Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramunės Mikonienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. K. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo civilinėje byloje pagal apeliantės (ieškovės) D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir savivaldybės įmonei (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, 2024 m. birželio 4 d. sprendimu nusprendė ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies; pripažinti buto, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo procedūros nutraukimą neteisėtu ir nustatyti šio buto vertę – 86 000 Eur; kitoje dalyje ieškinį atmesti; priteisti ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir iš atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ lygiomis dalimis 178 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų; bei priteisti ieškovei iš minėtų atsakovių lygiomis dalimis 52 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

2. Byloje 2024 m. rugpjūčio 14 d. gautas ieškovės D. K. prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo. Ieškovė akcentavo, kad byloje prašė įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti aptariamo buto, (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – butas) pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove, parduodant jai butą už 64 000 Eur, ir tai, kad teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje tik nustatė buto vertę, tačiau nenustatė įpareigojimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tuo išsprendė teisės klausimą, tačiau nenurodė veiksmo, kurį atsakovė privalo atlikti, t. y. parduoti butą už nustatytą buto vertę – 86 000 Eur, sprendimo įvykdymą priverstinio vykdymo priemonėmis daro negalimu. Todėl mano, kad atsakovei atsisakant parduoti butą už teismo nustatytą buto vertę – 86 000 Eur, siekiant sprendimo įvykdymo prievartos tvarka, sprendimas turi būti papildytas veiksmu, kurį atsakovė privalo atlikti, t. y. įpareigojimu parduoti ieškovei butą už teismo nustatytą vertę –86 000 Eur. Paaiškino, kad prašymas priimti byloje papildomą sprendimą sąlygotas tuo, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsisako parduoti butą už teismo nustatytą buto vertę, nurodydama, kad buto pardavimo kaina sudaro 86 102,54 Eur, t. y. padidina pardavimo kainą išlaidomis, turėtomis apmokėjimui už turto vertės nustatymą turto vertintojui UAB „Apus turtas“, kurio išvadą, kaip neaiškią dėl lyginamųjų objektų panašumo tuo aspektu, kad lyginamieji objektai buvo parduodami su rūsio patalpomis, atmetė teismas. Be to, ir atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuriai atsiranda pareiga tęsti buto pardavimo procedūrą, procesą vykdo pakartotinai, pateikdama ieškovei pasirašyti turto įkainojimo aktą, kuriuo siūloma sutikti su didesne nei nustatė teismas turto pardavimo kaina. Taip pat prašo papildomu sprendimu nustatyti 7 dienų terminą nuo papildomo sprendimo priėmimo, per kurį Vilniaus miesto savivaldybė privalo parduoti ieškovei butą už 86 000 Eur, taip pat nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 300 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną vykdyti įpareigojimą parduoti butą, ieškovės naudai. Bauda skirtina maksimali dėl to, kad teismo sprendimo nevykdo savivaldybės institucija, vykdanti vietos valdžios funkciją, kurios veiklos vienas iš principų, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyto 4 straipsnio 5 dalyje – teisėtumas.

Ieškovės prašymas dėl papildomos sprendimo priėmimo netenkintinas

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 277 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Taigi, papildomas sprendimas yra priimamas tik tada, kai teismo paskelbtame procesiniame sprendime nėra išspręstas kuris nors iš CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytų klausimų, nors tai turėjo būti padaryta.

4. Įvertinus ieškovės prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo argumentus aukščiau paminėto teisinio reglamentavimo kontekste, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tokio prašymo tenkinimui. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovė ir kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove, parduodant jai butą už 64 000 Eur, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2024 m. birželio 4 d. sprendimu minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir nusprendė ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies, pripažindamas, kad buto pardavimo procedūra buvo nutraukta neteisėtai bei nustatydamas aptariamo buto vertę – 86 000 Eur, o kitoje dalyje ieškovės ieškinio netenkindamas. Apeliacinės instancijos teismas būtent tokį procesinį sprendimą byloje priėmė įvertinęs ginčo situaciją savivaldybės būsto nuomos bei savivaldybės būsto pardavimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančių teisės normų bei jas aiškinančios teismų praktikos kontekste (tame tarpe atsižvelgdamas ir į dalį ginčui aktualių išaiškinimų Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-30-553/2024), be kita ko nustatęs, kad esant ginčui dėl turto pardavimo kainos, būtent teismui suteikta teisė išnagrinėjus ginčą nustatyti turto pardavimo kainą, ko pasėkoje vertino byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir šalių pateiktas vertinimo ataskaitas (kartu atkreipiant dėmesį, kad teismas byloje aptartų turto vertinimo ataskaitų teisėtumo klausimo nesprendė), bei priėmė sprendimą dėl ginčo buto vertės, kas ir laikytina esminiu klausimu po to, kai buto pardavimo procedūros nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu. Taigi, teisėjų kolegija nemano, kad paskelbtame procesiniame sprendime nebuvo išspręstas ieškovės akcentuotas CPK 277 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas klausimas. Pažymėtina, kad nustačius ginčo buto vertę, tolesnius veiksmus dėl buto pardavimo šalys turi atlikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo bei kitų jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. O tai, kad ieškovė nesutinka su atsakovių pozicija dėl buto pardavimo kainos padidinimo turto vertinimo išlaidų suma, kaip tai nurodyta ir ieškovės teismui pateiktame 2024 m. liepos 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar patalpų ir inžinerinių statinių, perkamų pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnį, įkainojimo akte, ieškovei savo prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo pačiai tai vertinant, kaip naujų reikalavimų jai dėl turto pardavimo procedūros kėlimą, manytina, jog šiuo atveju tarp šalių galimai kyla naujas ginčas, kuris turi būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės vertinimas, jog apeliacinės instancijos teismas procesiniu sprendimu nenurodė veiksmo, kurį atsakovė privalo atlikti, laikytinas nepagrįstu ir nesudaro pagrindo papildomo sprendimo priėmimui, todėl toks ieškovės prašymas netenkintinas. Atitinkamai, atmetus ieškovės prašymą, nėra pagrindo spręsti ir dėl jos prašymo dėl baudos už sprendimo nevykdymą nustatymo, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau ir nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 277 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti ieškovės D. K. prašymo dėl papildomo sprendimo byloje priėmimo.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.