Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T. ir atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-26813-820/2015 pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: D. M., D. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. T. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 1 972,60 Eur žalos atlyginimo, 130,33 Eur išlaidų eksperto paslaugoms apmokėti, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad eismo įvykio metu buvo sugadinta jam priklausanti transporto priemonė BMW 730, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – BMW). Ieškovo automobilį sugadinusio asmens civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas, todėl jis, kaip draudikas, privalo atlyginti padarytą žalą. Atsakovas nustatė, kad ieškovui padaryta žala yra 1 485,17 Eur, tačiau ieškovas, nesutikdamas su šiuo paskaičiavimu, pasamdė ekspertą, kuris nustatė, jog žala yra 1 972,60 Eur. Už eksperto paslaugas sumokėjo 130,33 Eur, kuriuos taip pat prašo priteisti. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai nustatė likutinę automobilio vertę, nes pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją likutinė vertė turėjo būti skaičiuojama pagal metalo laužo vertę, o ne likutinę detalių vertę.Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. dėl 1 485,17 Eur žalos atlyginimo. Nurodė, kad šios dalies žalos neatlygino, nes ieškovas nenurodė sąskaitos, kur atsakovas galėtų pervesti dalinį žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, nustatant likutinę žalos vertę reikėjo vadovautis poįstatyminiu aktu, ir likutinė vertė skaičiuotina pagal likusių sveikų detalių vertę. Dėl nuostolių patirtų eksperto išlaidoms apmokėti nurodė, kad ieškovas jas patyrė savo iniciatyva, todėl atsakovas neprivalo jų atlyginti. Taip pat atsakovas prašė sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo įvertinti aplinkybę, kad atsakovas su didžiąja dalimi prievolės sutiko, norėjo ją apmokėti, tačiau negalėjo to padaryti dėl ieškovo kaltės, nes šis nenurodė sąskaitos numerio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 1 972,31 Eur draudimo išmokos, 130,33 Eur išlaidų, patirtų nustatant žalos dydį, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 2 102,64 Eur sumos nuo bylos iškėlimo (2015 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo bei 166,26 Eur bylinėjimosi išlaidų; be to, įpareigojo atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 143 Eur sumą, išmokėtiną liudytojui.Teismas nustatė, kad bylos ginčo eismo įvykis įvyko 2014 m. rugsėjo 8 d. Ieškovo samdytas specialistas autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą atliko 2014 m. spalio 9 d. Atsakovas skaičiavimus dėl žalos dydžio atliko ir žalos dydį nurodė 2014 m. spalio 28 d. rašte. Taigi tiek įvykis, tiek žalos dydis šalių buvo skaičiuojamas galiojant 2014 m. liepos 1 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 27 straipsnio 6 dalies redakcijai, todėl šalys privalėjo vadovautis šia įstatymo redakcija.Byloje kyla ginčas dėl to, ar atliekant likutinės vertės skaičiavimą reikia vadovautis SEAKĮ, kaip nurodo ieškovas, ar Susisiekimo ministro patvirtinta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (toliau tekste – Instrukcija) 69 punktu.Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau tekste – Tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ ir 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101) 11 punktas nustato, kad likutinė vertė – apgadintos transporto priemonės vertė, nustatyta pagal įteisintą skaičiavimo metodiką.Instrukcijos 69 punkte nustatytas likutinės vertės paskaičiavimas atliekamas, kai paskaičiuojami kiti koeficientai, numatyti Instrukcijos 70-76 punktuose. Instrukcijos 73-74 punktuose numatytas koregavimo koeficientas, priklausantis nuo sugadinimo laipsnio. Apgadinimo laipsnis AL pagal Instrukciją gali svyruoti nuo 0,25 iki 0,85 ir yra apskaičiuojamas Instrukcijos 73 punkte nustatyta tvarka, įvertinus transporto priemonės rinkos vertę ir nesugadintų dalių verčių sumą. Instrukcijoje nėra numatyta, kaip skaičiuojama likutinė vertė, jei AL nepatenka į minėtas ribas. Pagal įvykio metu ir žalos nustatymo laikotarpį galiojusį minėtą SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalies reglamentavimą, jokia netikslinga remontuoti transporto priemonė nebegalėjo grįžti į Lietuvos Respublikos viešąjį eismą. Atsižvelgiant į tai, jog transporto priemonė nebegalėjo grįžti į viešąjį eismą, darytina logiška išvada, jog ji nebegalėjo grįžti į viešąjį eismą jokia apimtimi, t. y. nei visa transporto priemonė, nei dalimis, todėl nesugadintų dalių verčių suma yra lygi 0, o apgadinimo laipsnis AL lygus vienetui. Tokios vertės nenumato Instrukcijos 74 punktas, todėl, anot teismo, ieškovas negalėjo paskaičiuoti ginčo automobilio likutinės vertės pagal Instrukcijos 69 punktą, bet privalėjo vadovautis kita įteisinta metodika (Instrukcijos 11 p.).Teismo nuomone, sutiktina su ieškovo teiginiais, kad neremontuotinos ir negalinčios grįžti į viešąjį eismą transporto priemonės vertė yra lygi metalo laužo kainai, galiojusiai rinkoje, todėl ieškovo likutinės vertės paskaičiavimas, atliktas tinkamą kvalifikaciją turinčio eksperto, laikytinas paskaičiuotu atitinkant įteisintą metodiką (atitinka SEAKĮ nuostatas) ir ginčo automobilio likutinė vertė yra 440 LTL arba 127,43 Eur. Tokiu atveju ieškovui eismo įvykyje buvo padaryta žalos už 1 972,31 Eur, dalį žalos atsakovas pripažino (1 485,17 Eur), todėl iš atsakovo priteistina ir likusi žalos dydžio draudiminė išmoka – 487,14 Eur (CK 6.987 str.).Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip nukentėjęs asmuo, kreipėsi į turto kvalifikuotą vertintoją, kad būtų nustatytas žalos dydis ir žalos nustatymas buvo atliktas ieškovo iniciatyva ir lėšomis. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nenustato, jog tokios išlaidos nėra atlygintinos, todėl taikytinos bendrosios CK civilinės atsakomybės nuostatos. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas netinkamai paskaičiavo likutinę BMW vertę ir netinkamai nustatė atlygintinos žalos dydį. Ieškovo samdytas vertintojas tinkamai paskaičiavo likutinę BMW vertę pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovui neatlikus vertinimo tinkamai ir tinkamai nenustačius atlygintinos žalos dydžio, ieškovas, remdamasis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi teisę į protingas išlaidas, susijusias su žalos įvertinimu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ieškovo reikalavimas priteisti 130,33 Eur išlaidų patirtų nustatant žalos dydį yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.2498 str. 4 d. 2 p.).Teismas nurodė, kad pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į procesinį šalių elgesį. Teismas nustatė ir ieškovas neginčijo, jog atsakovas jam siūlė sumokėti neginčijamą draudiminės išmokos dalį – 1 485,17 Eur, tačiau ieškovas nesutiko nurodyti savo banko sąskaitos ir atsakovas negalėjo įvykdyti savo prievolės dėl ieškovo (kreditoriaus) kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Šią aplinkybę patvirtino ir ieškovas ir tretysis asmuo teismo posėdžio metu. Ieškovas galėjo ir privalėjo priimti neginčijamą draudiminės išmokos dalį, taip sumažindamas šalių bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir ieškovui iš atsakovo priteisti ginčytinų reikalavimų dydžio bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 4 d.). Teismas taip pat nustatė, kad liudytoju apklaustas UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ atstovas patyrė 143 Eur išlaidų pagal sąskaitą Nr. EKS 092. Teismas sprendė, kad liudytojo parodymai buvo svarbūs ginčijamoje reikalavimo dalyje. Ieškinys patenkintas, todėl atsakovas įpareigotinas įmokėti į teismo sąskaitą 143 Eur ir šios lėšos išmokėtinos liudytojui (CPK 93 str. 1 d., 91 str. 3 d., 89 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas D. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priteistas bylinėjimosi išlaidas padidinant iki 665,05 Eur, priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Advokatė ieškovui teikė teisinę pagalbą ikiteisminiame procese: rinko duomenis, rašė pretenziją, skundą Lietuvos bankui, o bendra advokato honoraro suma už teisinę pagalbą ikiteisminiame procese, surašant ieškinį, atstovaujant dviejuose teismo posėdžiuose Vilniuje, išvykstant iš savo darbo vietos Kaune, neviršija rekomenduojamų maksimalių advokato užmokesčio dydžių.Tai, kad ieškovas atsisakė nurodyti banko sąskaitą, draudimo kompanijai nebuvo kliūtis draudimo išmoką sumokėti į antstolio ar notaro depozitinę sąskaitą ar atsiųsti išmoką pašto perlaida.Civilinį procesą reikėjo pradėti dėl to, kad atsakovas atsisakė kompensuoti išlaidas už vertintojo ataskaitą, klaidingai aiškino ir taikė teisės normas, spręsdamas, kaip turėjo būti apskaičiuojama automobilio liekanų vertė.Tai, kad ieškovas nepriėmė siūlomos draudimo išmokos sumos, sąlygojo tik 44,85 Eur didesnį žyminį mokestį, todėl teismas, laikydamas, kad ieškovas didina bylinėjimosi išlaidas, galėjo jas sumažinti tik 44,85 Eur.Byloje ginčas kilo dėl teisės normos taikymo, todėl nepriklausomai nuo sumos, advokato darbo apimtis išlieka ta pati, nes advokato honoraras siejamas su ginčo apimtimi ir pagrindu, o ne su ginčijama suma.Teismas be pagrindo ieškovo elgesį dėl dalinės draudimo išmokos nepriėmimo vertino kaip netinkamą proceso šalies elgesį. Kai ieškovas nepranešė savo sąskaitos draudimo kompanijai, jis nebuvo civilinio proceso šalis.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas pagrįstai sumažino iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi. Teikti reikalavimą dėl 1 485,17 Eur sumos iš atsakovo priteisimo nebuvo pagrindo, nes jis buvo pripažintas dar ikiteisminėje ginčo stadijoje. Taigi ieškovo elgesys teikiant reikalavimą dėl 1 485,17 Eur priteisimo negali būti vertinamas niekaip kitaip, tik kaip piktnaudžiavimas teise kreiptis į teismą.Faktiškai teismas tenkino tik dalį ieškovo reikalavimo, dėl kurio tarp šalių vyko ginčas, t. y. 487,14 Eur, kas sudaro 25 proc. viso ieškinio reikalavimo. Taigi, pagal analogiją taikant CPK 93 straipsnio 2 dalį, teismas pagrįstai sumažino ieškovo reikalautų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį iki 166,26 Eur.Apelianto teiginiai, kad draudimo bendrovė neturėjo kliūčių draudimo išmoką sumokėti į antstolio ar notaro depozitinę sąskaitą ar atsiųsti išmoką pašto perlaida, nepaneigia apelianto nesąžiningumo.Apelianto argumentai, susiję su advokato honoraro dydžiu (CPK nenumato ikiteisminėje stadijoje patirtų teisinės pagalbos išlaidų priteisimo civilinėje byloje), aplinkybe, kad ieškovas nevilkino bylos nagrinėjimo, kt., nėra teisiškai reikšmingi, nes teismas ne dėl šių aplinkybių sumažino ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį dėl 487,14 Eur draudimo išmokos, 130,33 Eur išlaidų, patirtų nustatant žalos dydį, 166,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, 143 Eur sumos, išmokėtinos liudytojui, 8,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino SEAKĮ 27 straipsnio 6 dalį. Nurodytas straipsnis neaptaria ir nereglamentuoja transporto priemonės likutinės vertės apskaičiavimo metodikos, t. y. šio straipsnio taikymas automatiškai nereiškia, kad ekonomiškai netikslingos remontuoti transporto priemonės likusios sveikos detalės negali būti realizuotos rinkoje.Teismas nepagrįstai nurodė ir pateikė savo savarankišką skaičiavimą, kad nesugadintų transporto priemonių dalių verčių suma yra lygi 0, todėl apgadinimo laipsnis lygus 1, bei pažymėjo, kad tokios vertės nenumato Instrukcijos 74 punktas, dėl ko atsakovas negalėjo apskaičiuoti automobilio likutinės vertės.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo pasitelkto eksperto atliktas automobilio likutinės vertės skaičiavimas atitinka įteisintą metodiką. Iš į bylą pateiktos autotransporto priemonės vertinimo ataskaitos nėra aišku, kokiu būdu, kuo remiantis ir kaip buvo apskaičiuota automobilio likutinė vertė. Likutinės vertės nustatymo akte tiesiog nurodyta, kad liekamąja automobilio verte laikytina metalo laužo vertė.Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovui nepateikus įrodymų, kad automobilį pardavė už 300 Lt, tokie teiginiai atmestini kaip neįrodyti. Tačiau teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, kad ieškovas apgadintą transporto priemonę autogidas.lt skelbimų portale pardavinėjo už 3 004 Lt (t. y. pats laikydamas esant tokią automobilio likutinę vertę).Atsakovas nepažeidė įstatymo nustatytų imperatyvių terminų, surašė transporto priemonės apžiūros metu užfiksuotų defektų aktą ir informavo ieškovą apie mokėtiną draudimo išmoką. Po to ieškovas savo iniciatyva kreipėsi į vertintoją, kuris, be kita ko, netinkamai paskaičiavo automobilio likutinę vertę pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus. Todėl ieškovo patirtos 130,33 Eur žalos nustatymo išlaidos neatlygintinos.Liudytoją į bylą kvietė ieškovas, jo parodymai nebuvo reikšmingi ginčijamo reikalavimo dalyje, todėl liudytojo išlaidas taip pat turi dengti pats ieškovas.

Ieškovas D. T. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl dėl materialinių reikalavimų priėmė pagrįstą sprendimą.Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 69 punktas nurodė, kad apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu. Tačiau Taisyklės mini pagrindines automobilio dalis, kurias galima panaudoti/ realizuoti. Atsakovas skaičiavo visas, anot jo, tinkamas realizuoti dalis, neišskirdamas, kurios iš jų yra pagrindinės. Be to, atsakovas skaičiavo ir kėbulą bei variklį, kurie turi identifikacinius kodus, tačiau identifikacinius kodus turinčios transporto priemonės dalys, išregistravus transporto priemonę iš viešo registro, negalėjo būti panaudotos/ realizuotos kitų automobilių remontui, nes taip būtų pažeista arba „apeita“ įstatymo norma, draudžianti sugrįžti automobiliui į viešą eismą. Todėl pagrįsta teismo išvada, kad esant imperatyviam draudimui sugrįžti į viešą eismą, į viešą eismą negalėjo sugrįžti nei visas automobilis, nei atskiros jo dalys, taigi jos tapo bevertės ir rinkoje negalėjo būti realizuotos/ panaudotos, nebent kaip metalo laužas. Tai, kad Taisyklių 69 punktas nebuvo suderintas su laikinai galiojusia Įstatymo 27 straipsnio 6 dalies redakcija, neatleido teismo nuo pareigos išaiškinti ir pritaikyti įstatymą.Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, ataskaitos teisingumas yra preziumuojamas. Atsakovas nėra jos nuginčijęs įstatymo nustatyta tvarka.Atsakovo motyvai dėl automobilio pardavimo ar pardavinėjimo kainos neturi jokios reikšmės.Atsakovas, neigdamas ieškovo teisę kreiptis į nepriklausomą vertintoją, nori įtvirtinti absoliutų jo skaičiavimų neginčytinumą. Be to, šiuo atveju draudimo kompanija ne savarankiškai apskaičiavo automobilio rinkos vertę, bet savo skaičiavimais patvirtino 2014 m. spalio 9 d. nepriklausomo vertintojo sudarytą ir draudimo kompanijai įteiktą vertintojo ataskaitoje nurodytą automobilio rinkos vertę, tačiau neteisingai įvertino automobilio liekanas.Atsakovas stengiasi klaidinti teismą, teigdamas, kad ieškovas prašė kviesti liudytoją. Ataskaitą ginčijo ir liudytoją kviesti prašė atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo – tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, padarytos eismo įvykio metu sugadinus automobilį, apskaičiavimo būdo.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.Ginčo dėl to, kad remontuoti transporto priemonę nagrinėjamu atveju nėra ekonomiškai tikslinga, taip pat dėl transporto priemonės rinkos vertės iki eismo įvykio, byloje nėra. Esminis nesutarimas tarp šalių yra kilęs dėl automobilio likutinės vertės po eismo įvykio nustatymo būdo.Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – Tvarka) 11 punkte nustatyta, kad likutinė vertė – tai apgadintos transporto priemonės vertė, nustatyta pagal įteisintą skaičiavimo metodiką. Pagal tvarkos 69 punktą, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu.Taigi, apskaičiuodamas ieškovo automobilio likutinę vertę pagal nesugadintų pagrindinių automobilio dalių suminę vertę, atsakovas vadovavosi būtent įteisinta, t. y. teisės aktuose (Tvarkoje) nustatyta, likutinės vertės apskaičiavimo metodika. Įrodymų, patvirtinančių, kad metodiką atsakovas būtų taikęs netinkamai, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo pozicija, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad automobilio likutinė vertė nagrinėjamu atveju turėjo būti apskaičiuojama taikant bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 27 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovui, kad nurodyta įstatymo norma transporto priemonės likutinės vertės nustatymo klausimų apskritai nereglamentuoja, taigi ir nenustato jokios kitos likutinės vertės apskaičiavimo metodikos ar kitų Tvarkoje įtvirtintos metodikos taikymo taisyklių.Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateiktas likutinės vertės paskaičiavimas atitinka įteisintą metodiką. Kaip minėta, tokia metodika yra įtvirtinta Tvarkoje, kuria vadovavosi atsakovas, o ne SEAKĮ nuostatose.Konstatavus, kad ne ieškovo, o atsakovo atliktas žalos dydžio įvertinimas atitinka teisės aktuose nustatytą žalos dydžio nustatymo būdą, priteisti ieškovui jo turėtas išlaidas, susijusias su žalos dydžio nustatymu, taip pat nėra teisinio pagrindo.Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistą sumą iki 1 485,17 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteistos metinės procesinės palūkanos, atsakovas neskundė, todėl jos teisėtumo bei pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nevertina.Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).Byloje nustatyta, kad atsakovas neginčijo pareigos sumokėti ieškovui šioje byloje priteistą draudimo išmokos sumą (1 485,17 Eur), o jos nesumokėjo dėl ieškovo kaltės, t. y. pastarajam nesutikus nurodyti banko sąskaitos, į kurią atsakovas galėtų pervesti draudimo išmoką. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad atsakovas draudimo išmoką galėjo sumokėti į antstolio ar notaro depozitinę sąskaitą ar atsiųsti išmoką pašto perlaida, nėra pagrindas spręsti, kad teismas netinkamai įvertino paties ieškovo elgesį bei jo įtaką bylinėjimosi išlaidų atsiradimui (CPK 93 str. 4 d.). Ginčas tarp šalių buvo kilęs dėl 487,14 Eur draudimo išmokos sumos, ir šiuo procesiniu sprendimu pripažinta, kad šis ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas. Taigi faktiškai ieškovui buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas, kas reiškia, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).Dėl tos pačios priežasties iš atsakovo negali būti priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, bei atsakovas negali būti įpareigotas atlyginti liudytojo turėtas išlaidas. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš ieškovo, kaip bylą faktiškai pralaimėjusio asmens (CPK 96 str. 2 d.). Tuo tarpu liudytojo išlaidų atlyginimo klausimas, atsižvelgiant į tai, kad nė viena iš šalių nebuvo iš anksto apmokėjusi šių išlaidų, paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš ieškovo priteisiama 28 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje (į. k. 300665654), 1 485,17 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 17 euro centų) draudiminės išmokos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 1 485,17 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 17 euro centų), nuo bylos iškėlimo (2015 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti valstybei iš ieškovo D. T. 8,32 Eur (aštuonis eurus ir 32 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą“.

Priteisti atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, iš ieškovo D. T. 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.