Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos. Grenados piliečiams yra taikomas bevizis režimas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno valstybėse, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjo 90 dienų laikotarpis yra pasibaigęs 2023 m. lapkričio 17 d. Pareiškėjas yra išbuvęs Lietuvos Respublikoje 177 dienas, t. y. 87 dienas viršija bevizio buvimo laiką.

Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo sudaręs dvi santuokas, abi jos nutrauktos. Migracijos departamento turimais duomenimis pareiškėjas turi tik dvi dukras: L. K., gimusi (duomenys neskelbtini) Sankt Peterburge, ir K. K., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, duomenų apie sūnų – nėra. Migracijos departamentas atsižvelgė į aplinkybę, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai: buvusi žmona ir dukros, pareiškėjas neturi Lietuvoje gyvenančių nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą, nėra jokių duomenų, kad tarp užsieniečio ir jo vaikų būtų toks priklausomumo ryšys, kad užsienietis negalėtų būti grąžintas į kilmės valstybę. Migracijos departamento vertinimu, grąžinimas nesukelia grėsmės šeimos vienybės išsaugojimui, nes nėra imperatyviai apibrėžta, jog šeima laikoma asmenų grupė, gyvenanti toje pačioje šalyje, bei užsieniečio pilnamečiai vaikai turi visas galimybes su tėvu bendrauti ir užsienio valstybėje tiek nuotoliniu, tiek tiesioginiu būdu.

Motyvuojamoji dalis

Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 124 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2012 m. spalio 27 d. Pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. lapkričio 17 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio buvimo laikotarpis, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad nėra esminio skirtumo tarp Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir, kad klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę buvo išspręstas 2023 m. spalio 17 d. Regionų administracinio teismo (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) sprendimu. Minėtas teismo sprendimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Ginčijamas sprendimas yra priimtas kitais teisiniais pagrindais, skiriasi ginčijamo sprendimo faktinis pagrindas, faktinių aplinkybių vertinimas. Pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, esamomis aplinkybėmis pareiškėjas negali įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje pasilikdamas Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 28 straipsnio ir 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje yra pasikeitusios. Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Taip pat Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato baigtinį sąrašą pagrindų, kai leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas asmeniui, kuris negali būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių). Pareiškėjas šių pagrindų neatitinka. Taigi, tam, kad pareiškėjas įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. gruodžio 17 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Grenada, teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš skundžiamo sprendimo turinio bei pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 24 d. MIGRIS sistemoje užpildė prašymą Nr. 2310-LLG-10001 išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą – Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. 2023 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas, turėdamas galiojantį Grenados pasą Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Migracijos departamento Panevėžio skyrių Utenoje prašymo pateikimui. Priėmimo metu nustatyta, kad užsieniečio prašymas negali būti priimtas, nes užsienietis šiuo metu yra neteisėtai šalyje. Pareiškėjas Departamentui pateikė paaiškinimą bei užpildė užsieniečio apklausos lapą.

Departamentas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, priėmė Sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos.

Ginčo byloje, kad pareiškėjo 90 dienų laikotarpis yra pasibaigęs 2023 m. lapkričio 17 d ir, kad pareiškėjas yra išbuvęs Lietuvos Respublikoje 177 dienas, t. y. 87 dienas viršija bevizio buvimo laiką, nėra. Pareiškėjas teismui akcentuoja, kad Regionų administracinis teismas (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) priimdamas 2023 m. spalio 17 d. sprendimą, jau pasisakė dėl pareiškėjo išsiuntimo, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą tik pakeitė išsiuntimo pagrindą, kuris iš esmės nesiskiria nuo pirminio sprendimo pagrindo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad nėra esminio skirtumo tarp Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir, kad klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę buvo išspręstas 2023 m. spalio 17 d. teismo sprendimu.

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, sutinka su atsakovo argumentais, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodomas pagrindas bei Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas nėra tapatūs ir nesiskiriantys. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti, o Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Šioje byloje skundžiamas sprendimas yra priimtas būtent Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, todėl atsakovas visiškai pagrįstai nurodo, kad 2023 m. spalio 17 d. teismo sprendimas neturėjo jokios įtakos šioje byloje skundžiamo sprendimo priėmimui. Pastebėtina ir tai, kad teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu atsakovo 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 23S124561 panaikino dėl to, kad priimtas sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio buvimo laikotarpis, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo sudaręs dvi santuokas, abi jos nutrauktos. Migracijos departamento turimais duomenimis pareiškėjas turi tik dvi dukras: L. K., gimusi (duomenys neskelbtini) Sankt Peterburge, ir K. K., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, duomenų apie sūnų – nėra. Migracijos departamentas atsižvelgė ir į aplinkybę, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai: buvusi žmona ir dukros, pareiškėjas neturi Lietuvoje gyvenančių nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą, nėra jokių duomenų, kad tarp užsieniečio ir jo vaikų būtų toks priklausomumo ryšys, kad užsienietis negalėtų būti grąžintas į kilmės valstybę. Departamentas sprendė, kad grąžinimas nesukelia grėsmės šeimos vienybės išsaugojimui, nes nėra imperatyviai apibrėžta, jog šeima laikoma asmenų grupė, gyvenanti toje pačioje šalyje, bei užsieniečio pilnamečiai vaikai turi visas galimybes su tėvu bendrauti ir užsienio valstybėje tiek nuotoliniu, tiek tiesioginiu būdu.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To pateis straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kad atitinka nurodytus pagrindus, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas.

Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Taip pat Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato baigtinį sąrašą pagrindų, kai leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas asmeniui, kuris negali būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių). Taigi, atsakovas pagrįstai nurodo, jog tam, kad pareiškėjas įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas pažymi, kad būtent pareiškėjas yra atsakingas dėl laiku ir tinkamai atliekamų veiksmų, kuriais turėjo įsiteisinti savo buvimą Lietuvoje.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo 90 dienų laikotarpis yra pasibaigęs 2023 m. lapkričio 17 d. ir, kad pareiškėjas yra išbuvęs Lietuvos Respublikoje 177 dienas, t. y. 87 dienas viršija bevizio buvimo laiką, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį. Sprendime atsakovas aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju, Sprendimo motyvai aiškūs ir suprantami, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.