Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Teisėja I. Šeškauskienė Baudž. byla Nr. 1A-756-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00139-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. lapkričio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1) punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant BK 87 straipsnyje numatytą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą – įpareigojimą 3 mėnesius dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. S., L. A. ir A. B. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1362,74 Lt P. J. gydymo išlaidų.

P. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš D. S., L. A. ir A. B. solidariai priteista 852,68 Lt turtinės žalos atlyginimo, 9000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2300 Lt išlaidų, turėtų atstovo pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiu nuteisti ir D. S. ir L. A., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas su D. S., L. A., nesunkiai sužalojo P. J. dėl chuliganiškų paskatų ir pažeidė viešąją tvarką. A. B., D. S. ir L. A. 2011 m. rugsėjo 29 d., apie 15 val., Plungėje, (duomenys neskelbtini), prie vandens perpumpavimo stoties, veikdami bendrininkų grupe ir kartu su ne mažiau kaip 4 tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdami viešai pažeminti P. J., dėl tą pačią dieną mokykloje kilusio konflikto su D. S. užpuolė P. J., šiam grįžtant iš mokyklos. D. S. ne mažiau kaip vieną kartą smogus P. J. kumščiu į veidą, tuo pat metu nukentėjusįjį mušant kumščiais ir L. A., A. B. bei kitiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Kumščio smūgiais pargriovus nukentėjusįjį P. J. ant žemės, D. S. nukentėjusįjį spardė kojomis – t. y. ne mažiau kaip vieną kartą spyrė P. J. į galvą, tuo pat metu nukentėjusįjį spardant ir L. A., A. B. bei kitiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kol smurto veiksmus šūksniu nutraukė atsitiktinai pro šalį ėjusios M. B. ir V. G. D. S., L. A., A. B. bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. J. padaryti sužalojimai, kartu ir atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą – poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžis, lydimas kraujavimo į prienosinį antį bei kairio poakinio nervo potrauminės ligos, galvos smegenų sukrėtimas ir odos nubrozdinimas kakle. Dėl šių sužalojimų nukentėjusysis P. J. gydėsi nuo 2011-09-29 iki 2011-10-16, kentė fizinį skausmą, išgyveno dėl apribotų bendravimo galimybių. Dėl įžūlių D. S., L. A., A. B. veiksmų – viešo žmogaus mušimo ir spardymo – buvo papiktintos, išgąsdintos ir šokiruotos smurtinį išpuolį prieš P. J. mačiusios M. B. ir V. G.

Liudytojų R. S. ir I. S. parodymus apie tai, kad užpuolimo metu nukentėjusysis nuo jų galėjo būti tolimu – apie 30 m – atstumu, patvirtina ir paties nukentėjusiojo P. J. (kuris, beje, A. B. neatpažino) parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis P. J., artėdamas link vandens perpumpavimo stoties, net nematė, kad tarp sėdėjusios kompanijos ir jo būtų R. S. ir I. S.: „S. kaip ten atsirado, nežinau <...> Kai pamačiau buvo tik sėdintys asmenys. Už manęs dar buvo keletas asmenų, o priekyje manęs nebuvo jokių asmenų. Ta kryptimi, kuria judėjau, jokių asmenų nemačiau“. Nors liudytojos R. S. ir I. S. tvirtino, kad einant įvykio vietos link, P. J. ėjo atsilikęs joms iš paskos (o įvertinus jų parodymus, kad užpuolio metu P. J. buvo apie 30 m nuo jų, galima daryti išvadą, jog P. J. ėjo atsilikęs per panašų – apie 30 m – atstumą). Toks liudytojų R. S., I. S. minėtų parodymų ir nukentėjusiojo P. J. parodymų dėl to, kad tarp kompanijos sėdėjusių jaunuolių ir P. J. nebuvo R. S., I. S., prieštaravimas gali reikšti, kad nukentėjusysis P. J., besiartindamas prie vandens perpumpavimo stoties ir matydamas ten esančią kompaniją, tačiau iš tolo neatpažindamas asmenų, nejautė grėsmės ir nebuvo sutelkęs dėmesio į tai, kokie asmenys ir kur judėjo netoliese kompanijos (dėl to net neįsidėmėjo, kaip pro kompaniją praėjo minėtos liudytojos bei nuo kompanijos link (duomenys neskelbtini) g. nuėjo A. B.). Teismas nuteistojo A. B. parodymus, kad iš karto po to, kai pro jį praėjo kartu R. S. ir I. S., jis nuėjo į artimiausią įvykio vietai namą, esantį (duomenys neskelbtini), pas pažįstamą M. K., nepagrįstai sumenkino teiginiu, jog nukentėjusiosios V. G. ir M. B. kaip tik ėjo (duomenys neskelbtini) gatve ir nematė, kad A. B. būtų atsiskyręs nuo kitų vaikinų ir nuėjęs į (duomenys neskelbtini) gatvės kampinį namą. Iš šių liudytojų parodymų išeina, jog nukentėjusysis buvo užpultas tuo metu, kai jos kompaniją, kurioje buvo ir A. B., buvo praėjusios apie 30 m atstumu. V. G. ir M. B. kompaniją, kurioje prieš laiko tarpą, per kurį R. S. ir I. S., kopdamos laiptais į kalnelio viršų, nuo kompanijos nutolo apie 30 m atstumu, buvo ir A. B., pamatė prieš pat nukentėjusiojo užpuolimą ir jų parodymai nepaneigia to, kad per tą patį laikotarpį, per kurį liudytojos R. S. ir I. S. nuėjo 30 m, A. B. taip pat galėjo nueiti į ne didesniu atstumu esantį M. K. namo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, kiemą, be to, jų parodymais nepaneigta, jog jos net galėjo prasilenkti (duomenys neskelbtini) gatvėje su A. B. Nukentėjusioji M. B. teisme parodė „priekyje manęs ėjo G., jos nepažinau. Kaip visada prie tos perpumpavimo stoties sėdėjo būrys jaunuolių, ten pastoviai būdavo būrys jaunuolių. Ir staiga toks, visi ten sėdėję urmu pakilo ir iškart spardė kažką. Aš į įvykio vietą atėjau (duomenys neskelbtini) gatve. Eidama (duomenys neskelbtini) gatve ar su kuo prasilenkiau, neprisimenu to“. Nukentėjusioji V. G. parodė, kad „artėdama prie to vandens perpumpavimo pastato pamačiau momentą, kad visi bėga, juda, subėgo į vieną vietą ir mušasi“ <...> „muštynių pradžią pastebėjau gal 20 m. atstumu ir viso įvykio metu ėjau link jų arčiau“ <...> „neatsimenu, ar aš su kuo nors prasilenkiau eidama (duomenys neskelbtini) gatve“. Taigi, anot nuteistojo gynėjo, iš nukentėjusiosios V. G. parodymų išeina, jog ji pačią užpuolimo pradžią (kai liudytojos I. S. ir R. S. jau buvo nuėjusios nuo kompanijos apie 30 m atstumu), pamatė būdama apie 20 m atstumu nuo užpuolimo vietos. Iš nukentėjusiųjų V. G. ir M. B. parodymų matyti, jog tuo metu M. B. nuo įvykio vietos buvo keletą metrų toliau nei V. G., kadangi (duomenys neskelbtini) gatve ėjo šiai iš paskos. Taigi atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiosios V. G. ir M. B. kompaniją jaunuolių pamatė tik prieš pat užpuolimą, kai R. S. ir I. S., kurios taip pat matė užpuolimo pradžią, jau buvo nutolusios nuo įvykio vietos apie 30 m, niekaip nėra paneigta, kad nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) gatvėje prasilenkė su A. B., netrukus prieš tai atsiskyrusiu nuo kompanijos ir nuėjusiu į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį M. K. namą. Analizuodamas šią situaciją, teismas taip pat turėjo įvertinti ir tai, jog nagrinėjamas įvykis buvo 2011 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai surašyti glaustai ir abstrakčiai, neužduodant klausimų apie situaciją, buvusią įvykio vietoje prieš nukentėjusiojo užpuolimą, o tokie klausimai šiems asmenims užduoti tik teismo posėdžio metu, kai po įvykio buvo praėjęs ilgas laiko tarpas (nukentėjusieji teisme apklausti tik 2012-07-17, o minėtos liudytojos – tik 2013-05-17 ir 2013-05-20), per kurį žmogus pamiršta įvykių detales. Be to, teismas turėjo įvertinti, kad aplinkybė, jog A. B. galėjo eiti atokiau nuo kompanijos (duomenys neskelbtini) gatve į pažįstamo namus tuo momentu, kai kompaniją jaunuolių prieš pat užpuolimą pamatė nukentėjusiosios, neturėjo būti kažkuo išskirtinė ir įsimintina, kadangi toji vieta yra dažnai praeinama daugelio suaugusiųjų ir vaikų, judančių įvairiomis kryptimis, kaip buvo ir P. J. sužalojimo metu.

Netiesioginiais įrodymais pripažinęs tarnybinius pranešimus dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, išklotines bei jų analizes, teismas pažymėjo, kad iš šių duomenų matyti, kad kaltinamieji prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos padarymo intensyviai bendravo telefonais ir buvo tų pačių celių veikimo zonoje. Teismo nuosprendyje nenurodyta, kokia įrodomoji šių duomenų reikšmė – ką konkrečiai įrodo telefoninio bendravimo tarp nuteistųjų faktas. Byloje nustatyta, to neneigia ir nuteistasis A. B., jog jis buvo pažįstamas su kitais nuteistaisiais, galėjo su jais bendrauti telefonu, tačiau telefoninio bendravimo turinio ir tikslo teisme nebegalėjo nurodyti. A. B. parodymams neprieštarauja ir tai, jog jis galėjo būti tų pačių celių, kur ir kiti nuteistieji, veikimo zonoje, kadangi, kaip matyti iš A. B. parodymų ir pagal jo parodymus sudarytos schemos, namas (duomenys neskelbtini), į kurį nuėjo A. B., yra prie pat įvykio vietos.

Pasak nuteistojo advokato, teismas taip pat sumenkino kaltinamojo A. B. parodymų reikšmę vertindamas juos kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti atsakomybės, nepagrįstai konstatuodamas, kad būtent tokias aplinkybes nurodė ir pats A. B., nurodydamas parodymų pakeitimo teisme priežastį. Byloje nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu A. B. duoti parodymai būtų buvę teisingi. A. B. teisme parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymų apie M. K. nedavė, nes nežinojo, kaip pasielgti, galvojo, jog bus geriau sakyti, kad niekur nebuvo. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. du kartus buvo apklausiamas kaip liudytojas – 2011-11-17 (įspėjant jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą) bei 2011-11-23 (BPK 80 str. 1 p. ir 82 str. 3 d. pagrindais), nors dar 2011-10-05 buvo priimtas nutarimas apklausti jį kaip liudytoją apie jo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, (dėl kurios ir pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu), minėtų apklausų metu, iš kurių turinio matyti, kad jis faktiškai jau buvo tapęs įtariamuoju, A. B. nesinaudojo gynėjo paslaugomis, nors buvo nepilnametis, ir tik po šių apklausų, 2011-11-28 A. B. pranešus apie įtarimą, jam buvo paskirtas gynėjas. Dėl šių priežasčių yra akivaizdu, jog būdamas nepilnametis A. B. (apklausiamas faktiškai apie galbūt jo padarytą veiką be gynėjo, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą), negalėjo pasirinkti tinkamos gynybos taktikos, tai galėjo daryti įtaką A. B. parodymų turiniui jam tapus įtariamuoju. Esant minėtoms aplinkybėms, iš tokių A. B. parodymų apie parodymų pakeitimo motyvus galima spręsti tik tiek, jog jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nebuvo įvykio vietoje dėl to, jog tuo metu (kai realiai buvo suvaržyta jo teisė į gynybą) manė, kad taip bus geriausia sakyti ir jokiu būdu nereiškia, jog teismui duoti jo kaip kaltinamojo parodymai yra neatitinkantys tikrovės.

Advokatas daro išvadą, kad apkaltinamajame nuosprendyje dėl A. B. teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendžio dalis dėl A. B. pripažinimo kaltu negali būti pripažintas pagrįstu, o turi būti panaikintas. Jokie bylos duomenys, kuriais teismas grindė A. B. kaltę, nepaneigia A. B. parodymų, kad jis P. J. užpuolime nedalyvavo. Nenustačius, jog P. J. sveikata buvo sutrikdyta dėl A. B. veiksmų, A. B. negali būti atsakingas ir už turtinę bei neturtinę žalą, kurios atlyginimo reikalauja nukentėjusysis, taip pat nėra pagrindo Valstybinei ligonių kasai iš jo priteisti gydymo išlaidas, susijusias su P. J. gydymu. BPK 106 str. numato, kad teismas iš kaltinamojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje atstovo teisėmis, paslaugoms apmokėti, gali tuo atveju, kai kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Dėl to, išteisinus A. B., nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškiniai dėl žalos atlyginimo priteisimo iš A. B. atmestini.

Teismo posėdyje nuteistojo A. B. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas nesutinka su A. B. nuteisimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir prašo A. B. dėl šių nusikaltimų išteisinti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo A. B. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių neatitikimas padarytoms išvadoms, teigiama, jog A. B. kaltė dėl BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų neįrodyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo nuosprendį pagal apeliacinį skundą, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šių nusikalstamų veikų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Atkreiptinas dėmesys, jog argumentai, kuriais nuteistojo A. B. gynėjas advokatas ginčija nuteistojo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta P. J. sveikata iš chuliganiškų paskatų, iš esmės yra vienodi. Kaip matyti iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šie argumentai buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme ir nuosprendyje jie buvo motyvuotai įvertinti.

Tai, kad A. B., veikdamas bendrininkų grupe, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį P. J. iš chuliganiškų paskatų, priešingai nuteistojo advokato tvirtinimui, neabejotinai patvirtina nukentėjusiųjų P. J., M. B., V. G., liudytojų R. S. bei I. S. parodymai, tarnybiniai pranešimai dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinių bei jų analizės, specialisto išvada bei kiti rašytiniai baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

Akivaizdu, jog apeliaciniu skundu yra siekiama sumenkinti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų teisingumą, deklaratyviai teigiant, kad šie duomenys, nepaneigia A. B. teisme išdėstytos pozicijos dėl jam pareikšto kaltinimo, jog nukentėjusieji, liudytojai nematė, kad A. B. nuėjo į prie pat įvykio vietos (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį namą, kad abiejų liudytojų I. S., R. S. parodymai yra lakoniški, kad R. S. parodymais remtis negalima, nes ji turi regėjimo sutrikimą ir t. t. Taigi nuteistojo advokatas apeliaciniame skunde išskiria ir akcentuoja tam tikrus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų ir kitos įrodomosios medžiagos kontekstą, daro klaidingas, tikrovės neatitinkančias, nuteistajam naudingas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo A. B. kaltę, rėmėsi tiesiogiai įvykį mačiusių nukentėjusiųjų V. G., M. B., liudytojų R. S., I. S. parodymais. Visi šie proceso dalyviai parodė, jog visi prie vandens perpumpavimo stoties buvę asmenys pasikėlė iš vietos, kurioje buvo, pajudėjo link pareinančio nukentėjusiojo P. J. ir jį apsupę visi mušė rankomis bei spardė kojomis. Kad nusikaltimo vietoje tikrai buvo A. B., patvirtino liudytojos I. S. ir R. S. Pažymėtina, kad liudytojos A. B. pažįsta, kadangi mokėsi vienoje mokykloje. Nė vienas įvykį iš skirtingų vietų mačiusių asmenų nepatvirtino A. B. versijos, kad jis tik praėjus I. S., R. S. pasišalino iš nusikaltimo vietos ir nuėjo pas netoli gyvenantį draugą bei sužalojant nukentėjusįjį nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios V. G. ir M. B. kaip tik ir ėjo (duomenys neskelbtini) gatve ir nematė, kad nuteistasis būtų atsiskyręs nuo kitų vaikinų ir nuėjęs į (duomenys neskelbtini) gatvės kažkokį namą, kaip jis pats teigia.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas be pagrindo rėmėsi tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojų parodymais, akcentuojant, jog jų parodymai nepatvirtina A. B. kaltės, tačiau, priešingai nuteistojo advokato tvirtinimui, tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampa bei atitinka visą baudžiamosios bylos medžiagą. Teiginys, jog liudytoja R. S. negalėjo matyti įvykio aplinkybių, nes turi regėjimo sutrikimą, nepaneigia jos parodymų apie tai, jog ji praėjusi pro perpumpavimo stotį, pamatė ant laiptelių sėdinčius jaunuolius. Jų buvo apie septyni. Praėjusi pro juos atkreipė dėmesį, kad tarp jų buvo ir A. B., kurį pažįsta, nes kartu mokėsi „(duomenys neskelbtini)“ mokykloje (t. 1, b. l. 120). Taigi teiginys, kad liudytoja negalėjo matyti visos įvykio eigos, yra tik subjektyvi, bylos duomenimis nepatvirtinta nuteistojo advokato versija.

Pastebėtina, kad paties nuteistojo A. B. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. parodė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d., apie 15 val., jau buvo grįžęs iš mokyklos ir buvo namie. Iš namų niekur išėjęs nebuvo. Jis A. B. nemušė ir niekur nedalyvavo (t. 1, b. l. 186, 189). Teisiamojo posėdžio metu A. B. parodymus pakeitė ir parodė, kad įvykio dieną jis ėjo pas draugą, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, pasiimti disko. Eidamas prie vandens perpumpavimo stoties susitiko pažįstamą ir su juo parūkė. Ten buvo ir daugiau asmenų, kurių jis nepažinojo. P. J. nematė. Matė einančią R. S., tačiau jai nuėjus, jis tuoj pat nuėjo pas draugą (t. 3, b. l. 129–130). Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis nuteistojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, be to, jų nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti kiti įrodymai. Būtent todėl teismas nuteistojo parodymus įvertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už minėtus nusikaltimus. Nuteistojo aiškinimas, neva jis nepadarė inkriminuotų nusikaltimų, visiškai paneigtas byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo teiginys, jog A. B. būdamas nepilnametis buvo apklausiamas faktiškai apie galbūt jo padarytą veiką be gynėjo, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad 2011 m. spalio 5 d. A. B. apklausai buvo taikyti BPK 80 str. 1 p. ir 82 str. 3 d. numatyti procesiniai ypatumai. A. B. sutiko būti apklausiamas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikaltimą, jam buvo išaiškinta teisė, numatyta BPK 82 str. 3 d. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog A. B. apklausiant kaip liudytoją apie jo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Būtina pažymėti ir tai, kad šiais nuteistojo parodymais nėra pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Įvertinus visus šiuos duomenis, negalima daryti pagrįstos išvados, kad šiais veiksmais būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir tai būtų sutrukdę pirmosios instancijos teismui išsamiai, objektyviai, nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, jog 2011 m. lapkričio 28 d. A. B. buvo surašytas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 184), 2011 m. lapkričio 28 d. jis buvo apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 186). Tiek įteikiant pranešimą apie įtarimą, tiek ir apklausiant jį kaip įtariamąjį, dalyvavo A. B. gynėja advokatė, tai yra patvirtinta parašais. Pirmosios instancijos teismas būtent šiuos A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir lygino su teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Jokių baudžiamojo proceso pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

Apeliaciniame skunde, kvestionuojant apylinkės teismo nuosprendį, taip pat teigiama, kad teismas netiesioginiais įrodymais pripažinęs tarnybinius pranešimus dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, išklotines bei jų analizes, nenurodė, kokia įrodomoji šių duomenų reikšmė – ką konkrečiai įrodo telefoninio bendravimo tarp nuteistųjų faktas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog šie duomenys patvirtina, kad kaltininkai prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos padarymo intensyviai bendravo telefonais ir buvo tų pačių celių veikimo zonoje. Taigi nuteistojo parodymai, jog jis tik trumpam sustojęs prie kitų nuteistųjų, nuėjo iš karto pas draugą pasiimti disko ir nieko apie nukentėjusiojo sumušimą nežinojo, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški. Akivaizdu, kad ir po nusikaltimo padarymo visi nuteistieji bendravo tarpusavyje, todėl versija, kad A. B. buvo pas draugą ir nieko apie nukentėjusiojo sužalojimą nežinojo, yra paneigta.

Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo A. B. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas A. B. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.