- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-04
- Bylos Nr.
- 1A-279-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-3-00128-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Kęstutis Dargužis, Viktoras Preikšas
- Nukentėjusysis
- D. Ū.
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Tomas Ridikas
- Kategorijos
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-383-2013
Teisėja Dalia Kursevičienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00128-2012-5
2013 m. balandžio 4 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Viktoro Preikšo ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant gynėjui advokatui Tomui Ridikui, nukentėjusiajai D. Ū., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gruodžio 14 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Iš A. M. D. Ū. naudai priteista 200 litų turtinės ir 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2012-06-02 apie 14.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus T. M., gim. 2011-02-02, akivaizdoje išplūdo necenzūriniais žodžiais D. Ū. ir tyčia rankos delnu sudavė jai smūgį į veido dešinę pusę, sugriebė už dešinės rankos ir ją spausdamas užsuko bei vieną kartą spyrė koja į nugarą, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. Ū. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. M. išteisinti bei pripažinti visas nuteistojo už teisinę pagalbą patirtas išlaidas proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nukentėjusiosios D. Ū.. Skunde nuteistasis nurodo, jog nuosprendis yra priimtas pažeidžiant įrodinėjimo procesą ir įrodymų pakankamumą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. ir 5 d., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. 2 p.), netinkamai taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuostatas, nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d.). Apeliantas skunde teigia, jog baudžiamojoje byloje be nukentėjusiosios D. Ū. parodymų, nėra pateikta ar surinkta jokių kitų objektyvių įrodymų (rašytinių įrodymų, daiktinių įrodymų, liudytojų parodymų), kurie leistų daryti išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, o BPK 301 str. 2 d. yra įtvirtintas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais. Apelianto manymu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2012-06-05 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria apylinkės teismas rėmėsi kaip įrodymu, neginčijamai įrodančiu jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad joje konstatuotus sužalojimus padarė jis. Nuteistasis taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie sužalojimus D. Ū. veido srityje, nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad jis, be kita ko, rankos delnu sudavė D. Ū. smūgį į veido dešinę pusę. Apelianto teigimu, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės PK nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat negali būti laikomas savarankišku įrodymu, patvirtinančiu A. M. kaltę, kadangi šiame nutarime užfiksuoti rašytine forma pateikti subjektyuvūs nukentėjusiosios paaiškinimai ir subjektyvi įvykusio konflikto interpretacija.
Apeliantas skunde nurodo, jog jis baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. buvo patrauktas nenustačius net dviejų nurodytos nusikalstamos veikos sudėties elementų – priežastinio ryšio ir kaltės. Apeliantas teigia, jog kilusio konflikto metu neatliko jokių pavojingų ir tyčinių veiksmų, nukreiptų D. Ū. atžvilgiu, todėl teismo išvada dėl jo kaltės yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta jokiais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nepasisakė ir neįvertino to, kad teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai pagal savo lokalizaciją labai būdingi sužalojimams, atsitiktinai patiriamiems buityje. Tai, apelianto teigimu, leidžia daryti visiškai realią prielaidą, kad sužalojimus D. Ū. galėjo patirti visai kitu laiku, visi kitoje vietoje ir visai kitomis aplinkybėmis, nei ji nurodė Kauno miesto apylinkės teismui pateiktame skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka. D. Ū., apelianto teigimu, teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kodėl dėl jai padarytų sužalojimų ji į Kauno miesto apylinkės teismą su skundu kreipėsi tik 2012-09-13, t. y., praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams nuo įvykusio konflikto. Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, minėtų aplinkybių nesiaiškino ir neanalizavo, nors pamatinė asmens nekaltumo prezumpcijos principo nuostata yra tai, kad bet kokios abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami būtent kaltinamojo naudai.
Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusioji nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
A. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodyta.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei išklausiusi nukentėjusiosios baigiamosios kalbos, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog A. M. kaltė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai D. Ū. yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios pareiškimu ir parodymais, rašytine bylos medžiaga, iš dalies ir paties A. M. parodymais teismo posėdyje. Nors nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. mažamečio sūnaus akivaizdoje išplūdo D. Ū. necenzūriniais žodžiais ir nežymiai sužalojo jos sveikatą. Aplinkybės, kad nukentėjusiąją A. M. išplūdo, apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija, tuo tarpu, skundo argumentai, jog nuteistojo kaltė neįrodyta, atmestini kaip nepagrįsti.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji, apklausta teismo posėdyje, davė nuoseklius parodymus, o jos nurodytos aplinkybės atitinka tiek nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 11), tiek pareiškimo dėl privataus kaltinimo proceso pradėjimo (b. l. 2-3) turinį. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, padaryti kietais bukais daiktais (b. l. 5). Nors nuteistasis skunde teigia, kad ši išvada nepatvirtina jo kaltės, teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Tai, kad nenustatyti sužalojimai D. Ū. veide, nepaneigia nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, jog A. M. jai į veidą sudavė, kadangi smūgis galėjo būti nestiprus, o specialisto tyrimas pradėtas praėjus trims dienoms po įvykio. Byloje esantis išrašas iš mažamečio T. M. medicinių dokumentų (b. l. 6), kuriame nurodyta, jog po 2012-06-02 įvykusio tėvų konflikto T. M. tapo išsigandęs, jautrus, blogai miega, taip pat patvirtina D. Ū. parodymus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kaltinamojo parodymus tiek, kiek jie prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, pagrįstai atmetė. Nors A. M. neneigia, jog tarp jo ir D. Ū. kilo konfliktas, jo versija, kad nukentėjusioji jį puolė, o jis, vengdamas pasekmių, pabėgo iš įvykio vietos, yra paneigta bylos duomenimis – nukentėjusiosios parodymais, kuriuos teismas pagrįstai pripažino patikimais, bei rašytine bylos medžiaga.
Prielaidai, kad A. M. kaltė nustatyta nesilaikant BPK 301 straipsnio nuostatų, nėra pagrindo. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai anonimiškumas nebuvo taikomas, o ir apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne tik D. Ū. parodymais, bet ir kitais tinkamai ištirtais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. Tai, jog D. Ū. su pareiškimu dėl privataus kaltinimo proceso pradėjimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams po įvykio, nepaneigia A. M. kaltės.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, skunde nenurodytos jokios naujos aplinkybės, kurios keltų abejonių skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.