Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.1., 1.1.6.7., 1.2.17.6., 1.2.29.1., 2.1.15.3.3., 2.4.6.2.2., 2.4.6.3.4., 2.4.6.4.1., 2.4.7.

2.4.7.

2011 m. kovo 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. ir nuteistųjų M. G. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį - 55 MGL (7150 Lt) bauda, ją sumokant lygiomis dalimis, per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 36 str., nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. - atleistas, ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį - 55 MGL (7150 Lt) bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį - 50 MGL (6500 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., taikant bausmių apėmimo būdą, V. T. paskirta 55 MGL (7150 Lt) bauda, ją sumokant lygiomis dalimis, per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš M. G. ir V. T. solidariai atlyginti nukentėjusiajam A. M. 3740 Lt, nukentėjusiajam M. G. 200 Lt, nukentėjusiajai L. U. 200 Lt, nukentėjusiajam V. B. 200 Lt turtinę žalą.

Priteista iš M. G. ir V. T. solidariai atlyginti nukentėjusiajam A. M. proceso išlaidas 500 Lt sumoje.

Civilinių ieškovų A. M., M. G., J. M., A. Ū., S. S., M. G., K. E., M. L., L. U., V. B. civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti, nurodytoje apimtyje neįrodyti jokiais dokumentais, todėl negalint civilinio ieškinio apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, todėl pripažinta civiliniams ieškovams teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. G. ir V. T. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais, M. G. būnant individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 nenustatytu laiku, pasiskelbus internete puslapiuose: (duomenys neskelbtini) apie tai, kad individuali įmonė (duomenys neskelbtini) ieško žmonių legaliam darbui (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) fabrikuose, t. y. apgaule pažadėjus legalų darbą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o V. T. parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nukentėjusiems: S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., prisistačius individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), darbuotoja, žinant, kad ji šioje įmonėje oficialiai nėra įdarbinta ir žadant nukentėjusiems surasti darbą užsienyje, nors iš anksto žinant, kad tokios galimybės neturi, tokiu būdu suklaidinant nukentėjusiuosius, S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., dėl ko jie nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 į individualios įmonės (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso pervedė 3000 Lt, tokiu būdu apgaule M. G. ir V. T. savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiems: A. M. priklausančius 1000 Lt, S. S. priklausančius 200 Lt, M. G. priklausančius 200 Lt, K. E. priklausančius 200 Lt, L. U. priklausančius 200 Lt, V. B. priklausančius 200 Lt, M. L. priklausančius 200 Lt, M. G. priklausančius 200 Lt, A. Ž. priklausančius 200 Lt, J. M. priklausančius 200 Lt, A. Ū. priklausančius 200 Lt, iš viso apgaule įgijo svetimą 3000 Lt vertės turtą.

Be to, M. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad būdamas individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) versliškai neteisėtu būdu ėmėsi ūkinės, komercinės — įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veiklos, tai yra pažeisdamas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2003-08-19 įsakymo Nr. Al-127 „Dėl licencijų tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punktą - tarpininkauti dėl LR piliečių Įdarbinimo užsienyje gali tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka registruoti juridiniai asmenys, turintys licenciją tarpininkauti dėl LR piliečių ir nuolat gyvenančių Lietuvoje asmenų įdarbinimo užsienyje, 5 punktą - licencijas išduoda, patikslina, sustabdo jos galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą bei jas panaikina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, su nukentėjusiais: S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., sudarė sutartis „Dėl (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų", pažadėdamas legalų darbą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tokiu būdu M. G., neturėdamas privalomai reikalingos licencijos, užsiėmė įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veikla ir laikotarpiu nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 atliktoms paslaugoms įforminti išrašė dvylika sąskaitų faktūrų už 3000 Lt.

Be to, V. T. buvo nuteista už tai, kad nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 tiksliai nenustatytu laiku parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasakydama tikrovės neatitinkančius duomenis – prisistatydama individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), darbuotoja, žinodama, kad ji šioje įmonėje oficialiai nėra įdarbinta, pasirašydama M. G. vardu, pavarde ir parašu trijose sutartyse 2009-08-17, 2009-07-29, 2009-07-29 „Dėl (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“ ir jas sudarydama su nukentėjusiais: L. U., V. B., M. G., tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus – tris individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), sutartis „Dėl (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. M. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendį, dalyje dėl neturinės žalos atlyginimo – priteisti iš M. G., (duomenys neskelbtini) ir V. T., a/k (duomenys neskelbtini), solidariai atlyginti nukentėjusiajam A. M., a/k (duomenys neskelbtini) 7000 Lt neturtinės žalos bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad nuosprendžio dalis, kuria civiliniams ieškovams pripažinta teisė į jų pareikštų civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžių perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra nepagrįstas ir dėl to neteisėtas, kadangi teismas, nukentėjusiojo nuomone, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė materialines ir procesines normas. Nurodo, jog byloje buvo nustatyta, kad jis, su IĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujama savininko M. G., 2009 m. rugpjūčio 20 d. sudarė sutartį Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų. Pagal šią sutartį IĮ (duomenys neskelbtini) įsipareigojo tarpininkauti surandant darbo vietą užsienyje ir įforminti iš vykimo dokumentus. Jis vykdydamas šios sutarties 5 punktą, sumokėjo IĮ (duomenys neskelbtini) 1000 Lt už paslaugas, tačiau ši įmonė savo įsipareigojimų nevykdė - darbo vietos nesurado, kadangi netgi neturi licencijos verstis tokia veikla. Taip pat nurodo, kad jis 2009 m. rugpjūčio 20 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), Nuvyko į IĮ (duomenys neskelbtini) nurodytą gyvenamąją vietą, tačiau jokio darbo pagal 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsipareigojimus jam nepasiūlė. Taigi teigia, jog gyvendamas (duomenys neskelbtini) 17 dienų (iki 2009 m. rugsėjo 6 d.) ir neturėdamas darbo, patyrė didžiulius nuostolius, teismas jo patirtą turtinę žalą įvertino 3740 Lt. Nukentėjusysis pabrėžia, jog patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino 7000 Lt. Mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog neturtinei žalai atlyginti, nurodytoje apimtyje neįrodyti jokiais dokumentais, todėl negalima civilinio ieškinio apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, todėl ieškinio dydžio klausimas nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio nagrinėjimo, jo išsprendimo tvarką. Nurodo, jog nustatęs žalos padarymo faktą ir dėl žalos padarymo kaltus asmenis, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog byloje pareikštų civilinių ieškinių dydžio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, todėl nukentėjusiojo nuomone, teismas nepagrįstai pritaikė BPK 115 straipsnio 2 dalį: pripažino civiliniams ieškovams teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžių perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip, pasak nukentėjusiojo, teismas pažeidė BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnių nuostatas, netinkamai išsprendė neturtinės žalos priteisimo klausimą, neatsižvelgė į neturtinės žalos atlyginimo principus ir kriterijus. Nurodo, kad pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti išnagrinėtas ir galutinai išspręstas. Ieškinys apkaltinamajame nuosprendyje gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, t. y., kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Mano, kad nesant šių aplinkybių, teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis teigia, jog dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę į jos atlyginimą ir nurodo, kad byloje nustatyta, jog M. G. ir V. T. žalą padarė nusikalstamais veiksmais. Nurodo, jog įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi nurodo, kad gyvendamas svetimoje šalyje bei neturėdamas darbo, jis patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, baimę, stresą, gyveno įtampoje. CK 6.263 str. 2 d. yra numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.250 str. l d. yra numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Nurodo, jog IĮ (duomenys neskelbtini) savininko M. G. veiksmų, susijusių su sukčiavimu, pasėkoje buvo sutrikdyta jo sveikata, kas sukėlė dvasinį sukrėtimą, todėl pagrįstai mano, kad atsakovas turi atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, kurią vertina 7000 Lt. Be kita ko nurodo, jog M. G. a/k (duomenys neskelbtini) ir V. T., (duomenys neskelbtini) yra nubausti per švelniomis bausmėmis, kadangi, pasak nukentėjusiojo, kaltinamieji nesigailėjo dėl savo poelgio, negrąžino jo sumokėtų pinigų, neatsiprašė jo.

Apeliaciniais skundais nuteistieji M. G. ir V. T. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - juos išteisinti.

Skunde nurodo, jog teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nurodo, kad teismo išvadų apie tai, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, nepatvirtina įrodymai išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat nurodo, jog M. G. įmonė niekada neatsisakė vykdyti sutarčių, neneigė, kad sutartys buvo sudarytos tarp M. G. įmonės ir nukentėjusiųjų ir teigia, kad M. G. įmonė galėjo įvykdyti sutartis, nes gaudavo informaciją iš R. A., kitų viešai prieinamų šaltinių, šią informaciją apibendrindavo ir atnaujindavo, todėl realiai galėjo konsultuoti nukentėjusiuosius apie darbo užsienyje sąlygas ir vietos įsidarbinimo formalumus. Nurodo, jog ginčas tarp sutarties šalių kilo ne dėl sutarties nevykdymo ar neketinimo vykdyti apskritai, bet dėl sutarčių vykdymo tinkamumo, mano, kad sutarčių vykdymo tinkamumo klausimas turėjo būti sprendžiamas civiline tvarka. Taip pat nurodo, kad dalį sutarčių M. G. įmonė įvykdė ir pagal įmonės suteiktą informaciją asmenys (M. P., J. R., L. Č., J. S.) išvyko į užsienį, kur kreipėsi į vietos įdarbinimo agentūrą ir buvo sėkmingai įdarbinti. Nurodo, jog A. M. neįsidarbino vien dėl tos priežasties, kad laikinai, iki atsiras darbo vieta su palankesnėmis sąlygomis, atsisakė dirbti žemės ūkio darbus, pageidaudamas darbo patalpose. Taipogi nurodo, jog dėl paslaugų teikimo minėtiems asmenims nuosprendis yra prieštaringas, kadangi, pasak nuteistųjų, R. A. parodymais įrodyta, kad M. G. įmonė gavo iš R. A. duomenis, turėjo galimybę teikti siūlytas paslaugas ir realiai vykdė sutartis.

Nurodo, kad teismas neįvertino ir nepateikė motyvų, kokios aplinkybės leidžia tikėti nukentėjusiųjų parodymais apie tariamai panaudotą apgaulę. Teigia, jog nukentėjusieji ir M. G. įmonė yra sutartiniuose santykiuose, dalis sutarčių nebuvo nutrauktos ir tebegalioja, įsipareigojimus nutraukiant sutartis M. G. įmonė taip pat vykdė, taigi nurodo, kad nukentėjusieji visas savo pretenzijas kildina iš civilinių sutarčių. Nuteistųjų nuomone, nukentėjusiųjų parodymai vertintini, kaip bylos šalių, kurios visomis priemonėmis gina savo turtinius interesus, ir pagal CPK reikalavimus kaip bylos šalys negali atsakyti už melagingų parodymų davimą civilinėje byloje. Nurodo, jog nors formaliai nukentėjusieji buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo baudžiamojoje byloje, tačiau pati nukentėjusiųjų parodymų esmė-vienašališki ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškimai apie pokalbio turinį tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų, leido nukentėjusiems duoti melagingus, jų teisinę poziciją palankiau pagrindžiančius parodymus nesibaiminant baudžiamojo persekiojimo už melagingų parodymų davimą. Mano, jog žinodami, kad nėra kitų būdų ir objektyvių duomenų apie faktinį pokalbio turinį, t. y. nėra galimybės objektyviai atkurti to, ko žodžiu pageidavo nukentėjusieji, ir kas jiems buvo pasiūlyta M. G. bendraujant telefonu, o taip pat apie ką buvo kalbama su V. T., nukentėjusieji, patarti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teigia tai, kas jiems yra palankiausia. Nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymus ir poziciją padėjo suderinti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, neteisėtai konsultavę ir parengę civilinius ieškinius už nukentėjusiuosius, siūlydami reikalaujamas neturtinės žalos sumas. Nuteistieji pažymi, kad padarytas esminis BPK pažeidimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams kompiuteriu parengiant civilinių ieškinių pareiškimus, o iš esmės tuo kurstant bei skatinant nukentėjusiuosius reikšti nepagrįstas turtines pretenzijas nuteistiesiems, kurios vertintinos kaip ginčytinos ir normaliai turėtų būti nagrinėjamos civilinėje byloje.

Nurodo, jog teismo išvadų apie tai, kad apgaulė pasireiškė tuo, kad nukentėjusiems buvo garantuojamas darbas užsienyje nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teigia, kad darbo vietos suradimo objektyviai negali garantuoti niekas, nes darbo vietų skaičius ir galimybės jas surasti priklauso nuo rinkos situacijos. Taip pat nurodo, jog M. G. įmonė buvo įsipareigojusi teikti nukentėjusiesiems informaciją apie padėtį užsienio įdarbinimo agentūrose, taip pat kitą informaciją, būtiną kreipiantis į užsienio valstybių vietos įdarbinimo agentūras ir realiai šią pareigą vykdė.

Taipogi nurodo, jog teismo posėdyje nukentėjusieji A. Ž., M. G. neteigė, kad asmeniškai matė V. T. pasirašant už M. G., tokių parodymų nebuvo, tai matyti iš teismo posėdžio garso įrašo. Teigia, kad minėtų nukentėjusiųjų parodymų turinį teismas interpretavo tendencingai ir nurodo, jog nukentėjusieji A. Ž., M. G. dėl savo išsilavinimo ir darbo patirties galėjo ir nesuprasti bei nesuteikti reikšmės toms aplinkybėms, kurie dokumento rekvizitai ir kuriuo metu buvo pildomi. Tai, nuteistieji mato ir iš nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad net jei nukentėjusieji A. Ž., M. G. kategoriškai teigtų matę V. T., šie asmenys, pasak apeliantų, dėl savanaudiškų paskatų duoda tendencingus parodymus ir naudojasi situacija, kad yra pateikta tikėtina specialisto išvada, todėl abstrakčiais šių nukentėjusiųjų pareiškimais tikėti nėra jokio pagrindo. Be kita ko nurodo, jog M. G. pasirašo įvairiais būdais, pasirašinėti tenka daug, todėl galimi įvairūs parašo variantai bei teigia, kad V. T. paprašius M. G. užpildė tik dalį sutarčių rekvizitų ir niekuomet nepasirašinėjo už M. G..

Pasak nuteistųjų, specialisto išvados remiasi prielaidomis ir atskirų parašo elementų subjektyviu vertinimu, todėl pagal savo esmę yra tikėtinos. Be to, apeliantų nuomone, specialistai pakeitė savo pirmiau duotą išvadą, todėl specialisto išvada negali būti laikoma objektyvia. Mano, jog esant prieštaravimams tarp specialisto išvadų ir M. G. bei V. T. parodymų, turi būti konstatuojama, kad aplinkybė dėl M. G. parašų klastojimo yra neįrodyta.

Nurodo, kad teismas pagrindė nuosprendį neteisėtu būdu gautais duomenimis (BPK 20 str. 4 d.) , t. y. neva buvusių skelbimų interneto svetainėse (duomenys neskelbtini) atspausdintais fragmentais, kad įmonė (duomenys neskelbtini) siūlo legalų darbą užsienyje, kadangi, pasak nuteistųjų, nenustatyta, kas ir kada atspausdintus interneto informacijos fragmentus parengė, o jei tokie skelbimai buvo patalpinti pačiuose skelbimuose nurodytu laiku, kas tuos skelbimus patalpino ir ar skelbimų turinys nebuvo pakeistas. Teigia, jog BPK draudžia remtis informacija, kurios šaltinis nežinomas. Mano, kad išdėstyti nuosprendžio prieštaravimai yra dėl esminių bylos aplinkybių, o teismas išdėstytų prieštaravimų nepašalino, todėl šie prieštaravimai turi būti aiškinami kaltinamųjų naudai. Apeliantų nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje jų atžvilgiu nemotyvavo savo išvadų, jas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, o toks motyvavimas yra nominalus ir taip teismas nesilaikė BPK 303-307 str. reikalavimų ir teigia, jog šie proceso pažeidimai turėtų būti vertinami, kaip esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.

Be kita ko nurodo, jog teismo nurodytos kaip padarytos nusikalstamos veikos - „įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veikla" nenustato joks įstatymas, dėl šios priežasties apeliantai mano, kad BK 202 str. 1 d. numatytą teisės normą, pirmosios instancijos teismas pritaikė neteisėtai, nesant įstatymo, draudžiančio M. G. įmonės vykdytą veiklą. Taip pat nurodo, jog teismas pažeidė BK 202 str. 1 d., nes teismo nustatyta veika nebuvo nei versliška, nei stambaus masto, kadangi, pasak nuteistųjų, nukentėjusiems iš esmės buvo suteikta informacija, paimtas registracijos mokestis, už kurį buvo įsipareigojimas toliau sekti ir teikti informaciją, turint tikslą, kad susiklosčius palankiai darbo rinkos padėčiai nukentėjusieji pagal sužinotą informaciją galėtų kreiptis į užsienio valstybės įdarbinimo agentūrą. Teigia, jog BK 202 str. 1 d. teisės normos pažeidimą pagrindžia ir tai, kad 2006 m. gruodžio 12 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (CELEX Nr. 32006L0123) (toliau-Direktyva). Minėtoje direktyvoje pažymėta, kad: (56) Remiantis Teisingumo Teismo teismine praktika, visuomenės sveikata, vartotojų apsauga, gyvūnų sveikata ir miesto aplinkos apsauga - tai svarbūs visuomenės interesai. Šiais svarbiais interesais gali būti pateisintas leidimų išdavimo tvarkos taikymas ir kiti apribojimai. Tačiau jokia leidimų išdavimo tvarka ar apribojimu negalėtų būti diskriminuojama dėl pilietybės. Be to, visada turėtų būti laikomasi būtinumo ir proporcingumo principų; (57) Šios direktyvos nuostatos, susijusios su leidimų išdavimo tvarka, turėtų būti taikomos tais atvejais, kai teisei teikti paslaugas ar paslaugos teikimo veiklos vykdymui subjektui reikalingas kompetentingos institucijos sprendimas. Tai nėra susiję nei su kompetentingų institucijų sprendimais įsteigti valstybinį arba privatų subjektą konkrečiai paslaugai teikti, nei su kompetentingų institucijų sudaromomis sutartimis dėl konkrečios paslaugos, kuriai taikomos viešųjų pirkimų taisyklės, teikimo, kadangi ši direktyva netaikoma taisyklėms dėl viešųjų pirkimų. Nurodo, jog Direktyvos 44 str. 1 d. numatyta, kad valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 28 d., įgyvendina šią direktyvą. Nurodo, kad šiame kontekste Darbo kodekso 90 straipsnis, kuriame numatyta, kad tarpininkauti dėl piliečių darbo užsienyje - išimtinė valstybės teisė, ją įgyvendina Lietuvos darbo birža, kitos įmonės, įstaigos ir organizacijos gali tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje tik turėdamos Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotas licencijas, prieštarauja (Konsoliduotos) Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 14 straipsnio 2 dalies, 43 straipsnio, 49 straipsnio nuostatoms.

Taipogi nurodo, jog kvalifikuodamas veiką pagal BK 182 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas minėtą teisės normą pažeidė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad apgaulė sukčiavime (BK 182 str. 1 d.) turi būti esminė. Teigia, kad tiek V. T., tiek M. G., neigia V. T. atlikimą kokių nors darbo funkcijų arba prisistatymą įmonės atstove ar darbuotoja, tačiau net padarius prielaidą ir pripažinus, kad V. T. nukentėjusiems pareiškė esanti susijusi su M. G. įmone, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos nukentėjusiems priimant sprendimą dėl sutarties sudarymo. Mano, jog teismas nenustatė objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymio - apgaulės dėl esminių sandorio aplinkybių ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių- turto įgijimo. Nurodo, kad BK 182 str. 1 d. teisės norma netinkamai pritaikyta ir tuo aspektu, kad pagal sutartį su nukentėjusiais buvo gautas nedidelės - 200 litų vertės turtas.

Be kita ko nuteistieji nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė ir BK 300 str. 1 d. V. T. atžvilgiu, kadangi M. G. pripažįstant savo parašą ir sutarties sudarymo faktą bei vykdant sutartis, į dokumentus objektyviai nėra įrašyti jokie neteisingi duomenys.

Nurodo, jog 1963-09-16 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, 1 str. nustatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Nuteistiesiems vertinant veikos aplinkybes, už kurios padarymą jie nuteisti, akivaizdu, kad pranešimai remiasi išimtinai ginču dėl turtinės teisės, dėl kurio apklausti liudytojai net nesikreipė į sutarties šalį, šiuo atveju M. G., IĮ (duomenys neskelbtini). Tai, kad neiškilus ginčui ar tik esant galimybei kilti ginčui dėl sutarties vykdymo, vienai iš sutarties šalių vien dėl paties sutarties sudarymo fakto vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kad už nusikaltimą, kurio padarymu jie įtariami numatyta ir laisvės atėmimo bausmė, rodo, kad šiuo ikiteisminiu tyrimu yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, 1 str., nes jie, nuteistųjų nuomone, persekiojami dėl ginčijamų turtinių reikalavimų, t. y. faktiškai už skolas.

Taip pat nurodo, kad jiems paskirta bausmė - 55 MGL (7150 Lt) bauda yra aiškiai per griežta. Nurodo, jog M. G. įmonėje V. T. apskritai jokios veiklos nevykdė, o tik M. G. prašymu užpildė kai kuriuos sutarčių rekvizitus, pasirašant sutartyse asmeniškai M. G.; M. G. įmonė buvo įsteigta prieš keletą mėnesių, ir dar tik buvo koreguojamos įmonės vykdytinos veiklos kryptys; tarpininkavimo įdarbinant veiklos įstatymai nedraudė, tik kėlė papildomus reikalavimus, nuo 2010-01-05 licencijavimas buvo panaikintas, apie pareigą valstybei panaikinti apribojimus tarpininkavimo srityje buvo žinoma nuo 2006 m. gruodžio 12 d., kai buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (CELEX Nr. 32006L0123).

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo ir nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p., 4 p.), o dalyje dėl M. G. ir V. T. nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d., panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 punktas), taipogi nuosprendis naikintinas dalyje dėl V. T. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. G. ir V. T. atžvilgiu, neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą dėl M. G. ir V. T. kaltės, padarius, nusikaltimus, numatytus, Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., bei neteisingai paskyrė V. T. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d. padarymą ir netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl ko nuosprendis dalyje naikintinas ir keistinas.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo ir M. G. bei V. T. veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Apeliantai M. G. ir V. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jų byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, suvaržytos įstatymų garantuotos apeliantų teisės ir tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo ( kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti kaltinamieji, nukentėjusieji, liudytojai, paskelbti byloje esantys rašytiniai dokumentai.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek M. G. ir V. T. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama M. G. ir V. T. kaltė, o kuriais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė kitus įrodymus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.

Tačiau, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nuteistųjų apeliacinius skundus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių ir nepagrįstai M. G. ir V. T. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Pažymėtina ir tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės (Kasacinė byla Nr. 2K-150/2010). Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu ( kasacinė byla 2K-851/2001). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problematišku pažeistos teisės atstatymą.

Apeliantai M. G. ir V. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo nuteisti už tai, kad veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais, M. G. būnant individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 nenustatytu laiku, pasiskelbus internete puslapiuose: (duomenys neskelbtini) apie tai, kad individuali įmonė (duomenys neskelbtini) ieško žmonių legaliam darbui e (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) fabrikuose, t. y. apgaule pažadėjus legalų darbą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o V. T. parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nukentėjusiems: S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., prisistačius individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), darbuotoja, žinant, kad ji šioje įmonėje oficialiai nėra įdarbinta ir žadant nukentėjusiems surasti darbą užsienyje, nors iš anksto žinant, kad tokios galimybės neturi, tokiu būdu suklaidinant nukentėjusiuosius, S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., dėl ko jie nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 į individualios įmonės (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso pervedė 3000 Lt, tokiu būdu apgaule M. G. ir V. T. savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiems: A. M. priklausančius 1000 Lt, S. S. priklausančius 200 Lt, M. G. priklausančius 200 Lt, K. E. priklausančius 200 Lt, L. U. priklausančius 200 Lt, V. B. priklausančius 200 Lt, M. L. priklausančius 200 Lt, M. G. priklausančius 200 Lt, A. Ž. priklausančius 200 Lt, J. M. priklausančius 200 Lt, A. Ū. priklausančius 200 Lt, iš viso apgaule įgijo svetimą 3000 Lt vertės turtą.

Byloje nustatyta, kad apeliantas M. G. 2009 m. kovo 12 d. valstybės įmonėje Registrų centro (duomenys neskelbtini) filiale įregistravo IĮ (duomenys neskelbtini), kurios nuostatuose nustatyta viena iš veiklos sričių - įdarbinimo veikla (t. 1, b. l. 43-48). Nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasiskelbė internete, puslapiuose: (duomenys neskelbtini) apie tai, kad individuali įmonė (duomenys neskelbtini) ieško žmonių legaliam darbui užsienyje, bei legaliam darbui (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) fabrikuose (t. 1, b. l. 25-26). Nukentėjusieji kreipėsi skelbimuose nurodytais telefonais ir bendravo su apeliantais M. G. ir V. T.. Ir nors apeliantai M. G. ir V. T. neigia talpinę pranešimus internete, tačiau jie su nukentėjusiais bendravo tiek telefonu, tiek asmeniškai, sudarinėjo su jais sutartis, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skelbimai internete buvo patalpinti su apeliantų žinia, ką pagrindžia ir tai, kad minėtų skelbimų patalpinimas buvo naudingas tik apeliantams, t. y. skelbimų pagalba buvo ieškoma naujų klientų. Su nukentėjusiaisiais buvo sudarytos sutartys „Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų” (t. 1, b. l. 187-190, t. 2, b. l. 7-9, 71-72, 89-93). Sutarties objektas buvo tarpininkavimas surandant darbo vietą užsienyje ir išvykimo dokumentų įforminimas.

Kaip jau buvo minėta, apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje esminė apgaulė reikštų, kad, apeliantai M. G. ir V. T., sudarydami tarpininkavimo sutartis tarpininkaujant surandant darbo vietą užsienyje ir išvykimo dokumentų įforminimą, buvo nusprendę šių sutarčių nevykdyti, o sudarytos sutartys buvo fiktyvios ir sudarytos tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti nukentėjusiųjų turtą (pinigus), neketinant tarpininkauti ieškant darbo užsienyje ir grąžinti sumokėtus pinigus neįvykdžius sutartyje nustatytų 2.1 reikalavimų, (sutarties 2.8 p.). Byloje nustatyta, kad apeliantai M. G. ir V. T. su nukentėjusiaisiais sudarė sutartis dėl tarpininkavimo surandant darbo vietas užsienyje ir išvykimo dokumentų įforminimo. Nukentėjusieji sutartis pasirašė, t. y. jie buvo su sutarties sąlygomis susipažinę ir su jomis sutiko. Nei vienoje iš su nukentėjusiaisiais pasirašytoje sutartyje nebuvo nurodyta, kad apeliantai jiems konkrečioje užsienio šalyje suras konkrečią darbo vietą, o viena iš apelianto M. G. individualios įmonės veiklos rūšių buvo - įdarbinimo veikla, t. y. jis turėjo teisę tarpininkauti surandant darbo vietas. Taigi byloje nesurinkus įrodymų, kad sudarytos su nukentėjusiais sutartys nebūtų vykdomos, t. y. apeliantai nebūtų ieškoję laisvų darbo vietų, būtų vengę bendrauti su nukentėjusiais, nebūtų grąžinę nukentėjusiems jų sumokėtų pinigų negalint įvykdyti sutartyje nurodytų sąlygų, negalima ir teigti, kad su nukentėjusiais sudarytos “Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų” sutartys būtų buvusios apgaulingos. Nei dėl tarpininkavimo surandant darbo vietą užsienyje ir išvykimo dokumentų įforminimo, nei dėl sutarčių pasirašyme dalyvavusių asmenų tapatybių nukentėjusieji nebuvo suklaidinti. Darbo vietos buvo ieškomos, nukentėjusiems buvo siūloma vykti į užsienio šalis, tačiau juos ne visada tenkindavo pateikti pasiūlymai. Kadangi nei vienoje su nukentėjusiais pasirašytoje sutartyje nebuvo nurodyta nei konkreti užsienio valstybė, nei konkretus darbas, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantai žadėjo nukentėjusiems surasti darbą užsienyje, nors jie iš anksto žinojo, kad to jie padaryti negalės.

Nukentėjusieji savo noru pagal sutartis sumokėjo 200 litų registracijos mokestį, buvo susipažindinti su sutarčių sąlygomis, kilusių ginčų sprendimo tvarka. Nors nukentėjusieji nurodo, kad jie su apeliantais tarėsi dėl konkretaus darbo konkrečioje užsienio valstybėje, tačiau iš sudarytų sutarčių turinio matyti, kad sutartys buvo sudarytos dėl tarpininkavimo surandant darbo vietą užsienyje. Be kita ko, tą aplinkybę, jog nuteistieji apgaule būtų siekę užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus paneigia ir tai, kad nukentėjusiems S. S. (t. 4, b. b. l. 4-8), M. G. (t. 4, b. l. 8), M. L. (t. 4, b. l. 11-12), K. E. (t. 4, b. l. 12-13) pareikalavus, jų sumokėti pinigai IĮ (duomenys neskelbtini) buvo grąžinti, o nukentėjęs M. G. net neprašė grąžinti sumokėtų pinigų (t. 4, b. l. 6-7).

Kolegija pažymi, kad apeliantų M. G. ir V. T. elgesys gali būti pripažintas ne sukčiavimu, o netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu, dėl ko šalims pareiškus pretenzijas gali kilti civilinė atsakomybė. Baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas netinkamai, o M. G. ir V. T. išteisintini pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nesant jų veikoje nusikaltimo sudėties.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo.

BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Iš šio straipsnio dispozicijos matyti, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda esant tokioms sąlygoms: 1) kaltininkas neturi licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga ar ėmėsi šiame straipsnyje numatytos veiklos kitokiu neteisėtu būdu. Šios sąlygos yra alternatyvios, baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų. Kitokių neteisėtų veiklos būdų įstatymas neatskleidžia, tačiau, sistemiškai aiškinant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius, šiuo atveju neteisėtumas taip pat sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Todėl teismų praktikoje kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažinti atvejai, kai, pavyzdžiui, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (baudžiamoji byla Nr. 2K-388-2009); 2) versliškas veiklos pobūdis ar stambus jos mastas. Šios sąlygos irgi alternatyvios, baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų, esant bent vienai iš pirmajame punkte numatytų sąlygų.

Šioje byloje apeliantui M. G. inkriminuotas versliškas ėmimasis komercinės veiklos – įdarbinimo užsienyje tarpininkavimas, t. y., kad jis būdamas individualios įmonės (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), su nukentėjusiais: S. S., M. G., A. M., K. E., L. U., V. B., M. L., M. G., A. Ž., J. M., A. Ū., sudarė sutartis „Dėl ĮI (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų", pažadėdamas legalų darbą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tokiu būdu M. G., neturėdamas privalomai reikalingos licencijos, užsiėmė įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veikla ir laikotarpiu nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 atliktoms paslaugoms įforminti išrašė dvylika sąskaitų faktūrų už 3000 Lt.

Apeliantui M. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2003-08-19 įsakymas Nr. Al-127 „Dėl licencijų tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo“. M. G. inkriminuota, kad jis pažeidė minėto įsakymo 3 punktą - tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo užsienyje gali tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka registruoti juridiniai asmenys, turintys licenciją tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat gyvenančių Lietuvoje asmenų įdarbinimo užsienyje, 5 punktą - licencijas išduoda, patikslina, sustabdo jos galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą bei jas panaikina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešimo matyti, kad IĮ (duomenys neskelbtini) licencijos užsiimti įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo neturėjo ir dėl jos išdavimo nesikreipė.

2010-06-03 specialisto išvada Nr. 5-4/62, nustatyta, kad IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas M. G. nevykdė LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2003-08-19 pasirašyto įsakymo Nr. Al-127 „Dėl licencijų tarpininkauti dėl Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo“ (t. 1., b. l. 72, 110-113).

Atsižvelgiant į paminėtą, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G., būdamas individualios įmonės direktoriumi versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga. Komercinė veikla tai veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Būtent už tokią neteisėtą veiklą ir nuteistas M. G.. Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (byloje nustatyta, kad su nukentėjusiais buvo pasirašytos daugiau nei trys sutartys, buvo išrašyta dvylika sąskaitų faktūrų) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis (sąskaitų faktūrų buvo išrašyta viso sumoje už 3000 Lt). Išdėstytos aplinkybės pagrindžia versliškumo požymį apeliantui neteisėtai verčiantis ūkine - komercine veikla.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šios veikos objektyvieji požymiai baudžiamajame įstatyme išvardyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų.

Apeliantė V. T. nuteista už tai, kad nuo 2009-05-15 iki 2009-09-21 tiksliai nenustatytu laiku parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasakydama tikrovės neatitinkančius duomenis – prisistatydama individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), darbuotoja, žinodama, kad ji šioje įmonėje oficialiai nėra įdarbinta, pasirašydama M. G. vardu, pavarde ir parašu trijose sutartyse 2009-08-17, 2009-07-29, 2009-07-29 „Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“ ir jas sudarydama su nukentėjusiais: L. U., V. B., M. G., tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus – tris individualios įmonės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), sutartis „Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“.

Tikro dokumento suklastojimas – tai dokumento tikrumo arba jo turinio teisingumo pakeitimas. Byloje nustatyta, kad V. T. savo veiksmais pakeitė sutarčių „Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“ sutarčių turinį, t. y. pasirašė vietoje IĮ (duomenys neskelbtini) savininko M. G., neturėdama tam įgaliojimų. Tokiu būdu V. T. įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad sutarčių sudarymo metu dalyvavo IĮ savininkė. Todėl tokia veika yra dokumento suklastojimas nepaisant to, ar asmuo pasirašydamas vietoje kito asmens naudojo savo parašą, ar suklastojo kito asmens parašą, nes, bet kuriuo atveju, jis dokumente pateikia neteisingus duomenis apie kito asmens dalyvavimą pasirašant dokumentą. Nors apeliantai M. G. ir V. T. ir nurodo, kad M. G. pripažįstant savo parašą ir sutarties sudarymo faktą bei vykdant sutartį, į dokumentus objektyviai nėra įrašyti jokie neteisingi duomenys, tačiau veikos padarymo motyvai veikos kvalifikacijai reikšmės neturi. Apeliantė V. T. suvokė, kad pasirašo dokumente, kuris konstatuoja juridinį faktą ir gali sukelti teisines pasekmes, vietoje kito asmens neturėdama teisės to daryti ir to norėjo, todėl jos veikoje yra tiesioginė tyčia.

Sutinkamai su BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Kolegija sprendžia, kad nors V. T. veikoje ir yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, todėl ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė byla Nr. 2K-387/2008).

Byloje nustatyta, kad V. T., būdama IĮ (duomenys neskelbtini) savininko sugyventinė, neturėdama jo įgaliojimų, trijose sutartyse pasirašė už jį, ir taip suklastojo tikrus dokumentus, tačiau šiais savo veiksmais nepadarė žalos nei IĮ savininkui, nei nukentėjusiųjų interesams, nes IĮ savininkas šiais sutartis pripažino, jas vykdė. Kadangi toks dokumentų suklastojimas iš principo nepažeidė nei vienos iš šalių interesų, todėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu ir V. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina, o apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės V. T..

Dėl kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų.

Apeliantų skunduose nurodytas teiginys, kad nukentėjusiųjų parodymus ir poziciją padėjo suderinti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, neteisėtai konsultavę ir parengę civilinius ieškinius už nukentėjusiuosius, siūlydami reikalaujamas neturtinės žalos sumas, atmestinas. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja K. Š. parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu apklausė nukentėjusiuosius bei parodė tai, kad nukentėjusieji A. M. ir A. Ž. savo civilinius ieškinius atsiuntė paštu, o visi kiti nukentėjusieji civilinius ieškinius surašė remdamiesi pateiktu pavyzdžiu (t. 4, b. l. 14-15). Taigi byloje nėra duomenų, kad kažkas būtų rengęs civilinius ieškinius už nukentėjusiuosius, o ir liudytoja K. Š., kurios parodymais kolegija neturi pagrindo abejoti, paneigė šias aplinkybes.

Kitas apeliantų skunduose nurodytas teiginys, kad teismo posėdyje nukentėjusieji A. Ž., M. G. neteigė, kad asmeniškai matė V. T. pasirašant už M. G., taipogi atmestinas kaip nepagrįstas. Iš nukentėjusiojo M. G. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad sutartį pildė mergina, jis pasirašė savo vardu, o kaltinamoji pasirašė po įmonės direktoriaus vardu ir pavarde, ji pasirašė jo parašu (t. 4, b. l. 5-6). Minėto nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kito nukentėjusiojo A. Ž. parodymai duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur jis parodė, kad sutartį užpildė pati kaltinamoji (t. 4, b. l. 9). Be to, be šių nukentėjusiųjų parodymų, V. T. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. patvirtina ir 2010-05-19 specialisto išvada Nr. 11K-160 (10), kuria nustatyta, kad 2009-07-29 sutartyse su L. U. ir V. B., 2009-08-17 sutartyje su M. G. rankraštinius įrašus parašė ir M. G. vardu pasirašė V. T.. 2009-08-20 sutartyje „Dėl IĮ (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų“ su A. M. ir šios sutarties prieduose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 rankraštinius įrašus parašė V. T.. 2009-09-04 sutartyje su A. Ž., 2009-09-30 sutartyse su J. M. ir A. Ū. rankraštinius įrašus parašė V. T. (t. 1, b. l. 148-152). Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusių parodymais, kurie, be kita ko, sutampa ir su specialisto išvada, todėl nėra pagrindo abejoti ir dėl V. T. kaltės padarius jai inkriminuotą veiką.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. M. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-11-23 nuosprendį, dalyje dėl neturinės žalos atlyginimo – priteisti iš M. G., a/k (duomenys neskelbtini) ir V. T., a/k (duomenys neskelbtini), solidariai atlyginti nukentėjusiajam A. M., a/k (duomenys neskelbtini) 7000 Lt neturtinės žalos bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu civiliniams ieškovams A. M., M. G., J. M., A. Ū., S. S., M. G., K. E., M. L., L. U., V. B., civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti, apylinkės teismo teigimu, nurodytoje apimtyje neįrodyti jokiais dokumentais, todėl negalima civilinio ieškinio apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, todėl civiliniams ieškovams pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais (BPK 235, 254 straipsniai) įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį.

2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 40 4.5 punkte nurodyta, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje teismas kaltinamąjį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, sprendime nurodo baudžiamąjį įstatymą, nurodo skiriamos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, panaikina procesines prievartos priemones. Nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas. Kai teismas nutraukia bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Šiuo atveju, aukštesnės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. G. ir V. T. pripažino kaltais ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos 182 str. 1 d., palikus nepakeistą apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl M. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės numatytos BK 202 str. 1 d., ir baudžiamosios bylos šioje dalyje nutraukimo BK 36 str. numatytu pagrindu, bei panaikinus apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl V. T. pripažino kalta ir nuteisimo pagal BK 300 str. 1 d., ir ją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės numatytos BK 300 str. 1 d., ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukus BK 37 str. numatytu pagrindu (BPK 235 straipsnio 1 dalis, 254 str. 5 d.), tiek nukentėjusiojo A. M., tiek nukentėjusiųjų M. G., J. M., A. Ū., S. S., M. G., K. E., M. L., L. U., V. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktini nenagrinėtais.

Iš to kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria civiliniams ieškovams pripažinta teisė į jų pareikštų civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžių perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nepagrįsta, todėl nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio keistinas.

Tais pačiais argumentais keistina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam A. M. 3740 Lt, nukentėjusiajam M. G. 200 Lt, nukentėjusiajai L. U. 200 Lt, nukentėjusiajam V. B. 200 Lt turtinės žalos priteisimo solidariai iš M. G. ir V. T., paliekant nukentėjusiųjų A. M., M. G., L. U., V. B. ieškinius dėl turinės žalos atlyginimo nenagrinėtus. Kolegija mano, kad priėmus šį sprendimą nebus peržengtos apeliacinio skundo ribos (vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti), kadangi nors šioje dalyje nuosprendžio niekas ir neskundė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji apeliaciniais skundais prašė juos išteisinti, todėl kolegijos vertinimu, toks sprendimas atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinius ieškinius nenagrinėtais nukentėjusiesiems neužkertamas kelias reikšti analogišką civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, tenkinti nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalyje nėra jokio pagrindo kaip ir nustačius aukščiau paminėtas aplinkybes nėra pagrindo nagrinėti nukentėjusiojo skunde nurodytų argumentų, todėl nukentėjusiojo A. M. skunde nurodyti argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, paliktini nenagrinėtais.

Dėl proceso išlaidų.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. M. taipogi prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 2 d. numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Remiantis išdėstytu bei tuo, kad nukentėjusysis patyrė 300 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ką patvirtina pateiktas kvitas LAT Nr. 549716 (4 t., b. l. 53), kolegija laiko, kad šios nukentėjusiojo patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, todėl jos priteistinos solidariai iš M. G. ir V. T. nukentėjusiojo A. M. naudai, todėl nukentėjusiojo A. M. skundas šioje dalyje tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį dalyje dėl M. G. ir V. T. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

M. G. ir V. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį dalyje dėl V. T. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., panaikinti ir V. T., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

Nukentėjusiųjų A. M., M. G., L. U., V. B. civilinius ieškinius dėl turinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Nukentėjusiojo A. M., M. G., J. M., A. Ū., S. S., M. G., K. E., M. L., L. U., V. B. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Priteisti iš M. G. ir V. T. solidariai atlyginti nukentėjusiajam A. M. proceso išlaidas 300 Lt sumoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.