- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-31
- Bylos Nr.
- P-469-222-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- I.L.
- Kategorijos
- 66.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-705/2005 (A17-1364/2006) pagal pareiškėjo I.L. (I.L.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl vilkinimo (įpareigojimo) atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 30 dienų įvykdyti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 106 punktą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymą, t. y. suformuoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu teritorijos detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje jam grąžintiną 724 kv.m. sklypą individualaus namo statybai, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir parengti žemės sklypo planą; nustatyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343; nustatyti architektūrinius – urbanistinius apribojimus ir sąlygas; nustatyti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo.
Pareiškėjas nurodė, kad savivaldybė vilkina jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 26 d. nutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pagal pareiškėjo 2001 m. gruodžio 6 d. prašymą, tačiau minėtą teismo įpareigojimą įvykdė tik iš dalies, atkurdama pareiškėjui nuosavybės teises į 0,9276 ha, tačiau neatkurdama nuosavybės teisių į 0,0724 ha žemės. Pareiškėjas pažymėjo, kad suformuoti 724 kv.m. žemės sklypą galima, sumažinant detaliuoju planu suprojektuotus sklypus Nr. 16 ar 17 arba suformuojant grąžintiną žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklypuose esančių statinių. Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į minimalius ir maksimalius atstumus nuo statinių, esančių sklypuose, iki sklypo ribų bei į minimalius ir maksimalius individualių namų statybos žemės sklypo plotus Vilniaus mieste, yra galimybė suformuoti grąžintiną 0,0724 ha ploto žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklypuose esančių statinių. Pareiškėjas nurodė, kad pagal patvirtintą Svajonių gatvės detalųjį planą žemės sklypai, pažymėti 15, 16 ir 17 numeriais, patenka į reglamentą “gyvenamoji statyba”, todėl nėra priskirtini valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjas pažymėjo, jog vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatomis dėl nuosavybės teisių neliečiamumo ir pusiausvyros tarp visuomenės ir atskirų jos narių teisėtų interesų, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, minėti sklypai negali būti priskirti valstybės išperkamai žemei, kol jam nebus atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemės dalį. Pareiškėjas pabrėžė, kad sklypuose esantys pastatai jau daugelį metų nėra eksploatuojami, o anksčiau buvo naudojami kaip vasarnamiai toje teritorijoje buvusios pionierių stovyklos poilsiautojų, jie nėra įtraukti į saugotinų ar turinčių kultūrinę vertę objektų sąrašą. Pareiškėjas nurodė, kad detaliuoju planu suprojektuotas sklypas Nr. 17 nepagrįstai negrąžinamas dėl jame esančios valstybinės reikšmės miško žemės, nors minėtas žemės sklypas yra suprojektuotas individualiai namo statybai. Iki šiol detalusis planas nėra pakeistas ir galioja, todėl sklypo žemė negali būti naudojama kitaip nei nurodyta detaliajame plane (detaliajame plane yra planuojamos teritorijos želdinių žemėlapis, kuriame nurodyta, kad 9 ir 10 numeriais pažymėti želdiniai vertinami kaip želdinių grupės, patenkančios į 17 sklypą, ir turi būti išsaugomi ir tvarkomi, atsižvelgiant į gyvenamosios paskirties sklypų poreikius). Tai, kad minėtame sklype nėra miško, patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad “Valstybės žiniose” nėra paskelbta jokio akto, iš kurio būtų matyti, jog sklype Nr. 17 yra valstybinės reikšmės miškas, todėl atsakovo rašto priede Nr. 1 nepagrįstai pažymėta, kad jis patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1214. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį pakelėse, gyvenamosiose vietovėse esančios medžių grupės, iki 10 metrų pločio medžių juostos nelaikomos mišku, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” 106 punkto 13 dalį galimo grąžinti natūra žemės sklypo vieta gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentų turėtos žemės sklypo vietos. Suformavus naują 0,0724 ha žemės sklypą ir grąžinus jį pareiškėjui, ši norma nebūtų viršyta.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente buvo nagrinėjamas klausimas dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjui pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 13 d. raštą Nr. 31/03/17-368 bei prie jo pridėtą kartografinę medžiagą. Buvo nustatyta, jog iki nacionalizacijos pareiškėjo senelės turėtas žemės sklypas dalinai sutampa su sklypu Nr. 16, esančiu prie pastato Svajonių g. 13a pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu patvirtintą teritorijos prie Svajonių gatvės detalųjį planą. Atsakovė pažymėjo, kad šis sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija bylą prašė spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į savivaldybę, prašydamas pateikti sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, dokumentaciją. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2004 m. balandžio 14 d. raštu informavo, kad sklypuose Nr.13, 14, 15, 16, 22 yra valstybės institucijų patikėjimo teise valdomų pastatų, o sklypai Nr. 17 ir 18 patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl minėti sklypai priskiriami valstybės išperkamai žemei. Vilniaus apskrities viršininko administracija pažymėjo, kad pakeisti pareiškėjo nurodyto sklypo Nr.16 ribas ir plotą galima tik patvirtinus naują detalųjį planą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu (b. l. 113-117) skundą patenkino. Teismas nurodė, kad iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio analizės darytina išvada, kad negrąžintina ir valstybės išperkama yra žemė, kuri yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais. Įstatymas nesieja žemės išpirkimo iš pretendentų su sklype esančių statinių fizine būkle ar verte. Tačiau teismas konstatavo, kad žemės sklypai Nr. 15 bei 16, esantys Svajonių gatvėje, neatitinka minėto įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų, keliamų valstybės išperkamai ir pretendentams negrąžinamai žemei. Sklypuose esantys pastatai juos patikėjimo teise valdančios Vilniaus miesto savivaldybės neeksploatuojami, sunykę, todėl atsakovo teiginys, kad ši žemė patenka į valstybės išperkamos žemės kategoriją, atmestas. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo pateikto jo senelės turėtos žemės plano ir jame esančių apskaičiavimų matyti, jog plane pažymėti sklypai Nr. 15, 16 kertasi su turėtos žemės ribomis ir užima atitinkamai 39,8 procentus sklypo Nr. 15 bei 60,5 procentus sklypo Nr.16. Šio fakto atsakovė neginčijo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” 106 punkto 13 dalis numato, kad galimos grąžinti natūra žemės sklypo vieta gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentų turėtos žemės sklypo vietos. Šiuo atveju, įvertinus prieš tai grąžintos žemės kiekį ir vietą, minėtame nutarimo punkte nurodyta žemė galėtų sudaryti iki 3963 kv.m. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 0,0724 ha ploto žemės sklypą, atitinkamai sumažinant suprojektuoto sklypo Nr.16 plotą arba suformuojant grąžintiną žemės sklypą tarp 15 ir 16 sklypuose esančių pastatų, nurodydamas, kad atsakovo pateiktas Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų planas dėl teritorijos prie Svajonių gatvės ir ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano eksplikacijos neatitinka faktinių valstybinės reikšmės miško teritorijos ribų, o sklypas Nr. 17, atitinkamai jį sumažinus, gali būti grąžintas pareiškėjui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 17 d. nutartimi (b. l. 145-150) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad pagal Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės yra sietinos su visuomeniniu poreikiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą tokie poreikiai yra visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti, konkrečiam nuosavybės objektui. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklype stovi pareiškėjui nepriklausantys pastatai, kurie yra griautini arba remontuotini, tai formaliai atitiktų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Tačiau, kaip matyti iš detaliojo plano, ginčo žemės sklype yra numatoma statyti individualius gyvenamuosius namus, o jame esančius pastatus nugriauti arba remontuoti. Teismo konstatavimu, žemės sklypo skyrimas individualiam gyvenamajam namui statyti įrodo, kad bus tenkinami privataus asmens, o ne visuomeniniai interesai. Be to, numatyta galimybė ateityje nugriauti žemės sklype esančius pastatus, kurie iš esmės yra apleisti, dar kartą įrodo, kad visuomeninio poreikio nėra ir kad yra siekiama, pasinaudojant formaliu pagrindu, apriboti pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovė be pagrindo visą ginčo žemės sklypą priskyrė valstybės išperkamai žemei, nes techniškai yra galimybė iš ginčo žemės sklypo išskirti dalį žemės, kuri gali būti grąžinta pareiškėjui natūra, likusią dalį žemės sklypo paliekant jame stovintiems pastatams eksploatuoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 180-186) atnaujino procesą administracinėje byloje ir perdavė bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismo konstatavimu, atnaujintos bylos nagrinėjimas turėtų apsiriboti ribomis, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tokią išvadą patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-495-05). Atnaujinant procesą pažymėta, jog ginčo žemės sklypuose stovi savivaldybės patikėjimo teise valdomi pastatai, o šie faktai sudaro pagrindą konstatuoti visuomenės poreikio egzistavimą ir išpirkti žemės sklypus, nors teismai, nagrinėję bylą, padarė priešingą išvadą. Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybė išperka žemę tik tokiu atveju, jei ji patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Jei pastatų nėra, žemė nepriskirtina valstybės išperkamai. Pastato sąvoka pateikta Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, jog sklypuose Nr. 15 ir 16 esantys pastatai neatitinka pastato definicijos, kadangi nėra apdengti stogais, nenaudojami žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto veiklai, todėl ginčo sklypai Nr. 15 ir 16 nėra valstybės išperkama žemė. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Administracinėje byloje nėra surinkta įrodymų, įgalinančių daryti išvadą, jog valstybei neišpirkus žemės sklypų Nr. 15 ir 16, nebus patenkinti visuomenės ar atitinkamos socialinės grupės interesai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenurodė konkrečių ir aiškiai išreikštų visuomenės poreikių ginčo sklypams. Teismas pažymėjo, jog vien juose esančių neapibrėžtinų daiktų buvimas nelemia apie tuos daiktus esančios žemės išpirkimo bei negalimumo į tokią žemę atkurti nuosavybės teises. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatos išsamus išnagrinėjimas leidžia daryti išvadą, kad turėtos žemės grąžinimui, suformuojant 724 kvadratinių metrų sklypą, draudimo nėra. Patvirtintas teritorijos detalusis planas, nors ir yra skirtas neapibrėžtam laiko tarpui, nėra nekintamas, jo korektūrą gali nulemti pasikeitusi faktinė situacija ( viena iš sąlygų detaliesiems teritorijų planams rengti, o kartu ir daryti jų pakeitimus, siejama su žemės sklypų padalijimu, atidalijimu ar sujungimu). Detalaus plano organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismo konstatavimu, atsakovės nurodytu Vyriausybės nutarimu (pakeistas Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370) iš tikro Vilniaus apskrities Vilniaus rajono ir miesto savivaldybėms patvirtinti atitinkamų dydžių valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau minėtas teisės aktas nepatvirtina atsakovo pozicijos, kad ginčo sklypas Nr. 17 patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir yra valstybės išperkamas objektas (prie šio Vyriausybės nutarimo nėra pridėtos schemos, leidžiančios identifikuoti valstybinės reikšmės miškų plotų buvimo vietas, nors tokios schemos yra organiškai susijusios su tekstiniu teisės aktu ir sudaro vieną visumą). Teismas pažymėjo, jog turi būti skelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis, priešingu atveju, sudedamosios jo dalys (schemos, priedėliai) neturi teisinės galios (Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas). Teismas nurodė, jog sprendžiant iš viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, nėra vienareikšmiškai pasisakyta dėl priedermės suformuoti pareiškėjui grąžintiną žemės sklypą per visus tris jau suprojektuotus žemės sklypus, šiuo aktu suteikiama galimybė veikti taip, kad nebūtų pažeistas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas (nei per vieną iš sklypų Nr. 15, 16, 17 savivaldybės kelias, kuris priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, nėra suformuotas, toks kelias tik skiria sklypus Nr. 15, 16 ir sklypą Nr. 17).
III.
2006 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Atsakovo manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartį, padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus jas taikydamas, tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 10 p.), bei pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 7 p.). Atsakovo teigimu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymi, jog šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata patvirtina, kad įstatymų leidėjas žemės sklypus, reikalingus pastatams, statiniams ar įrenginiams (pastatytiems ar statomiems) eksploatuoti, pažymėtus detaliuose planuose, pripažino atspindinčiais visuomenės poreikį vien dėl to, kad šie žemės sklypai jau yra užimti nekilnojamaisiais daiktais - statomais ar pastatytais pastatais, statiniais ar įrenginiais - nepriklausomai nuo to, kokia yra šių daiktų fizinė būklė, naudojimo būdas, nuosavybės forma ir galimybė vėliau keisti jų naudojimo būdą ar perleisti šią nuosavybę į privačias rankas. Šis visuomenės poreikis yra kilęs iš esminių pokyčių, įvykusių po nekilnojamojo turto nacionalizacijos, dėl statinių, pastatų ir įrenginių kaip nekilnojamųjų daiktų sąsajos su žemės sklypu, kadangi kiekvienas pastatytas ar statomas statinys, pastatas ar įrenginys turi turėti jam eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Toks Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimus (2001 m. balandžio 2 d., 1994 m. gegužės 27 d., 1994 m. birželio 15 d. ir kiti). 2001 m. balandžio 2 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama, įstatymo nustatyta tvarka. Paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. 2003 m. kovo 4 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, o su nuosavybės paėmimo tikslais - panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėms. Be to, šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nurodė, kad įstatymu leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, bet yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintame teritorijos dalies (buvusios pionierių stovyklos) prie Svajonių g. detaliajame plane nurodyti žemės sklypai Nr. 15 ir Nr. 16 yra užstatyti pareiškėjui nepriklausančiais nekilnojamaisiais daiktais, konstatuota tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartyje. Ji nepaneigta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartyje. Be to, ją tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtina administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005 surinkti nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys, kurie yra išsamūs ir teisingi tol, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka). Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra nurodyta, kad ši teisės norma taikytina tik tai žemei, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuose planuose yra užimta pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Šioje normoje taip pat nėra nurodyta, kad pastatai pripažįstami jais tik tuo atveju, jeigu jie faktiškai atitinka Statybos įstatyme nurodytą pastato definiciją. Ši norma valstybės išperkama pripažįsta iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose žemę, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuose planuose yra užimta ne tik pastatams, bet ir statiniams bei įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Pagal Statybos įstatymą statiniu pripažįstama visa tai, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme (2 str. 2 d.). Atsakovo teigimu, pastatai, minimi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, negali būti tapatinami su Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta pastato definicija, kurios tikslas ne apibrėžti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte minimus pastatus, o suskirstyti statinius į tam tikras grupes pagal požymius, siekiant nustatyti kiekvienai jų grupei taikomus skirtingus reikalavimus statybos, rekonstrukcijos ir remonto eigoje (Statybos įstatymo 1 str. 1 d.). Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos materialinės teisės normos pažeidimą akivaizdžiai liudija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. nutartis, kuria atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje pagal atsakovo 2005 m. rugpjūčio 9 d. prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatą, taip pat grubiai pažeidė materialinės teisės normas, tai nulėmė neteisingos nutarties priėmimą administracinėje byloje (teismas pažeidė bendruosius viešosios teisės principus, Teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 2 d., 26 str. 6, 7 d., Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p., Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 298 patvirtintos Žemės sklypo plano, išduodamo asmenims perkant ar nuomojant žemės sklypą, parengimo tvarkos 1, 2, 9 p.). Atsakovas nurodo, jog pagal Atkūrimo įstatymą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (5 str. 2 d. 1 p.). Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą, jeigu nustatytos turėto žemės sklypo ribos pagal teritorijos detalųjį planą sutampa su jau suprojektuotomis žemės sklypo (-ų) ribomis arba pagal teritorijos detalųjį planą suprojektuotas žemės sklypas (-ai) yra piliečio turėtos žemės vietoje, šis žemės sklypas arba žemės sklypai grąžinami piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. Jeigu į jau suprojektuotą pagal teritorijos detalųjį planą žemės sklypą (išskyrus jau suprojektuotus žemės sklypus individualiai statybai) patenka tik dalis turėtos žemės, piliečiui (-iams) grąžinama nustatyta žemės sklypo dalis arba dalys, likusią žemės sklypo dalį suteikiant piliečiui (-iams) nuosavybėn neatlygintinai pagal šios tvarkos 37 punkte nustatytą eilę arba registruojant šį žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe. Atsakovas pažymi, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra jau suplanuotoje teritorijoje, savivaldybės administracijos direktorius neformuoja naujų žemės sklypų, o atkuria nuosavybės teises į tokius žemės sklypus, kokie yra suformuoti teritorijų planavimo dokumentuose, t.y. tuo atveju, kai turėto nuosavybės teise žemės sklypo ribos sutampa su suformuotu žemės sklypu arba visas suformuotas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, grąžinamas teritorijų planavimo dokumentu suformuotas žemės sklypas, o tuo atveju, kai į suformuotą žemės sklypą patenka tik dalis nuosavybės teise turėto žemės sklypo - nuosavybės teisės atkuriamos į dalį žemės sklypo, neformuojant jo kaip atskiro, o registruojant bendrąją dalinę nuosavybę su valstybe. Tokia Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostata yra sąlygojama Teritorijų planavimo įstatymo, numatančio, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai ir gali būti keičiami tik įstatymų nustatyta tvarka (26 str. 6, 7 d.), taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 298 patvirtintos Žemės sklypo plano, išduodamo asmenims perkant ar nuomojant žemės sklypą, parengimo tvarkos 1, 2, 9 punktų, numatančių, kad savivaldybės administracijos direktoriaus tvirtinami žemės sklypų planai rengiami pagal galiojančius detaliuosius planus.
Atsakovas pažymi, jog teisės normos, reglamentuojančios atsakovės veiksmus, jai vykdant viešojo administravimo funkcijas - žemės sklypų formavimą nuosavybės teisių į juos atkūrimui natūra - priskirtinos viešajai teisei. Viešajai teisei būdingas teisinių santykių reguliavimas imperatyviomis teisės normomis. Viešojoje teisėje, priešingai nei civilinėje, galioja principas, kad „draudžiama viskas, kas tiesiogiai nėra leista" (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.). Šį principą labai aiškiai įtvirtina Viešojo administravimo įstatymas, viešąjį administravimą apibūdinantis kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamą valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti (3 str. 1 d.). Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 15 d. nutarties išvada, kad teismai, nagrinėdami bylą, nepažeidė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatos, kuri remiasi tuo, kad ši norma nenumato draudimo pareiškėjui suformuoti 724 kv. m sklypą nuosavybės teisių į turėtą žemę grąžinimui, yra neteisėta iš esmės. Šį pažeidimą, atsakovo manymu, akivaizdžiai liudija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. nutartis, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje.
Atkreipiamas dėmesys, kad atsakovas negali įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto šioje administracinėje byloje, nes Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartį, nei pats sprendimas, nei jo vykdymo tvarka nepaaiškėjo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 25 d. sprendimu atsakovas įpareigotas įvykdyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 13 d. rašte Nr. 31/03/17/368 pateiktą prašymą suformuoti Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu teritorijos detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje I.L. grąžintiną 724 kv. m žemės sklypą individualaus namo statybai pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktą, kartu pagal šį punktą atlikti ir kitus veiksmus. Tuo tarpu 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išreiškė nuomonę, kad I.L. grąžintiną naują 724 kv. m ploto sklypą atsakovas galėtų formuoti rengdamas Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtinto teritorijos detaliojo plano pakeitimą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, nes tokio draudimo Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas nenumato. Atsakovo manymu, ši 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartyje išreikšta nuomonė dėl atsakovo turimos teisės (galimybės) organizuoti detaliojo plano pakeitimo rengimą patvirtina nutartį šioje dalyje nesant privaloma vykdyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies prasme, nes jokių įpareigojimų ar nurodymų atsakovui rengti tokį planą 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nėra įtvirtinta (byloje apskritai nebuvo reiškiamas toks reikalavimas). Be to, minėtoje nutartyje išreikšta teismo nuomonė patvirtina nutarties sąlygiškumą, nes Teritorijų planavimo įstatymas numato ilgą detaliųjų planų (jų pakeitimų) rengimo procedūrą, kurios rezultatas priklauso ne nuo atsakovo valios.
Atsakovo manymu, teismo įpareigojimas tiesiogiai liečia žemės sklypuose Nr. 15 ir Nr. 16 esančių statinių savininkų ir jų patikėtinio teises bei įstatymo saugomus interesus (be pagrindo nurodoma mažinti šiems statiniams eksploatuoti galiojančiu detaliuoju planu skirtus žemės sklypus). Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalimi, 4.106 straipsniu, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktu (statinių, esančių Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintame teritorijos dalies (buvusios pionierių stovyklos) prie Svajonių g. detaliajame plane Nr. 15 ir Nr. 16 pažymėtuose žemės sklypuose, savininkas yra valstybė, o patikėjimo teise statinius valdo Vilniaus m. savivaldybė), atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, draudžiančias teismo sprendime pasisakyti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (142 str. 2 d. 2 p.), yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje ir pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Atsakovas prašo atnaujinti procesą byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartį ir 2006 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimant naują sprendimą, kuriuo būtų atsakovo apeliacinis skundas būtų patenkintas - panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Patenkinus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, atsakovas prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.
Prašydamas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, atsakovas teigia, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, netinkamai išaiškindamas ir pritaikydamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 papunkčio nuostatą.
Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės išperkama yra žemė, esanti iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Atsakovas nurodo, kad valstybės išpirktini yra ne tik žemės sklypai, kuriuose esantys objektai yra priskirtini prie pastatų (tai gali būti ir statomi ar pastatyti statiniai, įrenginiai), todėl pareiškėjui negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypus, į kuriuos jis pretenduoja. Tačiau šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nenustatytas pats žemės sklypo reikalingumas nekilnojamojo daikto eksploatacijai (jis yra apleistas, nenaudojamas). Atsakovo teiginys, jog įstatymų leidėjas žemės sklypams, reikalingiems pastatams, statiniams ar įrenginiams (pastatytiems ar statomiems) eksploatuoti, pažymėtiems detaliuose planuose, pripažino visuomenės poreikį vien dėl to, kad šie žemės sklypai jau yra užimti nekilnojamaisiais daiktais, nepriklausomai nuo to, kokia šių daiktų fizinė būklė, naudojimo būdas, nuosavybės forma ir galimybė keisti jų naudojimo būdą ar perleisti nuosavybę į privačias rankas, nepagrįstas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog administracinėje byloje nėra surinkta įrodymų, įgalinančių daryti išvadą, jog valstybei neišpirkus žemės sklypų Nr. 15 ir 16, nebus patenkinti visuomenės ar atitinkamos socialinės grupės interesai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenurodė konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio ginčo sklypams (vien juose esančių valstybei priklausančių nekilnojamųjų daiktų buvimas nelemia apie tuos daiktus esančios žemės išpirkimo bei negalimumo į tokią žemę atkurti nuosavybės teises). Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl atnaujinti procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išdėstytos materialinės teisės normos netinkamo pritaikymo atsisakytina.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 dalis nustato, jog jeigu nustatytos turėto žemės sklypo ribos pagal teritorijos detalųjį planą sutampa su jau suprojektuotomis žemės sklypo (-ų) ribomis arba pagal teritorijos detalųjį planą suprojektuotas žemės sklypas (-ai) yra piliečio turėtos žemės vietoje, šis žemės sklypas arba žemės sklypai grąžinami piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, o jeigu į jau suprojektuotą pagal teritorijos detalųjį planą žemės sklypą (išskyrus jau suprojektuotus žemės sklypus individualiai statybai) patenka tik dalis turėtos žemės, piliečiui (-iams) grąžinama nustatyta žemės sklypo dalis arba dalys, likusią žemės sklypo dalį suteikiant piliečiui (-iams) nuosavybėn neatlygintinai pagal šios tvarkos 37 punkte nustatytą eilę arba registruojant šį žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe. Iš šios nuostatos matyti, jog piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos į pagal teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus) jau suformuotus žemės sklypus. Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje (administracinė byla Nr. A7-60-07) laikosi pozicijos, kad ginčo dalykas bylose, kai nesutinkama su tuo, jog detaliaisiais planais žemė priskirta išperkamai, yra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio kvestionavimas, o ne teritorijų planavimo dokumento ar jo dalies ginčijimas; detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte numatytos procedūros. Kaip pagrįstai konstatuota ginčijamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, detalieji planai gali būti keičiami (tai pripažįsta ir atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo), detalaus plano organizatoriumi gali būti savivaldybės administracijos direktorius, teismo sprendime kalbama apie žemės sklypo plano parengimą, suformavus jame nurodomą žemės sklypą (ne be atitinkamo detalaus plano), todėl įpareigojimas suformuoti patvirtintu teritorijos detaliuoju planu suprojektuotų sklypų Nr. 15, 16, 17 teritorijoje pareiškėjui grąžintiną 724 kv.m. sklypą individualaus namo statybai teisės aktų nuostatoms neprieštarauja, o atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 9 dalies nuostatos pritaikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas) atsisakytina.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą byloje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, teigdamas, jog teismo sprendimas tiesiogiai liečia žemės sklypuose Nr. 15 ir Nr. 16 esančių statinių savininko ir jo patikėtinio teises bei įstatymo saugomus interesus, kadangi juo nurodyta sumažinti statiniams eksploatuoti galiojančiu detaliuoju planu skirtus žemės sklypus. Statinių, esančių Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintame teritorijos dalies (buvusios pionierių stovyklos) prie Svajonių g. detaliajame plane Nr. 15 ir Nr. 16 pažymėtuose žemės sklypuose, savininkas yra valstybė, o patikėjimo teise statinius valdo Vilniaus m. savivaldybė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 9 punktą savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise yra viena iš valstybinių (perduotų savivaldybėms) savivaldybės funkcijų. Pagal to paties įstatymo 34 straipsnio 4 dalį savivaldybės joms patikėjimo teise perduotą valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi atsakovu byloje buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas Administracinių bylų teisenos įstatyme (142 str. 2 d. 2 p.) įtvirtintas draudimas teismo sprendime pasisakyti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Šiomis aplinkybėmis procesas byloje neatnaujintinas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu (kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-705/2005 (A17-1364/2006) pagal pareiškėjo I.L. (I.L.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl vilkinimo (įpareigojimo) atlikti veiksmus atmesti.
Nutartis neskundžiama.