Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-11-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-303-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
1A-639-303-2013
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-00540-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audronė Kartanienė (pirm.), Daiva Kazlauskienė, Artūras Šumskas
Nuteistasis
K. Š.
Advokatai
Romualdas Mikliušas
Kategorijos

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Jolanta Bagdonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00540-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teisėjų Artūro Šumsko, Daivos Kazlauskienės,sekretoriaujant Daivai Mintautaitei,dalyvaujant prokurorui Vičeslavui Jevmenovui,gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,nuteistajam K. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Š. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą: 2012-03-23, apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), ranka sugriebė nukentėjusiajai G. L. už dešinės rankos, kurioje ji laikė 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Samsung Galaxy GIO su atminties kortele ir, pasukdamas ranką, G. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Samsug Galaxy GIO su atminties kortele pasiėmė, t.y. atvirai jį pavogė, taip padarydamas nukentėjusiajai G. L. 600 Lt turtinę žalą, t.y. K. Š. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nurodė, jog jis ją mušė, kadangi to nebuvo. Mano, kad taip elgdamasi, pastaroji norėjo jam atkeršyti. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. L. parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir kelia daug abejonių, be to, nepagrįsti byloje esančia medžiaga. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai buvo paneigti liudytojų parodymais, kuriuose išdėstytos aplinkybės įrodo, jog nukentėjusioji pati leido laikinai pasinaudoti telefonu, atrakino jį, surinkdama slaptažodį, todėl apelianto veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios ir nusikaltimo sudėties.

Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, byloje nebuvo pašalintos abejonės, kurios turėjo būti aiškinamos jo naudai, teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas ir išsiaiškintos visos aplinkybės, svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tuo tarpu tokie pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstami esminiais ir yra pagrindas panaikinti teismo nuosprendį, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teismo posėdyje nuteistasis K. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendis naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t.y. ranka sugriebęs nukentėjusiajai G. L. už dešinės rankos, kurioje pastaroji laikė mobiliojo ryšio telefoną, ir ją pasukęs, telefoną pasiėmė.

Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas, vagystė laikoma atvirąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, kurie suvokia neteisėto turto pagrobimo faktą, tačiau nėra vagystės bendrininkais. Kaltininko atvirai paimtas turtas nėra laikomas pasisavintu tol, kol jam yra realus pavojus būti sulaikytam nukentėjusiojo, pašalinių asmenų, pareigūnų ar pan. Pažymėtina, kad atvira vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas grobdamas svetimą turtą suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą.

Taip pat reikia pažymėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina nusikalstamą veiką, visuma. Tik tie požymiai, kurie nurodyti Baudžiamojo kodekso straipsnyje, numatančiame atsakomybę už padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, yra reikšmingi kvalifikuojant padarytą veiką, ir tik įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių ir faktinių aplinkybių atitikimas lemia vienos ar kitos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tai reiškia, kad tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, galima spręsti apie asmens kaltę baudžiamosios teisės plotmėje.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl K. Š. veiksmų, kurių pasėkoje nukentėjusiajai G. L. priklausantis mobilaus ryšio telefonas pateko jo žinion, atitikties BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo – atvirosios vagystės sudėčiai, sprendė vien pagal objektyvųjį šios veikos požymį. Įvertinęs byloje surinktus duomenis nukentėjusiosios parodymų kontekste (t.y. kad telefoną K. tiesiog ištraukė iš jos rankos, kad ji tokius pastarojo veiksmus iš pradžių suprato, kaip juoką, o į policiją kreipėsi tuomet, kai telefono K. Š. negrąžino), pirmosios instancijos teismas, kaltinamojo veiksmus iš plėšimo perkvalifikavo į atvirą svetimo turto pagrobimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepakanka įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų K. Š. veiksmų tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą, kaip ir duomenų, galinčių paneigti nuteistojo K. Š. versiją, kurią vienu ar kitu aspektu patvirtina ir byloje apklaustų liudytojais asmenų parodymai, sprendžiant iš kurios, nukentėjusioji leido jam laikinai pasinaudoti mobilaus ryšio telefonu ir kad tikslo užvaldyti telefoną jis neturėjo. Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų motyvų, teismas iš esmės neanalizavo K. Š. psichinio santykio su jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais, t.y. ar telefono paėmimas iš nukentėjusiosios rankų buvo tiesioginės tyčios paversti jį savo turtu išraiška, nors tai yra itin reikšminga, sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas K. Š. dėl G. L. priklausančio mobilaus ryšio telefono pagrobimo iš esmės grindžiamas nukentėjusiosios G. L. ir liudytojų I. V., G. M., O. B. (J.), D. L., R. M. parodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nors ir išdėstė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje minėtus parodymus, motyvų dėl jų vertinimo nenurodė. Teismas, pripažindamas K. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais ir nepateikė jokių argumentų, kokie kiti byloje surinkti duomenys juos patvirtina. Nuosprendyje neįvertinti ir paties K. Š. parodymai. Tokiu būdu teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis vienus įrodymus pripažino pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, o kitus atmetė, ko pasėkoje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus.

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija, neturi pagrindo pripažinti, jog K. Š. sąmoningai veikė su animus rems sibi habendi (su tikslu daiktą turėti sau), t.y. siekdamas savanaudiškų tikslų, neteisėtai praturtėti. Ir nors vagystės tikslas nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis, tačiau kaltininko ketinimų vagystės dalyko atžvilgiu išsiaiškinimas leidžia geriau suvokti ir jo elgesio motyvus.

Analizuojant bylos dokumentuose užfiksuotus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus duomenis matyti, kad 2012-03-23 vakare, apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) grupė jaunuolių, tarpe kurių buvo nukentėjusioji G. L. bei nuteistasis K. Š., kartu leido laiką. Iš pradžių pastarasis klausėsi muzikos per savo telefoną, tačiau jam išsikrovus, paprašė G. L., kad ši jam tikslu pasiklausyti muzikos, duotų savo telefoną. Mainais, iki šis turės nukentėjusiosios telefoną, siūlė jai savo. G. L. pradėjo K. Š. erzinti, tai duodama jam telefoną, tai vėl jį įsidėdama į kišenę, ko pasėkoje, K. Š. priėjo ir iš nukentėjusiosios rankos paėmė telefoną. Atrakinus pačiai G. L. telefoną, K. Š. įjungė muziką, kurios visi klausėsi. Bendravimo eigoje G. L. išties keletą kartų prašė gražinti telefoną, tačiau K. Š. vis dar norėjo klausytis muzikos. Pastarojo teigimu, tokius G. L. prašymus jis vertino, kaip priminimą nepamiršti grąžinti jai telefoną. Ir nors bylą nagrinėjant teisme nepavyko pašalinti apklaustų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų dėl K. Š. išvykimo į Vilnių aplinkybių, t.y. pastarajam išvykstant į Vilnių buvo G. L. grįžusi ar ne, tačiau, sprendžiant iš nuteistojo parodymų, jis bet kuriuo atveju ketino telefoną G. L. gražinti. Ir to paneigti bylos duomenimis negalima. Telefoną K. Š. gražino G. L. kitos dienos ryte, per R. M., kai šis atvažiavo pas jį, dar miegantį, į namus. Telefono atminties kortelę, kurią buvo išėmęs (duomenys neskelbtini), kai kažkas paprašė perkelti dainas į telefoną, nukentėjusiajai atidavė taip pat, iš karto po to, kai tik gavo iš pastarosios žinutę. Kita vertus, tai kad K. Š. paėmęs iš nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną klausėsi muzikos, matyti ir iš liudytojų I. V., O. B. (J.) bei pačios G. L. parodymų, kurie tuo metu šio nuteistojo elgesio bei pasakytų žodžių prie (duomenys neskelbtini) nesureikšmino ir vertino tik kaip juokus.

Nustatytos aplinkybės, įvertinus jas kitų bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų kontekste, įrodo, jog K. Š. veiksmai, kurių pasėkoje, G. L. priklausantis mobilaus ryšio telefonas laikinai buvo jo žinioje, negali būti pripažinti kaip tyčinis veikimas, siekiant užvaldyti svetimą turtą.

Šios išvados nepaneigia ir nukentėjusiosios G. L. parodymai iš kurių matyti, jog ji neleido K. Š. imti jos telefono. Viena vertus, tokių G. L. parodymų objektyviai nepatvirtina ar netgi juos paneigia kiti įrodymai, pavyzdžiui, liudytoja I. V., nors ir buvo nagrinėjamo įvykio metu netoliese, paties telefono užvaldymo fakto nematė, teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas O. B. (J.) paneigė aplinkybę, kad K. Š. suko ranką nukentėjusiajai, nurodydamas, kad ji pati davė telefoną, liudytojas D. L. smurto naudojimo prieš nukentėjusiąją fakto taip pat nenurodė, gi liudytojų R. M. bei G. M. parodymai šiuo aspektu įrodomosios reikšmės neturi. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios parodymai dėl savo prieštaringumo nėra patikimi.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog K. Š. veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės būtinojo požymio – tiesioginės tyčios, o tai reiškia, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Dėl pasakyto K. Š. iš kaltinimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: K. Š. dėl kaltinimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paskirtas K. Š., panaikinti.

Kolegijos pirmininkė Audronė KartanienėTeisėjai Artūras ŠumskasDaiva KazlauskienėNuorašas tikras:Kolegijos pirmininkė Audronė Kartanienė