Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Žemaitijos pienas” skundu (b. l. 7-10, I t.) ir patikslintu skundu (b. l. 2-5, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama atlyginti tiesioginius (6 592 760,40 Lt) ir netiesioginius (36 919,45 Lt) nuostolius bei priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Paaiškino, kad žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių (toliau – ir Taisyklės) kai kurios nuostatos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I1-08/2004, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.76 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 725, l punktui. Kadangi teismas pripažino kai kurias šių Taisyklių nuostatas prieštaraujančiomis minėtiems teisės aktams, todėl, pareiškėjo nuomone, atsirado prielaidos deliktinei atsakomybei, numatytai CK 6.271 straipsnyje, atsirasti. Taisyklėse įtvirtintas paramos teikimo būdas ribojo įmonės galimybes konkuruoti, nes, atsižvelgdama į jose įtvirtintas nuostatas ginčijamu laikotarpiu, t. y. 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais, už supirkto pieno toną ji mokėjo tokią kainą, kokią mokėjo ir 2002 m. tą patį laikotarpį ir ši kaina buvo aukštesnė nei tuo metu Lietuvos vidutinė. Pažymėjo, kad kitų pieną superkančių ir perdirbančių įmonių vidutinė kaina kiekvienu paramos gavimo mėnesiu laikytina kaip kaina, kuri nusistovėjo 2003 m., kuri ir laikytina rinkos kaina. Dėl tokio kainų skirtumo bei neteisėtų Taisyklėse įtvirtintų sąlygų pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, buvo diskriminuojamas ir dėl to patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kurių nekompensavo gauta parama. Pareiškėjas iš nuosavų lėšų buvo priverstas mokėti pieno gamintojams 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais už supirktą rūšinio pieno toną vidutiniškai 32,41 Lt daugiau nei kitos pieną superkančios ir perdirbančios įmonės, dėl to patyrė išlaidų, kurios sudarytų 5,467 mln. Lt tiesioginių nuostolių. Nurodė, jog atsiradęs lėšų stygius įmonei kliudė laiku atsiskaityti su pieno gamintojais, todėl ji 2003 m. birželio 25 d. buvo priversta sudaryti kreditavimo sutartį su AB „Vilniaus banku”, kuris įmonei suteikė 16 mln. Lt kreditą apyvartinėms lėšoms, mokant fiksuotas 3,89 procentų metines palūkanas, vėliau papildomu susitarimu Nr. l pakeistas į 4,8 procentų metinių palūkanų. Paaiškino, jog paramos teikimo laikotarpiu, t. y. 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais, minėtam bankui sumokėjo 970,4 tūkst. Lt palūkanų, ką taip pat laiko tiesiogiai patirtais nuostoliais. Atlikęs minėtų nuostolių skaičiavimą, pareiškėjas nurodė, jog jo tiesioginiai nuostoliai per minėtą laikotarpį sudaro 6 592 760,42 Lt (5 622 300 Lt + 970 460,42 Lt), be to paaiškino, jog taikant CK 6.251 straipsnio l dalį bei CK 6.249 straipsnio 1 dalį jam atsiranda teisė į negautas pajamas, nes negalėjo disponuoti ankščiau minėtais piniginiais dydžiais, kas sąlygoja netiesioginių nuostolių atsiradimą. Jie, pasak pareiškėjo, skaičiuotini taikant vidutinių palūkanų dydį, mokamą komerciniuose bankuose už indėlius nuo nesumokėtos laiku sumos, todėl pareiškėjo netiesioginiai nuostoliai per minėtą laikotarpį sudaro 36 919,45 Lt (metinės palūkanos yra 147 677,83 Lt (6 592 760,42 Lt * 2,24 proc./l00 proc.; vieno mėnesio palūkanos yra 12 306,48 Lt (147 677,83 Lt/12 ). Pareiškėjas prašė taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį bei 6.210 straipsnio 2 dalį, kuri suteikia teisę reikalauti iš atsakovo įstatymu numatytų procesinių palūkanų (6 proc.) už šioje civilinėje byloje priteistą sumą nuo šios civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Prašymą grindžia tokiais argumentais:

1) nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį Nr. A5-264/2003 ir konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, pagal Konstitucijos 109 straipsnį privalo vykdyti teisingumą vadovaudamasis įstatymu. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir pažeisdamas ABTĮ 116 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos dėl teisinės valstybės principo nuostatas, 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime nurodė, jog ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nagrinėjamu atveju netaikomas, o turi būti vadovaujamasi išimtimi iš minėtos taisyklės, nes norminio teisės akto teisėtumas buvo revizuojamas dėl teisme nagrinėjamos individualios bylos. Nurodo, kad jeigu administracinis teismas norminį administracinį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas). Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas. Ši taisyklė įtvirtinta ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies norma suteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisę, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinus neigiamų pasekmių tikimybę, savo sprendimu nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Prieina prie išvados, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išskyrus atvejus, kai administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu nustato, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. I17-11/2007. Atkreipia dėmesį, kad 2004 m. spalio 28 d. sprendime teisėjų kolegija nepasisakė dėl Taisyklių nuostatų netaikymo nuo jų priėmimo dienos, todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 116 straipsnio 1 ir 2 dalių normų sisteminį aiškinimą, prieina prie išvados, jog Taisyklių atitinkamos normos laikytinos panaikintomis ir netaikytinomis nuo oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimo dėl Taisyklių atitinkamų dalių pripažinimo neteisėtomis paskelbimo „Valstybės žiniose", t. y. 2004 m. lapkričio 4 d. Konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neteisingai aiškino ir taikė ABTĮ 116 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos apie teisinės valstybės principą nuostatas, skirtingai aiškino ir taikė ABTĮ 116 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nei dėl jų taikymo pasisakė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. I17-11/2007, paskelbtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 2. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d.,1994 m. gruodžio 1d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 20 d. nutartį Nr. A5 -1056/2003 ir pažymi, jog AB „Žemaitijos pienas" dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2004 m. kovo 16 d. (b. l. 7, I t.), kuomet Žemės ūkio ministerija jau buvo įvykdžiusi Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais" ir visos paramos lėšos buvo jau paskirstytos ir išmokėtos, pats pareiškėjas taip pat jau buvo gavęs nustatyto dydžio paramą, t. y. santykiai tarp minėtų subjektų jau buvo užsibaigę, atitinkami Taisyklių sprendimai įvykdyti ir sukėlę realių teisinių pasekmių. Konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažeidė vieną esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementą - teisinį saugumą, reiškiantį valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą bei konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija aiškiai nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos bei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 27 d. nutarties Nr. A xx-264/2003 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutarties Nr. A12-219/2004;

2) nurodo, kad Taisyklių atitinkamos nuostatos buvo laikomos teisėtomis ir privalėjo būti taikomos tol, kol nebuvo konstatuotas jų prieštaravimas atitinkamo lygmens teisės aktams ir nebuvo oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą grįsdamas nuostata, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai, atlikti iki atitinkamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis aktas pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, yra neteisėti, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos. Nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tačiau šiuo atveju atsakovo veiksmai atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus bei nebuvo tęsiami po Taisyklių atskirų nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis aukštesnės galios norminiams teisės aktams, kitų norminių teisės aktų reikalavimų atsakovas nepažeidė. Paaiškina, kad visa paramai skirta lėšų suma - 56 mln. litų - paramos gavėjams buvo paskirstyta per 2003 m. birželio-gruodžio mėnesius ir 2004 m. sausio mėnesį. Minėtu laikotarpiu Žemės ūkio ministerija, vykdydama Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais" įpareigojimą teikti nustatyto dydžio paramą perdirbimo įmonėms, veikė teisėtai pagal galiojančias teisės normas, kitaip veikti neturėjo teisinio pagrindo. Vadovaujantis konstituciniu teisės principu lex retro non agit, negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurios neegzistavo jam darant veiką, tad nebuvo galima žinoti jų reikalavimų. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu spręstina, kad veikimas pagal galiojančias ir nepripažintas neteisėtomis teisės normas negali būti laikomas pagrindu, sąlygojančiu valstybės civilinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį, todėl konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime netinkamai pritaikė CK 6.271 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nusprendė, jog AB „Žemaitijos pienas" žala atlygintina CK 6.271 straipsnio pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad toks atsakovo neteisėtų veiksmų aiškinimas skiriasi nuo administracinių teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-06-27 nutartis Nr. A5-264/2003, administracinės bylos Nr. A11-85/2007 ir Nr. A261-237/2009 ir kt.).

3) nepagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimo motyvai bei išvada dėl tiesioginės žalos - kad Taisyklėmis nustatyta parama pieno perdirbėjams turėjo būti suteikta pieno perdirbimo įmonių išlaidoms kompensuoti, kurias jos patyrė, sumokėdamos pieno gamintojams 2002 m. ir 2003 m. birželio-gruodžio mėn. pieno supirkimo kainų skirtumą. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 275 yra nurodyta, jog parama yra skiriama 2003 m. palaikyti 2002 m. birželio-gruodžio mėn. pieno supirkimo kainų lygį, todėl akivaizdu, jog parama nebuvo skirta palaikyti tam tikro pieno perdirbėjų pajamų lygio bei pieno kainų suvienodinimui tarp atskirų įmonių ar nuostolių kompensavimui. 1999 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamente Nr. 1255/1999 „Dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo" 38 punkte nustatyta, kad „...yra draudžiama pagalba, kurios dydis nustatomas pagal 1 straipsnyje išvardytų produktų kainą arba kiekį. Be to, draudžiamos nacionalinės priemonės, leidžiančios suvienodinti 1 straipsnyje nurodytų produktų kainas." Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje Nr. A1-355/2004 yra nurodžiusi, kad vertinant tam tikrą nacionalinį teisės aktą nagrinėjant bylą po 2004 m. gegužės 1 d., reikėtų remtis ir Europos Sąjungos teisės aktais, kadangi Lietuvos teisės aktai jau nuo 1999 m. yra derinami su Europos Sąjungos teisės baze. Todėl Žemės ūkio ministerija neturėjo teisinio pagrindo skirstyti paramos lėšų pagal tai, kiek kuris pieno perdirbėjas pieno gamintojams mokėjo už superkamą pieną. Mano, jog skaičiuojant žalą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai vadovavosi principu, kad skirstant paramą nebuvo atsižvelgta į konkretaus dydžio kainą, kurią konkreti pieno perdirbimo įmonė turėjo mokėti pieno gamintojams ir atitinkamai parama turėjo būti suteikta pieno perdirbimo įmonių išlaidoms kompensuoti, kurias jos patyrė, sumokėdamos minėtą kainų skirtumą. Akcentuoja, kad konkreti paramos suma pareiškėjui buvo paskirta ne Taisyklių 5 punkto 1 dalimi, o Taisyklių 1-uoju priedu, kuriuo įmonėms buvo išdalinta visa Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. litų parama. Nurodo, kad Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusi priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tuo pagrindu, jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 str. 1 d.). Pagal CK 3.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės be kitų pagrindų ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų. To paties straipsnio 5 dalyje paaiškinta, kad „nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas....". Nurodo, kad Taisyklių 4 punkte buvo nustatyta, jog paramai skirtos lėšos paskirstomos kiekvienam mėnesiui proporcingai pagal tuo laikotarpiu 2002 m. supirkto pieno kiekį. Iš šio punkto nuostatos akivaizdu, jog pieno perdirbėjams buvo skirtas fiksuotas paramos dydis - 56 mln. litų, ir, jog pieno perdirbimo įmonių patirtos išlaidos, viršijančios nustatytą paramos sumą, nebus kompensuojamos. Taisyklių 1 priede buvo aiškiai nustatytas paramos dydis, skiriamas AB „Žemaitijos pienas" įmonių grupei 11433000 Lt. Tai, kad AB „Žemaitijos pienas" jis buvo žinomas, patvirtina įmonės 2003 m. liepos 11 d. raštas Nr. 01-1763 (b. 1. 192, III t.), kuriame AB „Žemaitijos pienas" generalinis direktorius žemės ūkio ministrą patikino, kad numatomos paramos dydis jam yra žinomas ir priimtinas. Prieina prie išvados, kad AB „Žemaitijos pienas", dalyvaudamas pieno rinkoje ne vienerius metus ir žinodamas savo pieno gamintojų skaičių ir jų pristatomą pieno kiekį, žinodamas jam skirtos paramos dydį, žinodamas, kad 2003 m. antrąjį pusmetį reikės mokėti pieno gamintojams 2002 m. mokėtas pieno supirkimo kainas, turėjo galimybę tiksliai apskaičiuoti valstybės paramos teikiamą naudą ir galimą riziką bei apsispręsti dėl dalyvavimo paramos teikime. Akcentuoja, jog dalyvavimas programoje buvo savanoriškas ir priimamas paramos skirstymo kriterijus atitinkančio ūkio subjekto laisva valia ir pasirinkimu. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, nepagrįstai neįvertino paties AB „Žemaitijos pienas" veiksmų įtakos pareiškėjo patirtos žalos atsiradimui, t. y. netaikė CK 6.253 straipsnio 1 dalies, 5 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo veika nėra priežastiniame ryšyje su AB „Žemaitijos pienas" deklaruojama žala. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. A525-369/2009.