Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-174/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2009-06-29
Bylos Nr.: 1A-174/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Linas Šiukšta (pran.), Viktoras Kažys
Nuteistasis: R. G.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-174/2009

Procesinių sprendimų kategorijos:1.2.3.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,gynėjai Leonorai Vasiliauskienei,nuteistajam R. G. ,ekspertams Rimantui Laurinavičiui, Gražinai Krochinienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

R. G. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už nužudymą, kurį padarė tokiomis aplinkybėmis.

Laikotarpiu tarp 2006 m. gruodžio 17 d., 16.00 val., ir 2006 m. gruodžio 18 d., 4 val., (duomenys neskelbtini) esančiuose savo namuose R. G. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu rankų pirštais suspaudė R. M. kaklą, padarydamas jam nubrozdinimus kaklo kairėje ir skydliaukės dešinės skilties srityje, gerklų vidiniuose raumenyse, taip pat sulaužydamas poliežuvinį kaulą ir skydinę kremzlę. Taip pat vieną kartą spyrė koja R. M. į krūtinę, o nukentėjusiajam parkritus ant grindų, ne mažiau kaip du kartus sudavė jam kumščiu į veidą ties nosimi, du kartus sudavė smūgius kojos padu į krūtinę ties saulės rezginiu ir, paėmęs R. M. už drabužių pečių ir nugaros srityse, ištempė jį iš namo į lauką, padarydamas nubrozdinimus kairėje klubinėje srityje, muštinę žaizdą kairio antakio srityje ir kraujosruvas nosies srityje bei viršutiniame akies voke. Tokiu būdu R. G. R. M. nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos per griežtos bausmės. Jis prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to nuoširdžiai gailisi, be to, jo nuomone, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti byloje tiesą, nes nuo pat pirmosios apklausos nevengdamas atsakomybės paaiškino apie visas įvykio aplinkybes, jo parodymai nuoseklūs ir teisingi. Tačiau teismas į kai kuriuos bylos duomenis neatsižvelgė, bylos aplinkybes įvertino nepilnai ir nevisapusiškai, o aplinkybes, dėl kurių kilo abejonės, įvertino kaltinimo naudai. Nuosprendyje nurodyta, kad asmeninio konflikto metu jis rankų pirštais suspaudė R. M. kaklą padarydamas nubrozdinimus kaklo kairėje ir skydliaukės dešinės skilties srityje bei gerklų vidiniuose raumenyse, taip pat sulaužė poliežuvinį kaulą ir skydinę kremzlę. Tuo tarpu jis viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad R. M. rankomis už kaklo nebuvo suėmęs ir jo nesmaugė. Kai R. M. jam miegančiam sudavė smūgį ranka į petį, jis gulėdamas spyrė jam koja į krūtinę, o jam parkritus du-tris kartus sudavė ranka į veidą ties nosies sritimi bei du kartus sudavė kojos padu į krūtinę. Po to, paėmęs už drabužių, ištempė R. M. į lauką ir ten paliko. Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. M. kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio rezultate su sąlyga, kad sužalojimai buvo padaryti spaudžiant kaklą plaštakos pirštais. Papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, kad prielaida, jog R. M. galėjo būti pasmaugtas suspaudus kaklą plaštakos pirštais, daroma todėl, kad kakle buvo nustatytos trys atskiros trauminio poveikio vietos, pagal dydį ir išsidėstymą atitinkančios plaštakos pirštų išsidėstymą smaugiant. Kadangi kaklo kairėje nustatyta viena trauminio poveikio vieta, o dešinėje – dvi, todėl tikėtina, kad kaklo suspaudimas galėjo būti padarytas kairės rankos plaštakos pirštais. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad kaklo sužalojimų vietos yra pasiekiamos savo ranka, todėl negalima atmesti galimybės sužalojimus pasidaryti pačiam, tik neįmanoma sukelti mechaninės asfiksijos. Byloje nėra daugiau jokių duomenų, kad jis ranka smaugė R. M. , be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra dešiniarankis, o specialisto išvados dėl sužalojimų R. M. kakle išdėstytos tik kaip tikėtinos. Jo parodymus teismas nepagrįstai įvertino tik kaip gynybinę versiją, nors jo aiškinimai apie įvykio aplinkybes jokiais bylos duomenimis nebuvo paneigti. R. M. pats pradėjo konfliktą suduodamas jam miegančiam smūgį į petį, o jam jokie sužalojimai nebuvo nustatyti tik todėl, kad ekspertas jį apžiūrėjo tik praėjus keturiems mėnesiams laiko po įvykio, t. y. 2007 m. balandžio 16 d. Per tą laiką jam padarytų sužalojimų pėdsakai išnyko. Anksčiau jam pačiam kirviu buvo sužalota galva, todėl kai R. M. jam sudavė smūgį, jis suprato, kad jį norima sumušti, dėl to pats sudavė R. M. smūgius ir išvilko jį iš savo namų į lauką. Nuosprendyje teismas rėmėsi įslaptinto liudytojo parodymais, kad tariamai pasakojo, jog R. M. smaugė, tačiau teisme šis liudytojas parodė, kad areštinėje su juo (R. G. ) nebuvo susitikęs, vienoje kameroje nebuvo, o apie įvykio aplinkybes iš jo tariamai sužinojo kalbantis per skylę kameros sienoje. Šie parodymai neteisingi ir jais teismas neturėjo remtis. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad labai sunkų nusikaltimą jis padarė dėl girto agresyvumo ir veikdamas netiesiogine tyčia. Su šia teismo išvada jis irgi nesutinka, nes tikslo R. M. nužudyti arba jį sunkiai sužaloti neturėjo, tokių pasekmių nesiekė ir nenorėjo. Kad kils tokios pasekmės, jis nesitikėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 nurodyta, kad nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas ir tik tokia veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d. Tuo tarpu jei žmogaus gyvybė atimama dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams. Jo nuomone, spręsdamas jo veikos kvalifikavimo klausimą, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kaip jis pats (R. G. ) vertino įvykio situaciją. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas numato abstrakčią nukentėjusiojo mirties tikimybę, o netiesioginės tyčios atveju jis numato realią tokių pasekmių galimybę konkrečioje situacijoje ir, nors ir nenori šių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti. Šioje byloje nustatytos aplinkybės ir jo veiksmai parodo, kad jis nenorėjo R. M. atimti gyvybės, tokio tikslo neturėjo ir tokių sunkių pasekmių nesitikėjo, be to, realaus tokių pasekmių kilimo nenumatė. Tai patvirtina ir jo paties tolesni veiksmai, nes apie įvykį jis pats pranešė policijai, nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios paaiškino apie visas įvykio aplinkybes ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Todėl jo veika turi būti įvertinta kaip neatsargus gyvybės atėmimas ir perkvalifikuota iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. Teismas taip pat nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis alkoholį vartojo tik 2006 m. gruodžio 17 d. vakare, be to, išgėrė tik nedidelį alkoholio kiekį, o po to miegojo. Likęs kambaryje R. M. gėrė vienas, o jų konfliktas įvyko apie 3 val. 30 min. nakties. Kai jis pats apie įvykį pranešė policijai, atvykusiam policijos pareigūnui dėl jo blaivumo nekilo jokių abejonių, girtumas jam nebuvo nustatytas. Skiriant bausmę be pagrindo nebuvo pripažintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat neatsižvelgta į kitas aplinkybes. Dėl padaryto nusikaltimo jis prisipažino kaltu, dėl to labai gailisi ir apie įvykį pats pranešė policijai. Be to, R. M. pats pradėjo konfliktą jam miegančiam suduodamas smūgį, todėl nukentėjusiojo provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios aplinkybės turėjo būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad ankstesnis jo teistumas jau išnykęs, iki nusikaltimo padarymo jis dirbo, buvo gerai charakterizuojamas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Yra antros grupės invalidas, jam nustatytas neįgalumas, gyveno su motina, kurios sveikata irgi labai silpna ir jai reikalinga jo parama ir priežiūra. Jis prašo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis R. G. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2, 3 p.).

Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad nuteistasis R. G. pripažįsta atėmęs R. M. gyvybę, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis nukentėjusįjį nužudė tyčia jį pasmaugdamas. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiajam atimti gyvybės nenorėjo, tokių padarinių nenumatė ir atėmė R. M. gyvybę dėl neatsargumo. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais: paties nuteistojo ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis ir kitais nuosprendyje išdėstytais bylos duomenimis.

Šioje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), savo namuose 2006 m. gruodžio 17 d. R. G. vartojo alkoholinius gėrimus kartu su to paties kaimo gyventojais sugyventiniais R. M. ir G. M. . Iš Ukmergės r. PK pateikto informacijos apie įvykius ir pranešimus registracijos žurnalo išrašų matosi, kad 2006 m. gruodžio 18 d., 6.15 val., R. G. (nors pavardė užrašyta netiksliai, tačiau nustatyta, kad tai tikrai buvo nuteistasis) telefonu pranešė policijai, kad rado mirusį savo kaimyną. Įvykio vietos apžiūros metu šalia R. G. gyvenamojo namo, priešais lauko duris, rastas ant žemės gulintis R. M. lavonas su fizinio smurto pėdsakais. Specialisto išvada patvirtino, kad R. M. buvo padaryti įvairūs kaltinime išvardinti kūno sužalojimai, be to šioje išvadoje nurodyta, kad R. M. mirė nuo mechaninės asfiksijos suspaudus kaklą. Nusikaltimo įvykio liudytojų, mačiusių, kaip buvo atimta gyvybė R. M. , nebuvo nustatyta. Nukentėjusioji G. M. teisme parodė, kad R. M. buvo jos sugyventinis, ji gerai pažinojo ir R. G. . 2006 m. gruodžio 17 d. susitiko su R. G. , šis paprašė atnešti degtinės, ji atnešė butelį ir jį su R. G. išgėrė. Po to ji nuėjo atnešti dar degtinės, tuo metu pas R. G. jau atėjo ir jos sugyventinis R. M. , toliau gėrė trise. R. M. buvo gėręs ir iki tol, todėl jam buvo bloga. Ji be leidimo paėmė R. G. cigarečių, šis pamatė ir už tai ją sumušė, o po to išmetė pro duris į lauką. Ji nuėjo namo, o jos sugyventinis liko pas R. G. . Ryte policija jai pranešė, kad R. M. negyvas. G. M. teisme dar parodė, kad girtaujant R. G. namuose jokių konfliktų tarp R. G. ir R. M. nebuvo. R. G. nebuvo girtas, o ji pati jau buvo apsvaigusi, nes girtavo antrą dieną. Iš šių, o taip pat ankstesnių, ikiteisminio tyrimo metu duotų G. M. parodymų matosi, kad ji buvo apklausta nepakankamai išsamiai, nukentėjusioji nenurodė, kokiu laiku (dieną, vakare ar dar vėliau) išėjo iš R. G. namų. Apklausti G. M. papildomai jau nebuvo galimybės, nes buvo gauti duomenys, kad ši nukentėjusioji mirė. Vis dėlto G. M. parodymai patvirtina, kad 2006 m. gruodžio 17 d. nuteistojo namuose jie girtavo trise, išeidama namo nukentėjusioji R. G. namuose paliko tik nuteistąjį R. G. ir savo sugyventinį R. M. . Jokių kitų asmenų ten nebuvo. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matosi, kad R. M. iki tol nebuvo sumuštas ir sužalotas, R. G. namuose ji jį paliko jau stipriai apsvaigusį nuo alkoholio. Teisme dar buvo apklausi to paties kaimo gyventojai liudytojai S. D. , A. K. ir A. K. . Visi jie parodė, kad yra R. G. kaimynai, pažinojo ir R. M. . Šie liudytojai R. G. ir R. M. apibūdino kaip mėgstančius išgerti asmenis, tačiau parodė, kad apie tai, kas įvyko R. G. namuose kaltinime nurodytu laikotarpiu ir kaip buvo nužudytas R. M. , jie nieko nežino. Liudytojas A. K. dar parodė, kad 2006 m. gruodžio 17 d. matė pas R. G. ateinančią, o po to iš jo namų išeinančią G. M. . Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojais buvo apklausti ir kiti to paties kaimo gyventojai, tačiau ir jie jokių svarbių šios bylos aplinkybių taip pat nenurodė. Vis dėlto šie bylos duomenys, o taip pat ir jau nurodytų trijų liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad 2006 m. gruodžio 17 d. ir gruodžio 18 d. naktį į R. G. namus jokie kiti asmenys, išskyrus ten buvusį R. M. , nebuvo užėję. Kad R. M. sumušti ir nužudyti galėjo tik R. G. , patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, ir juos patvirtinantys kiti įrodymai. Pirmosios instancijos teisme R. G. parodė, kad 2006 m. gruodžio 17 d. po pietų susitiko G. M. , davė jai pinigų, ši nupirko degtinės (pilstuko) ir jie abu išgėrė. Po to G. M. degtinės nupirko dar, atėjo ir R. M. , kuriam buvo bloga. Toliau gėrė trise. Jis pastebėjo, kaip G. M. iš jo pakelio pasiėmė cigarečių ir įsidėjo į kišenę. Supykęs jis du ar tris kartus sudavė G. M. ranka į veidą, o po to gulinčią ištempė į lauką ir ten paliko. Namuose liko dviese su R. M. . Jis išgėrė dar 3-4 stikliukus degtinės ir nuėjo miegoti, nes ryte turėjo anksti keltis ir eiti į darbą, o R. M. liko prie stalo ir toliau gėrė vienas. Miegodamas jis pajuto smūgį į petį, todėl iš karto pats spyrė koja, pataikė R. M. į krūtinę ir šis nugriuvo. Be to, kad tai R. M. , suprato tik jam pargriuvus, o kam spyrė, tuo metu net nesuprato. Gulinčiam R. M. jis dar 2-3 kartus sudavė ranka į veidą, du kartus spyrė koja jam į krūtinę, po to sugriebė jį už drabužių apykaklės, ištempė iš namų į lauką ir ten paliko gulėti. Grįžęs į kambarį vėl bandė užmigti, bet maždaug po pusvalandžio suskambo žadintuvas. Jis atsikėlė, išėjo į lauke esantį tualetą ir rado R. M. gulintį veidu į žemę toje pačioje vietoje, kur jį buvo palikęs, kai ištempė iš savo namų. Pajudinus R. M. , šis nesikėlė, nejudėjo, todėl jis paskambino policijai ir pranešė, kad rado mirusį kaimyną. Iš perskaitytų R. G. ankstesnių parodymų ikiteisminio tyrimo metu matosi, kad visų ankstesnių apklausų metu nuteistasis nurodė iš esmės tokias pačias nusikaltimo padarymo aplinkybes, išskyrus nusikaltimo įvykio laiką. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju R. G. buvo nurodęs, kad ryte žadintuvas suskambo ir jis atsikėlė apie 6 val., o visų kitų apklausų metu jau parodė, kad pabudo ir atsikėlė 4 val. Parodymų patikrinimo vietoje metu R. G. parodė ir pademonstravo, kaip mušė R. M. savo namuose, kaip po to už drabužių jį tempė į virtuvę, o iš ten ištempė į lauką. Parodė lauke vietą, kurioje paliko sumuštą R. M. gulintį veidu į žemę. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. G. vėl parodė apie tas pačias įvykio aplinkybes. Parodė, kad sumušė R. M. apie 3.30 val. nakties, apie 4 val. suskambo jo žadintuvas, kiek vėliau išėjęs į lauką rado ten gulintį ir jau nejudantį R. M. toje pačioje vietoje ir toje pačioje padėtyje, kurioje jį paliko prieš tai sumuštą ištempęs iš savo namų. R. G. dar kartą pats parodė, kad jokių kitų asmenų ir prieš tai, ir konflikto su R. M. metu jo namuose nebuvo. Nuteistojo parodymus apie tai, kaip jis sumušė R. M. , kaip jį ištempė iš namų ir kur paliko namo kieme, patvirtina kiti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros metu R. G. namuose rasta kraujo dėmių, rastos išilginės kraujo dėmės, besitęsiančios iš miegamojo kambario į virtuvę ir link namo lauko durų. R. M. lavonas su smurto pėdsakais rastas lauke priešais namo duris, gulintis veidu į žemę tokioje padėtyje, kurioje jį nurodo lauke palikęs, o po to suradęs pats nuteistasis R. G. . Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad R. M. kūno lavoniniai reiškiniai atitiko surasto lavono pozai. Įvertinęs visus šiuos įrodymus ir visas jau aptartas nustatytas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimo padaryme jokie kiti asmenys nedalyvavo, o R. M. sumušė, padarė visus jam nustatytus sužalojimus ir jį nužudė būtent nuteistasis R. G. . Kad tikrai būtent jis atėmė nukentėjusiajam gyvybę, pripažįsta ir pats nuteistasis, to jis neneigia ir savo apeliaciniame skunde.

Tačiau nuosprendyje teismas padarė išvadą ir apie tai, kad R. G. ne tik sumušė R. M. , padarė jam kūno sužalojimus, tačiau ir padarė jam mechaninę asfiksiją suspaudus kaklą, o ši mechaninė asfiksija ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad R. G. R. M. nužudė jį pasmaugdamas. Apeliantas nesutinka tik su šia išvada, o savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo rankomis tikrai nesmaugė. Kaltu prisipažinęs iš dalies, tą patį nuteistasis parodė ir visų apklausų metu. Šioje dalyje teismas nuteistojo parodymus atmetė pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje kolegija taip pat atmeta, nes tikrąją R. M. mirties priežastį ir jo nužudymo būdą patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai.

Iš bylos matosi, kad teisme buvo apklaustas ir liudytojas, kuriam buvo taikomas anonimiškumas ir kuriam ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktas Nr. 127. Teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas buvo apklaustas laikantis BPK 282 str. 2 d. reikalavimų, sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę. Šis liudytojas parodė, kad apie R. G. padarytą nusikaltimą sužinojo areštinėje iš paties nuteistojo. R. G. jam papasakojo, kad gėrė su kažkokia moterimi ir vyru, moterį jis išvarė, liko gerti su tuo vyru, o po to nuėjo miegoti. Po kiek laiko tas jo pažįstamas sudavė jam į petį, jis jį sumušė, po to gulintį ant žemės pradėjo jį smaugti, ištempė į lauką ir ten jį paliko. R. G. jam pasakojo, kad spaudė nukentėjusiojo kaklą rankomis. Liudytojas dar parodė, kad areštinėje su R. G. vienoje kameroje nėra buvęs, o kur išgirdo tuos R. G. pasakojimus, negali pasakyti. Tačiau liudytojas patvirtino teisme perskaitytus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tos apklausos metu (t. 1, b. l. 66) jis buvo parodęs, kad 2007 m. balandžio mėnesį buvo laikomas Ukmergės r. PK areštinėje, o R. G. tuo metu buvo laikomas gretimoje areštinės kameroje. Jie bendravo per jų kameras skiriančią sieną ir R. G. jam papasakojo apie padaryto nusikaltimo aplinkybes. Jam ir kitiems suimtiesiems pasakojo, kad pažįstamas vyriškis jam miegančiam sudavė smūgį, dėl to R. G. jį sumušė, o pargriuvus abiem rankom smaugė jo kaklą, maždaug po minutės tą vyriškį ištempė į lauką ir ten paliko. Dar po kažkiek laiko vėl išėjęs į lauką rado tą vyriškį negyvą ir paskambino į policiją. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad šie įslaptinto liudytojo parodymai neteisingi ir teismas jais remtis negalėjo. Kolegijos nuomone, šioje dalyje apelianto argumentai iš dalies tikrai pagrįsti. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai iš tikrųjų yra ir neįtikinantys, ir prieštaringi. Teisme parodęs, kad negali pasakyti, kur išgirdo R. G. pasakojimus apie R. M. nužudymą, šis liudytojas patvirtino savo ankstesnius parodymus apie tai, kad kalbėjosi su R. G. per areštinės kameras skiriančią sieną. Liudytojo parodymai, kad tokiu būdu R. G. galėjo papasakoti visas smulkias padaryto nusikaltimo aplinkybes, o liudytojas galėjo visus tuos pasakojimus išgirsti, kelia didelių abejonių. Taip pat labai abejotina, ar pats R. G. galėjo savo noru pasakoti, kaip pasmaugė R. M. bet kuriems areštinėje laikomiems asmenims, juo labiau pasakoti tai per sieną asmenims, esantiems visai kitoje kameroje. Pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu paleistas iš suėmimo ir toliau girtaudamas su kitais savo kaimo gyventojais, nė vienam iš jų, net ir būdamas girtas, apie tai, kad pasmaugė R. M. , R. G. nepapasakojo. Įvertinus visas šias aplinkybes kolegija liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus laiko neįtikinančiais ir keliančiais labai didelių abejonių. Vien tik šiais parodymais teismas nebūtų galėjęs pagrįsti savo išvadų, be to, pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais draudžia ir BPK 301 str. 2 d. nuostatos. Vis dėlto iš nuosprendžio matosi, kad išdėstęs jau nurodytus liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, pats pirmosios instancijos teismas jiems neteikė didesnės reikšmės, o savo išvadas dėl R. M. nužudymo būdo pagrindė kitais, abejonių nekeliančiais įrodymais, t. y. teismo medicinos specialisto išvadomis. Tas išvadas patvirtino, o visas nuteistojo versijas paneigė ir abiejų instancijų teismuose apklaustas teismo medicinos ekspertas. Nors teismo medicinos specialisto išvados nurodomos ir nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau tos išvados skunde išdėstytos nepilnai, netiksliai ir netgi akivaizdžiai neteisingai. Pirmojoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M246/06(14) (t. 1, b. l. 17-22) nurodyta, kad R. M. mirė nuo mechaninės asfiksijos suspaudus kaklą. Tai patvirtina poodinė kraujosruva kaklo kairėje, kraujosruvos skydliaukės dešinės skilties srityje ir gerklų vidiniuose raumenyse, poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai, ūmi plaučių emfizema, tamsus skystas kraujas ir vidaus organų pilnakraujystė. R. M. mirė prieš 6-18 valandų iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje 2006 m. gruodžio 18 d., 7.40 val. Tai patvirtina ankstyvieji lavoniniai reiškiniai, nustatyti apžiūros metu. R. M. lavone nustatyti šie sužalojimai: nubrozdinimas kairėje klubinėje srityje, muštinė žaizda kairiojo antakio srityje, kraujosruvos nosies srityje, dešiniame viršutiniame voke, kaklo kairėje, skydliaukės dešinės skilties srityje, gerklų vidiniuose raumenyse, poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimai. Kaklo sužalojimai R. M. padaryti prieš pat mirtį, o visi likusieji sužalojimai padaryti 3 val. laikotarpiu iki mirties. Kaklo sužalojimai, susiejant juos su mechanine asfiksija, gyviems asmenims būtų sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, o visi likusieji sužalojimai gyviems asmenims būtų sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti ir vieno trauminio poveikio rezultate su sąlyga, kad sužalojimai buvo padaryti spaudžiant kaklą plaštakos pirštais. Visi kiti sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti spaudžiant kaklą plaštakos pirštais, o visi kiti sužalojimai galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius kumščiais, ir spardant kojomis. Po kaklo sužalojimų R. M. atlikti savarankiškų veiksmų negalėjo. Toje pačioje specialisto išvadoje dar nurodyta, kad R. M. kraujyje rasta 4,41, o jo šlapime 4,47 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Kitoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 246/06(14)-P/07(14) nurodyta, kad po kaklo sužalojimų padarymo ir kvėpavimo nutraukimo R. M. mirtis įvyko per 6-8 minutes. Padarius kaklo sužalojimus ir nutrūkus kvėpavimui R. M. po 40 sekundžių – 5 minučių turėjo prarasti sąmonę, todėl kalbėti negalėjo. Kaklo sužalojimai negalėjo atsirasti tempiant R. M. kūną suėmus už jo dėvimų drabužių, nes R. M. kaklo sužalojimai padaryti spaudžiant kaklą ne tik iš priekio, bet ir iš šonų. Tai patvirtina poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimo pobūdis. Ankstesnėje specialisto išvadoje daroma prielaida, kad R. M. galėjo būti pasmaugtas suspaudus kaklą plaštakos pirštais todėl, kad kakle buvo nustatytos trys atskiros trauminio poveikio vietos, pagal dydį ir išsidėstymą atitinkančios plaštakos pirštų išsidėstymą smaugiant. Kadangi kaklo kairėje nustatyta viena trauminio poveikio vieta, o kaklo dešinėje – dvi, todėl daugiau tikėtina, kad kaklo suspaudimas galėjo būti padarytas kairės plaštakos pirštais. Kadangi kaklo sužalojimų vietos yra pasiekiamos savo ranka, todėl negalima atmesti galimybės sužalojimus padaryti pačiam, tačiau sukelti mechaninės asfiksijos ir kvėpavimo nutraukimo pačiam neįmanoma, nes praradus sąmonę atsipalaiduotų raumenys, nutrūktų kaklo suspaudimas ir kvėpavimas atsistatytų. Šioje specialisto išvadoje dar nurodyta, kad kiti, nežymų sveikatos sutrikdymą galėję sukelti sužalojimai, taip pat R. M. apsinuodijimas alkoholiu mirčiai įtakos neturėjo. Apeliaciniame skunde nuteistasis be jokio pagrindo šias specialisto išvadas vadina vien tik tikėtinomis, taip pat nepagrįstai ir šias išvadas iškraipydamas nurodo apie galimybę, kad susižalojimus kaklo srityje nukentėjusysis tariamai galėjo pasidaryti pats sau. Jau išdėstytos teismo medicinos specialisto išvados dėl R. M. mirties priežasties ir jo nužudymo būdo yra aiškios, kategoriškos ir nekeliančios jokių abejonių. Šiose išvadose išdėstyti netgi konkretūs tas išvadas patvirtinantys R. M. lavono išorinio ir vidinio tyrimo duomenys. Nors R. M. kūne tikrai rasti ir kiti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais ir spardant kojomis, R. M. mirties priežastis yra būtent mechaninė asfiksija suspaudus kaklą. Tai patvirtina ne tik kraujosruvos kaklo srityje ir poliežuvinio kaulo bei skydinės kremzlės lūžimai, tačiau ir kiti vidaus organų pakitimai. Ūmi plaučių emfizema, tamsus ir skystas kraujas bei vidaus organų pilnakraujystė yra tie požymiai, kurie patvirtina, kad mirties priežastis buvo būtent mechaninė asfiksija suspaudus kaklą. Kad kaklo sužalojimai, o tuo pačiu ir mirtį sukėlusi mechaninė asfiksija, buvo padaryti suspaudžiant kaklą plaštakos pirštais, specialisto išvadoje taip pat nurodoma vienareikšmiškai. Antroje, papildomoje specialisto išvadoje kaip tikėtina išvada nurodoma tai, kad kaklo suspaudimas galėjo būti padarytas būtent kairės plaštakos pirštais. Tačiau ir ši išvada beveik kategoriška ir pagrįsta tuo, kad nužudytojo kaklo kairėje pusėje nustatyta tik viena trauminio poveikio vieta, o kaklo dešinėje – dvi trauminių poveikių vietos. Apelianto argumentus dėl galimybės, kad nukentėjusysis galėjo pats save pasmaugti, specialisto išvados irgi visiškai paneigia. Išvadose iš tikrųjų nurodyta, kad kaklo sužalojimų vietos yra pasiekiamos savo ranka, todėl negalima atmesti galimybės tuos sužalojimus padaryti pačiam. Tačiau toliau specialisto išvadoje kategoriškai nurodyta, kad pats nukentėjusysis sau sukelti mechaninės asfiksijos ir nutraukti kvėpavimo negalėjo, nes praradus sąmonę nukentėjusiojo raumenys būtų atsipalaidavę, būtų nutrūkęs kaklo suspaudimas ir kvėpavimas būtų atsistatęs. Visas šias specialisto išvadas patvirtino teisme apklaustas tas išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas. Jo paaiškinimai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paneigė ir visas nuteistojo R. G. apklausų metu, ir apeliaciniame skunde dėstomas galimas kitokias R. M. gyvybės atėmimo versijas. Neprisipažindamas, kad R. M. pasmaugė, pirmosios instancijos teisme R. G. parodė, kad sužalojimai nukentėjusiojo kakle galbūt galėjo atsirasti nuo smūgio, suduoto koja, kai jis R. M. spyrė. Nuteistojo nuomone, tie sužalojimai galėjo atsirasti ir tempiant R. M. „už pakarpos“ iš namų į lauką. Apeliacinės instancijos teisme R. G. irgi parodė, kad galėjo R. M. „pridusinti“, kai jį gulintį už drabužių tempė į kiemą. Šias nuteistojo versijas irgi visiškai paneigia tiek tos pačios specialisto išvados, tiek eksperto paaiškinimai teismo posėdžiuose. Specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, kad kaklo sužalojimai negalėjo atsirasti tempiant R. M. kūną suėmus už jo dėvimų drabužių, nes R. M. kaklo sužalojimai padaryti spaudžiant kaklą ne tik iš priekio, bet ir iš šonų. Tai patvirtina poliežuvinio kaulo ir skydinės kremzlės lūžimo pobūdis. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. Laurinavičius dar kartą patvirtino visas jau aptartas specialisto išvadas. Jis taip pat parodė, kad R. M. negalėjo būti pasmaugtas kaklą spaudžiant sulenkta ranka, kaklo sužalojimai negalėjo būti padaryti ir spiriant koja, nes tokiu atveju būtų buvę nustatytos visai kitokio dydžio kraujosruvos. Mechaninė asfiksija negalėjo būti padaryta ir tempiant nukentėjusįjį už drabužių, nes tokiu atveju kaklas būtų spaudžiamas iš priekio, tuo tarpu šiuo atveju nukentėjusiojo kaklas buvo spaudžiamas iš šonų. Ekspertas paaiškino, kad negali kategoriškai tvirtinti tik to, kuriais plaštakos pirštais buvo spaudžiamas nukentėjusiojo kaklas, tačiau jau pateiktą specialisto išvadą šioje dalyje jis taip pat laiko pačia logiškiausia. Dar kartą apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas R. Laurinavičius jau aptartas specialisto išvadas vėl patvirtino. Jis parodė, kad R. M. mirties priežastis ir jo nužudymo būdas nukentėjusįjį pasmaugiant nekelia jokių abejonių. Jis dar kartą paneigė galimybę, kad R. M. kaklas galėjo būti suspaustas drabužiais ar dar kokiu nors kitokiu būdu. Ekspertas patvirtino, kad R. M. buvo pasmaugtas suspaudžiant jam kaklą ranka. Nors jis negalėjo nurodyti apie tai kategoriškai, konkretūs sužalojimai abiejose kaklo pusėse patvirtina, kad buvo smaugiama kairės plaštakos pirštais. Papildomos apklausos metu ekspertas parodė ir apie kitas svarbias aplinkybes. Jis parodė, kad R. M. galėjo būti pasmaugtas lauke, bet galėjo būti pasmaugtas ir namo viduje, o tik po to ištemptas į lauką, tačiau visi kiti kūno sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti dar iki pasmaugimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis yra dešiniarankis, be to, į kairį petį R. M. jam prieš tai buvo sudavęs smūgį ir, kaip paaiškėjo, sulaužė raktikaulį. Teismo medicinos ekspertas parodė, kad smaugimo veiksmas atliekamas ne peties, o plaštakos raumenimis, todėl net ir patyręs nurodytą sužalojimą, R. G. pasmaugti R. M. kaire ranka turėjo galimybę, ypač įvertinat tai, kad R. G. yra pakankamai atletiško kūno sudėjimo, o R. M. tuo metu buvo labai girtas ir negalėjo pasipriešinti. Kaklo suspaudimas suduodant smūgį ranka arba spiriant koja neįmanomas, nes, kad nutrūktų kvėpavimas, kaklo suspaudimas turėjo trukti apie 5-7 minutes laiko. Teisme ekspertas parodė ir apie tai, kad specialisto išvadoje tik apytiksliai nurodė R. M. mirties laiką. Jo nuomone, R. M. negalėjo būti nužudytas apie 3.30 val. nakties, kaip nurodo R. G. , tai galėjo įvykti ne mažiau kaip prieš 6 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje. Vis dėlto ekspertas pripažino, kad šis nurodomas laiko intervalas yra apytikslis, jis galėjo priklausyti nuo to, kur nukentėjusysis buvo nužudytas – lauke ar namo viduje, kiek išbuvo viduje ir po kiek laiko ištemptas į lauką ir pan.

Visi jau aptarti įrodymai, t. y. specialisto išvados ir eksperto parodymai, o taip pat visuma kitų jau aptartų šios bylos aplinkybių, patvirtinančių, kad fizinį smurtą prieš R. M. naudojo tik nuteistasis R. G. , įrodo, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį jį pasmaugdamas. Nuosprendyje nurodoma, kad R. G. parodymai apie tai, kad jis R. M. nesmaugė, vertinami tik jo gynybine pozicija slepiant faktines bylos aplinkybes. Su tokia teismo išvada galima sutikti tik iš dalies. Iš R. G. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matosi, kad jie tikrai pakankamai nuoseklūs, visų apklausų metu nuteistasis prisipažino mušęs R. M. rankomis ir spardęs kojomis, neneigė savo kaltės dėl paties nukentėjusiojo gyvybės atėmimo, o nesutiko tik su kaltinimo dalimi dėl nukentėjusiojo nužudymo būdo, t. y. dėl jo pasmaugimo. Kai kurie bylos duomenys leidžia manyti, kad mušdamas R. M. nuteistasis galėjo jo kaklo suspaudimo ranka ar rankomis tiesiog neprisiminti. Nors teismo psichiatrijos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad R. G. galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir savo veiksmus valdyti, vis dėlto jam buvo nustatytas organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos bei priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matosi, jog R. G. buvo parodęs, kad jis tiesiog neprisimena, kad smaugė R. M. . Žinoma, negalima atmesti ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, kad nuteistasis tiesiog sąmoningai vengia nurodyti tikrąsias nužudymo aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies matosi, kad joje kai kurios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės aprašytos nepakankamai tiksliai ir konkrečiai. Šioje nuosprendžio dalyje, kaip, beje, ir kaltinamajame akte, nurodytas tik labai apytikslis R. M. nužudymo laikas (nuo 2006 m. gruodžio 17 d., 16 val., iki gruodžio 18 d., 4 val.). Neatskleistos tarp R. G. ir R. M. kilusio konflikto priežastys, o taip pat tiksliai nenurodytas ir pats nužudymo būdas. Nors išvardinti nukentėjusiajam suduoti smūgiai ir jam padaryti kūno sužalojimai, nurodyta ir apie tai, kad nuteistasis rankų pirštais suspaudė nukentėjusiajam kaklą, tačiau nenurodyta, kad R. M. mirė būtent dėl mechaninės asfiksijos suspaudus kaklą. Jau aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad R. M. buvo nužudytas ne 2006 m. gruodžio 17 d., dienos metu, ar pavakare, o vėliau, labiausiai tikėtina, kad gruodžio 18 d. naktį, jeigu ir ne paties R. G. nurodomu laiku apie 3.30 val., tai galimai bent jau artimu tam laiku. Specialisto išvados ir eksperto parodymai leidžia teigti, kad R. G. R. M. pasmaugė suspausdamas jam kaklą ne abiem, o viena ranka. Šiame nuosprendyje taip pat dar bus aptarta ir tai, kad R. G. nužudė nukentėjusįjį ne dėl girtumo pasekoje kilusio agresyvumo, o tam įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo, sudavusio smūgį nuteistajam, veiksmai. Vis dėlto šie jau aptarti nuosprendžio nustatomosios dalies trūkumai, kolegijos nuomone, negali būti laikomi esminiais. Nusikalstamos veikos padarymo aprašymas atitinka faktines bylos aplinkybes, o aiški ir motyvuota teismo išvada dėl nužudymo būdo išdėstyta nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad R. M. tikrai buvo nužudytas jo ir nuteistojo R. G. tarpusavio asmeninio konflikto metu. Todėl daroma išvada, kad faktines R. M. nužudymo aplinkybes teismas nustatė teisingai, teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o jau aptartos kai kurios tikslesnės nužudymo padarymo aplinkybės nepakeičia pirmosios instancijos teismo išvadų esmės.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudyti arba sunkiai sužaloti R. M. neturėjo tikslo, tokių pasekmių nenorėjo ir jų nenumatė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis nužudė R. M. netiesiogine tyčia ir prašo jo nusikalstamą veiką įvertinti tik kaip neatsargų gyvybės atėmimą bei perkvalifikuoti šią veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta, jie irgi nepagrįsti, nes nuteistojo kaltės formos ir rūšies klausimus teismas išsprendė teisingai. Nuteistojo apeliaciniame skunde plačiai išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatos, šiame nutarime išdėstyti nužudymo ir neatsargaus gyvybės atėmimo sąvokų išaiškinimai, taip pat netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo, kaip vienos iš neatsargios kaltės rūšies, atribojimo kriterijai. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir, spręsdamas jo kaltės klausimą, neatsižvelgė į tai, kaip konkrečiai jis pats (R. G. ) įvertino situaciją nusikalstamos veikos padarymo metu. Visi šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes R. G. kaltės klausimą teismas kaip tik ir išsprendė įvertinęs visas bylos aplinkybes. BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu BK 16 str. 2 d. nurodyta, kad nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Jau nurodytame AT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Iš nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matosi, kad apeliantas savo nusikalstamą veiką bando vertinti būtent kaip neatsargų gyvybės atėmimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Tačiau apelianto argumentai visiškai prieštarauja jau nurodytiems nusikalstamo pasitikėjimo požymiams. Pačiame apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis R. M. mirties iš viso nenumatė, taip pat nenurodo ir jokių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios, jo manymu, galėjo užkirsti kelią R. M. gyvybės atėmimui. Tokių aplinkybių nėra ir jų tikrai nebuvo, tuo tarpu nustatytos faktinės bylos aplinkybės kaip tik patvirtina, kad R. M. gyvybė buvo atimta ne dėl neatsargumo, o tyčia. Pats nuteistasis R. G. visų apklausų metu parodė, kad iš pradžių spyrė R. M. koja į krūtinę, nukentėjusiajam pargriuvus kumščiu sudavė jam smūgius į veidą, koja vėl sudavė smūgius jam į krūtinę, o po to sumuštą nukentėjusįjį ištempė iš savo namo į lauką ir paliko jį ten žiemos metu gulintį ant žemės. Pats grįžo atgal į namus toliau miegoti, o ryte, eidamas į tualetą, rado savo paties sumuštą nukentėjusįjį jau negyvą. Pats nuteistasis pripažįsta, kad jo panaudotas fizinis smurtas buvo intensyvus, nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbias kūno sritis, taip pat ir į veidą, tuo tarpu sumušto R. M. palikimas žiemą lauke parodo ir nuteistojo abejingumą galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Visos šios aplinkybės, jeigu R. M. būtų miręs netgi dėl tų smūgių, kuriuos pripažįsta pats apeliantas, kolegijos nuomone, jau būtų leidusios teismui spręsti klausimą dėl nusikalstamos veikos padarymo tyčia. Tačiau šioje byloje nustatytos ir kitos aplinkybės, kitas nukentėjusiojo nužudymo būdas ir kita jo mirties priežastis. Nors R. G. tai neigia, jau aptartais įrodymais nustatyta, kad R. M. mirė nuo mechaninės asfiksijos ir įrodyta, kad R. G. jį pasmaugė spausdamas kaklą ranka ar rankomis. Teismo medicinos ekspertas, kaip jau buvo paminėta, nurodė, jog tam, kad nutrūktų kvėpavimas, nukentėjusiojo kaklas turėjo būti laikomas suspaustas mažiausiai 5-7 minutes. Smaugdamas R. M. R. G. tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės teismui galėjo leisti spręsti klausimą ne tik dėl netiesioginės, bet netgi ir dėl kaltininko tiesioginės tyčios. Vis dėlto iš nuosprendžio matosi, kad teismas šioje dalyje visas abejones įvertino būtent nuteistojo naudai ir padarė išvadą, kad R. G. nužudė R. M. veikdamas netiesiogine tyčia. Tokia išvada yra pagrįsta, o vertinti nuteistojo nusikalstamą veiką neatsargiu gyvybės atėmimu ir šią veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. dėl aptartų aplinkybių nėra jokio pagrindo. Padaręs pagrįstą išvadą, kad R. G. netiesiogine tyčia nužudė R. M. , teismas nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Nuosprendyje nenurodyta šio baudžiamojo įstatymo redakcija, tačiau iš nuosprendžio dalies, kurioje dėstomi bausmės skyrimo motyvai, matosi, kad teismas R. G. pripažino kaltu pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį ir švelnesnę bausmę numačiusį baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 129 str. 1 d. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes teismas neteisingai išsprendė kai kurių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą, o dėl šios priežasties, taip pat nepakankamai atsižvelgiant į kai kurias BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to labai gailisi, apie įvykį nedelsdamas pranešė policijai, todėl prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šioje dalyje apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Jau buvo nurodyta apie tai, kad R. G. telefonu policijai pranešė ne apie T. M. nužudymą, o tik apie tai, kad savo namo kieme rado mirusį kaimyną, tai patvirtina jau nurodytas įrašas policijos informacijos apie įvykius ir pranešimus registracijos žurnale. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nužudymą ir kartu nustatoma bent viena kita aplinkybė: jis nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Ši aplinkybė gali būti pripažįstama ir tada, kai kaltininkas nepripažįsta tik dalies neesminių nusikaltimo padarymo aplinkybių (pavyzdžiui, negali nurodyti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus arba neigia norą atimti gyvybę). Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. G. , nors ir pripažindamas, kad atėmė R. M. gyvybę, nepripažino esminių nužudymo aplinkybių. Visų apklausų metu jis neigė ir dabar neigia, kad smaugė R. M. ir tokiu būdu jį nužudė. Nepripažindamas šių esminių aplinkybių, apeliantas būtent tuo grindžia ir savo nesutikimą su teismo išvadomis dėl kaltės formos. Todėl šios, BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas nenustatė pagrįstai, šiuo metu pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat nėra pagrindo. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai dėl kitos, jo atsakomybę sunkinančios, ir lengvinančios aplinkybės nustatymo yra pagrįsti. R. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuosprendyje nurodyta, kad nors mediciniškai R. M. (čia teismas suklydo, nes aišku, kad nurodoma apie R. G. ) girtumas nepatvirtintas, tačiau iš nukentėjusiosios G. M. parodymų matosi, kad prieš įvykį R. G. vartojo naminę degtinę kartu su ja ir R. M. . To neneigia pats R. G. . Savo išvadą dėl R. G. girtumo teismas grindžia dar ir tuo, kad įvykio vietoje buvo rastas tuščias degtinės butelis, o nužudytajam R. M. nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Pats nuteistasis R. G. su šia teismo išvada nesutinka, apklausų metu jis parodė, taip nurodo ir savo apeliaciniame skunde, kad gėrė degtinę tik nusikaltimo padarymo išvakarėse. G. M. išėjus, prie stalo su R. M. prasėdėjo kelias valandas, tačiau gėrė daugiausia R. M. , o jis pats išgėrė tik 3-4 stikliukus. Palikęs R. M. toliau gerti vieną, jis pats vakare nuėjo miegoti, nes anksti ryte turėjo keltis ir eiti į darbą. R. M. jis sumušė apie 3.30 val. ir tuo metu girtas nebuvo, abejonių dėl apsvaigimo nekilo ir policijos pareigūnams, kurie jo blaivumo net netikrino, nors jis pats telefonu pranešė apie įvykį. Kolegijos nuomone, šie nuteistojo argumentai nepaneigti, tuo tarpu teismo išvada apie R. G. girtumą nusikaltimo padarymo metu grindžiama tik prielaidomis. Bylos aplinkybės, kuriomis grindžiama ši teismo išvada, be to, dar ir neteisingai įvertintos. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nuosprendyje teismas nustatė labai apytikslį R. M. nužudymo laiką, tas laikotarpis nurodomas nuo 2006 m. gruodžio 17 d., 16 val. Iš tikrųjų R. M. buvo nužudytas vėliau ir to nepaneigė pats teismas, neatmetęs R. G. parodymų ir nuosprendyje nurodęs, kad nužudymas galėjo būti padarytas laikotarpiu net iki 2006 m. gruodžio 18 d., 4 val. ryto. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad žmogus, išgėręs pusę litro degtinės, pamiegojęs 3-4 valandas, dar nebūtų blaivus, tačiau tokie eksperto aiškinimai yra bendro pobūdžio ir nesusieti su konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad R. G. nuėjo miegoti būdamas girtas, jis nurodo, kad buvo tik išgėręs, nes su G. M. gėrė degtinę dar dienos metu, o vėliau išgėrė tik nedidelį degtinės kiekį. Tai, kad įvykio vietoje buvo rastas tuščias degtinės butelis, o nužudytajam nustatytas sunkus girtumas, irgi neleidžia daryti išvados apie R. G. girtumą. Surastą tuščią degtinės butelį gėrė ne vienas R. G. , be to, nepaneigti nuteistojo parodymai, kad naktį degtinę gėrė tik vienas R. M. . Ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusioji G. M. be to parodė, kad R. M. gėrė ir anksčiau, o pas R. G. jau atėjo būdamas girtas. Nuosprendyje teismas taip pat neteisingai išdėstė G. M. parodymus, nes teisme ši nukentėjusioji nurodė tik apie jos pačios girtumą, o apie R. G. , priešingai, parodė, kad jis tą dieną girtas nebuvo. Nuteistojo aiškinimus, kad jis specialiai daug negėrė ir anksti nuėjo miegoti, nes ryte turėjo eiti į darbą, patvirtina bylos dokumentai. R. G. charakteristikoje (t. 2, b.l. 66) nurodyta, kad tuo metu R. G. dirbo UAB „Ukmergės statyba“, 2006 m. gruodžio 18 d. į darbą neatvyko ir buvo atleistas. Kaip tik tos dienos rytą R. G. ir sulaikė policija. Teismo išvadų dėl nuteistojo girtumo nusikaltimo padarymo metu ne tik nepatvirtina, bet šią išvadą paneigia dar ir kiti bylos duomenys. Byloje nustatyta, kad po nužudymo padarymo praėjus visai neilgam laiko tarpui (tai nebuvo paneigta), apie kieme gulintį negyvą R. M. R. G. pats telefonu pranešė policijai. Įvykio vietos apžiūros protokolas buvo pradėtas rašyti 7.40 val. ryto, be to, iš bylos matosi, kad į įvykio vietą dar iki tol jau buvo atvykę kiti policijos pareigūnai. Nors R. G. tuo metu buvo namuose, bendravo su policijos pareigūnais, nė vienam iš jų nekilo jokių abejonių dėl nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio. Tik tuo galima paaiškinti, kad R. G. girtumas nebuvo tikrinamas nei alkotesteriu, nei kitokiais būdais. Kad dėl R. G. galimo apsvaigimo nuo alkoholio įtarimų nekilo, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustų įvykio vietą apžiūrėjusio ir apžiūros protokolą surašiusio policijos tyrėjo A. R. bei tos apžiūros metu dalyvavusio teismo medicinos eksperto R. Laurinavičiaus parodymai. Apklaustas liudytoju tyrėjas A. R. pripažino, kad kilus abejonėms dėl įtariamojo girtumo, tai turėjo būti patikrinta. R. G. tikrinamas nebuvo. A. R. neparodė, kad R. G. buvo panašus į girtą, jam jis atrodė tik „pagiriotas“. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūroje dalyvavęs ekspertas R. Laurinavičius parodė, kad jis R. G. matė, pastebėjo, kad R. G. žvilgsnis buvo susidomėjęs, jis sekė, kas čia vyksta. Kad R. G. būtų buvęs girtas, išoriškai nesimatė. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, teismo išvada dėl R. G. girtumo nužudymo padarymo metu ir to girtumo įtakos nusikalstamos veikos padarymui yra nepagrįsta, grindžiama tik prielaidomis ir yra paneigta jau aptartais įrodymais. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 60 str. 1 d. 9 p.), nuosprendžio dalis dėl nurodytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo naikinama.

Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad įvykio metu konfliktą pradėjo ne jis, o pats R. M. , jam miegančiam sudavęs smūgį į petį. Apeliantas tokį nukentėjusiojo elgesį prašo įvertinti provokuojančiu, turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šioje dalyje apeliacinis skundas irgi pagrįstas. Iš nuosprendžio matosi, kad šį klausimą pirmosios instancijos teismas irgi svarstė, tačiau nuteistojo R. G. argumentai buvo atmesti. Nuosprendyje nurodyta, kad R. G. parodymus, jog jis pradėjo mušti R. M. dėl to, kad pastarasis neva jam sudavė į petį, teismas vertina tik kaip R. G. gynybinės pozicijos versiją, pateisinančią jo agresyvius smurtinius veiksmus. Apklaustas 2006 m. gruodžio 19 d. įtariamuoju R. G. parodė, jog prie jo gulinčio priėjęs R. M. atsinešė naminės degtinės ir siūlė išgerti, o ne puolė muštis. R. M. jam buvo nestipriai sudavęs į kairį petį (t. 1, b. l. 81). Todėl teismas padarė išvadą, kad R. G. mušė ir pasmaugė R. M. be rimtesnės priežasties, dėl nevaldomo girto agresyvumo. Nuosprendyje teismas taip pat padarė išvadą, jog R. G. parodymai apie tai, kad R. M. pirmas sudavė jam smūgį, nepatvirtinti jokiais bylos duomenimis, R. G. nurodoma aplinkybė nenustatyta, todėl R. M. elgesį vertinti kaip rizikingą ar provokuojantį nėra nei faktinių, nei juridinių pagrindų. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka ir ištyrus papildomus įrodymus, kolegija nurodytas teismo išvadas laiko nepagrįstomis. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų jos aplinkybių, faktiškai be jokių argumentų atmetė nuteistojo R. G. parodymus ir net nebandė patikrinti bylos duomenų, kurie tuos nuteistojo parodymus patvirtino. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas tiksliai neišdėstė R. G. nusikalstamos veikos padarymo motyvo, po to nuosprendyje nuteistojo elgesys paaiškintas vien tik dėl girtumo kilusiu agresyvumu. Tačiau teismo išvada dėl R. G. apsvaigimo nuo alkoholio nusikaltimo padarymo metu jau buvo paneigta, o tai reiškia, kad bylos aplinkybių neatitinka ir teismo nustatytas R. M. nužudymo motyvas. Nuosprendyje teismas užsiminė tik apie R. G. parodymus pirmosios apklausos metu, tačiau nustatyta, kad apie R. M. suduotą jam į petį smūgį R. G. nurodė viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2006 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b. l. 80-81) R. G. buvo parodęs, kad sumušė R. M. po to, kai šis jam nestipriai sudavė į kairį petį. Papildomai apklaustas įtariamuoju 2007 m. kovo 16 d. (t. 1, b. l. 83-84) jis jau parodė, kad palikęs gerti vieną R. M. jis pats nuėjo miegoti. Priėjęs prie jo miegančio, norėdamas pažadinti, R. M. kažkuo sudavė jam į kairį petį. Po šio smūgio jis pats, gulėdamas lovoje, R. M. spyrė, o po to sumušė ir ištempė į lauką. Tą patį R. G. parodė ir apklaustas įtariamuoju 2007 m. balandžio 17 d., liepos 20 d. (t. 1, b. l. 86-88, 91-92). R. G. jau parodė, kad pabudo nuo skausmo, kurį sukėlė jam į kairį petį R. M. suduotas smūgis. Anksčiau jis buvo patyręs galvos traumą, galvoje jam įstatyta metalinė plokštelė, todėl jis bijojo dėl savo gyvybės ir sveikatos ir pats sumušė R. M. . Ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo, teismo posėdyje 2007 m. vasario 19 d. (t. 1, b. l. 111-112) R. G. parodė, kad jam nuėjus miegoti, R. M. su buteliu priėjo prie jo lovos ir stuktelėjo jam į petį. Supykęs, kad jį žadina, jis spyrė R. M. , jį sumušė ir ištempė į lauką. Pirmosios instancijos teisme R. G. parodė (t. 2, b. l. 13-16), kad miegodamas pajuto vieną smūgį į petį, tada gulėdamas spyrė R. M. , jį sumušė ir ištempė į lauką. Nors jis prašė atlikti jo peties medicininę apžiūrą, tai nebuvo padaryta. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 53-54) R. G. parodė, kad pabudo nuo smūgio į petį. Tada šoko iš lovos ir spyrė R. M. , sugriebė už drabužių ir ėmė jį tempti. Jam tikrai nepasivaideno, kad R. M. pirmasis sudavė smūgį. To smūgio sudavimo metu miegojo, bet po to iš karto pamatė, kad šalia stovi R. M. , kuris šį konfliktą pradėjo pirmasis. Dar kartą papildomai apklaustas (t. 2, b. l. 97) R. G. jau parodė, kad tą naktį suduodamas smūgį R. M. jam sulaužė petį. Iš pradžių jis pats netikėjo, kad petys lūžo, tačiau vis tiek prašė tyrėjo nuvežti pas ekspertus, bet tai nebuvo padaryta. Jeigu R. M. jam nebūtų sudavęs to smūgio, jis jo irgi nebūtų mušęs. Jo nuomone, R. M. smūgį jam į petį sudavė ranka, nes rankose ir aplinkui daugiau jokių daiktų nebuvo. R. G. pats suabejojo, kad tą smūgį R. M. galėjo jam suduoti spirdamas koja. Jis parodė, kad tuo netiki, nes „iš jo ten nieko nėra“. Dar kitos apklausos metu (t. 2, b. l. 125) R. G. parodė, kad nuo suduoto smūgio jam petį labai suskaudo, tačiau jis nežino, kuo tas smūgis buvo suduotas: gal puodeliu, buteliu, o gal ranka. Nuteistasis taip pat parodė, kad jokios peties traumos anksčiau nebuvo patyręs, petį jam sulaužė būtent R. M. . Tą petį po to jam skaudėjo tris savaites, o vėliau skausmas praėjo. Dar kitame teismo posėdyje (t. 2, b. l. 178) R. G. taip pat parodė, kad tempdamas R. M. iš namų buvo pargriuvęs, tačiau petys negalėjo lūžti nuo šio pargriuvimo, nes jau pradėjus nukentėjusįjį tempti jis jautė peties skausmą.

Iš to, ką apie jam R. M. suduotą smūgį savo apklausų metu parodė pats R. G. , matosi, kad šie parodymai tikrai mažai informatyvūs, nuteistasis netgi negali nurodyti, kuo jam į petį buvo smūgis suduotas – ranka, koja ar kokiu nors daiktu. Kita vertus, nuteistojo aiškinimai apie tai, kad toks smūgis jam tikrai buvo suduotas, yra įtikinantys. Nuteistojo parodymų analizė rodo, kad R. G. nebando palengvinti savo padėties išgalvodamas kokias nors aiškiai jam palankias aplinkybes, netgi pats atmetė galimybę, kad R. M. galėjo jam į petį spirti koja. Be to, visų apklausų metu R. G. nukentėjusiojo jam į petį suduotą smūgį nurodo kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios jis pats sumušė R. M. ir jį nužudė. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių jau aptartus R. G. parodymus patvirtinančių duomenų, irgi nepagrįsta. Jau buvo nurodyta, kad apie R. M. jam į petį suduotą smūgį R. G. parodė pačios pirmosios ir visų paskesnių apklausų metu. Tačiau R. G. medicininė apžiūra po jo sulaikymo nebuvo padaryta, teisme liudytoju apklaustas tyrėjas A. R. parodė, kad į įtariamojo aiškinimus tik apie kažkokį stumtelėjimą reaguojama nebuvo. Iš bylos matosi, kad R. G. mediciniškai apžiūrėtas buvo žymiai vėliau ir byloje yra 2007 m. balandžio 16 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 130/07(14) (t. 1, b. l. 38). Joje nurodyta, kad R. G. kūne išorinių sužalojimų nėra, tačiau kairiojo peties viršutiniame paviršiuje čiuopiasi 1,5 x 3 cm dydžio nepaslankus kietas iškilimas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad šio kieto iškilimo kairiame petyje priežasčiai nustatyti reikalinga gydytojo traumatologo konsultacija. R. G. perkėlus iš laisvės atėmimo vietų ligoninės į areštinę, kairio peties nuotrauka nebuvo padaryta (t. 1, b. l. 40). Iš bylos matosi, kad nei ikiteisminis tyrimas, nei pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių daugiau nesiaiškino. Papildomi dokumentai buvo gauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teismui pateiktame tardymo izoliatoriaus gydytojų komisijos 2008 m. kovo 12 d. medicininiame pažymėjime (t. 2, b. l. 63) nurodyta, kad R. G. nustatytas kairio raktikaulio petinio galo sugijęs lūžis. Pažymėjime nurodyta ir apie tai, kad kairio peties traumą pats R. G. nurodė dar 2006 m. gruodžio 17 d. jį suimant. Iš tikrųjų R. G. buvo sulaikytas gruodžio 18 d. Teisme apklaustas jau nurodytą 2007 m. balandžio 16 d. specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. Laurinavičius paaiškino, kad raktikaulio lūžis sugyja per 4-5 savaites, o to lūžio pėdsakai nepakitę išlieka visą gyvenimą. Kada R. G. buvo sulaužytas raktikaulis, nustatyti neįmanoma, aišku tik tai, kad tas lūžis galėjo būti padarytas ne vėliau kaip prieš penkias savaites iki darant rentgeno nuotrauką. Šis lūžis galėjo būti padarytas ir kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2006 m. gruodžio 17-18 d. Eksperto nuomone, raktikaulio petinio galo lūžimas dažniausiai padaromas griūnant ant peties, taip pat stipriai užsukant ranką už nugaros. Tokio sužalojimo padarymo suduodant smūgius galimybę ekspertas arba atmetė, arba nurodė, kad tai yra mažai tikėtina. Siekiant išsiaiškinti, kada ir kokiu būdu R. G. buvo sulaužytas raktikaulis, buvo išreikalautos visos jo sveikatos ir ligų istorijos bei kiti medicininiai dokumentai. Juose jokių duomenų apie raktikaulio sužalojimus iki R. M. nužudymo ir po to nebuvo nustatyta. Kolegija šioje byloje paskyrė teismo medicinos ekspertizę, kurios išvados (t. 2, b. l. 156-170) faktiškai patvirtino nuteistojo R. G. parodymus ir jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad R. G. tikrai nustatyta kairio raktikaulio petinio galo deformacija po buvusio lūžimo. Ši kairio raktikaulio petinio galo potrauminė deformacija išsivystė sugijus kairio raktikaulio petinio galo lūžiui, kurio padarymo laiko bei mechanizmo nustatyti nėra galimybės. Ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad jeigu šis sužalojimas R. G. būtų padarytas 2006 m. gruodžio 17 d., iki R. G. medicininės apžiūros 2007 m. balandžio 16 d. kraujosruvų ir patinimų sužalojimo vietoje galėjo nelikti. Jeigu šis sužalojimas R. G. būtų padarytas 2006 m. gruodžio 17 d., tai iš karto po to R. G. būtų galėjęs kaire ranka suduoti smūgį kitam žmogui, jį smaugti arba vilkti kitą žmogų už drabužių. Medicininiuose dokumentuose duomenų apie R. G. traumas kairio peties srityje, patirtas kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis, nėra. Apklausta teisme viena iš ekspertizę atlikusių ekspertų teismo medicinos ekspertė G. Krochinienė ekspertizės išvadas patvirtino. Ji taip pat paaiškino, kad jau sugijęs raktikaulio lūžis negali būti vertinamas kūno sužalojimu, tačiau pats raktikaulio lūžis vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kada šis sužalojimas buvo padarytas R. G. , nustatyti nėra galimybės. Ekspertė G. Krochinienė paneigė jau aptartus kito eksperto R. Laurinavičiaus paaiškinimus ir nurodė, kad raktikaulio petinio galo lūžis R. G. galėjo būti padarytas pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Šis lūžis galėjo įvykti ne tik pačiam griūnant, bet ir suduodant smūgius ranka, koja ar kokiu nors daiktu. Jau išdėstytomis ekspertizės išvadomis kolegija neturi pagrindo abejoti, nes ekspertizės atlikimui buvo pateikti visi reikalingi medicininiai dokumentai, be to, šią ekspertizę atliko trijų ekspertų komisija. Tarp šių ekspertų buvo ir specialistas ortopedas traumatologas. Iš to, kas buvo išdėstyta, daroma keletas išvadų. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad R. G. parodymų dėl smūgio sudavimo jam į kairį petį nepatvirtina jokie bylos duomenys, yra nepagrįsta ir paneigta. Jau aptarti papildomi įrodymai patvirtina, kad R. G. tikrai buvo lūžęs kairysis raktikaulis ir tai galėjo įvykti būtent kaltinime nurodytu laiku. Tikslus šio sužalojimo padarymo laikas nebuvo nustatytas ne dėl nuteistojo, o dėl ikiteisminio tyrimo kaltės. Nors nuteistasis R. G. negali konkrečiai nurodyti, kuo R. M. jam sudavė smūgį į kairį petį, nepaneigta galimybė, kad ranka arba kokiu nors daiktu smūgį į kairį petį sudavė ir nuteistajam raktikaulį sulaužė būtent nukentėjusysis R. M. . Pažymėtina ir tai, kad teismo medicinos ekspertizės išvados ne tik nepaneigia tokios galimybės, tačiau ją netgi patvirtina, o tuo pačiu patvirtina ir nuteistojo R. G. parodymus. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo netikėti ir R. G. parodymais apie tai, kad konfliktą pradėjo ne jis, o pats nukentėjusysis R. M. , o nuteistojo panaudotas fizinis smurtas buvo atsakomoji reakcija į neteisėtus paties nukentėjusiojo veiksmus. Nustačius šias aplinkybes, R. G. nusikalstamos veikos vertinimo ir kvalifikavimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į visas nustatytas šios bylos aplinkybes, o taip pat į paties nuteistojo R. G. parodymus apie konflikto su R. M. eigą ir fizinio smurto panaudojimo aplinkybes. Šie R. G. visų apklausų metu duoti parodymai jau buvo išdėstyti. R. G. nurodo, kad anksčiau jam stipriai buvo sužalota galva, o kai R. M. sudavė jam smūgį į petį, jis suprato, kad jį norima sumušti. Vis dėlto paties R. G. parodymai patvirtina ir tai, kad R. M. jokių kitų smūgių jam suduoti nemėgino ir to daryti net nesiruošė. Nuteistasis jo rankose nematė jokių daiktų ir įrankių, kuriais tie kiti smūgiai galėjo būti suduoti. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į paties R. G. parodymus, kurie patvirtina, kad R. M. jis ir pats nevertino galinčiu kelti jam kokį nors pavojų. Pats atmetęs galimybę, kad R. M. jam į petį galėjo įspirti koja, R. G. parodė, kad iš nukentėjusiojo „nieko nėra“. Iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad R. G. mušamas, o po to tempiamas iš namo į lauką nukentėjusysis net nebandė priešintis. Realiai pasipriešinti R. M. ir negalėjo, nes jis buvo už R. G. žymiai vyresnis, jau senyvo amžiaus, be to, tuo metu buvo labai girtas. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į teismo medicinos specialisto išvadą apie tai, kad R. M. iš pradžių buvo suduoti smūgiai rankomis ir kojomis, padaryti visi kiti kūno sužalojimai, ir tik po to nukentėjusysis buvo pasmaugtas. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad nors R. M. pirmasis sudavė R. G. smūgį į petį, po to nukentėjusysis jokios grėsmės R. G. gyvybei ir sveikatai nekėlė ir jokio realaus bei akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio R. G. būtų turėjęs gintis, nebuvo. Tai suvokė ir pats nuteistasis, nužudęs R. M. jau po to, kai nesipriešinančiam nukentėjusiajam sudavė visus kitus smūgius rankomis ir kojomis. Todėl R. G. nusikalstama veika negali būti laikoma nei būtinąja gintimi, nei šios ginties ribų peržengimu (BK 28 str.). Pats R. G. yra parodęs ir apie tai, kad pradėjo mušti R. M. dėl to, kad buvo ant jo supykęs už jam į petį suduotą smūgį. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. G. ne tik nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, tačiau nebuvo ir laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai patvirtina, kad dėl R. M. suduoto į petį smūgio R. G. nebuvo ir fiziologinio afekto būsenoje. Todėl vertinti jo nusikalstamą veiką nužudymu labai susijaudinus ir šią veiką perkvalifikuoti į BK 130 str. taip pat nėra pagrindo. Net ir nustačius, kad pirmasis smūgį į petį nuteistajam sudavė pats nukentėjusysis, R. G. nusikalstama veika netiesiogine tyčia nužudžius R. M. vis tiek kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d., tuo tarpu nustatytus paties nukentėjusiojo veiksmus suduodant smūgį R. G. yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad apie tai nurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, šioje byloje nustatyta, kad pirmas suduodamas miegančiam R. G. smūgį į kairį petį ir, kaip vėliau buvo nustatyta, sulaužydamas nuteistajam raktikaulį, nukentėjusysis R. M. tokiu elgesiu suformavo R. G. vidines paskatas padaryti BK 129 str. 1 d numatytą nusikaltimą. Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, šioje dalyje nuosprendis irgi keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai paskirtos bausmės taip pat pagrįsti. Tokia išvada daroma ir dėl to, kad skiriant bausmę teismas neteisingai išsprendė nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą, ir dėl to, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes.

R. G. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 1 d. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Teismas paskyrė nuteistajam švelnesnę už sankcijos vidurkį, račiau jam artimą 9 metų laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 1, 2 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimui ir nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (BK 60 str. 1 d. 9 p.) teismas skyrė pačią didžiausią reikšmę ir kaip tik tuo motyvavo sankcijos vidurkiui artimos griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Tačiau dėl jau išdėstytų priežasčių nuosprendis šioje dalyje keičiamas. Buvo nustatyta, kad R. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė nepagrįstai, be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. Todėl švelninti R. G. paskirtą bausmę yra pagrindas jau vien dėl šios priežasties. Būtina įvertinti ir nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės reikšmę. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad R. M. pirmas sudavė smūgį R. G. ir sulaužė jam raktikaulį. Tai nekeičia nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau pripažinus šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai turi didelės reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, nes ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir patvirtina kitokį nužudymo padarymo motyvą, ir parodo mažesnį paties padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant R. G. bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat ir į kaltininko asmenybę. Vis dėlto į R. G. asmenybę apibūdinančius duomenis, kolegijos nuomone, buvo atsižvelgta nepakankamai. Pirmiausia, pažymėtina, kad konkrečios nužudymo padarymo aplinkybės parodo ne tik nusikaltimo, bet ir paties kaltininko asmenybės pavojingumą. Panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o pripažinus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustačius, kad nužudymo padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, tai parodo mažesnį, negu nustatė teismas, ir nuteistojo R. G. asmenybės pavojingumo laipsnį. Iš bylos matosi, kad ankstesnis R. G. teistumas seniai išnykęs, be to, tas anksčiau jo padarytas nusikaltimas buvo daug lengvesnis ir nesmurtinio pobūdžio. Nuteistasis nebuvo baustas ir už administracinės teisės pažeidimus. Nuosprendyje nurodyta, kad R. G. charakterizuojamas neigiamai, tačiau neaišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Iš byloje esančių pažymų matosi, kad R. G. anksčiau dirbo įvairiose darbovietėse, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB „Ukmergės statyba“, o šios įmonės pateikta R. G. charakteristika (t. 2, b. l. 66) yra pakankamai gera. Skiriant R. G. bausmę, labiau turėjo būti atsižvelgta ir į nuteistojo sveikatos būklę. Iš kito prie bylos pridėto nuosprendžio (t. 2, b. l. 118-119) matosi, kad 2003 m. pačiam R. G. kirviu buvo sužalota galva, padarytas sunkus ir pavojingas gyvybei kūno sužalojimas, kurio pasekmės iki šiol neišnyko. Teismo psichiatrijos ekspertizės metu R. G. buvo diagnozuotas organinis asmenybės elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos, o skundžiamame nuosprendyje pats teismas dėl to netgi dėstė motyvus, dėl kurių R. G. nebuvo pripažintas ribotai pakaltinamu (BK 18 str.). Apeliacinės instancijos teisme paskirtos teismo medicinos ekspertizės išvadose irgi nurodyta, kad R. G. nustatytas organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos bei priklausomybės nuo alkoholio sindromas, taip pat liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumos ir simptominė epilepsija. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad šios ligos yra sunkios ir nepagydomos, tačiau jos nepatenka į sąrašą tų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnės laisvės atėmimo bausmės dėl ligos. Nors ekspertizės išvadoje nurodoma, kad R. G. gali būti gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau akivaizdu, kad ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės atlikimas neišvengiamai dar labiau pablogins nuteistojo sveikatos būklę. Atsižvelgiant į visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. G. paskirtoji 9 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir ji turi būti švelninama. Atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaujantis BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta bausmės paskirtimi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kolegija daro išvadą, kad R. G. turi būti paskirta bausmė, artima baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p., teisėjų kolegija

n u sprendži a:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nustatymo ir dėl paskirtos bausmės pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo R. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Nuteistajam R. G. pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII –1968 redakciją) paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. birželio 29 d. Į paskirtą bausmę įskaityti R. G. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2007 m. gegužės 4 d. ir nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. birželio 29 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Valdimaras BavėjanasViktoras Kažys