Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų ir trims mėnesiams;

- pagal BK 227 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, 2012 m. spalio 8 d. apie 12.30 val. automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu V. B., neteisėtai gabeno į šešis paketus sudėtus 2 917,78 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį – 936,61 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino, veždami psichotropinę medžiagą keliu Nr. A5 Kaunas–Marijampolė Marijampolės kryptimi ir keliu Nr. 189 iki Skriaudžių gyvenvietės, Ramybės g., kur V. B. buvo sulaikytas kelių policijos pareigūnų, o kitas asmuo, siekdamas išvengti psichotropinių medžiagų aptikimo, iš automobilio paėmęs paketus su psichotropinėmis medžiagomis, jas gabeno iki Vilties g., Skriaudžiuose, kur siekdamas išvengti sulaikymo, paketus su psichotropine medžiaga išmetė, o pats pabėgo nuo policijos pareigūnų taip išvengdamas sulaikymo.

V. B. taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 8 d. apie 12.30 val., būdamas užkluptas darant nusikalstamą veiką ir sulaikytas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus apskrities VPK) Kelių policijos skyriaus patrulių, tiesiogiai pasiūlė 12 000 EUR (41 433,6 Lt) kyšį valstybės tarnautojams Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus patruliams D. S. ir D. L. siekdamas valstybės tarnautojų neteisėto veikimo, t. y. siekdamas, kad jis būtų paleistas iš laikino sulaikymo, o paketai su psichotropine medžiaga būtų išmesti ir taip sunaikinti jo padarytos nusikalstamos veikos įkalčiai.

Nuteistasis V. B. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas, netinkamai taikant ir aiškinant BK nuostatas bei neatsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apeliantas nurodo, kad apygardos teismo išvada, jog jis veikė bendrininkų grupe su kitu asmeniu, yra nepagrįsta. Pagal formuojamą teismų praktiką teismas, taikydamas bendrininkavimo institutą reglamentuojančias BK bendrosios dalies nuostatas, turi nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu šie požymiai nebuvo nustatinėjami ir įrodinėjami – nebuvo nustatyta, kuo pasireiškia apelianto ir jo tariamo bendrininko susitarimas daryti nusikalstamą veiką, taip pat nenustatyta V. B. kaltė daryti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą veikiant su bendrininku. Nuteistasis pažymi, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog jis palaikė kokius nors pastovius ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais ir tarėsi su jais daryti nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo byloje duotus parodymus apie tai, kad psichotropines medžiagas jo automobiliu gabenęs asmuo buvo atsitiktinis pakeleivis, su juo V. B. iki įvykio jokių ryšių neturėjo, todėl negalėjo žinoti apie gabenamas psichotropines medžiagas. Tokius jo parodymus patvirtina ir objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, jog psichotropines medžiagas iš įvykio vietos pasišalinęs jaunuolis slėpė po savo drabužiais ir tik bėgdamas nuo policijos pareigūnų jis šias medžiagas išmetė. Taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis V. B. galėjo žinoti ir žinojo, jog jo automobiliu važiavęs atsitiktinai sutiktas jaunuolis neteisėtai disponuoja psichotropinėmis medžiagomis, juolab negalėjo žinoti konkretaus šių medžiagų kiekio, todėl apygardos teismo išvada, jog apeliantas veikė tyčia kaip bendravykdytojas yra nepagrįsta.

Anot nuteistojo, didžioji dalis byloje surinktų duomenų paneigia jo dalyvavimą padarant šią nusikalstamą veiką – 2012 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad V. B. neturėjo jokio kontakto su paketu, kuriame buvo psichotropinės medžiagos. Be to, nenustatytas ir joks faktinis ryšys tarp maišų, pirktų parduotuvėje „IKI“, ir maišų, kuriuose buvo rasta psichotropinė medžiaga.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai V. B. pripažino kaltu padarius ir BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis neneigia policijos pareigūnams siūlęs kyšį, tačiau taip jis elgėsi išprovokuotas policijos pareigūnų. Būtent jie užuominomis leido suprasti, jog apeliantas turintis sumokėti nemažą sumą pinigų, tačiau galiausiai pinigų neėmė, nes šalia pastebėjo liudytoją G. D. K..

Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas apelianto siūlyto kyšio dydį, netinkamai įvertino byloje esantį vaizdo ir garso įrašą, kuriame užfiksuotas V. B. ir policijos pareigūnų pokalbis. Šiame įraše nebuvo minimas konkretus kyšio dydis, todėl apygardos teismo išvada, jog buvo pasiūlytas būtent didelės vertės kyšis, yra nepagrįsta. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į neva padarytus pažeidimus naudojant vaizdo ir garso įrašo priemones – aparatūra įjungta tik nuo 12.53 val. iki 13.16 val., nors pagal teisės aktų reikalavimus policijos pareigūnai turėjo pareigą minėtą įrangą įjungti netrukus po V. B. sulaikymo 12.20 val. Ši aplinkybė, anot apelianto, taip pat patvirtina, kad jis buvo provokuojamas duoti kyšį jį sulaikiusiems policijos pareigūnams.

Nuosprendį priėmęs teismas neva V. B. pasiūlyto kyšio dydį nustatė remdamasis policijos pareigūnų liudytojų D. L. ir D. S. parodymais, kurie, nuteistojo teigimu, negali būti pripažįstami tinkamu ir patikimu įrodymu. Nuteistasis V. B., cituodamas liudytojų D. L. ir D. S. parodymus, nurodo, kad, priešingai nei teigiama apygardos teismo nuosprendyje, šių liudytojų parodymai viso proceso metu nebuvo nei išsamūs, nei nuoseklūs, paneigiami kitais objektyviais duomenimis, be to, jie akivaizdžiai suderinti tarpusavyje, kas leidžia pagrįstai manyti, jog parodymai yra melagingi. Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neįvertino liudytojų A. S. ir G. D. K. parodymų, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Būtent šių liudytojų parodymai iš dalies paneigia policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymus.

Nuteistojo nuomone, D. L. ir D. S. įvykio metu pažeidė jų kaip policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Antai, pasak apelianto, šie policijos pareigūnai pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 30 punktą, kadangi jie nepranešė policijos budėtojui apie V. B. padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir dėl to pradėtą jo persekiojimą, be to, persekiojimo metu jie nebuvo įjungę tarnybinio automobilio šviesos ir garso signalų (nors duodami parodymus liudytojai teigė priešingai). Taip pat pareigūnai pažeidė ir daugiau Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų, t. y.: 20 punktą, kadangi persekiodami nuteistojo automobilį, savo automobilyje nebuvo įjungę garso bei greičio fiksavimo įrangos; 28 punktą, kadangi nepranešė sulaikyto automobilio duomenų policijos budėtojui, tokiu būdu, apelianto nuomone, norėdami nuslėpti jo sulaikymą; 31 punktą, kadangi D. L. sulaikymo metu elgėsi agresyviai ir nemandagiai; 20.9 punktą, kadangi kalbėdami automobilyje su sulaikytu V. B. nebuvo įjungę vaizdo ir garso įrašymo aparatūros; 20.10 punktą, nes policijos pareigūnai sulaikymo metu naudojosi asmeniniais mobiliojo ryšio telefonais. Visi šie pažeidimai, nuteistojo nuomone, liudija, kad policijos pareigūnai siekė išprovokuoti jį duoti kyšį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo padaryta ir BPK pažeidimų. Antai, tyrėja R. V., liudytojams D. S. ir D. L. parodydama vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas parduotuvėje apsiperkantis nuteistasis, grubiai pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tokiais savo veiksmais tyrėja ne tik neleistinai atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, bet ir pakenkė išsamiam bei nešališkam ikiteisminio tyrimo atlikimui, kadangi minėti liudytojai po parodyto vaizdo įrašo ėmė keisti savo parodymus derindami juos prie vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Be to, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios su V. B. buvo elgiamasi kaip su nusikaltimą padariusiu asmeniu neleidžiant jam tinkamai gintis nuo pateiktų kaltinimų, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo: 1) Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi byloje nesurinkta pakankamai duomenų dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką; 2) Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį pakeisti ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 227 straipsnio 2 dalį arba dėl šios nusikalstamos veikos priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius nusikalstamos veikos sudėties.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Kauno apygardos teismas V. B. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nustatęs, kad V. B., veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, važiuodamas paties vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“, 2012 m. spalio 8 d. apie 12.30 val. neteisėtai gabeno labai didelį kiekį (936,61 g) psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu apeliantas neigia gabenęs psichotropinę medžiagą ir tvirtina nežinojęs, kad jam nepažįstamas pakeleivis, kurį jis sutiko pavežti iki Skriaudžių gyvenvietės, su savimi turi maišą su joje esančia psichotropine medžiaga. Pagrįsdamas šią gyvybinę versiją apeliantas ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su liudytojų policijos pareigūnų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu, abejoja dėl jų patikimumo.

Nepagrįstais pripažįstami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo kaltė dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo nepasitvirtino faktine bylos medžiaga. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant liudytojus D. L., D. S., A. S., G. D. K., ištyrus bylos duomenis, užfiksuotus vaizdo ir garso įraše (pokalbio stenogramoje), specialisto išvadoje Nr. 140-(5415)-IS1-6468, daiktų pateikimo protokole, įvykio vietos, automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), PC „IKI“ pateikto vaizdo įrašo apžiūrų protokoluose, policijos pareigūnų vairuoto automobilio judėjimo išklotinėje ir kt.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas šiuos įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis pagrįstai pripažino nuteistojo kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį patvirtinančiais įrodymais.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas rėmėsi liudytojų Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus pareigūnų D. L. ir D. S. parodymais. D. L. parodė, kad pastebėjęs Kelių eismo taisyklių pažeidimą tarnybiniu automobiliu persekiojo automobilį „Mercedes Benz“ iki Skriaudžių gyvenvietės. Automobiliui „Mercedes Benz“ sustojus liudytojas pamatė, kaip iš minėto automobilio keleivio pusės išlipo vyriškis su juodu maišu rankoje ir pradėjo bėgti, jį nusivijo kolega D. S., o jis pats priėjo prie vairuotojo (V. B.). Liudytojas patvirtino, kad V. B. nuo pat pradžių bandė tartis dėl paleidimo, vėliau pamatęs grįžtantį ir juodą maišą atsinešantį kitą policijos pareigūną už paleidimą pasiūlė 10 000 EUR. V. B. taip pat prašė nesodinti jo į policijos automobilį, nes ten pokalbiai gali būti įrašinėjami. Pasodintas į automobilį jis vis dar prašė susitarti. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir su liudytoju D. L. įvykio metu kartu patruliavęs policijos pareigūnas D. S.. Šio liudytojo parodymais nustatyta, kad jis vijosi iš automobilio išlipusį jaunuolį, tačiau nepavijo. Bėgdamas jaunuolis išmetė juodos spalvos šiukšlių maišą, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šeši paketai su baltos spalvos milteliais. Liudytojas D. S. nurodė, kad paėmęs pabėgusio asmens išmestą maišą grįžo prie automobilių ir girdėjo, kaip V. B. prašėsi paleidžiamas ir už tai siūlė pinigus. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde abejojama liudytojais apklaustų policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymų patikimumu, teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Policijos pareigūnų parodymai faktiškai sutampa tarpusavyje, taip su kitų liudytojų A. S. ir G. D. K. duotais parodymais bei atitinka kitais bylos įrodymais nustatytas įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka ir su apygardos teismo išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios duotų pagrindą pareigūnams apkalbėti apeliantą labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas, abiejų liudytojų su nuteistuoju nesieja jokie ankstesni ryšiai, jų parodymai išsamūs ir iš esmės nuoseklūs, todėl laikytini patikimu V. B. kaltės įrodymu. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto nurodyti prieštaringumai šių liudytojų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 8 ir 25 d. bei teisminio nagrinėjimo metu. Kaip vieną iš pavyzdžių, kodėl policijos pareigūnų parodymai kelia abejonių, apeliantas nurodo tai, jog 2012 m. spalio 25 d. apklausos metu policijos pareigūnas D. L. tvirtino, kad įsodino V. B. į tarnybinį automobilį ir važiavo padėti kolegai D. S. ieškoti iš automobilio „Mercedes Benz“ išlipusio ir pabėgusio asmens, nors apie tai neužsiminė nei 2012 m. spalio 8 d. tarnybiniame pranešime, nei pirminės liudytojo apklausos metu, o byloje esantis tarnybinio automobilio judėjimo grafikas ir detalioji išklotinė rodo, kad tarnybinis automobilis visą laiką stovėjo vietoje. Šis nuteistojo teiginys prieštarauja byloje esantiems duomenims. Iš nuteistojo minimos detaliosios ataskaitos matyti, kad 2012 m. spalio 8 d. 12.27 val. pareigūnų vairuojamo automobilio „Škoda Oktavia“ greitis buvo staigiai didinamas nuo 48 km/h iki 160 km/h greičio, po poros minučių sumažintas ir 12.29 val. variklis ir degimas buvo išjungti ir po minutės vėl įjungti, tada porą minučių važiuojama apie 30–40 km/h greičiu ir 12.32 val. sustojama ir nuo to laiko pagal ataskaitos duomenis automobilio greitis lygus 0 (t. 1, b. l. 84–86). Šie duomenys, priešingai nei tvirtina apeliantas, visiškai sutampa su liudytojo D. L. parodymais. Taip pat V. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad policijos pareigūnai skirtingose apklausose įvykio detales dėl aplinkybių, kada buvo pasiūlytas kyšis ir iš kur tuos pinigus V. B. žadėjo paimti, kokia bauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimus buvo nubaustas V. B., nurodė skirtingai. Minimi neatitikimai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, visiškai nekeičia esminių įvykio detalių (iš V. B. vairuojamo automobilio „Mercedes Benz“ išlipo jaunuolis su maišu rankose ir pradėjo bėgti; V. B. nuo pat pradžių siūlė susitarti, o konkrečią sumą įvardijo tik grįžus juodą maišą atsinešančiam pareigūnui D. S.) ir gali būti paaiškinami tuo, kad skirtingų apklausų metu buvo akcentuojami skirtingi įvykio momentai. Be to, teisiamojo posėdžio metu abu liudytojai davė daug išsamesnius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu. Pirminiuose parodymuose policijos pareigūnai akcentavo svarbiausias nustatytų teisės pažeidimų aplinkybes, o vėliau buvo gilinamasi į detales. Kita vertus, liudytojų D. L. ir D. S. parodymai patvirtinami kitais bylos duomenimis.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad 2012 m. spalio mėnesį buvo namuose ir per langą matė bėgantį žmogų, kurį vijosi policininkas, vėliau matė tą policininką grįžtant. Į klausimą, ar bėgantis asmuo, ką nors nešėsi, liudytojas atsakė: „negaliu pasakyti, ar ką nešėsi bėgdamas“ (t. 2, b. l. 140). Liudytoja G. D. K., duodama parodymus teisme, patvirtino, kad policija atsivijo kitą automobilį, kad atvažiavus policijai vienas vyras nubėgo, o kitas liko sėdėti automobilyje, policininkai vijosi bėgantį vaikiną, ar jis ką rankose nešėsi, nematė, viso įvykio metu ji tvarkė kiemo aplinką, vėliau nuėjo, nežiūrėjo ir nesiklausė, kas vyksta, pokalbių tarp policininkų ir kitų asmenų negirdėjo, taip pat negirdėjo, kad būtų siūlyta 10 000 ir 12 000 EUR sumos (t. 2, b. l. 152). Apelianto nuomone, liudytojų A. S. ir G. D. K. parodymai iš dalies paneigia policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymus, o nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neįvertino šių parodymų. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiuo apelianto argumentu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei vieno iš šių liudytojų parodymai neprieštarauja policijos pareigūnų parodymams, priešingai – patvirtina aplinkybę, kad vienas policijos pareigūnas vijosi iš automobilio išlipusį vyrą, tačiau grįžo nepavijęs. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad abu minėti liudytojai vienareikšmiškai teigė, kad tuo metu, kai pamatė bėgantį jaunuolį, nematė, kad jis ką nors būtų laikęs rankose, juolab, kad būtų turėjęs juodą maišą. Teisiamojo posėdžio protokole (paties nuteistojo nurodytuose puslapiuose) nėra užfiksuota tokių liudytojų teiginių. Minėta, liudytojas A. S. į užduotą klausimą atsakė „negaliu pasakyti, ar ką nešėsi bėgdamas“, o liudytoja G. D. K. atsakė, kad nematė, ar asmuo, kuris bėgo, ką nešėsi rankose. Taigi tokio tiesioginio patvirtinimo, kad bėgantis asmuo rankose tikrai nieko nesinešė, kaip kad nurodo apeliantas, šių liudytojų parodymuose nėra.

Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad pareigūnas D. S. pateikė juodą polietileninį maišą, kuriame buvo šeši maišeliai su baltos spalvos milteliais. Specialisto išvadoje Nr. 140-(5415)-IS1-6468 nurodyta, kad pateiktuose maišeliuose esančių miltelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio grynoji masė 936,61 g (labai didelis kiekis). Visuma šių duomenų patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad V. B. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai pripažino jį veikus bendrininkų grupėje, nes automobilyje kartu su juo važiavo jam nepažįstamas atsitiktinis pakeleivis. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, kai bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų grupei konstatuoti pakanka, kad byloje nustatyta informacija bent apie vieną kitą asmenį, veikusį kartu su V. B.. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi būtinieji bendrininkavimo požymiai. Nusikalstamos veikos pobūdis, suderinti šių asmenų veiksmai, intensyvus kyšio pareigūnams siūlymas ir siūlyto kyšio suma leido teismui konstatuoti, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais bendrininkų veiksmais, siekiant vieno tikslo – kartu saugiai gabenti didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai šiuo atveju atsiskleidžia per tai, kad V. B. žinojo, kad su juo važiavęs asmuo su savimi vežasi labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Pamatęs policijos pareigūnus V. B. vairuojamą automobilį staigiai pasuko į Skriaudžių gyvenvietę, kad sudarytų kuo geresnes sąlygas bendrakeleiviui su gabenama psichotropine medžiaga pasislėpti, o pats automobiliu bandė pasišalinti. Subjektyviuosius bendrininkavimo požymius atskleidžia ir tai, kad V. B., žinodamas, kas yra pareigūno D. S. atsinešamame maiše, iš karto pasiūlė išskirtinai didelį 10 000 EUR (vėliau 12 000 EUR) dydžio kyšį. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginius apie V. B. nepažįstamą atsitiktinį pakeleivį, galimai su savimi turėjusį psichotropinę medžiagą, paneigia tai, kad pagal bylos duomenis abu policijos pareigūnai pabėgusį iš įvykio vietos asmenį atpažino kaip D. M. (t. 1, b. l. 109, 113), kurį nuteistasis pažįsta ir su kuriuo, jo teigimu, tą dieną buvo susitikęs. Apklausiamas teismo posėdžio metu liudytojas D. L. nurodė, kad tik sulaikytas V. B. iš karto aiškino, jog laikysis būtent tokios versijos, kad jis automobiliu vežė nepažįstamą pakeleivį, todėl pareigūnai nieko neįrodys (t. 2, b. l. 43). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis tuo metu dar nebuvo davęs parodymų nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu, todėl galima daryti išvadą, kad atsitiktinio pakeleivio versija tėra pagal iš anksto apgalvotą situaciją pasirinktas gynybos būdas.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei byloje yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie kitų asmenų, dalyvavusių darant nusikaltimą, išorinius bruožus, apytikrį amžių, sąmoningumo laipsnį nusikalstamai veikiant, tokiais atvejais teismas gali padaryti išvadą, kad tarp nuteistojo ir teismo nenustatyto asmens yra ryšys, atitinkantis bendrininkavimo padarant nusikaltimą reikalavimus, ir pritaikyti BK nuostatas dėl bendrininkavimo. Nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti susitarimo, veikos ir tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Taigi bendrininkavimo su konkrečiai neįvardintu asmeniu konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Šiuo atveju nenustatyto asmens veiksmai nustatyti ne prielaidomis, o konkrečiais įrodymais: policijos pareigūnų D. L. ir D. S., liudytojų A. S. ir G. D. K. bei paties nuteistojo parodymais, taip pat daiktų pateikimo protokolu ir specialisto išvada Nr. 140-(5415)-IS1-6468. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad galiausiai kartu su V. B. automobiliu važiavęs asmuo pabėgo, patvirtina, kad buvo veikiama pagal gerai apgalvotą planą, pasiskirsčius vaidmenimis ir tokiu būdu suvokiant veiksmų bendrumą, pobūdį ir pavojingumą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistąjį darant nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, veikus bendrai su kitu asmeniu, teisinės klaidos nepadarė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodė, kad specialisto 2012 m. lapkričio 29 d. išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad V. B. neturėjo jokio kontakto su paketu, kuriame buvo psichotropinės medžiagos, taip pat nebuvo nustatytas joks faktinis ryšys tarp maišų, pirktų parduotuvėje „IKI“, ir maišų, kuriuose buvo rasta psichotropinė medžiaga, taigi didžioji dalis byloje surinktų duomenų paneigia jo dalyvavimą padarant šią nusikalstamą veiką. Su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Nuteistasis atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo jų visumos. Nuteistojo minimi duomenys su tam tikra išlyga galėtų patvirtinti tik tai, kad V. B. rankomis nelietė jo automobilyje gabentos psichotropinės medžiagos. Pažymėtina, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad bendrininkų grupėje su kitu asmeniu labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino – gabeno automobiliu. Taigi apelianto nurodomos aplinkybės niekaip nepaneigia apygardos teismo nustatytų V. B. padarytos nusikalstamos veikos – neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo automobiliu – padarymo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, šis apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį

V. B. taip pat pripažintas kaltu pagal 227 straipsnio 3 dalį dėl to, kad būdamas užkluptas darant nusikalstamą veiką ir sulaikytas policijos pareigūnų tiesiogiai pasiūlė 12 000 EUR kyšį valstybės tarnautojams Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus patruliams D. S. ir D. L. siekdamas, kad jis būtų paleistas iš laikino sulaikymo, o paketai su psichotropine medžiaga būtų išmesti ir taip sunaikinti jo padarytos nusikalstamos veikos įkalčiai. Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu apeliantas iš esmės neginčija piniginio atlygio siūlymo fakto, tačiau nurodo, kad kyšį (ne 12 000 EUR) pareigūnams siūlė jų pačių išprovokuotas, be to, pagrindinis įrodymas – policijos automobilyje įrašyta vaizdo ir garso medžiaga – atsirado neteisėtu būdu neįspėjus nuteistojo apie daromą įrašą ir pažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatas, be to, policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi.

Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo V. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 3 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad jų visiškai pakanka V. B. kaltumui pagrįsti.

Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas V. B. nusikalstamus veiksmus, pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų D. L. ir D. S. parodymais. Šių liudytojų parodymais gauti duomenys, patvirtinantys bylai reikšmingas aplinkybes, vieni kitiems neprieštarauja, be to, pirmiau aptarti parodymai patvirtinami teisiamajame posėdyje išklausytu garso įrašu, darytu pareigūnų automobilyje, bei šio įrašo stenograma (t. 1, b. l. 76). Apeliaciniame skunde nurodydamas, jog jam nebuvo net užsiminta apie tai, jog yra daromas garso įrašas, taip grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nuteistasis V. B. apeliuoja į tai, kad byloje esantis garso įrašas yra neteisėtas ir juo nustatydamas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas kaip leistinu įrodymu negalėjo remtis. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patvirtinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Nors policijos pareigūnai D. L. ir D. S. neįspėjo V. B., kad yra daromas garso įrašas, taip nesilaikydami Policijos patrulių veiklos instrukcijos 74 punkto reikalavimų, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis duomenų rinkimo tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir dėl šio pažeidimo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos V. B. teisės. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats nuteistasis prašėsi nesodinamas į tarnybinį automobilį, nes ten pokalbiai įrašinėjami. Kita vertus, pats nuteistasis neginčija, jog šis įrašas buvo padarytas įvykio metu ir jame užfiksuotas tarp jo ir policijos pareigūnų vykęs pokalbis. Tuo būdu teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl aptariamo įrašo darymo autentiškumo ir įrodomosios reikšmės, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą garso įrašą pripažino įrodymu ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

Iš šio įrašo, daryto pareigūnų automobilyje, stenogramos galima spręsti, jog V. B. siūlo pareigūnams pinigų už tai, kad jie išmestų maišus su psichotropine medžiaga: „nors išmeskit tuos maišus, paduosiu normaliai pinigų“, „galėjai sakyti, ar girdi, būtume ieškoję daugiau tų pinigų“ (t. 1, b. l. 76). Atkreiptinas dėmesys į pastarąją V. B. frazę, kuri patvirtina, kad konkreti pinigų suma buvo įvardinta anksčiau ir šią sumą jis pasiryžęs padidinti. Minėta, liudytojai nurodė, kad 10 000 EUR, vėliau 12 000 EUR sumą V. B. nurodė dar būdamas lauke ir pamatęs, kaip grįžta pareigūnas D. S., nešinas maišu. Iš šio pokalbio stenogramos taip pat matyti, kad nuteistasis supranta, jog policijos pareigūnai nėra suinteresuoti bylos baigtimi: „geriau juk nuo to jums irgi nėra“ (t. 1, b. l. 76).

Nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus dėl galimai padarytų Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimų teisėjų kolegija atmeta pritardama apygardos teismo pozicijai, kad šie pažeidimai V. B. baudžiamosios atsakomybės nepanaikina, tačiau gali būti prielaida drausminei atsakomybei kilti. Apeliantas nurodo, kad jo paminėti Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimai vienareikšmiškai įrodo, jog pareigūnai kurstė V. B. duoti kyšį. Nagrinėjant bylą ši nuteistojo išvada nepasitvirtino jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantas pripažįsta, kad įvykio dieną siekė susitarti su policijos pareigūnais ir neginčija paties piniginio atlygio siūlymo fakto (t. 3, b. l. 68), tačiau nurodo, kad siūlymas susitarti buvo netiesiogiai išprovokuotas pačių policijos pareigūnų grasinimu policijos dokumentuose užfiksuoti, jog maišas su psichotropinėmis medžiagomis buvo rastas būtent jo automobilyje. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Apelianto dėstomos versijos apie pareigūnų dviprasmes kalbas apie 3 000 Lt nepatvirtina jokie byloje nustatyti objektyvūs duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnai V. B. persekiojo dėl užfiksuoto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, už kurį vėliau jam buvo paskirta 250 Lt bauda, todėl apelianto nurodoma neva pareigūnų reikalauta 3 000 Lt suma atrodo visiškai nelogiška. Be to, liudytojas D. L. nurodė, kad V. B. dar iki kitam pareigūnui atnešant maišą siūlė tartis dėl jo paleidimo, tik neįvardino konkrečios sumos. Minėta, šiais liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, o jie iš esmės paneigia apelianto versiją apie tai, kad siekis susitarti su policijos pareigūnais kilo tik po to, kai pastarieji jam pagrasino, kad suklastos dokumentus nurodydami, kad maišas buvo rastas jo automobilyje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad pareigūnai provokavo V. B. duoti kyšį. Be to, iš anksčiau minėto V. B. pasisakymo „galėjai sakyti, ar girdi, būtume ieškoję daugiau tų pinigų“ galima daryti išvadą, kad pareigūnai, jiems pasiūlius kyšį, atsisakė pinigų ir nesiderėjo dėl sumos, tokiu būdu nuteistojo versija apie provokavimą duoti kyšį nepasitvirtina.

Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad apygardos teismas, nustatęs visus nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius, pagrįstai V. B. pripažino kaltu už šio nusikaltimo padarymą.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentai, susiję su asmens (ne šios bylos dalyvio) atpažinimo procedūros teisėtumu, neturi jokios įtakos V. B. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui. Šio procesinio veiksmo teisėtumo svarstymas nagrinėjamoje byloje galėtų turėti įtakos ateityje sprendžiant šio asmens teisinės atsakomybės klausimą. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija minėtų apeliacinio skundo argumentų detaliau nesvarsto ir į juos neatsakinėja.

Įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Apygardos teismas įrodymus įvertino laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų teisėjų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą, pagrįstai V. B. pripažino kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, baudžiamieji įstatymai taip pat pritaikyti tinkamai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.