Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d., paskirtą bausmę subendrinus su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu, V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 25 d. 22.00 val. iki 2010 m. balandžio 26 d. 11.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), išlauždamas metalinį tvirtinimo lankelį spynai įkabinti, įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį pastatą, kuriame yra laikomi šunys, ir iš voljero pagrobė pavojingos veislės amerikiečių stafordšyterjerų veislės šunį, kuris 2010-04-12 iš V. T. policijos pareigūnų buvo paimtas ir perduotas saugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėja ir prokurorė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jį išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas įrodymus, tačiau vertindamas surinktus įrodymus padarė neteisingą išvadą dėl asmens kaltės.

BK 178 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Iš V. T. pareikšto kaltinimo matyti, kad jis išlauždamas metalinį tvirtinimo lankelį spynai įkabinti, įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį pastatą, kuriame yra laikomi šunys, ir iš voljero pagrobė 2010-04-12 iš jo policijos pareigūnų paimtą ir perduotą saugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ šunį. Byloje esantys duomenys liudija, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją pašaliniams asmenims įeiti draudžiama - ant vartų yra draudimą įeiti liudijantis užrašas (11 b. l.). Taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo esančios fotonuotraukos liudija, kad į pastatą, kuriame laikomi šunys, buvo patekta įsibrovus - išlaužus užraktą, bei buvo rastas avalynės pėdsako fragmentas (7-15 b. l.). Pagal teismų praktiką, įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas - visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą, saugyklą ar teritoriją. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo arba draudimas galioja tik tam tikram laikui. Taigi, nusikaltimų nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją be jokio formalaus pagrindo, neturint jokių teisių į ją įeiti. Iš bylos duomenų matyti, kad V. T. be gyvūnų priežiūros tarnybos direktoriaus ar atsakingo darbuotojo leidimo neturėjo teisės patekti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, juo labiau į pastatą, kuriame laikomi šunys ir iš voljero pasiimti šunį. Nors V. T. tvirtina, kad jis niekur neįsibrovė, nes viskas buvo atidaryta, tai paneigta byloje surinktais įrodymais bei liudytojų parodymais. Taigi, byloje yra įrodyta, kad V. T. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą, kuriame laikomi šunys, pateko neteisėtai, įsibraudamas, kas atitinka BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį - įsibrovimą į patalpą.

Tačiau būtinas BK 178 str. numatytos nusikalstamos veikos požymis yra svetimo turto pagrobimas. Pagal teismų praktiką vagystės objektu pripažįstama šalyje egzistuojanti visų formų ir rūšių nuosavybė, o nusikaltimo dalykas - svetimas turtas, priklausantis tam tikram asmeniui, valstybei ar savivaldybėms. Vagystės dalyku gali būti gyvūnai, gyvuliai ir negyvi daiktai, savarankišką paskirtį turintis mechanizmas ar jo dalis. Šioje byloje nusikaltimo dalykas yra šuo. Šio nusikaltimo specifiškumas pasireiškia tuo, kad vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu turtu paprastai laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Kaltininkas visais atvejais į pavogtą turtą (daiktą) neturi jokių teisių ir asmuo turtą paima prieš savininko ar jo valdytojo valią. Iš bylos medžiagos matyti, kad šuo, kurio vagyste V. T. kaltinamas, priklausė jam, tik policijos pareigūnų buvo perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki administracinės teisės pažeidimo byloje bus priimtas sprendimas. Iš bylos matyti, kad sprendimas konfiskuoti iš V. T. jam priklausantį šunį buvo priimtas 2010-04-29. Pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius parodė, kad gyvūnai pas juos laikomi tik 15 parų, po to jie būna sunaikinamai arba atiduodami savininkams. Taigi, laikymas gyvūnų priežiūros tarnyboje yra laikinas, nepanaikinantis gyvūno savininko nuosavybės teisės į gyvūną. Ir nors šuo iki to sprendimo priėmimo laikinai buvo perduotas į gyvūnų priežiūros tarnybą, tačiau nuosavybės teise priklausė V. T.. Įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, kad V. T. veiksmai - šuns, nuosavybės teise priklausiusio jam ir dar nesant sprendimo konfiskuoti šunį, savavališkas pasiėmimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti kvalifikuojamas kaip vagystė. Taigi, byloje nenustatyta, kad V. T. pagrobė svetimą turtą, t.y. nenustatytas BK 178 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas. Atsižvelgus į tai, kad nėra nusikaltimo objekto, kolegija daro išvadą, kad V. T. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., požymių. Dėl to apylinkės teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl šuns nebepriklausymo V. T., dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Nesant nusikaltimo būtinojo sudėties požymio - objekto, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir V. T. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis - jis išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. T. veiksmai nebuvo teisėti - jis savavališkai pasiėmė šunį įsibrovęs į patalpą. Tokius V. T. veiksmus būtų galima vertinti kaip neteisėtą patekimą į patalpą (svetimo turto sugadinimą (BK 187 str.)) bei savavaldžiavimą (BK 294 str.). Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą numatyta asmeniui, kai tokio turto sugadinimo ar sunaikinimo vertė daugiau kaip 3 MGL arba kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, kai sugadinto ar sunaikinto turto vertė yra nedidelė, t.y. daugiau kaip 1 MGL, bet mažiau kaip 3 MGL. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius paaiškino, kad didelės žalos nebuvo padaryta, buvo išlaužtas metalinis tvirtinimo lankelis spynai, žadėjo pats sutvarkyti sugadintas duris, civilinio ieškinio nereiškė. Įvertinus šiuos duomenis daroma išvada, kad nesant pateikta tikslių duomenų dėl sugadinto turto vertės, sugadinto turto vertė vertinama V. T. naudai ir laikoma, kad buvo sugadinta turto mažiau nei 1 MGL vertės. Dėl to V. T. veiksmuose nėra ir BK 187 str. numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto sugadinimas baudžiamąją prasme. BK 294 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kadangi byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius parodė, kad nebuvo padaryta didelė žala, todėl V. T. veiksmai kaip savavaldžiavimas pasiimant jam nuosavybės teise priklausantį šunį nevertinami kaip nusikalstami baudžiamąja prasme. V. T. veiksmus - svetimo turto sugadinimą bei savavališką šuns pasiėmimą iš laikino saugojimo vietos galima būtu kvalifikuoti kaip administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50³ str. ir 188 str. sutaptį, todėl medžiaga dėl V. T. tokių veiksmų tikslinga perduoti spręsti ATPK nustatyta tvarka.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 303 str. 5 d. 1., 3 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. T. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., požymių ir baudžiamąją bylą V. T. atžvilgiu nutraukti.