Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant atsakovės Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovėms – Vitalijai Mardosaitei ir Kristinai Gureckienei, 2009 m. birželio 23 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J.G. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr.749-984(07)-D/09 panaikinimo bei įpareigojimo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Pareiškėja J.G. ir jos atstovė B.P., tinkamai informuotos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, į teismo posėdį neatvyko. Gautas prašymas bylą nagrinėti joms nedalyvaujant ir skundą patenkinti (b.l. 124).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai ir jos atstovei nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Pareiškėja J.G. skundu (b.l. 6-7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 749-984(07)-D/09, kuriuo pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, bei įpareigoti atsakovę priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Ginčo esmė – sprendimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo teisėtumas ir pagrįstumas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas). Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą, bei imperatyviai nurodomi atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, inter alia – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (11 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Paaiškėjus bent vienai iš Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių po to, kai tarnyba asmeniui paskyrė antrinę teisinę pagalbą ir ji buvo teikiama, šios pagalbos teikimas nutraukiamas. Pagal minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą nustatytą teisinį reglamentavimą antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu nustatoma, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Įstatymų leidėjas Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies taikymą susiejo su įstatyme nurodytų aplinkybių teikiant teisinę pagalbą paaiškėjimu arba pasikeitimu. Teisinės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai apie paaiškėjusias šio įstatymo 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priima tarnyba (23 straipsnio 3 dalis).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose, administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) ar teikimo nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju kruopščiai ištyrusi ir įvertinusi faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad vertinant, ar asmuo, kreipęsis dėl antrinės teisinės pagalbos, atitinka Teisinės pagalbos įstatymo nustatytas sąlygas šiai pagalbai gauti, ar nėra šiuo įstatymu nurodytų aplinkybių antrinės teisinės pagalbos neteikti (11 straipsnio 6 dalis) arba jos teikimą nutraukti (23 straipsnio 1 dalis), kiekvienu konkrečiu atveju yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta jos pareiga, kurią teikiant turi būti laikomasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, nurodytų Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja J.G. 2007 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Prašė paskirti advokatą procesiniams dokumentams parengti ir jai atstovauti (b.l. 32-35). Klaipėdos tarnybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1129-984-A/07 pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Šios teisinės pagalbos teikimas buvo pavestas advokatui L.Z., valstybei garantuojant ir apmokat 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 40-41 ). 2008 m. rugsėjo 15 d. pareiškėja Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą dėl advokato pakeitimo, motyvuodama tuo, kad paskirtas advokatas jai tinkamai neatstovauja (b.l. 42). 2008 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos tarnybos sprendimu Nr. 1451-984(07)-C/08 pakeistas advokatas, teisinės pagalbos teikimą pavedant advokatei M.S. (b.l. 43).

Skundžiamu 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 749-984(07)-D/09 (b.l. 49-50) Klaipėdos tarnyba, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nutraukė pagal 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1129-984-A/07pareiškėjai teikimą antrinę teisinę pagalbą, remdamasi advokatės M.S. 2009 m. balandžio 3 d. pranešimu.

Vadovaudamasi teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, advokatė M.S. Klaipėdos tarnybai 2009 m. balandžio 3 d. pateikė pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos J.G. nutraukimo“, kuriame pateikė motyvus ir nurodė teisinius pagrindus. Pareiškėjos teiginys, kad advokatė tokio prašymo Klaipėdos tarnybai neteikė, nes 2009 m. balandžio 7 d. pareiškėjos atstovei surašė apeliacinį skundą, pripažįstamas nepagrįstu. Liudytojos M.S. parodymais (b.l. 59) bei pateiktu rašytiniu įrodymu – 2009 m. balandžio 3 d. pranešimu (b.l. 44-45) nustatyta, kad advokatė tokį pranešimą atsakovei pateikė ir jis tą pačią dieną užregistruotas, suteikiant jam numerį Nr.(1.7)-69-653. Advokatė minėtame pranešime nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 23 d. sprendimu J.G. ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir 1992 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centras, atlikęs rašysenos ekspertizę, padarė išvadą, jog 1992 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutartį pasirašė J.G., todėl ieškovės teiginys, kad sutartis yra suklastota, nes ji sutarties nepasirašė, paneigtas rašytiniais įrodymais. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senatį ginčyti dovanojimo sutartį, o atsakovas prašo ieškinio senatį taikyti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė 1992 metais jau žinojo apie dovanojimo sutartį, nes pati ją pasirašė, todėl nėra teisinio pagrindo teigti ir nėra kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad apie dovanojimo sutartį ji sužinojo 2007 m. liepos 5 d. ir nuo šios datos jai atsirado teisė ginčyti dovanojimo sutartį bei išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Advokatė pranešime nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Ieškovės teiginiai, kad ji nepasirašė dovanojimo sutarties ir apie šią sutartį sužinojo tik 2007 m. liepos mėnesį, prieštarauja rašytiniam įrodymui – Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadai, kurioje nurodoma, kad dovanojimo sutartį pasirašė J.G. Advokatė daro išvadą, kad J.G. apie dovanojimo sutartį buvo žinoma 1992 metais, o atsakovas teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 84 straipsnio 1 dalis numatė 3 metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniui pateikti pasibaigė iki 2001 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo, o tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.472 straipsnio nuostatos šiam sandoriui netaikomos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, advokatė daro išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimą tikslinga nutraukti, nes advokatės nuomone, tolimesnis atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus.

Klaipėdos tarnyba, įvertinusi advokatės pranešime nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad tolimesnis atstovavimas pareiškėjai byloje neperspektyvus ir, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 749-984(07)-D/09 nutraukė J.G. antrinės teisinės pagalbos teikimą. Sprendimas argumentuojamas tuo, kad ieškovė praleido ieškinio senatį ginčyti dovanojimo sutartį, dovanojimo sutartis nebuvo ir negali būti nuginčyta, todėl nėra teisinio pagrindo ginčyti atsakovo teisės valdyti pastatus, įgytus pagal 1992 m. balandžio 14 d. sutartį, teisėtumo.

Teismas turi vertinti advokatės pranešime nurodytus argumentus bei patikrinti, ar buvo ginčijamame sprendime nurodyti pagrindai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo.

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 23 d. sprendimu (b.l. 46-47) pareiškėjos ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad rašysenos ekspertizė patvirtina, jog dovanojimo sutartį pasirašė J.G. Teismas taikė ieškinio senatį ir nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo bei įrodymų teigti, jog apie dovanojimo sutartį pareiškėja sužinojo tik 2007 m. liepos 5 d., nes pati pasirašė dovanojimo sutartį.

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartimi buvo paskirta rašysenos ekspertizė, ekspertui pateikiant klausimą, ar 1992 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutarties J.G. vardu dviejuose egzemplioriuose, kairėje lapo pusėje, pasirašė J.G. Lietuvos teismo ekspertizės centre ekspertizę atliko vyr. ekspertė, turinti aukštąjį filologinį išsilavinimą, rašysenos ekspertės kvalifikaciją ir 30 metų ekspertės darbo stažą. Ekspertė, įvertinusi parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus, nustatė, kad jie yra esminiai, pastovūs ir sudaro individualią požymių visumą, pakankamą išvadai, kad 1992 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutarties J.G. vardu pasirašė J.G. (b.l. 83-86).

Liudytojos M.S. paaiškinimu (b.l. 63) nustatyta, kad 2009 m. balandžio 3 d. pranešime išdėstė savo nuomonę dėl atstovavimo neperspektyvumo. Kadangi nežinojo, kokį sprendimą priims Klaipėdos tarnyba, parengė apeliacinio skundo projektą ir įteikė pareiškėjos atstovei. Vėliau sužinojo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas ne jos rengtas apeliacinis skundas. Jei būtų anksčiau žinoma ta aplinkybė, jog dirbo nereikalingą darbą, būtų buvęs dar papildomas pagrindas nutraukti pagalbos teikimą, nes pareiškėja pati gali apginti savo interesus.

Ta aplinkybė, kad advokatė M.S. 2009 m. balandžio 7 d. (t.y. po išvados surašymo) parengė apeliacinį skundą (b.l. 52), neįrodo atstovavimo byloje perspektyvumo. Sistemiškai aiškinant Teisinės pagalbos įstatymo nuostatas (2 straipsnio 3 dalis, 23 straipsnio 3 dalis) ji privalėjo pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą (kartu ir pareiškėjos atstovės prašymu parengti apeliacinį skundą), kol nebuvo priimtas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo.

Darytina išvada, kad Klaipėdos tarnybos sprendimas dėl tolimesnio atstovavimo pareiškėjai byloje neperspektyvumo pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pareiškėjos atstovės B.P. paaiškinimu 2009 m. gegužės 26 d. teismo posėdyje (b.l. 61) nustatyta, kad ieškinius teismui parengė patys be advokato pagalbos, advokatės M.S. parengto apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismui nepateikė, nes jame nepareikštas reikalavimas dėl senaties termino atnaujinimo, o Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė pažįstamo juristo 2009 m. balandžio 15 d. parengtą skundą. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir rašytiniai įrodymai (b.l. 52, 114-116). Atsakovės atstovės mano, kad remiantis teismo posėdyje nustatytais įrodymais, yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir dėl to, kad pareiškėja savo teises gali apginti be advokato pagalbos. Teisinės pagalbos įstatymas numato galimybę nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali apginti savo teises (23 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau skundžiamame sprendime šis pagrindas nenurodytas, todėl teisėjų kolegija jo neanalizuoja ir nevertina.

Nustačius, kad Klaipėdos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo teisėtas ir pagrįstas, netenkintinas prašymas dėl įpareigojimo atsakovę priimti sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuspren d ė:

pareiškėjos J.G. skundą, kaip nepagrįstą, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.