- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-25
- Bylos Nr.
- I-683-437/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02607-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybai, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4) ir patikslintu skundu (b. l. 54-61) prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, 7 223,58 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d; 2) atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundui paduoti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymi, kad nuo 2004 m. balandžio 13 d. pareiškėjui buvo paskirta 1395,53 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal LR Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. pensija buvo perskaičiuota teisėtai, tačiau pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 2 priedą pareiškėjo pensija perskaičiuota dar kartą. Mano, kad pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 str. yra neteisėtas, nes šis mažinimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms.
Dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nurodo, kad Laikinajame įstatyme nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas. Vyriausybės neveikimas (Laikinojo įstatymo 16 str. 4 dalyje jai buvo numatyta pareiga nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą) nuo 2010 m. liepos 1 d. vyksta kiekvieną dieną, yra testinis, todėl terminas prašyti išmokėti neišmokėtos pensijos dalį nėra praleistas, nes neveikimas, neatliktas tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Prašymo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai ir skundo teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies pareiškėjas nepadavė dėl to, kad tikėjo valstybe ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai (2010 m. liepos mėn.) nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui ir Vyriausybė savo pareigą įvykdys. Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo (t. y. nuo 2010 m. vasario mėn.) yra nelogiška, nes Laikinajame įstatymo 16 str. buvo numatyta, kad sumažintų pensijų mechanizmas Vyriausybės turi būti nustatytas tik 2010 m. liepos mėnesį ir valstybinių pensijų gavėjai tikėjosi to kompensavimo mechanizmo priėmimo sulaukti, todėl ir skundimui nebuvo pagrindo. Solidarizavosi su visais piliečiais esant ekonominiam sunkmečiui, kuriems buvo sumažintos įvairios išmokos ir atlyginimai. Trijų metų skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos mėn., kada turėjo būti nustatytas pensijų kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministeriją 2013 m. birželio mėn., tad ir šiuo atveju 3 metų terminas kreiptis su skundu dėl neišmokėtos pensijos dalies nėra praleistas. Pareiškėjui valstybinė pensija, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, buvo mokama pagal turėtas draudžiamąsias pajamas, taigi sprendimai dėl pensijos dydžio atsakovo buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tiktai tą mėnesį, kai gaudavo pensiją, atitinkamai kiekvienas toks atsakovo sprendimas galėjo būti teisiškai skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Apie tai, kad sprendimai dėl pensijos dydžio atsakovo buvo priimami kiekvieną mėnesį, patvirtina tai, kad atsakovas – Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, išleisdavo kiekvieną mėnesį atskirą potvarkį, su atskiru potvarkio numeriu, su atskira potvarkio data, kiekvieną mėnesį potvarkis pasirašytas aukšto ministerijos pareigūno – kanclerio.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis dėl termino. Mano, kad pagal teismų suformuluotą praktiką, šiam ginčui Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. pagal analogija netaikytina. Šioje administracinėje byloje ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto, atsakingo už valstybinės pareigūno pensijos paskyrimą, jo dydžio apskaičiavimą ir t. t. veiklos, skirtos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: neteisėto individualaus (t. y. pareiškėjui) administracinio sprendimo priėmimo, netinkamos įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, netinkamų įstatymo nustatytų administracinių paslaugų teikimo (neteikimo), netinkamo viešųjų paslaugų teikimo administravimo. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų), kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas nekonstitucinėmis, priėmimo. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Krašto ministerijos atsisakymas išmokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką geruoju iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, nes atsakovė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo, o įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, taip pat neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemoką, nes nėra reglamentuojančio teisės akto, numatančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutiko. Atsiliepimuose (b. l. 21-23, 69-70) nurodo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui pensija buvo mažinama tiek Laikinojo įstatymo 4, tiek šio įstatymo 5 straipsnio pagrindu, o nurodytų straipsnių reglamentavimas bei galiojimas laike skiriasi, pensijos pareiškėjui mokėjimo pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal kiekvieną straipsnį atskirai. Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, taip pat, nėra kitų teisės aktų, kuriose būtų numatytas toks mechanizmas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pensija buvo mažinama pagrįstai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. priėmus 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, todėl pareiškėjui pensija šiuo pagrindu nebemažinama nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.
Dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą termino nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (adm. byla Nr. A552-519/2013) nurodė, kad pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo minėtas normas, pareiškėjas savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą.
Pažymi, kad 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 papildomai buvo išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija dėl 3 metų senaties termino skundui paduoti taikymo analogiškose bylose. Pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie (pareiškėjai) privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei bylos medžiagos, pareiškėjas neskundžia konkrečių atsakovo sprendimų (administracinių aktų), pirmoji, t.y. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta pensija, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Į pensiją mokančią instituciją, t.y. į atsakovą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. birželio mėnesį, o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. liepos 8 d., vadinasi pareiškėjas praleido minėtą trejų metų terminą skundui paduoti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų (motyvų), patvirtinančių objektyvias aplinkybes, dėl kurių jis taip ilgai delsė, nesikreipdamas į teismą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40-42) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija priima sprendimą dėl karių valstybinių pensijų skyrimo, perskaičiavimo, pati tiesiogiai šias pensijas kas mėnesį moka. Taigi, tik Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos atstovų priimti sprendimai dėl kario valstybinės pensijos skyrimo, perskaičiavimo ir mokėjimo šių pensijų gavėjams sukuria atitinkamas teises ir pareigas, tuo tarpu Lietuvos kariuomenei teisės aktai nesuteikia jokių įgaliojimų skiriant, perskaičiuojant ir mokant karių valstybines pensijas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Terminas skundui paduoti atnaujintinas. Skundas tenkintinas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2004 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 14) nuo 2004 m. balandžio 1 d. neterminuotai paskirta 1 446,18 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos kanclerio potvarkiais dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo (b. l. 6-11, 13), taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatas, pensija buvo perskaičiuojama. Pareiškėjas 2013 m. birželio 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministrą prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 28-29). Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija 2013 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 12-01-XXXX informavo pareiškėją, kad nėra priimta įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio pensijų kompensavimo tvarką, o tokia tvarka turi būti nustatyta iki 2013 m. IV ketvirčio pabaigos, todėl išmokėti pensijos nepriemoką Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija galės tik kai kompensavimo tvarką reglamentuojantys teikės aktai bus priimti (b. l. 16).
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Nustatyta, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. (ką nurodo ir pats pareiškėjas), pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 11 d., todėl teismas 2013 m. lapkričio 21 d. raštu pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pateikti įrodymus dėl termino praleidimo (b. l. 54).
Pareiškėjo atstovas advokatas teismui 2013 m. gruodžio 9 d. pateikė teismui patikslintą skundą su prašymu atnaujinti 3 metų terminą dėl pensijos nepriemokos kreiptis į teismą (b. l. 57-61).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas (šiuo atveju pensijų dydžio ribojimai) ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus.
Žemesnės instancijos teismas
LR valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, neprieštaringas, suprantamas teisinių santykių dalyviams (2005 m. gegužės 29 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d.). Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002 m. liepos 11 d. sprendimas Marks & Spencer byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12). Nors veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktais sutrumpinti termino, tačiau tai daroma su sąlyga, kad ne tik naujai nustatytas terminas yra protingas, bet ir naujuose teisės aktuose įtvirtinta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią, priėmus šiuos teisės aktus, ginčo šalims suteikiamas pakankamas terminas pateikti grąžinimo prašymus, kuriuos jie turėjo teisę pateikti galiojant ankstesniems teisės aktams; tokia pereinamojo laikotarpio tvarka būtina, nes šiems prašymams nedelsiant taikant trumpesnį senaties terminą, nei prieš tai galiojęs, iš kai kurių ginčo šalių atgaline data būtų atimta teisė į kompensaciją arba jie turėtų tik labai trumpą terminą šiai teisei įgyvendinti (2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12).
Vertinant pareiškėjo patikslintame skunde nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, darytina išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai.
Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje be kita ko išaiškinta, kad prieš kreipdamasis į teismą asmuo prašymą turi pateikti pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai. Pažymėtina, kad prašymą išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 2 d. Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad į Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministeriją ir teismą pareiškėjas kreipėsi per protingą terminą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, todėl konstatuotina, kad gindamas savo teises, pareiškėjas veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas atsižvelgia ir į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Kaip jau minėta, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, o tai sudaro sunkumus pareiškėjams nuspręsti, kada suėjo tam tikras terminas kreiptis į teismą ar į atsitinkamas institucijas. Pažymėtina, kad paskirta pensija pareiškėjui buvo mažinta jau nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau jis nebuvo informuotas apie tai, kad savo teisę į pensijos nepriemoką jis galėjo ginti per 3 metus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Pažymėtina, kad, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Pareiškėjas pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos jai buvo apskaičiuojama ir išmokama valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai.
Taigi teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos. Be to, pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę tikėtis, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo atitinkamos institucijos pradės grąžinti jam neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į protingumo ir teisingumo principus, terminas skundui paduoti atnaujinamas.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. sausio 26 d. redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. (Nr. XI-2195, Žin., 2012, Nr. 82-4274).
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., 107 str., Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Taip pat minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, todėl galimas visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimas.
Pažymėtina, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, mano, kad pareiškėjui visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to pareiškėjo pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jo teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę.
Svarbu paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu nagrinėjamoje byloje pareiškėjui išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 str. 1 daliai, taikymo.
Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos 2013 m. liepos 22 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 24-25) patvirtina, kad pareiškėjui A. S. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo 1 395,53 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) antroji grafa). Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 1 144,61 Lt ir ginčo laikotarpiu turėjo būti išmokėta 36 627,52 Lt (1 144,61 Lt. x 32 mėn.) (pažymos (duomenys neskelbtini) trečioji grafa). Šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir sumažinta, o ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 29 403,94 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ketvirtoji grafa). Taigi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo yra 7 223,58 Lt (36 627,52 Lt - 29 403,94 Lt). Ginčo dėl šios sumos byloje nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 7 223,58 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos.
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 p. nurodo, jog nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių Rekomendacijų 8 p. nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Pagal ABTĮ 44 str., 45 str. nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet šių išlaidų detalų paskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 str. 1 d.). Nesant įrodymų pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas teismas neturi pagrindo jas priteisti.
Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia pateikdamas 2013 m. gruodžio 6 d. atstovavimo sutartį, sudaryta 2013 m. gruodžio 6 d. su advokato padėjėju R. B. (b. l. 62), pinigų priėmimo kvitą (b. l. 63), sąskaitą už teisines paslaugas (b. l. 64). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad advokato padėjėjui už patikslinto skundo surašymą pareiškėjas sumokėjo 500 Lt.
Teisinių paslaugų teikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543, kuriuo nustatyta 1000 Lt MMA. Teismui patikslintas skundas pateiktas 2013 m. gruodžio 9 d.. Išlaidos už skundo surašymą priteistinos pagal Rekomendacijų 8.2 p., kuriame nurodytas maksimalaus advokatui priteistino užmokesčio už ieškinio ar skundo parengimą dydis yra 3000 Lt (3 x 1000 litų). Pareiškėjas prašė priteisti 500 Lt sumą už patikslinto skundo padavimą. Pareiškėjo apmokėta suma už skundo ir jo patikslinimo surašymą neviršija Rekomendacijų 8.2 p. nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, jog ši byla nėra sudėtinga, nėra didelės apimties, nereikalaujanti specialiųjų žinių, proceso metu nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, skundo parengimas nereikalavo išsamios teisės normų analizės. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą mažina iki 400 Lt. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš šalies, dėl kurios kaltės atsirado pareiškėjui valstybinės pensijos dalies nepriemoka – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, pareiškėjo A. S. naudai 7 223,58 Lt (septynis tūkstančius du šimtus dvidešimt tris litus ir penkiasdešimt aštuonis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Priteisti A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.