Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant privačiai kaltintojai (nukentėjusiajai) L. B., jos atstovui advokatui Raimondui Mažuliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovo advokato Raimondo Mažulio apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš L. B. G. G. naudai 1080 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinama tuo, kad ji visuomenės informavimo priemonėje (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini).lt skiltyje „Klausimai“ (adresas http://www. (duomenys neskelbtini).(duomenys neskelbtini)) paskleidė L. B. šmeižiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią), taip klaidindama visuomenę bei pakirsdama aplinkinių pasitikėjimą (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja L. B., 2015-02-26 įdėjo šį tekstą: „Sveiki. Esame rūpestingi, išsilavinę tėvai: mums rūpi mūsų vaikas, todėl neapsikentę esama padėtimi, norime sulaukti motyvuoto atsakymo į mūsų užduotą klausimą. Norime, kad būtų pasidomėta (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja L. B. Esame labai sunerimę matydami, kad ši mokytoja nesugeba dirbti savo darbo. Ir pas ją pakliuvo mūsų vaikas. Kaip mokyklos administracija laiko tokias ,,mokytojas“? Ar mokyklos direktorė puoselėdama mokyklos aplinką pamiršta ugdymą ir laiko tokias mokytojas kaip L. B. ar nemato, kad kiti mokiniai už ją lietuvių kalbą supranta daug geriau, nei ji pati? Sunerimę esame ne mes vieni, o ir kiti klasės tėvai. Ši mokytoja pati nesupranta savo dėstomo dalyko, mokytoja netaisyklingai kirčiuoja ir kalba. Paklausiau ar rašo diktantus, vaikas pasakė, kad ne. Ar dabar diktantų rašyti nebereikia? Visada žiūriu vaiko sąsiuvinius, juos mokytoja netikrina, paskaitau ką jie užsirašo, pykstu ant vaiko, kad klaidingai nuo lentos nusirašo, jis man sako, kad taip lentoje buvo, tai paprašiau, kad kada nors per pertrauką nufotografuotų lentą ir nustebau pamačiusi, kad mokytoja pati klaidingai aiškina. Jei aš, ne tos srities specialistė, dar pamenu ką mokėmės mokykloje ir suprantu, kad mokytoja nesuvokia ką aiškina vaikams, tai apie kokį mokytojavimą galima kalbėti? Ar mokyklos administracija skaito kaip ji užpildo elektroniniame dienyne pamokos, namų darbus? Kraupu, nes pati rašo su klaidom. Neruošia vaikų įvairiems konkursams. Tai kodėl yra duodama stipri klasė tokiam žmogui, kuriam vienodai šviečia, svarbu ateiti atsėdėti ir išeiti? Pagal amžių jauna mokytoja, bet nemoka sudominti, dirba nekūrybiškai. Juk mokytojas turi mylėti savo darbą, vaikus. Iš vaiko pasakojimo susidarėme įspūdį, kad ji pamokoms nesiruošia, nes pamokos neplaningos, nepasiruošia jokios mokomosios medžiagos, dirba vien iš vadovėlio, jokio savo darbo neįdeda. Ar tik pagal vadovėlį reikia dirbti? Juk ir durnius pagal vadovėlį mokėtų pamoką pravesti. Mums įdomu: 1) Ką mokytoja yra baigusi? Ar studijavo akivaizdžiai ar neakivazdžiai? Manome, kad mokytojo darbe tai didelis skirtumas. 2) Ar šios mokytojos pamokos yra stebimos, kaip dažnai? Manome, kad turi būti stebimos labai dažnai, GAL ims stengtis. 3) Kodėl tokia silpna savo srities specialistė turi tiek daug pamokų? Pažiūrėjome mokyklos tinklapyje ir nusistebėjome. Tokiai mokytojai reikia duoti vos kelias pamokas, dar klausimas ar ir joms ruošis, jei tinginė. Ar administracija ,,akla“, o gal ji kokia giminaitė, kad tokią dar laiko“.

Apeliaciniu skundu privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovas advokatas Raimondas Mažulis prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti G. G. kalta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir paskirti jai bausmę pagal BK nuostatas, įpareigoti atsiprašyti nukentėjusiosios ir priteisti nukentėjusiosios naudai 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei visas nukentėjusiosios patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog paskelbta informacija atitinka objektyviuosius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, jog nesurinkta pakankamai įrodymų, jog tekstą internete įdėjo išteisintoji G. G., yra nepagrįstos. Advokato teigimu, teksto turinys akivaizdžiai rodo, kad jį internete galėjo įdėti asmuo, žinantis, jog nukentėjusioji dirba (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, dėsto lietuvių kalbą, be to, tekstą skelbiantis asmuo akivaizdžiai turėjo suinteresuotumą pakenkti geram nukentėjusiosios vardui ir pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiąja kaip mokytoja, o tokius požymius, apelianto įsitikinimu, ir atitinka išteisintoji G. G.. Dėl interneto prieigos apsaugojimo slaptažodžiu nurodo, kad tą aplinkybę, jog 2015-02-26 (teksto paskelbimo internete dieną) G. G. naudota interneto prieiga buvo apsaugota slaptažodžiu patvirtina: UAB „I.“ 2015-09-07 raštas; M. S. ir G. G. parodymai; Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2015-10-21 nutarimas, o UAB „I.“ darbuotojo parodymai nupasakoja situaciją, kuri buvo ne teksto paskelbimo metu, o 2015-11-26, t. y. praėjus 9 mėnesiams po teksto įdėjimo. Taigi nurodo, kad nei išteisintoji, nei kartu su ja gyvenantis ir ta pačia interneto prieiga besinaudojantis asmuo nenurodė, jog 2015-02-26 slaptažodis šiai prieigai nustatytas nebuvo, o patvirtino visiškai priešingą aplinkybę. Teigia, kad byloje nebuvo visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, esą teksto įdėjimo metu išteisintosios naudota interneto prieiga nebuvo apsaugota slaptažodžiu, dėl to, pasak advokato, padary­damas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas ne tik ydingai taikė in dubio pro reo principą, tačiau ir BPK 301 straipsnio 1 dalį. Dėl nusikalstamos veikos motyvo nurodo, kad labiausiai tikėtina, jog tekstas internete paskelbtas konkurencijos tikslais – dėl darbo, o G. G. pozicija procese rodo, kad ji nesuinteresuota šios nusi­kalstamos veikos atskleidimu, taigi ir jų santykiai nėra tikrai draugiški. Taigi nurodo, kad buvo nustatytas ne tik motyvas, tačiau ir kitos aplinkybės: 1) nukentėjusiosios ir išteisintosios pažinties faktas, 2) išteisinto­sios naudotos interneto prieigos panaudojimo tekstui rašyti faktas, 3) minėtos interneto apsaugojimo slaptažodžiu faktas. Dėl išteisintosios iškeltos versijos, kad 2015-02-26 (ketvirtadienį) iki pat 15:29 val. ji buvo pas mokinį ir vykdė mokymą namuose, nurodo, kad ji nepasitvirtino ir buvo paneigta jau vien tik jos pačios pateiktais rašytiniais įrodymais: 1) kaip matyti iš išteisintosios ir jos gynėjo pateiktų dokumentų (pamokų laiko grafiko ir pamokų tvarkaraščio), ketvirtadieniais G. G. veda 5-ąją ir 6-ąją pamokas, kuri baigiama dar 13:40 val. Atsižvelgiant į neilgą kelionės nuo namuose mokomo mokinio namų iki kaltinamosios gyvenamosios vietos trukmę (apie 14 min – duomenys apie kelionės trukmę pateikti pirmosios instancijos teismui), teigia, kad išteisintoji turėjo visas galimybes tiek grįžti namo, tiek ir parašyti bei paskelbti tekstą; 2) išteisintosios pateiktas grafikas, kuriame nurodomas laikas 15:29 val., akivaizdžiai yra skirtas mokytojo darbo valandų apskaitai (tarifikacijai), o ne tiksliai laikui (kontaktinėms valandoms), praleistam pas mokinį, fiksuoti, taigi mano, kad jis nepatvirtina išteisintosios buvimo pas mokinį iki 15:29 val.; 3) išteisintoji, duodama paaiškinimus teisme, teigė 2015-02-26 nevedusi mokiniui pamokos nuo 12:00 val., kadangi ruošėsi mokyti namuose, tačiau, pasak advokato, tai prieštarauja jos pačios pateiktam pamokų tvarkaraščiui, pagal kurį 5-oji pamoka prasideda būtent 12:00 val. (t. y. nuo 12:00 val. prasideda kontaktinė valanda ir mokytojas privalo būti su mokiniu); 4) net jei 0,89 tarifikacinės valandos (53,4 min nuo 12:00 val. iki 12:53 val.) kaltinamoji būtų skyrusi pasirengti mokyti namuose ir būtų atvykusi pas moksleivį apie 13:10 val. (kelionė, pagal turimus duomenis, kaip minėta, trunka apie 14 min), mokymas namuose būtų turėjęs tęstis 2 valandas ir 19 minučių, o tai gerokai viršija net dviejų įprastų pamokų trukmę (1 val. ir 30 min); 5) nukentėjusiosios pateikti dokumentai, susiję su mokymu namuose, nukentėjusiosios atstovui taip pat kelia nemažai abejonių (pateiktas mokinio mokymo namuose žurnalas yra su taisymais; pamokų tvarkaraštyje yra gausybė netikslumų, kuomet prie mokytojo, dėstančio konkretų dalyką, nurodoma jo nedėstomo dalyko pamoka). Kartu pažymi, kad LR Švietimo ir mokslo ministro 2012-09-26 įsakymu Nr.V-1405 patvirtinto „Mokinių mokymo namuose organizavimo ir tvarkos aprašo“ 6 p. skelbiama, kad „individualu: konsultacijų trukmė gali būti 20–30 minučių“, todėl teigia, kad nėra pareigos vesti pamokas būtent 45 minutes, kaip būna įprastinio mokymo atveju. Todėl advokatas mano, kad išteisintosios pateikta versija dėl jos alibi, t. y. kad teksto paskelbimo internete metu jos nebuvo namuose, yra nepagrįsta ir tai yra išteisintosios gynybinė pozicija. Dėl to apeliantas nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, o byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Atsiliepimu į privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovo advokato Raimondo Mažulio apeliacinį skundą išteisintosios G. G. gynėjas advokatas Vilius Jonaitis prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. išteisintajai G. G. visas apeliacinės instancijos teisme jos turėtas proceso išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu privati kaltintoja (nukentėjusioji) bei jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl G. G. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, ir tvirtina, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga, su tokiais privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.

Faktiniai bylos duomenys – išteisintosios G. G. tiek ikiteisminio tyrimo (b. b. Nr. 05-2-00117-15, 69 b. l.), tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai (1 t., 144–148 b. l.), privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. parodymai (1 t., 148–151 b. l.), liudytojų M. S. (1 t., 151–152 b. l.), A. J. (1 t., 152–153 b. l.) parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos ryšių su visuomene skyriaus 2015-03-30 raštas Nr. RV1-78 (b. bylos Nr. 05-2-00177-15, 33 b. l.); Kriminalinės policijos biuro Specialiųjų užduočių 2-osios valdybos 2015-05-14 raštas Nr. 156 (b. b. Nr. 05-2-00177-15, 42 b. l.); UAB ,,I.“ 2015-09-07 raštas Nr. C15-052 (b. b. Nr. 05-2-00117-15, 44 b. l.), patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini).lt skiltyje „Klausimai“ (adresas http://www. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)) paskelbtas tekstas, kurio parašymu ir paskelbimu ir kaltinama G. G., buvo paskleistas būtent iš G. G. gyvenamosios vietos IP adreso. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien to nepakanka teigti, kad būtent G. G. sukūrė ir internetinėje svetainėje paskelbė jai inkriminuoją tekstą su tikrovės neatitinkančia informacija. Ir štai dėl ko. Pirmiausia, G. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir tapačiai teigė jokių komentarų nerašiusi. Antra, byloje nustatyta, kad išteisintosios G. G. gyvenamojoje vietoje veikė bevielis interneto ryšys, t. y. prie išteisintosios naudojamo IP adreso turėjo galimybę prisijungti ir kiti. Ir nors 2015 m. rugsėjo 2 d. apklausos metu liudytojas M. S. parodė, kad namuose naudoja maršrutizatorių, ir „kiek pamena“, namuose yra prisijungimo slaptažodis, kuris yra naudojamas seniau nei nuo 2015 m. (62–63 b. l.), o G. G. parodė, kad pradžioje nebuvo jokio slaptažodžio, paskui kažkas iš draugų uždėjo lengvą slaptažodį, ir jei gerai pamena, tai tas kodas vis dar yra ir nebuvo keistas 2015 m. (71–72 b. l.), tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio metu duotų išteisintosios G. G. ir liudytojo M. S. parodymų, jie tik manė, kad įvykio metu jų interneto prieiga buvo apsaugota slaptažodžiu, nes po įvykio specialistai jiems pasakė, kad jokio slaptažodžio maršrutizatorius neturėjo. Vertinant šiuos iš dalies prieštaringus, tačiau logiškai paaiškinamus skirtingose proceso stadijose duotus išteisintosios G. G. ir liudytojo M. S. parodymus, svarbu yra tai, kad teisiamojo posėdžio metu jų nurodytas aplinkybes atitinka ir kiti bylos duomenys, tai liudytojo A. J. (telekomunikacijų meistro) apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad pagal iškvietimą 2015 m. lapkričio 26 d. vyko pas klientę, kuri skundėsi, jog nuolat trūkinėja internetas, ir nustatė, kad jog maršrutizatorius neturi slaptažodžio ir prisijungti prie jo galėjo bet kuris vartotojas, turintis įrenginį su bevielio interneto (WIFI) sistema. Taip pat jis parodė ir tai, jog, kai yra nuolatinis IP adresas ir kai nėra slaptažodžio, vartotojo tinklas tampa atviras ir lengvai prieinamas pašaliniams asmenims ir gali kažkas kitas prisijungti prie to maršrutizatoriaus, nes maršrutizatorius gali veikti 100–150 metrų atstumu, o informacija išeina iš galinio įrenginio, būtent iš to maršrutizatoriaus. Taigi išteisintosios versija, kad jos naudota interneto prieiga nebuvo apsaugota slaptažodžiu, nepaneigta. Trečia, išteisintajai inkriminuojamame tekste nurodyta informacija yra bendro pobūdžio, kurią galėjo žinoti bet kokie kiti asmenys, kurie buvo susiję su (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja L. B., kuri tekste, be kita ko, buvo įvardyta tik inicialais, visiškai neatskleidžiant jos tapatybės. Ir galiausiai, teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad G. G. inkriminuojama veika nėra tiek pavojinga, kad už ją būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 154 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne bet koks kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, kadangi pirmiausia, asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Kasacinėje praktikoje, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), nuolat akcentuojama, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Taigi ne kiekvienas priešingas teisei elgesys yra vertinamas kaip nusikalstama veika.

Būtent dėl tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų G. G. kaltę įvykdžius jai L. B. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, dėl kurios ji išteisinta. To, priešingai deklaratyviems apelianto tvirtinimams, nepatvirtina ir UAB „I.“ 2015-09-07 raštas, nes jo turinys pirmiau nurodytų duomenų nepaneigia. Priešingai, kaip matyti iš aptariamo rašto, UAB „I.“ darbuotojas, atsakydamas į policijos pareigūno jam suformuluotą klausimą, ar yra techninė galimybė prie konkrečiam asmeniui priskirtos interneto prieigos, tiekiamos per maršrutizatorių, prisijungti kitu įrenginiu nežinant slaptažodžio, nurodė, kad tai priklauso nuo maršrutizatoriaus konfigūracijos, kuria rūpinasi maršrutizatoriaus savininkas (b. b. Nr. 05-2-00117-15, 43, 44 b. l.). Taigi šis kaip G. G. kaltės įrodymas apelianto vertinamas raštas išteisintosios teiginių apie jos naudotos interneto prieigos apsaugojimą ar neapsaugojimą slaptažodžiu nei patvirtina, nei paneigia. Dėl to, kas paminėta, teigti, kad G. G. išteisinta nepagrįstai, kolegija nemato objektyvaus pagrindo.

Drauge pastebėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Privataus kaltinimo bylose ši pareiga tenka privačiam kaltintojui. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apibendrinant tai, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, kad kaltinimas negali būti pagrįstas prielaidomis ar manymais, o visos abejonės vertintinos kaltinamosios naudai.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų G. G. padarius privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovo advokato R. Mažulio apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovo advokato apeliacinį skundą išteisintosios G. G. gynėjas, be kita ko, prašo priteisti iš privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) išteisintajai visas apeliacinės instancijos teisme jos turėtas proceso išlaidas. Teismui pateikta sąskaita už teisinę pagalbą apeliaciniame procese, taip pat mokėjimo nurodymai, patvirtina 600 Eur sumokėjimą išteisintosios advokatui. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Ši nuostata galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) atstovo apeliacinį skundą, kuris šiuo sprendimu pripažįstamas nepagrįstu, išteisintoji teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o tai viena iš asmens teisių gynimo apeliaciniame procese formų, tačiau byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuriame įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, buvo apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Taip pat teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-687/2012 ir kt.). Šiuo atveju atsižvelgiant į nedidelę suteiktos paslaugos apeliacinės instancijos teisme apimtį bei sudėtingumą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo išteisintajai ir pirmosios instancijos teisme, prašoma suma mažintina iki 300 Eur.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. atstovo advokato Raimondo Mažulio apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) L. B. išteisintajai G. G. 300 Eur (tris šimtus eurų) proceso išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.