB „Dargita“ mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad įmonėje nebuvo apskaitomos visos iš prekybos gaunamos pajamos, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Kauno apylinkės teismas 2013-09-13 nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.1-5360-540/2013 UAB „Dargita“ direktorių (pareiškėją) pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 413 str. 1 d., t. y. už leidimą nelegaliai dirbti darbuotojai, ir paskyrė 3 000 Lt baudą. Nurodė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, siekdami pagrįsti piniginių lėšų šaltinius, teikė skolos raštelių, sutarčių, ir vekselių kopijas. Inspekcija, atlikusi Zenono J. L., A. K., B. V., J. B., D. N., D. N., V. V. pajamų–išlaidų analizę, nustatė, jog šie fiziniai asmenys neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas. Inspekcija T. K. ir A. A. paskolos raštelius pripažino formaliais.

Inspekcijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-6087-426/2016 (toliau – ir Administracinė byla) priėmė 2016-09-06 sprendimą pagal pareiškėjo sutuoktinės skundą dėl tų pačių aplinkybių, todėl yra pagrindas nagrinėjamoje byloje remtis teismų pateiktais išaiškinimais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Komisijos 2016-01-27 sprendimo Nr. S-24(7-234/2015), centrinio mokesčių administratoriaus 2015-09-09 sprendimo Nr. 68-158, Kauno AVMI 2015-06-18 sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-391 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016-02-19 gautas pareiškėjo sutuoktinės R. M. skundas, kuriame pareiškėja nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimais dėl papildomai paskaičiuotų mokėtinų mokesčių, baudų ir delspinigių. Iš pareiškėjos R. M. skundo administracinėje byloje Nr. I-6087-426/2016 turinio ir pareiškėjo skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje matyti, kad abejose bylose ginčas kilęs dėl tų pačių aplinkybių. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, 2016-09-06 priėmė sprendimą pareiškėjos skundą atmesti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad teismo 2016-09-06 sprendimas minėtoje Administracinėje byloje 2016-10-10 apskųsta apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). LVAT 2018-03-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-286-556/2018 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-09-06 sprendimą palikti nepakeistą, o R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teismas pažymi, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas teikia tokius pačius argumentus kaip ir R. M. administracinėje byloje Nr. I-6087-426/2016, juos grindžia tais pačiais paaiškinimais ir įrodymais. R. M. skundo administracinėje byloje Nr. I-6087-426/2016 ir pareiškėjo skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-53-789/2018 turinys yra iš esmės identiškas.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

LVAT 2018-03-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-286-556/2018 nurodė, kad R. M. nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti skundžiamus mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus. Teikiami paaiškinimai niekaip negali patvirtinti, jog ginčo pinigai buvo gauti realių paskolų sutarčių pagrindu. Nurodė, kad R. M. tvirtinimas, jog T. K. iki paskolos suteikimo iš banko išsigrynino nemažas pinigų sumas, neatitinka T. K. sąskaitos išklotinės. R. M. tvirtinimas apie skolinusių asmenų uždarbį kitais teisėtais būdais neparemtais jokiais faktiniais duomenimis, todėl negali patvirtinti jos užimtos pozicijos.

Teismas pažymi, kad iš Komisijos bylos medžiagos matyti, jog 2009-02-25 T. K. ir pareiškėjas yra pasirašę skolos raštelį dėl 200 000 Lt paskolinimo neribotam terminui (Komisijos bylos t. 1, b. l. 71). T. K. 2013-11-20 paaiškinime (Komisijos bylos t. 4, b. l. 84–86) nurodė, kad pinigai buvo saugomi banke ir namuose. Pinigai iš banko buvo paimti per kelis kartus ir paskolinti grynais. Kitame paaiškinime elektroniniu paštu patikslinta, kad T. K. pinigus skolino 2009 m., 200 000 Lt perdavė per vieną kartą, dalyvavo tik pareiškėjas ir T. K., pinigus perdavė prie T. K. namų (automobilyje). Nurodyta, kad tik R. M. žinojo apie skolinamus pinigus. Pareiškėjas 2014-02-24 paaiškinime nurodė, kad pinigus skolinosi pas kreditorius namuose (Komisijos bylos t. 3, b. l. 80–84).

Iš Komisijos byloje esančių T. K. sąskaitų išrašų matyti, kad 2008 metais ir iki 2009-02-25 (skolos raštelio pasirašymo) pinigais nebuvo paimami. Iš T. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad T. K. 2008-06-28 išgrynino 300 Lt, 2008-07-07 –2 000 Lt, 2008-07-15 – 200 Lt, 2008-10-02 – 1000 Lt, 2008-10-29 – 1000 Lt, 2008-12-04 – du kartus po 2 000 Lt (4000 Lt), 2008-12-18 – du kartus po 2 000 Lt (4000 Lt), 2009-01-20 – 1 000 Lt, 2009-02-04 – 200 Lt ir 2 000 Lt (2 200 Lt), 2009-02-09 – 500 Lt, 2009-02-11 – 1 000 Lt. Iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad T. K. Lietuvoje išgrynino 2008-04-29 – 2 000Lt ir 1 000 Lt (3 000 Lt), 2008-05-05 – 2 000 Lt, 2008-05-06 – 1 000 Lt, 2008-05-06 – 2 000 Lt, 2008-05-08 – 1 000 Lt, 2008-05-13 – 2 000 Lt, 2008-05-15 – 1 000 Lt, 2008-05-21 – 2 000 Lt, 2008-05-26 – 2 000 Lt, 2008-05-26 – 1 000 Lt, 2008-05-29 – 2 000 Lt, 2008-06-01 –1 000 Lt, 2008-06-04 – 2 000 Lt, 2008-06-06 – 1 000 Lt, 2008-06-15 – 600 Lt, 2008-06-18 – 3 000 Lt, 2008-06-19 – 3 000 Lt, 2008-06-25 – 800 Lt, 2008-06-26 – 3 000 Lt, 2008-06-28 – 2 000 Lt, 2008-06-30 – du kartus po 1 000 Lt (2 000 Lt), 2008-07-05 – 3 000 Lt, 2008-07-12 – 1 000Lt, 2008-07-25 – 2 000 Lt, 2008-07-26 – 3 000 Lt, 3 000 Lt, 1 000 Lt (7 000 Lt), 2008-08-01 – 2 000 Lt ir 3 000 Lt (5 000 Lt), 2008-08-06 – 1 000 Lt, 2008-08-07 – 3 000 Lt, 3 000 Lt ir 1 000 Lt (7 000 Lt), 2008-08-10 – 1 000 Lt, 2008-08-11 – 2 000 Lt, 2008-08-14 – 2 000 Lt, 2008-08-17 – 3 000 Lt ir 3 000 Lt, 2008-08-19 – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2008-08-26 – 3 000 Lt ir 1 000 Lt (4 000 Lt), 2008-10-01 – 1 600 Lt, 2008-10-07 – 1 000 Lt, 2008-10-24 – 1 000 Lt, 2008-10-28 – 1 000 Lt, 2008-10-31 – 1 000 Lt, 2008-11-02 – 1 000 Lt, 2008-11-06 – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2008-11-07 – 1 000 Lt, 2008-11-14 – 3 000 Lt ir 3 000 Lt (6 000 Lt), 2008-11-16 – 1 000 Lt, 2008-11-19 – 3 000 Lt ir 1 000 Lt (4 000 Lt), 2008-11-21 – 2 000 Lt, 2008-11-26 – 1 600 Lt, 2008-11-28 – 1 000 Lt, 2008-12-03 – 1 000, 3 000 Lt ir 3 000 Lt (7 000 Lt), 2008-12-08 – 6 00 Lt, 2008-12-15 – 2 000 Lt, 2008-12-19 – 600 Lt, 2008-12-26 – 600 Lt, 2008-12-29 – 3 000 Lt ir 2 000 Lt (5 000 Lt), 2009-01-29 – 3 000 Lt, 2009-02-02 – 1 400 Lt, 2009-02-14 – 1 000 Lt, 2009-02-17 – du kartus po 3 000 Lt, 2009-02-20 – du kartus po 3 000 Lt (Komisijos bylos t. 4, b. l. 143–169, 174–192, t. 5, 6–28, 117–120, 168–170).

Byloje nėra kitų duomenų apie T. K. piniginių lėšų išgryninimą iš bankų sąskaitų. Iki skolos raštelio pasirašymo (2009-02-25) nėra duomenų apie didesnių pinigų sumų išgryninimus. Priešingai, visos išgrynintos pinigų sumos iš esmės atitinka ankstesnes sumas, t. y. tiek 2008 m., tiek ir iki 2009-02-25 išlaidos atitiko T. K. įprastas vartojimo išlaidas. Taigi, byloje esantys įrodymai nepatvirtina T. K. Kauno AVMI teiktų paaiškinimų, kad dalį paskolintų piniginių lėšų jis išgrynino iš banko sąskaitos. Taip pat nesutapo pareiškėjo ir T. K. Kauno AVMI nurodytos pinigų perdavimo vietos.

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais taip pat grindžia tuo, kad į jo pajamas nebuvo įtraukta A. A. suteikta paskola bei neįvertintos UAB „Dargita“ suteiktos paskolos. Iš Komisijos bylos duomenų matyti, kad A. A. ir R. M. yra pasirašę paskolos sutartį, kuria R. M. pasiskolino 15 000 Lt ir įsipareigojo grąžinti po penkių metų, t. y. 2014-02-01 (Komisijos bylos t. I, b. l. 72). Pažymėtina, kad Kauno AVMI 2015-04-24 patikrinimo akte Nr. FR0680-260 nustatė, jog A. A. turėjo piniginių lėšų R. M. paskolinti 15 000 Lt, tačiau mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje konstatuota, kad nustatytos aplinkybės kelia abejones, ar realiai buvo suteikta paskola, ar tik surašyta sutartis (sutartyje palūkanos nenumatytos, prievolės įvykdymo užtikrinimas nenumatytas, sutartis notariškai nepatvirtinta, paskolos įforminimo sutarties mokėtojai tiksliai neatsiminė, sutartyje numatyta grąžinimo data – 2014-02-01, tačiau A. A. mokestinio tyrimo metu negrąžinta, mokėtojai nėra išreiškę iniciatyvos dėl piniginių lėšų susigrąžinimo, nors mokėtojai turėjo (turi) išlaidų, susijusių su gyvenamojo namo statybomis). Dėl pareiškėjo UAB „Dargita“ teiktų paskolų pažymėtina, kad mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas teikė paskolas UAB „Dargita“ kitais laikotarpiais, nei pareiškėjas ir jo sutuoktinė skolinosi pinigus. Taigi, nenustatyta, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė, gavę paskolas, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario iki kovo mėn. būtų teikę paskolas UAB „Dargita“. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie realų pinigų gavimą, bei įrodymų, kad tie pinigai buvo panaudoti pagal pareiškėjo nurodytą paskirtį. Be to, Kauno AVMI nustatė asmenis, kurie, anot pareiškėjo, buvo suteikę paskolas, tačiau jie neturėjo finansinių galimybių suteikti tokias paskolas, taip pat nenustatė, kad jie būtų minėtas paskolas suteikę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 str., įvirtinančiu turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, konstatuotina, kad tiek Kauno AVMI, tiek Inspekcija, tiek Komisija pagrįstai 222 690,45 Lt paskolų sumų, kurios grindžiamos skolos rašteliais, neįtraukė į pareiškėjo pajamas.

Teismas, atsižvelgęs į konstatuotas aplinkybes, taip pat į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-09-06 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6087-426/2016, kurio teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka patikrintas LVAT 2018-03-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-286-556/2018, konstatuoja, kad Kauno AVMI, Inspekcija ir Komisija teisingai ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo su sutuoktine turėtas pajamas, ir apmokestino šios sumos dalį, kaip nepagrįstą juridinę galią turinčiais dokumentais. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-01-27 sprendimas Nr. S-24(7-234/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-09-09 sprendimas Nr. 68-158 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-06-18 sprendimas Nr. (04.7.2)-FR0682-391 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-06-30 (su pakeitimais ir papildymais)) 85–87 str., 88 str. 1 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 str. 1 d.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė