Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-10-06 · Administracinė byla Nr. A-62-2450-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-10-06
Bylos Nr.
A-62-2450-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00686-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos
Administracinė byla Nr. A62 – 2450/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00686-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 24. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatams K. K., G. K., M. S., L. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, Klaipėdos VGTPT) 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-114-10 (toliau – ir Sprendimas) nepagrįstai atsisakė jai teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2264-473/2010.

Pareiškėja prašė: 1) panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą; 2) pripažinti, kad pagal Tarnybos 2010 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-398-10 (2010 m. kovo 18 d. Sprendimas) Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatė G. K. neteikė ir dabartiniu metu neteikia antrinės teisinės pagalbos; 3) pripažinti, kad pagal Tarnybos 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-428-10 (toliau – ir 2010 m. kovo 22 d. Sprendimą) Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatė M. S. neteikė ir dabartiniu metu neteikia antrinės teisinės pagalbos; 4) pripažinti, kad pagal Tarnybos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-718-10 (toliau – ir 2010 m. gegužės 10 d. Sprendimas) Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatė L. B. neteikė ir dabartiniu metu neteikia antrinės teisinės pagalbos; 5) pripažinti, kad pagal Tarnybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-447-10 (toliau – ir 2010 m. kovo 25 d. Sprendimas) Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas K. K. neteikė ir dabartiniu metu neteikia antrinės teisinės pagalbos; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 5-7).

Nurodė, jog, pateikdama prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, jame išdėstė reikalavimą dėl Tarnybos direktoriaus nušalinimo nuo prašymo nagrinėjimo. Nušalinimas pareikštas dėl to, kad Tarnybos direktorius yra priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu, piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, tokiu būdu užkirsdamas jai galimybę įgyvendinti savo teises į tinkamą teisinės pagalbos suteikimą. Tarnybos direktorius R. V. nenusišalino, todėl, priimdamas Sprendimą, pažeidė pareiškėjos teises.

Taip pat teigė, jog 2010 m. kovo 18 d. Tarnybos Sprendimas, kuriuo jai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-461-637/10 yra fiktyvus, nes tarp jos ir paskirtos advokatės G. K. buvo interesų konfliktas ir ji jokios teisinės pagalbos šioje byloje jai neteikė ir neteikia.

Analogiškas aplinkybes pareiškėja nurodė ir dėl 2010 m. kovo 22 d. Tarnybos Sprendimo vykdymo, kuriuo jai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/10 ir ją teikti pavesta advokatei M. S. Teigė, jog advokatė jokios teisinės pagalbos šioje byloje neteikė ir neteikia.

Žemesnės instancijos teismas

2010 m. kovo 25 d. Tarnybos Sprendimu jai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-26-730/10, ją teikti paskirtas advokatas K. K., šis sprendimas taip pat yra fiktyvus, nes tarp jos ir advokato yra interesų konfliktas, antrinė teisinė pagalba taip pat neteikiama.

2010 m. gegužės 10 d. Tarnybos Sprendimu, kuriuo jai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1633-793/10 bei paskirta ją teikti advokatė L. B., antrinė teisinė pagalba dėl interesų konflikto taip pat nėra teikiama ir advokatė neatstovauja jos interesų.

Pažymėjo, kad Tarnybos direktorius skundžiamame 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendime konstatavo, jog Tarnyba suteikė antrinę teisinę pagalbą penkiose bylose, tuo tarpu Sprendime buvo įvardintos tik keturios bylos. Nei pagal vieną iš jų antrinės teisinės pagalbos teikimas nėra vykdomas, jie yra formalaus pobūdžio, todėl Sprendimu Tarnyba negalėjo atsisakyti suteikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17-19).

Teigė, jog minėtu 2010 m. kovo 18 d. Tarnybos Sprendimu pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, ją teikti paskirta advokatė G. K. Tačiau advokatė buvo pakeista kitu advokatu (V. M.), patenkinus pareiškėjos ir advokatės 2010 m. kovo 24 d. prašymus dėl galimo interesų konflikto.

Minėtu 2010 m. kovo 22 d. Sprendimu pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, paskiriant ją teikti advokatę M. S., kuri 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pakeista kitu advokatu (V. M.), patenkinus advokatės 2010 m. balandžio 21 d. ir 2010 m. balandžio 28 d. prašymus. Savo prašymuose advokatė nurodė, kad pareiškėja su ja nebendrauja, o pagal pareiškėjos atstovo J. S. pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu, todėl ji negali teikti antrinės teisinės pagalbos.

Minėtu 2010 m. kovo 25 d. Sprendimu Tarnyba suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, paskiriant ją teikti advokatą K. K. Iki šiol antrinės teisinės pagalbos teikimas šioje byloje nėra nutrauktas. Tarnyba neturi duomenų, kad antrinė teisinė pagalba šioje civilinėje byloje pareiškėjai nebebūtų reikalinga.

Minėtu 2010 m. gegužės 10 d. Tarnyba Sprendimu suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, paskiriant advokatę L. B. Teisinės pagalbos teikimas šioje byloje taip pat nėra nutrauktas, advokatė nėra pakeista, Tarnyba neturi duomenų, kad antrinė teisinė pagalba šioje civilinėje byloje pareiškėjai nebebūtų reikalinga.

Akcentavo, jog pareiškėja nepagrįstai reiškia kaltinimus advokatams, pati painiojasi, kokiose bylose kokie advokatai jai yra paskirti. Tai parodo, kad pati pareiškėja nededa pakankamai pastangų domėtis jai teikiamos pagalbos eiga, bendrauti ir bendradarbiauti su jai paskirtais advokatais. Be to, bendravimo ir bendradarbiavimo su paskirtais advokatais pareigą pareiškėja yra perleidusi savo įgaliotam atstovui – J. S. Šios aplinkybės parodo, jog pareiškėjos teiginiai dėl advokatų neveikimo ir interesų konflikto vertintini kritiškai, t. y. pareiškėja pati sąmoningai susikuria kliūtis antrinei teisinei pagalbai gauti.

Nurodė, kad Tarnybai kyla abejonių, ar antrinės teisinės pagalbos teikimo/neteikimo faktas apskritai priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kadangi pačią antrinę teisinę pagalbą teikia ne Tarnyba, o jos paskirtieji advokatai, besiverčiantys individualia veikla. Be to, antrinė teisinė pagalba nelaikytina viešojo administravimo funkcija, o ją teikiantys advokatai – viešojo administravimo subjektais. Tarnybos nuomone, galiojantis sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo suponuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo prezumpciją. Siekdama paneigti šią prezumpciją, pareiškėja savo ginčą dėl to, ar suteikta pagalba buvo fiktyvi, ar ne, turėtų spręsti ne administraciniame teisme, o Lietuvos advokatų taryboje ar bendrosios kompetencijos teisme.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 53-54).

Nurodė, kad ji neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip daryti įtaką valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų (toliau – ir tarnybos) priimamiems sprendimams dėl teisinės pagalbos teikimo, todėl šioje byloje teismo priimtas sprendimas neturės įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms.

Prašė konstatuoti pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ABTĮ 40 str.) ir imtis atitinkamų įstatymo leidžiamų priemonių.

Vertino, kad Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 112-119).

Pažymėjo, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės, jog ji mano, kad Tarnybos direktorius R. V. turi nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dėl interesų konflikto, negali būti kvalifikuojama kaip Tarnybos direktoriaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas tiek Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas), tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 6 d. prašyme (b. l. 20) nenurodyta konkrečių argumentuotų priežasčių, dėl kurių, jos manymu, yra kilęs interesų konfliktas, ir nepateikta jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, išskyrus subjektyvų pačios pareiškėjos situacijos supratimą ir vertinimą. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, jog Tarnybos direktoriui R. V. būtų pagrindas nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kadangi sprendimą priėmė šališkas asmuo, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A556 – 1314/2009, Nr. A756 – 921/2009.

Pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba yra teikiama keturiose civilinėse bylose: 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-398 – civilinėje byloje dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos, 2010 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-428-10 – civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/2010 dėl nuostolių atlyginimo, 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-447-10 – civilinėje byloje Nr. 2-26-730/2010 dėl žalos atlyginimo, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-718-10 – civilinėje byloje Nr. 2-1633-793/2010 dėl žalos atlyginimo. 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPC-58-10 pakeista antrinę teisinę pagalbą pagal 2010 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-398-10 paskirta teikti advokatė G. K. ir antrinę teisinę pagalbą skirtas teikti advokatas V. M. 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPC-71-10 pakeista antrinę teisinę pagalbą pagal 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-428-10 paskirta teikti advokatė M. S. ir antrinę teisinę pagalbą skirtas teikti advokatas V. M. Šias aplinkybes patvirtino ir teismui pateiktos cituojamų sprendimų kopijos (b. l. 37-48). Taigi, pareiškėjai 2010 m. rugsėjo 6 d. teikiant prašymą (toliau – ir Prašymas) suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 20-24), keturiose civilinėse bylose jai jau buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokant šimtą procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šias aplinkybes patvirtino ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys apie civilinių bylų, kuriuose pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, eigą (b. l. 61-72). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog faktinė situacija nagrinėjamoje byloje atitinka VGTGĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo kriterijus, t. y. pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos padavimo metu ir sprendimo priėmimo metu (2010 m. rugsėjo 6 d. ir 2010 m. rugsėjo 9 d.), buvo pradėtos daugiau kaip 3 civilinės bylos.

Nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 6 d. prašyme pareiškėja teigė, kad antrinė teisinė pagalba yra reikalinga administracinėje byloje Nr. I-2264-473 (b. l. 25-29). Pareiškėja su prašymu pateikė ir 2010 m. birželio 23 d. patikslintą skundą, kuris pateiktas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (b. l. 30-31) bei teismo šaukimą, patvirtinantį, kad teismo posėdis paskirtas 2010 m. spalio 26 d. (b. l. 9). Taigi pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje ginčo byloje, kurioje jau yra pateikusi skundą. Taigi prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą jau pradėtame procese po skundo pateikimo teismui. Teismo vertinimu, iš to seka, kad pareiškėjai pačiai nebuvo kliūčių tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, jos pateikti procesiniai dokumentai buvo priimti ir nagrinėjami teisme, tai patvirtina ir „Liteko“ duomenų bazėje fiksuota administracinės bylos Nr. I-2264-473/2010 proceso eiga. Šias aplinkybes teismas vertino kaip vieną iš sąlygų, suteikusių pagrindą atsakovui konstatuoti, jog ginčijamu sprendimu nebus pažeisti įvardijami VGTPĮ 3 straipsnyje numatytieji lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principai (VGTPĮ 3 str. 1, 2, 4 p.) ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo pagrindai.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjos teiginiai, kad jai antrinė teisinė pagalba teikiama tik formaliai, kadangi ji nėra patenkinta jai paskirtų advokatų teikiamų teisinių paslaugų kokybe, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Jei pareiškėja manė, jog advokatas(ai) pažeidė jos teises, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 51 straipsnyje yra numatyta, kad, kilus kliento ir advokato ginčui dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą. Toks ginčas gali būti sprendžiamas kreipiantis į Lietuvos advokatūrą ar į bendrosios kompetencijos teismą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytas teismingumo taisykles. Be to, konstatavo, jog LVAT savo praktikoje nurodo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra preziumuojamas, kadangi asmeniui paskirto advokato įgaliojimai atitinkamo skundo nagrinėjimo metu nenutrūksta, nebent antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas arba pasibaigtų savaime (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A556 – 1314/2009, Nr. A502 – 1065/2009). Todėl nepaneigus šios prezumpcijos ir nustačius, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjai keturiose civilinėse bylose buvo paskirta ir teikiama antrinė teisinė pagalba, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba pagal įvardijamus sprendimus nebuvo teikiama, pareiškėjos skundą teismas šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 123-125).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir subjektyvus, visapusiškai neatskleistos bylos aplinkybės, byla išnagrinėta šališkai.

Teigia, kad teismo sprendime neužsimenama apie įgalioto atstovo J. S. pateiktą faktinę aplinkybę, kaip Tarnybos direktorius R. V., 2010 m. lapkričio 12 d. pareiškėjai atvykus pas Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatą K. K., pareiškėją išvarė iš Tarnybos patalpų. Panašus ir analogiškas R. V. elgesys pareiškėjos atžvilgiu tęsiasi nuo pat 2005 metų. Pirmosios instancijos teismas tokius faktus vertino kaip subjektyvų faktų supratimą, savo poziciją grindė LVAT nutartimi administracinėse bylose Nr. A556 – 1314/2009 ir Nr. A756 – 921/2009, kuriose yra atmesti jos atstovo J. S. ir pareiškėjos apeliaciniai skundai. Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai pritaikė šią teisminę praktiką, nes teismo posėdyje nedalyvavo direktorius R. V., taigi nebuvo galimybės atskleisti aplinkybių, susijusių su nušalinimu. Be to, administracinėje byloje Nr. A556 – 1314/09 teismo kolegija pabrėžė, jog tai per se nereiškia, kad, esant abejonėms dėl valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens subjektyvumo stokos, dėl kitų priežasčių, nenurodytų nei VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, nei Įstatymo II straipsnio 1 dalyje, toks asmuo neturi pareigos nusišalinti. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, ir kitos, nei aukščiau aptartuose įstatymuose nurodytos priežastys, galėtų būti laikomos valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens nušalinimo ar nusišalinimo pagrindu, tačiau tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog jos turi įtakos tokio asmens objektyvumui, priimant atitinkamus sprendimus ar pan. Tarnybos direktorius R. V. 2009 metais visiškai nusišalino nuo visų įgalioto atstovo J. S. klausimų sprendimų.

Pažymi, jog teismas vadovavosi tik atsakovo pozicija ir bylą nagrinėjo šališkai.

Sprendžiant klausimą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto, pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nevertintos aplinkybės, susijusios su faktinės teisinės pagalbos teikimu. Nevertinta, kad pareiškėja pati visiškai negali atstovauti sau bylose ne tik dėl kompetencijos neturėjimo, bet ir dėl sveikatos būklės.

Nurodo, jog teismas ignoravo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnio reikalavimus, asmenų teisę į teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

Be to, pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas įteisino advokato neliečiamumą. Teismo pozicija, kad asmuo negali atsisakyti advokato, kad asmeniui būtina kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą, yra nepagrįsta.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautiniams teisės aktams.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 131-133).

Dėl Tarnybos direktoriaus R. V. nenusišalinimo atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nebuvo nurodytos priežastys, dėl kurių Tarnybos direktorius turėtų nusišalinti. Direktoriui taip pat nebuvo žinomos jokios aplinkybės, kurios galėtų sukelti jo viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą ir trukdytų jam pareiškėjos prašymą išnagrinėti objektyviai bei nešališkai. Šiuo atveju direktorius nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo nutarė nenusišalinti, nesant VAĮ 25 straipsnyje numatytų nusišalinimo pagrindų, ir byloje skundžiamą sprendimą Tarnybos vardu priėmė pats.

Dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo, atsakovas nurodė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba buvo teikiama daugiau nei trijose bylose. Pareiškėja nepranešė, kad antrinė teisinė pagalba kurioje nors iš bylų būtų nereikalinga. Toliau atsakovas remiasi savo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.

Dėl pažeistos pareiškėjos teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą nurodo, jog teisė gauti antrinę valstybės garantuojamą pagalbą, išskyrus būtinąjį gynėjo dalyvavimą kaltinamojo teisėms ginti, nėra prigimtinė ar konstitucinė žmogaus teisė. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji pajėgi šią teisę garantuoti. Be to, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, Tarnybai antrinės teisinės pagalbos organizavimui skirtos lėšos, lyginant su 2008 metais, yra sumažėjusios beveik 30 procentų. Tuo tarpu dėl tų pačių ekonominių veiksnių asmenų, kurie patenka į turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ratą skaičius, lyginant su 2008 metais, yra išaugęs 40-50 procentų. Taigi akivaizdus jau esamo poreikio antrinei teisinei pagalbai ir turimų resursų neatitikimas yra pernelyg didelis, Tarnybai, suteikus antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai daugiau kaip keturiose bylose, pritrūkus lėšų, būtų pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Be kita to, antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų skaičius taip pat yra ribotas.

Pažymėjo, jog teismas neįteisino pareiškėjos įvardijamo advokato neliečiamumo, o tik apgynė esminius advokato veiklos laisvės ir nepriklausomumo principus.

Atsakovo nuomone, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas pareiškėjai tuo pagrindu, kadangi jai tuo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, buvo teisėtas, būtinas ir proporcingas teisės apribojimas, pritaikytas remiantis įstatymu. Jis visiškai atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytas teisių apribojimo sąlygas, todėl nepažeidžia Chartijos 47 straipsnio.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 129-130).

Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Prašo pareiškėjai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti baudą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinės teisinės pagalbos teikimą administracinėje byloje Nr. I-2264-473/2010 dėl Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. S-56 apskundimo.

Byloje nustatyta, kad ginčijamą sprendimą priėmė Tarnybos direktorius R. V., nors Prašyme pareiškėja buvo pateikusi reikalavimą jam nusišalinti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir padaryta išvada, kad Tarnybos direktorius neprivalėjo nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl tų pačių argumentų iš naujo nekartoja. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai neįvertino pareiškėjos ir R. V. susitikimo 2010 m. lapkričio 12 d. aplinkybių, atmestinas, kadangi ši faktinė aplinkybė įvyko jau po skundžiamo sprendimo priėmimo. R. V. pozicija dėl jo nenusišalinimo aiškiai išreikšta ir pagrįsta byloje esančia medžiaga, todėl aplinkybės, susijusios su jo nenusišalinimu, buvo visapusiškai atskleistos ir jam nedalyvaujant teismo posėdyje. Byloje nustatyti duomenys neleidžia teigti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu tarp pareiškėjos ir R. V. egzistavo interesų konfliktas ar buvo kitos aplinkybės, nenurodytos VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, lėmusios R. V. būtinybę nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A556 – 1314/2009, A756 – 921/2009.

Toliau analizuojant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą iš esmės, pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822 – 1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 – 1390/2010).

Konkrečiu atveju yra aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (keistas 2008 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. X-1492 ir galiojantis nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat paminėtina VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalis, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146 – 271/2010).

Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad analizuojant skundžiamo Klaipėdos VGTPT sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.

Tanybos Sprendime nurodoma, jog pareiškėjai 2010 m. Tanyba antrinę teisinę pagalbą suteikė 5 bylose, iš kurių keturios bylos yra civilinės: (1) 2010 m. kovo 18 d. priimtas Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-398-10, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-461-637/10 iki 2011 m. kovo 23 d. (b. l. 37), (2) 2010 m. kovo 22 d. – Tarnybos sprendimo Nr. (1.31)-TPA-428-10, kuriuo pareiškėjai paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/10 iki 2011 m. kovo 27 d. (b. l. 41-42), (3) 2010 m. kovo 25 d. – Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-447-10, kuriuo pareiškėjai paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-26-730/10 iki 2011 m. kovo 30 d. (b. l. 45-46), (4) 2010 m. gegužės 10 d. – Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-718-10, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1633-793/10 iki 2011 m. gegužės 15 d. (b. l. 47-48).

Pareiškėja nurodo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtose bylose yra fiktyvus, o antrinė teisinė pagalba realiai neteikiama. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.

Tokia išvada išplaukia iš žemiau nustatytų aplinkybių: Tarnyba 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-58-10 pakeitė advokatę G. K. (paskirtą anksčiau minėtu 2010 m. kovo 18 d. Tarnybos sprendimu) į advokatą V. M. (b. l. 38-40). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad advokatas civilinėje byloje Nr. 2-461-637/10 buvo pareiškėjos atstovas (inter alia dalyvavo vykusiame teismo podėdyje) (b. l. 61-63). Tarnyba 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-71-10 pakeitė advokatę M. S. (paskirta anksčiau minėtu Tarnybos 2010 m. kovo 22 d. sprendimu) į advokatą V. M. (b. l. 43-44). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad advokatas civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/10 buvo pareiškėjos atstovas (inter alia dalyvavo vykusiuose teismo posedžiuose) (b. l. 65-68). Duomenų, kad būtų nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos 2010 m. kovo 25 d. ir 2010 m. gegužės 10 d. sprendimus taip pat nėra. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėją civilinėje byloje Nr. 2-26-730/10 atstovauja advokatas K. K. (b. l. 69-72). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad advokatė L. B. nuo antrinės teisinės pagalbos byloje Nr. 2-1633-793/10 teikimo buvo nušalinta tik 2010 m. lapkričio 15 d. (b. l. 88), tai yra jau po ginčijamo sprendimo priėmimo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal minėtus Klaipėdos VGTPT sprendimus, kuriais rėmėsi atsakovas, buvo pasibaigęs. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pagal minėtus sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas, jos Prašymo nagrinėjimo metu, buvo pasibaigęs ar nutrūkęs. Byloje nesant duomenų, kad antrinė teisinė pagalba nurodytose bylose būtų nutrūkusi ar pasibaigusi, preziumuojama, kad antrinė teisinė pagalba, pareiškėjos Prašymo nagrinėjimo metu, buvo tęsiama.

Apibendrinant darytina išvada, jog ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba pareiškėjui buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tačiau kolegija kartu pažymi, kad ši faktinė aplinkybė savaime nenulemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje (pareiškėjos Prašyme nurodytoje) byloje pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus VAĮ 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A146 – 71/2011, pateiktas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo taisykles (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Klaipėdos VGTPT, priimdama ginčo sprendimą, argumentavo ekonomine valstybės padėtimi, tarnybai kaip asignavimų valdytojui skirtu mažesniu finansavimu bei antrinės teisinės pagalbos išaugusiu poreikiu asmenims, turintiems teisę šią antrinę teisinę pagalbą gauti. Tarnyba pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė įrodymus dėl šių aplinkybių (b. l. 74-85).

Teisėjų kolegijos nuomone, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecijos teisei pagrįsti gali būti atsižvelgiama ir į šias paminėtas aplinkybes, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai teisinė pagalba negali būti teikiama. Tarnyba visiškai neanalizavo ir nevertino, ar pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba, koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan., ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Tai neatitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirties – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmeniui, kad šis galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (VGTPĮ 1 str. 1 d.) bei pažeidžia VAĮ 8 straipsnio viešojo administravimo subjekto sprendimams keliamus reikalavimus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl Tarnybos veiksmų, priimant 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 str.) – Tarnyba įpareigojama pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde nurodytų savarankiškų reikalavimų – pripažinti tai, kad advokatai G. K., M. S., L. B., K. K. jai neteikė antrinės teisinės pagalbos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada (b. l. 3, 118-119), kad šie reikalavimai negali būti savarankišku šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (ABTĮ 44, 45 str.).

Pagrindo skirti pareiškėjai baudą taip pat nenustatyta, todėl trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimas netenkinamas (ABTĮ 59 str. 1 d., 71 str. 6 d., 77 str. 2 d., 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-114-10 panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 6 d. prašymą Nr. ATP-1584 išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas Ablingis Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas