Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

dalyvaujant pareiškėjui D. B., trečiųjų suinteresuotų asmenų K. B., V. B. ir A. K. atstovei advokatei Inai Navickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant K. B., V. B. ir A. K., dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo ir dalies sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija neprieštaravo, kad būtų atnaujintas terminas pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo pateiktas 1939 metų nutarimas patvirtina, kad įpėdiniai yra visi vaikai ir jiems žemė palikta lygiomis dalimis. Pareiškėjo tėvas buvo vienas iš įpėdinių. Dėl sprendimų panaikinimo, klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

A. K. ir K. B. atstovė paaiškino, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, išskirtinių aplinkybių dėl ko jis yra praleidęs įstatymo nustatytus terminus. Nėra jokių įrodymų, kad jo vadinamas testamentas, kuris neatitinka nei naminio nei kokio nors kitokio testamento formos ir turinio, atsirado tik 2006 metais. Tai yra vien pareiškėjo paaiškinimas. Dokumentais patvirtinama tai, kad visą archyvą pareiškėjas yra gavęs 1998 metais. Be to, jo užimamos pareigos tuo metu, kai prasidėjo nuosavybės grąžinimas, ilgą laiką buvo tiesiogiai susijęs su nuosavybės grąžinimu kitiems asmenims, todėl pats pareiškėjas turėjo visas galimybes užsiklausti archyvus ir pasitikrinti kas ir kada kiek žemės turėjo. Tuo labiau, kad pareiškėjas pats patvirtino, jog motinai esant gyvai, ji minėjo, kad tėvas turėjo žemės gimtinėje. O tai buvo 1997 metai. Be to, nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo tėvas turėjo žemės nacionalizacijos dienai. Pagal tuo metu galiojusius Civilinius įstatymus, tiksliau Rusijos civilinių įstatymų sąvado X dalimi ( toliau sąvadas ) pareiškėjo tėvas niekada nėra priėmęs palikimo pagal jo nurodytą patvirtintą senelio testamentą. Kaip paaiškėjo jis iš ūkio išvažiavo dar 1915 metais ir jame niekada nebegyveno. Pagal sąvado 1258 str. asmeniui priėmusiam palikimą tenka ir skolos. Tačiau kaip paaiškėjo, pareiškėjo tėvas jokių skolų nėra padengęs. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis J. buvo paskolinęs 4000 litų, nėra įrodymas, kad prisidėjo prie ūkio skolų padengimo. 1259 str. prasme, paveldėtojui tenka ne tik teisės bet ir pareigos. Jis privalėjo mokėti mirusiojo skolas pagal paveldėtą palikimo dalį. 1265 sąvado str. nurodo, kad palikimo išsižadėjimas yra tada, kai įpėdinis nepriėmė palikimo su skolomis. Taigi, pareiškėjo tėvas po senelio mirties nėra priėmęs palikimo. Teismo nutarimas nėra neginčytinas įrodymas, kad jis po senelio mirties priėmė jo palikimą pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti jam nuosavybes teises yra nepagrįstas, nes teismas tokių klausimų nesprendžia. Yra įstatymu nustatyta tvarka kaip turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

II.

Byloje pateiktu važtaraščiu (b. l. 172) patvirtinama, kad pareiškėjas savo tėvo asmeninį archyvą - 88 dėžes gavo 1998 m. liepos 28 d. Taip pat pareiškėjas patvirtino, kad motinai esant gyvai (mirė 1997 metais) ji buvo užsiminusi apie tai, kad jo tėvas turėjo žemės savo gimtinėje. Byloje yra pareiškėjo paaiškinimas, kad jis nuo 1991 iki 1993 metų dirbo inžinierinių tyrinėjimų institute direktoriumi ir jų institutas tuo metu atlikinėjo grąžintino nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus. Teismas padarė išvadą, kad gavęs tėvo archyvą ir žinojęs iš motinos, kad yra tėvui priklausanti žemė (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėjas turėjo visas galimybes pasidomėti išlikusiu turtu. Tai pareiškėjui turėjo būti suprantama ir taip pat jam buvo žinomos nekilnojamojo turto grąžinimo procedūros, nes gyvenamasis namas, kuris priklausė jo tėvui, jau buvo grąžintas. Tai, kad pareiškėjas nesidomėjo savo nuosavybe ir elgėsi nerūpestingai, nėra pagrindas terminui atnaujinti. Kitų objektyvių priežasčių, kodėl laiku nebuvo kreiptasi į atitinkamas institucijas, pareiškėjas nepateikė.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo aiškinimą, kad jis tik 2006 m. gegužės 2 d. radęs tėvo testamentinį paaiškinimą suprato, kad tėvas turėjo žemės. Tai paneigia prijungtos dvi bylos, iš kurių matyti, kad pareiškėjas radęs tėvo testamentinį paaiškinimą, suprato, jog žemės jis neturėjo, o ją turėjo jo senelė (civ.b. Nr. 2-678-755/2007, b. l. 30-31, 90, 91). Įvertinęs civilinėje byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą praleido be svarbių priežasčių. Nepavykus pareiškėjus susigrąžinti J. B. priklaususią žemės dalį, jis tik tada pakeitė savo nuomonę dėl tėvo palikto testamentinio paaiškinimo. Tik Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetus pareiškėjo prašymą dėl juridinio fakto nustatymo ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartimi palikus sprendimą galioti, pareiškėjas pradėjo įrodinėti priešingai ir kreipėsi į teismą dėl terminų atnaujinimo tikslu atkurti nuosavybės teises jau į jo tėvo žemę.

III.

1. Teismas prielaidą, jog pareiškėjo motina (mirusi 1997 metais) žinojusi ir sakiusi pareiškėjui, kad tėvas turėjo asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Pasvalio rajone, laikė patikimu įrodymu ir formaliai sprendė bylą, t. y. klaidinga tezė sudaro sprendimo pagrindą.

2. Pagal Lietuvos TSR įstatymus 1989 metais grąžintas namas Panevėžyje nėra susijęs su žeme (duomenys neskelbtini).

3. Nieks iš byloje dalyvavusių asmenų nenuginčijo (nepaneigė) argumentų, kad apie tėvui priklausiusią žemę pareiškėjas sužinojo ne anksčiau kaip 2006 m. gegužės 2 d.

Faktą, kad pareiškėjas apie savo tėvo P. B. turėtą žemę sužinojo 2006 m. gegužės 2 d. pripažino Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-828-552-2007 (b.1.14).

10. Pareiškėjui buvo teikiama informacija, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims grąžinta ne jų tėvo, o senelio žemė, todėl pareiškėjas pirmiausia kreipėsi dėl senelei A. B. priklausiusios žemės dalies atkūrimo. A. B. buvo antroji savininko senelio J. B. žmona ir pareiškėjas manė, kad ji buvo oficialiai įsisūnijusi pareiškėjo tėvą. Tačiau tik proceso eigoje tapo aišku, kad ji ne tik nebuvo įsisūnijusi pareiškėjo tėvo, bet į 11,34 ha žemės sklypą neturėjo nuosavybės teisių. Jos valdymo teisei pasibaigus, šis sklypas iki nacionalizacijos perėjo pareiškėjo dėdei J. B., todėl pareiškėjui kaip sūnėnui ji nepaveldėtina. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendime (b.1.92) Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja tebeklaidino pareiškėją, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisė atkurta kaip savininko anūkams, t. y. teigė kad senelio J. B. žemė iki nacionalizacijos niekam nebuvo perėjusi (b.l. 92).

11. Teismas netyrė pareiškėjo veiksmų po to, kai jis 2006 m. gegužės 2 d. sužinojo apie galimybę atkurti nuosavybės teises į tėvui priklausiusią žemę.

Intensyvūs, kryptingi pareiškėjo veiksmai turėjo teismo būti pripažinti atitinkančiais paprasto, rūpestingo žmogaus elgesio standartus.

12. Šiuo metu pareiškėjo tėvui priklausiusi žemė yra atkurta tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie jokių teisių į ją neturi.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąją turtą įstatymo 10 straipsnį (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) teismas ne privalo, o gali praleistą terminą atnaujinti ir tai tik tada, kai nustatomos svarbios jo praleidimo priežastys. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta pakankamai viešai ir piliečiams aktuali informacija skelbiama nuolat. Asmenims, kurie nežinojo teisinių normų numatyta teisė ir galimybė kreiptis teisinės pagalbos ir gauti reikalingą informaciją. CK 1.6 straipsnis nustato, kad „įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.

Vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad elgdamasis rūpestingai ir apdairiai neturėjo sąlygų prašymui bei reikalingiems dokumentams pateikti, iki pasibaigiant įstatyme nustatytiems terminams. Minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais esant objektyvioms, nuo pretendentų valios nepriklausančioms priežastims. Svarbiomis negali būti pripažintos subjektyvaus pobūdžio, pretendento pasirinkto elgesio nulemtos priežastys. Tokiu būdu matyti, kad pareiškėjas nenurodė jokių, konkrečiais įrodymais pagrįstų, objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių jam laiku pateikti jo pageidaujamus dokumentus, todėl nėra pagrindo jo elgesį vertinti kaip rūpestingą bei sąžiningą ir praleistą terminą atnaujinti (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A16-551/2007; Nr. A2-616/2007 ir kt.).

Svarbias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas pateikti prašymą ir dokumentus, turi įrodyti pareiškėjas, todėl apeliantas nepagrįstai bando šią pareigą ir įrodymų rinkimą perkelti teismui.

Tretieji suinteresuoti asmenys netrukdė pareiškėjui rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo jokių specialių žinių ir galimybių, o nuosavybės atkūrimo procese dalyvavome bendra tvarka. tuo tarpu pareiškėjas pagal savo užimamas pareigas pats dalyvavo atkuriant nuosavybės teises.

Nuosavybės teisių atkūrimas į J. B. turtą vyko pakankamai ilgai. Pareiškėjas apie šiuos procesus žinojo ir tai pripažino pats (civilinė byla Nr. 2-678-755/2007), bet dalyvauti juose nepageidavo, pats kreipėsi tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo P. B. turtą (namą).

Pareiškėjo darbo pobūdis sudarė jam prielaidas tinkamai orientuotis įstatymuose ir, reikalui esant, ginti savo teises. Pareiškėjas turėjo pakankamai daug laiko susipažinti su P. B. archyvu, gautu 1998 m. liepos 28 d., ir reikalingus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo bei dokumentus galėjo pateikti laiku.

Nors apeliantas nurodo, kad intensyviai ieškojo dokumentų, patvirtinančių tėvo turėtą nuosavybę, tačiau, iš šios bylos bei prijungtų bylų medžiagos matyti, kad paiešką jis vykdė ne dėl tėvo turėto turto – jis pradėjo bylas dėl A. B. turto bei siekė būti pripažintas jos įvaikiu.

Pareiškėjas 2009 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog motina iki savo mirties 1997 m. jam buvo minėjusi apie tai, jog tėvas lyg turėjo žemės (duomenys neskelbtini), todėl tai ne teismo padaryta prielaida.

Pareiškėjui nebuvo kliudoma pasisakyti nei bylos nagrinėjimo, nei baigiamųjų kalbų metu.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį tik faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjo nurodytu 2007 m. balandžio 20 d., o ne 2007 m. balandžio 2 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu buvo sprendžiama dėl termino paduoti prašymą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į A. B. valdytą turtą (duomenys neskelbtini) kaime. Minėtoje byloje nebuvo svarstomi jokie klausimai, susiję su pareiškėjo teisėmis į P. B. turtą ir nebuvo aiškinamasi su tuo susijusios aplinkybės. Nurodytoje ir nagrinėjamoje bylose tik dalis dalyvavusių asmenų yra tie patys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas D. B. paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo iš dalies panaikinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 21-83444-22241 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B.“, 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 21-101713-27680 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B., 2002 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. 22-87745-16737 dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K., 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 21-86850-23464 dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. B., 2005 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 21-101810-27719 dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. B.; atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimui, bei įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti jam nuosavybės teises į turėtą jo tėvo P. B. žemės sklypą.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, grindžia tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ir į jam tenkančią žemės dalį – 9,7 ha, kurią po J. B. mirties paveldėjo jo tėvas P. B.. Tačiau šiuo pagrindu ginčijami sprendimai negali būti naikinami.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi nustatyta,kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Teismai, atsižvelgdami į šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, laikosi praktikos, kad sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo, arba dėl to, kad sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, priėmimo metu pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį įstatymą neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos teisėtai, nes sprendimų priėmimo metu pareiškėjas prašymo atkurti nuosavybės teises nebuvo pateikęs. Todėl atsakovas privalėjo atkurti nuosavybes teises kitiems pretendentams į visą plotą, paveldėtą po J. B. mirties.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku P. B. grindžiamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija). Šios materialinės teisės normos nustato galimybę teismine tvarka atnaujinti terminus pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei atkuriamą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus piliečiams, kurie gali pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą Atkūrimo įstatymo pagrindu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo nuostatų vientisumą. Todėl konstatuotina, kad piliečiai, kurie pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali reikalauti (prašyti) atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų, nes tokių prašymų tenkinimas nesukeltų Atkūrimo įstatymo numatytų teisinių pasekmių.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia atkurti buvusio savininko P. B. iki žemės nacionalizavimo turėtą nuosavybės teisę į 9,7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Joniškėlio valsč., Pasvalio raj. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. 21-83444-22241, 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. 21-101713-27680, 2002 m. gruodžio 24 d. sprendimas Nr. 22-87745-16737, 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 21-86850-23464, 2005 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 21-101810-27719 (I t., 35-39) patvirtina, kad nuosavybės teisės į šią žemę buvo atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., K. B., P. B.. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjui negali būti atkurtos jo siekiamos atkurti nuosavybės teisės. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminus prašymui atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, kadangi pareiškėjo prašymo dėl terminų atnaujinimo tenkinimas nesukeltų jam siekiamų teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai neatnaujino pareiškėjui terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo.

Neatnaujinus pareiškėjui terminų prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti, nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į P. B. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.