Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-03-20 · Administracinė byla Nr. A-3455-492/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-20
Bylos Nr.
A-3455-492/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02798-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
"AleXa - VITSK"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-3455-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „AleXa–VITSK“) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00585/171-402 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. leidimą laikinai gyventi.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime atsakovas netinkamai nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AleXa–VITSK“ (toliau – ir Bendrovė) fiktyviai vykdo veiklą, nes atliko tik formalų dokumentų vertinimą bei apklausė du darbuotojus. Apklausoje dalyvavę darbuotojai už 2017 metus deklaravo iš Bendrovės gautus darbo užmokesčius, todėl negalėjo nežinoti, kad dirba šioje įmonėje. Bendrovė iš savo uždirbtų pajamų moka darbo užmokesčius ir kitus mokesčius, už 2017 m. gavo 21 182 Eur pajamų, iš jų sumokėta 6 251,87 Eur Sodros įmokų, gavo 1 068 Eur pelno.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė nuo 2018 m. kovo 1 d. nuomojasi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, iš UAB „Centrum“, kuri teikia viešbučio bei biuro patalpų nuomos paslaugas, atsižvelgiant į tai, pastate adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gali registruotis daug įvairių įmonių. Į biuro patalpas pareigūnai, tikrinantys Bendrovės veiklą, neatvyko ir negalėjo įvertinti, kaip jos įrengtos, kaip tvarkoma apskaita, kiek yra dokumentų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad apie jo socialinius ir ekonominius interesus visiškai nepagrįstai spręsta pagal pateiktą Vokietijos banko sąskaitos likutį, nes pareiškėjas turi sąskaitą ir Lietuvoje UAB „Medicinos bankas“, iš kurios sumokėjo žyminį mokestį už šio skundo teismui padavimą.

4. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas klaidingai teigia, kad buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie reklamuojamas Bendrovės paslaugas. Bendrovė turi interneto svetainę http://alexvits.com, kurioje galima užsisakyti paslaugas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi užkerta kelią pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko ir direktoriaus pareigas. Nurodė, kad Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų nustatyta, kad įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino jo daugkartinę nacionalinę vizą, tačiau Sprendime nekonstatavo aplinkybės, kad Bendrovė yra fiktyvi. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

7. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Deklaratyvūs skundo teiginiai nepaneigia ginčijamo Sprendimo išvadų, kad apklausų metu darbuotojai negalėjo išsamiai apibūdinti savo darbo Bendrovėje.

8. Atsakovas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų apimtį ir pobūdį, darė išvadą, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai nedirba Bendrovėje visą darbo laiką. Iš pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kurie Bendrovės darbuotojai teikė paslaugas VšĮ „Projektų vizija“ bei stebėjo žiūrovus (dalyvius) ir tikrino bilietus VšĮ „Komedijos teatras“, UAB „Bravo events“, UAB „TV Manija“ bei Vilniaus rajono Rudaminos daugiafunkcinio kultūros centro organizuotuose renginiuose. Migracijos departamentui nebuvo pateiktas, nors to buvo prašoma 2018 m. kovo 23 d. pranešime, išsamus kiekvieno Bendrovės darbuotojo 2017 m. rugsėjo 12 d. – 2018 m. kovo 12 d. atliktų darbų aprašymas ir paaiškinimas, kurie Bendrovės darbuotojai teikė paslaugas pagal Migracijos departamentui pateiktas Bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras.

9. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.10 eilutėje nurodė turintis ryšių tik su keturiais Bendrovėje įdarbintais asmenimis. Faktas, kad pareiškėjas, nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. turėjęs galiojančius leidimus laikinai gyventi, neturi kitų ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, tik sustiprina įtarimus dėl tikrojo užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nesieja glaudūs ryšiai su Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėjas kaip lėšas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtinantį dokumentą pateikė Vokietijos banko AB „Raiffeisenbank“ filialo, esančio (duomenys neskelbtini), išduotą pažymą apie šiame banke užsieniečio vardu atidarytų einamųjų sąskaitų likutį. Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad pareiškėjas nepatiki savo piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje įregistruotoms kredito ar finansų įstaigoms, ir sudaro rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas ūkinės-komercinės veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje, o leidimas laikinai gyventi jam reikalingas ne tam, kad užsiimtų ekonomine veikla Lietuvos Respublikoje, bet tam, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno zonos valstybes. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nes pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 39–49).

12. Teismas, įvertinęs tai, kad nors Bendrovės atsakovui pateiktame verslo plane (toliau – ir Verslo planas) nurodyta, jog Bendrovė vykdo veiklą nuo 2016 m., tačiau Verslo planas sudarytas 2018 metais (data nurodyta tituliniame lape), darė išvadą, kad jis nepatvirtina Bendrovės veiklos iki 2018 m., t. y. kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Be to, iš Verslo plane nurodytų formuluočių, kurios yra pakankamai abstrakčios, matyti, kad dokumentas sudarytas siekiant formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus dėl įmonės veiklos ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai realiai dirbo ir kokius darbus jie faktiškai atliko. Nepaisant išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, Migracijos departamentui paprašius pateikti dokumentus dėl darbuotojų atliktų darbų aprašymų, tokie duomenys pateikti nebuvo. Vien įdarbinimo faktas nepatvirtina, kad darbuotojai vykdė jiems priskirtas darbines funkcijas, darbo metu buvo savo darbo vietose.

14. Teismas nurodė, kad patalpose Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), kurias pagal pateiktus dokumentus išsinuomojo Bendrovė, yra 2 kambarių gyvenamojo ploto butas 34,19 kv. m., kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 3 pilnamečiai asmenys. Be to, ne visų Bendrovės darbuotojų sutartyse buvo numatyta sąlyga dirbti nuotoliniu būdu. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės sudaro prielaidą abejoti, kad šiose patalpose Bendrovė faktiškai vykdė veiklą. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nepateikė nuomos sutarties dėl papildomų patalpų nuomos (duomenys neskelbtini), aplinkybę, kad Bendrovė nuomojasi šias patalpas, pareiškėjas nurodė tik po to, kai Migracijos departamentas 2018 m. kovo 23 d. paprašė pareiškėjo pateikti papildomus duomenis.

15. Teismo vertinimu, sukurtas internetinės svetainės adresas savaime neįrodo faktinės veiklos vykdymo, juolab, kad kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog Bendrovė realios veiklos nevykdė, o pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeisti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė realios faktinės situacijos neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, t. y. ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes.

III.

16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės Verslo planas nepatvirtina, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Apeliantas teigia, kad Verslo planas buvo sudarytas dar gerokai anksčiau nei prieš 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir tik prieš jį pateikiant Migracijos departamentui kai kurie duomenys (pvz. Bendrovės veiklos pobūdis ir rezultatai, duomenys apie Bendrovės nuosavą kapitalą ir pelną) buvo atnaujinti. Data, nurodyta Verslo plano tituliniame lape, atspindi tai, kada minėtas dokumentas buvo pateiktas atsakovui, o ne realią jo ruošimo ir sudarymo datą. Bendrovė savo veiklą vykdo nuo 2012 m. rugsėjo 12 d., dirbo pelningai, mokėjo visus mokesčius pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

17.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad Bendrovė realios veiklos nevykdė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog darbuotojai realiai dirbo, kokius darbus jie faktiškai atliko. Iš atsakovui pateiktų dokumentų ir juose esančių duomenų aiškiai matyti, kad Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą, sudarinėjo su užsakovais sutartis, gaudavo už atliktus darbus pelną, tačiau pareiškėjo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą.

17.3. Bendrovės darbuotoja R. S. apklausoje dalyvaujant advokatui aiškiai ir išsamiai atsakė į pareigūnų klausimus iki to momento, kol pareigūnas peržengė etikos kodekso ribas dėl atliekamos apklausos formato, taktikos, nenoro fiksuoti gautus atsakymus į apklausos protokolą, kurio net nepildė. Atsakovas niekada neprašė pateikti dokumentų apie būsimus Bendrovės projektus, nei apie Ignalinos atominės elektrinės atliekų tvarkymą, nei apie japoniškų produktų platinimą ar buitinių atliekų į elektros energiją perdirbimą. Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą ir pastoviai ieškojo naujų verslo idėjų, klientų, projektų, su kuriais galėtų dirbti.

17.4. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl Bendrovės internetinio puslapio, jis buvo sukurtas Bendrovės veiklai reklamuoti, veikė nuolatos, pareiškėjas nuspręsdavo, kokia informacija turi būti talpinama minėtame tinklalapyje. Pareiškėjas įrodė, kad atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis apie tai, kad į minėtą tinklapį negalima patekti.

17.5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo gynėjo teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, kad perskaičius apklausos stenogramą ir perklausius garso įrašą aiškiai matyti, jog dėl Bendrovėje ketinančio įsidarbinti S. S. ketinimai dirbti ir vykdyti veiklą Bendrovėje yra visiškai kitokie, nei teigia atsakovas, S. S. niekada neminėjo, kad Bendrovės akcijų įgijimas jam buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo administracinę bylą nutraukti, o nustačius, kad nėra administracinės bylos nutraukimo pagrindų – apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teiginiai, kad R. S. apklausa vyko Migracijos valdybos pareigūnams viršijant savo įgaliojimus, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius teiginius. Šie teiginiai neatitinka pozicijos, kurios pareiškėjas laikėsi savo skunde pirmosios instancijos teismui – teigė, kad Bendrovės darbuotojai per apklausą Migracijos valdyboje neteikė visos jiems žinomos informacijos apie Bendrovės veiklą ne dėl Migracijos valdybos pareigūnų neetiškų veiksmų, o dėl to, kad Bendrovės advokato padėjėja jos prigąsdino, kad jie neduotų parodymų be advokatų.

18.2. Pareiškėjas skunde akcentuoja tik formaliuosius Bendrovės veiklos vykdymo požymius (darbo užmokesčio, mokesčių mokėjimą, pinigų pervedimą), tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie faktinę Bendrovės vykdomą veiklą. Pavyzdžiui, nurodė, kad Migracijos departamentui buvo pateikti mokėjimo už suteiktas žiūrovų stebėjimo paslaugas dokumentai, bet taip ir nepaaiškino, kokie konkretūs Bendrovės darbuotojai teikė nurodytas paslaugas, kas dalyvauja krepšinio Vilniaus mėgėjų komisijoje ir atlieka rungtynių sekretoriavimą, nors šiuos duomenis Migracijos departamentas prašė pateikti dar 2018 m. kovo 23 d. raštu pareiškėjui.

18.3. Vertinant, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl joje įdarbintų darbuotojų realaus darbo, buvo atsižvelgta ir į Bendrovėje ketinančio įsidarbinti S. S., kuris buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis atvyksta dirbti į Bendrovę teisininku, paaiškinimus, duotus per apklausą Migracijos departamente. A. S. paaiškino, kad prieš dvejus metus Bendrovės akcininkas A. S. pasiūlė įsigyti bendrovės akcijų ir patvirtino, kad Bendrovės akcijų įgijimas jam buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neturėjo konkrečių verslo tikslų Bendrovėje. Jis taip pat paaiškino, kad jo darbas Bendrovėje apsiribos teisinių konsultacijų teikimu bei patvirtino, kad jokių specifinių žinių apie Japonijos teisę jis neturi ir kad pagrindinė jo darbovietė liks (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad S. S. iš tikrųjų neketina dirbti Bendrovėje teisininku visą darbo laiką, neturi Bendrovės deklaruojamų specialių žinių Japonijos teisės srityje, o deklaruojamas darbas Bendrovėje jam yra tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi (ko neginčijo ir pats užsienietis apklausos metu). Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas S. S. apklausos įrašas su vertimu į lietuvių kalbą, kuris patvirtina Migracijos departamento išvadas.

18.4. Pareiškėjas jokiais įrodomąją galią galinčiais turėti duomenimis nepagrindžia savo teiginių, kad Verslo planas buvo sudarytas anksčiau, o vėliau buvo papildytas informacija apie Bendrovės veiklos pobūdį ir rezultatus bei nuosavą kapitalą ir pelną. Verslo plane nurodyti duomenys už 2017 metus sutampa su Bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktais skaičiais už 2017 metus, tai patvirtina, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktas Verslo planas buvo sudarytas ne anksčiau kaip 2018 metais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo pakeisti pareiškėjui A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl Bendrovės Verslo plano, internetinės svetainės, faktinio Bendrovės veiklos vykdymo, S. S. ketinimų dirbti ir vykdyti veiklą Bendrovėje, nurodo, kad R. S. apklausos metu pareigūnas elgėsi neetiškai.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m kovo 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 39–49). Prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridedami dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra UAB „AleXa-VITSK“ vadovas ir akcininkas, kuriam priklauso 800 vnt. Bendrovės akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 100 Eur (I t., b. l. 57–60, 63). Bendrovės veiklai pagrįsti pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą (toliau – ir Verslo planas) (I t., b. l. 64–78), kuriame nurodyta, kad Bendrovė nuo 2016 m. sausio mėn. pradėjo vystyti verslą sportinės veiklos srityje, t. y. atlygintinai dalyvauja Krepšinio Vilniaus mėgėjiškos lygos komisijoje, taip pat teikia paslaugas pramogų ir poilsio organizavimo srityje.

24. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 ir 10 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu, argumentuodamas tuo, kad Bendrovė nevykdo realios ūkinės komercinės veiklos, o Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, bendrovėje įdarbinti yra tik formaliai ir iš tikrųjų Bendrovėje nedirba visą darbo laiką arba apskritai nedirba.

25. Nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 str. 1 p.) ar jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 10 p.).

26. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

27. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, yra nurodęs, kad bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovės Verslo planas, pateiktas Migracijos departamentui, parengtas 2018 metais (data nurodyta tituliniame lape), todėl jis nepatvirtina, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (kaip minėta, pareiškėjo prašymas pateiktas 2018 m. kovo 12 d.). Apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad Verslo plano tituliniame lape nurodyta data reiškia jo pateikimo Migracijos departamentui laiką, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo juos pripažinti pagrįstais. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas dėl Verslo plano parengimo datos atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018; 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018). Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, pareiškėjas atsakovui nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog tenkinama Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdytų steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas (Bendrovė) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

30. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovė realios veiklos nevykdė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog darbuotojai realiai dirbo, kokius darbus jie faktiškai atliko, apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad, jo teigimu, iš atsakovui pateiktų dokumentų ir juose esančių duomenų aiškiai matyti, kad Bendrovė aktyviai vykdė savo veiklą, sudarinėjo su užsakovais sutartis, gaudavo už atliktus darbus pelną, tačiau pareiškėjo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą.

31. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog apelianto teiginius, kad jo niekas niekada neprašė detalizuoti, įvardyti, kurie konkrečiai darbuotojai atliko vieną ar kitą darbą, paneigia byloje esantis Migracijos departamento 2018 m. kovo 23 d. raštas Nr. (15/4-11)10K-107L7 (II t., b. l. 48), kuriame, be kita ko, pareiškėjo buvo prašoma pateikti išsamų kiekvieno Bendrovės darbuotojo 2017 m. rugsėjo 12 d. – 2018 m. kovo 12 d. atliktų darbų aprašymą, kartu nurodant, kurie darbuotojai teikė paslaugas pagal Migracijos departamentui pateiktas Bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras. Be to, pareiškėjas akcentuoja formaliuosius Bendrovės veiklos požymius, t. y. sutartis, sąskaitas faktūras, pelną ir pan., tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų detalizavęs Bendrovės darbuotojų funkcijas Bendrovei teikiant paslaugas pagal pasirašytas sutartis. Pareiškėjo pateikti dokumentai dėl darbuotojų įdarbinimo nepagrindžia, kad šie darbuotojai realiai atliko darbus bendrovėje, taip pat neįrodo, kad Bendrovė faktiškai teikė sutartas paslaugas. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas kartu su skundu teismui ir pateikė nuotraukas iš Bendrovės interneto svetainės http://alexvits.com, tačiau šios nuotraukos (I t., b. l. 19, 20) savaime neįrodo Bendrovės vykdomos veiklos, šiame tinklalapyje nėra pateikta jokių duomenų apie Bendrovės vykdomą realią veiklą. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu minėtoje interneto svetainėje nepateikiama apskritai jokios informacijos.

32. Apelianto teiginiai, kad R. S. apklausa vyko pareigūnams elgiantis neetiškai, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo jų pripažinti pagrįstais.

33. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus dėl Bendrovės realios ūkinės veiklos ir darbuotojų realaus darbo, be kita ko, dėl Bendrovės nuomojamų patalpų, jose įrengtų darbo vietų skaičiaus ir aplinkybės, kad ne visų Bendrovės darbuotojų darbo sutartyse buvo numatyta galimybė dirbti nuotoliniu būdu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad Bendrovė nevykdo realios ūkinės komercinės veiklos, o Bendrovės darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai, Bendrovėje įdarbinti yra tik formaliai ir iš tikrųjų Bendrovėje nedirba visą darbo laiką. Taigi pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

34. Teismo vertinimu, S. S. apklausos įrašas su vertimu į lietuvių kalbą patvirtina Migracijos departamento išvadas, kad S. S. Bendrovės akcijų įgijimas buvo tik formalus būdas gauti leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neturėjo konkrečių verslo tikslų Bendrovėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu, t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, kurių pareiškėjas iš esmės nepaneigė.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai nėra jokio pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė