Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M., atstovaujamos įstatyminės atstovės Z. M., skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde (b. l. 3–8) pareiškėja paaiškino, kad 2007 m. sausio 31 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi iš V. M. nusipirko 0,58 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Sutartį įregistravo Registrų centre. 2007 m. spalio 17 d. pateikė teritoriniam registratoriui prašymą, kad jai priklausančiame Sklype esantiems fiziškai pažeistiems statiniams būtų atlikti kadastriniai matavimai, statiniai įregistruoti viešame registre kaip nekilnojamieji daiktai bei įregistruotos pareiškėjos daiktinės teisės į šiuos statinius. Kartu su prašymu pateikė Vilniaus apskrities archyvo dokumentus apie įrašus ūkinėse knygose nuo 1976-1977 m., jog šiame sklype stovėjo statiniai. Atsakovas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu atsisakė įrašyti nekilnojamųjų daiktų duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (toliau - ir Kadastras), nors yra atlikti kadastriniai matavimus, sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Registrų centro Ginčų komisija 2008 m. kovo 5 d. sprendimu atsakovo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nurodė, kad nesutinka su sprendimais, kadangi nebaigti statyti statiniai (kaip ir pareiškėjai priklausantys fiziškai pažeisti statiniai) gali būti registruojami registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis). Kadastriniai duomenys yra nustatyti kadastrinių matavimų byloje ir leidžia identifikuoti registruotinus nekilnojamuosius daiktus. Teigė, kad statinių liekanos (pamatai) yra gerai išlikę, vientisi, gali būti pagrindu statinio atstatymui. Kadastrinių matavimų byloje pamatų nuotraukos yra blogos kokybės, neatspindi tikrosios pamatų būklės.

Dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato išlikusių pamatų nuosavybės teisės atsiradimo pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.395 straipsnio 1 dalį pareiškėja nurodė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje neišskirta ir nenurodyta jokių statinių, kurie nepereitų pareiškėjos nuosavybėn, todėl, pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisė į statinius jai perėjo. Mano, kad atsakovas neteisingai aiškina ir taiko Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnį. Žemės sklypų pripažinimą priklausiniais (CK 4.40 straipsnio 1 dalis) apsprendžia ne statinių pastatymo laikas, kaip teigia atsakovas, o žemės sklypo pardavimo laikas (iki ar po CK įsigaliojimo). Kadangi pareiškėjai sudarant sutartį Sklypo pirkimo sutartį galiojo Civilinis kodeksas, pareiškėjos nuomone, ant įsigyto žemės sklypo esantys fiziškai pažeisti statiniai laikytini šio Sklypo priklausiniais, kurie pagal CK 6.395 perėjo pareiškėjos nuosavybėn. Paaiškino, kad Sklype esančios statinių liekanos atitinka visas sąlygas, kad būtų galima šiuo statinius įregistruoti.

Dėl CK 6.395 straipsnio taikymo paaiškino, kad laikyti priklausiniu ir taikyti teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į nekilnojamojo daikto priklausinius atsiradimo pagrindus, galima būtų tik tada, kai atitinkamo norminio teisės akto nustatyta tvarka būtų įformintas pats nekilnojamasis daiktas. Šiuo atveju nesant paties teisinio santykio dalyko, taikyti šį santykį reglamentuojantį CK 6.395 straipsnį nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi bei Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai nuosavybės teisės į minėtus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre negali būti registruojamos ir dėl to, kad minimi nekilnojamieji daiktai yra pagaminti trečiųjų asmenų iki CK įsigaliojimo, o duomenų apie tai, kad asmuo, pagaminęs šiuos nekilnojamuosius daiktus (savininkas), yra perleidęs savo nuosavybės teisės pareiškėjai nėra.

Pažymėjo, kad pareiškėja, pirkdama Sklypą, turėjo žinoti, kad jame nėra pastatų, įrenginių ar kitų objektų, kadangi, kaip matyti iš 2007 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-1505, ji turėjo galimybę apžiūrėti įsigytą Sklypą ir susipažinti su visais nuosavybės dokumentais. Paaiškino, kad duomenys, kurie yra nustatyti dabar, t. y. likę pamatų fragmentai negali būti užregistruoti kaip nekilnojamasis daiktas. Toks pastatas negali būti registruojamas, nei jo aukštis, nei tūris negali būti nustatytas, remiantis likusiais pamatais. Sandoriu pirminis pardavėjas antriniam negali perduoti daugiau teisių nei įgijo pats.

II.

Dėl pareiškėjos iš Vilniaus apskrities archyvo gautų ir pateiktų teismui (duomenys neskelbtini) 1971-1973 m., 1976-1978 m., 1986-1990 m. ūkio žinių knygų lapų kopijų apie A. Z. ūkį (b. l. 20-28) teismas vertino, kad vien tik šių dokumentų pagrindu neįmanoma nustatyti, kad būtent toje vietoje, kur yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis Sklypas, buvo ūkio žinių lapuose nurodyti pastatai. Nagrinėjamu atveju nekilnojamieji daiktai kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai nebuvo suformuoti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektai yra sunykusių statinių (pastatų) likučiai – akmeninių pamatų dalys. Pagal byloje esančias nuotraukas (b. l. 30-31, 71) neįmanoma nustatyti, ar akmenis į vieną visumą sieja jungiamoji statybinė medžiaga. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, jog faktinė aplinkybė, kad atitinkamos buvusių pamatų dalys (pavieniai akmenys) yra žemėje, negali būti vertinama, kad tai yra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio požymį – „tvirtai sujungta su žeme“. Padarė išvadą, kad pareiškėjos, atstovaujamos jos įstatyminės atstovės, nurodyti pamatų likučiai nėra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką, kuris Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti nekilnojamojo turto kadastro objektu. Todėl atmetė pareiškėjos argumentą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatas ir konstatavo, kad Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. sausio 8 d. sprendimas ir centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. kovo 5 d. sprendimas Nr. 74 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

1. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, pasisakydamas dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į fiziškai pažeistus statinius bei teisės pateikti prašymą juos registruoti nuosavybės teises. Teismas sprendime remiasi bendra taisykle, jog sutartyje turi būti įvardijamas visas perleidžiamas nekilnojamasis turtas (CK 6.396 straipsnis). Tuo tarpu pareiškėja savo teises į ginčo statinius kildina iš CK 6.395 straipsnio 1 dalies, todėl nenurodymas šių daiktų 2007 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartyje CK 6.395 straipsnio 1 dalies prasme neatima teisės reikalauti įregistruoti nuosavybės teises į šį turtą. Sklypo pardavėjas nenurodė ir neišskyrė jokių statinių ar jų dalių, esančių sklype, kurie nepereitų pareiškėjos nuosavybėn.

2. Dėl nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos atitikimo įstatymo reikalavimams nurodo, kad ginčo atveju buvo pateikti šie kadastro duomenys: statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir pavadinimas; statybos pradžios, pabaigos metai; fizinio nusidėvėjimo, baigtumo procentas; tūris kubiniais metrais, plotis, užstatymo plotas, ilgis, aukštis, gylis; sienų bei pamatų medžiagos; statinio buvimo vieta žemės sklype; unikalus numeris; statinio kadastro duomenų nustatymo data (Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2,4,5,6,9,11,13,22 punktai). Mano, jog šių duomenų pakanka, kad statinius būtų galima identifikuoti iš kitų ir nustatyti jų buvimo vietą. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė esant tik du kadastro duomenis – tūrį ir užstatymo plotą. Statinių įrašymui/neįrašymui į kadastrą jų vertė neturi reikšmės. Po kadastrinių matavimų bylos suformavimo pareiškėja atkasė pamatus, dėl ko statinių baigtumo procentas, o tuo pačiu ir vertės realiai yra netgi didesni, nei nurodyta pačioje kadastrinių matavimų byloje.

3. Liudytoja J. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje paliudijo, jog ji nuo mažens gyvena pareiškėjos Sklypo kaimynystėje ir žino, kad čia stovėjo A. Z. priklausęs namas ir ūkinis pastatas, tačiau teismas šios liudytojos parodymų sprendime neaptarė, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

4. Priešingai nė nurodė pirmosios instancijos teismas, akmeniniai pamatai nėra pamatų likučiai. Iš fotonuotraukų matyti, jog pamatai sujungti jungiamąja statybine medžiaga, tai nėra atskiri nesujungti ar pavieniai akmenys, netgi matomi pastato sienų mediniai likučiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsakovo atsisakymo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjos prašomų įregistruoti objektų – buvusio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų Ąžuolinės kaime, Vilniaus rajone - kadastro duomenis bei atsisakymo įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus, pagrįstumo bei teisėtumo. Šis atsakovo atsisakymas įformintas teritorinio registratoriaus 2008 m. sausio 18 d. sprendimu, kurį centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisija 2008 m. kovo 5 d. sprendimu paliko nepakeistą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (Kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Taigi pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo įregistruoti jos nuosavybės teises į pamatus yra išvestinis ir galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė įrašyti šių daiktų kadastro duomenis į Kadastrą ir šį atsakovo sprendimą panaikinus.

Kaip matyti iš skundžiamo 2008 m. sausio 8 d. sprendimo, atsakovo atsisakymas įrašyti į Kadastrą pareiškėjos prašomų įregistruoti nekilnojamųjų daiktų (gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatų) kadastro duomenis grindžiamas Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu (nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų), t.y. pagal šioje byloje užfiksuotus pamatų fragmentus (t.y. akmenys) negalima identifikuoti nekilnojamųjų daiktų bei nustatyti parametrų ir duomenų, reikalingų nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. sausio 31 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartimi pirko Sklypą (duomenys neskelbtini) iš V. M., kuris šį Sklypą 2006 m. lapkričio 20 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi buvo įsigijęs nuosavybėn iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos. 2007 m. lapkričio 5 d. pagal pareiškėjos prašymą buvo sudaryta Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla, kurioje užfiksuoti duomenys, jog Sklype yra dviejų statinių liekanos (pamatai): gyvenamojo namo (plane pažymėtas 1A1/m; likę 9%) ir ūkinio pastato (plane pažymėtas 2l/b; likę 16%). Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyse jokių duomenų apie statinius nėra. 2006 m. lapkričio 20 d. sutartyje yra aiškiai aptarta (7 punktas) koks žemės sklypuose esantis turtas pereina piliečiams nuosavybėn kartu su jų įgyjama žeme (t.y. žemės sklypuose esantys vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai), taip pat nurodyta, jog šalys pareiškia, kad aukščiau nurodytuose sklypuose pastatų, statinių, įrenginių ar kitų objektų nėra (4 punktas). 2007 m. sausio 31 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties 5.1 punkte pažymėta, jog pirkėja (t.y. L. M.) patvirtina, kad ji turėjo galimybę apžiūrėti Turtą, taip pat susipažino su Turto nuosavybės dokumentais iki Sutarties sudarymo. Statinys, kaip nekilnojamojo turto objektas, yra suprantamas taip, kaip tai apibrėžta Statybos įstatyme. Pagal kadastrinių matavimų byloje užfiksuotus duomenis ir nuotraukas pareiškėjos nurodyti pamatai Sklype yra fiziškai sunykę, todėl pabrėžimas 2006 m. lapkričio 20 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyje, kad Sklype statinių nėra, gali būti vertinamas kaip sutarties šalių apisprendimas, jog šios sutarties šalys pamatų likučių nebelaikė statiniais. Kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad pareiškėjai priklausančiame Sklype, kurį ji įsigijo nuosavybėn pagal 2007 m. sausio 31 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, dviejų sunykusių statinių pamatų likučiai yra, tačiau atsakovas šiuo konkrečiu atveju nusprendė, kad kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys (pamatų fragmentai) yra nepakankami suformuoti nekilnojamojo turto objektą ir įrašyti jį į Nekilnojamojo turto kadastrą teisės aktų nustatyta tvarka (nėra nekilnojamojo turto kadastro objekto).

Kadastro objektai yra Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti nekilnojamieji daiktai : žemės sklypas; statinys (taip pat nebaigtas statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia leidimo; patalpa šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto įrašymui į Kadastrą turi būti nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenys (Kadastro įstatymo 6 ir 8 straipsniai, 12 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalis,16 straipsnio 3 dalis; Kadastro nuostatų 14 punktas). Į Kadastrą įrašomi statinių kadastro duomenys nurodyti Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymas – procesas, kurio metu atliekami nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ar kiti teisės aktų nustatyti veiksmai, parengiami dokumentai, kurių reikia naujo nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į Kadastrą ar jau įrašytiems duomenims pakeisti, ir parengiama nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ar papildoma jau sudaryta byla (Kadastro įstatymo 8 straipsnis; Kadastro nuostatų 32.2, 63,64 punktai, Kadastrinių matavimų taisyklių 174-176 punktai).

Kadastro nuostatų (byloje aktuali 2005 m. birželio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 695 redakcija) 32 punktas ir Kadastrinių matavimų taisyklių 17-20 punktai reglamentuoja kokie veiksmai turi būti atlikti nustatant statinių kadastro duomenis, nurodytus Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Statinio įrašymui į Kadastrą turi būti nustatyti visi šioje įstatymo normoje (1-23 punktuose) išvardyti į Kadastrą įrašomi statinių kadastro duomenys, tačiau kai kurie duomenys yra ypač reikšmingi, lemiantys, ar atitinkamas statinys gali būti identifikuotas kaip nekilnojamasis daiktas ir gali būti laikomas nekilnojamojo turto kadastro objektu. Esminių nustatytinų nekilnojamojo daikto įrašymui į Kadastrą duomenų grupė (Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punktas) - statinio parametrai (plotas, tūris, ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai). Kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo užfiksuota tik labai maža dalis Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte išvardytų būtinųjų statinio parametrų (tūris ir užstatymo plotas) ir tokią situaciją nulėmė buvusių statinių faktinė būklė - jų fizinis sunykimas. Apeliantė teisingai pažymėjo, kad Kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuoti ir kai kurie kiti Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1-23 punktuose numatyti kadastro duomenys, kurie įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą (statinių pavadinimas ir paskirtis; buvimo vieta žemės sklype; unikalus numeris; statybos pradžios ir pabaigos metai; fizinio nusidėvėjimo procentas; pamatų medžiagos; statinių vertė, statinio kadastro duomenų nustatymo data). Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingą išvadą, kad kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys apie Sklype esančius dviejų buvusių pastatų pamatų likučius nėra pakankami statinių įrašymui į Kadastrą, kadangi jais remiantis nėra galimybės nustatyti statinių būtinųjų parametrų (Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punktas), identifikuoti juos kaip nekilnojamuosius daiktus ir nustatyti duomenis, reikalingus nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į Kadastrą.

Kadastro nuostatų 84 punktas nustato, kad kartu su prašymu įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenis į kadastrą ar juos pakeisti kadastro tvarkytojui turi būti pateikti Kadastro įstatymo 12 straipsnyje 1 dalyje nurodyti dokumentai (valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai) ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Kadastro nuostatų 88 punktas įpareigoja Kadastro tvarkytoją patikrinti asmens pateiktus dokumentus, kuriais remiantis prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Kadastrą. Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, kad kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šiame straipsnyje (1-5 punktuose) nurodytų aplinkybių. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi. Nustatęs nors vieną iš minėtame įstatymo straipsnyje nurodytų aplinkybių kadastro tvarkytojas turi atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Kadastrą. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos prašymą dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Kadastrą atmetė (Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas) ir atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Kadastrą nustatęs Kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punkte nurodytą aplinkybę – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų.

Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų byla – nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamojo turto objektus sukomplektuotas rinkinys (Kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), kurį sudaro Kadastro nuostatų 64 punkte ir Kadastrinių matavimų taisyklių 174-176 punktuose nurodytų dokumentų komplektas ir kuriame dėl statinio įrašymo į Kadastrą yra visi Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti kadastro duomenys. Kadastro įstatyme, Kadastro nuostatuose vartojama statinio, kaip nekilnojamojo turto kadastro objekto, sąvoka atitinka Statybos įstatyme pateiktą statinio sąvoką. Tiek iš Kadastrinių matavimų byloje esančių nuotraukų, tiek iš pačios pareiškėjos pateiktų nuotraukų matyti, kad pareiškėjos prašomi įregistruoti į nekilnojamojo turto kadastrą objektai yra sunykusių pastatų akmeninių pamatų likučiai, pamatų fragmentai. Remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma konstatuotina, kad pareiškėjos nurodyti pamatų likučiai nėra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką, kuris Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti nekilnojamojo turto kadastro objektu. Aplinkybė, kad sunykusių pastatų pamatų išlikusios dalys (fragmentai) yra žemėje negali būti vertinama, kad tai yra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką. Būtent dėl šių priežasčių nebuvo nustatyta dauguma būtinųjų statinio parametrų (Kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir nebuvo suformuota Kadastro įstatymo 64 straipsnio ir Kadastrinių matavimų taisyklių 174-176 punktų reikalavimus atitinkanti kadastrinių matavimų byla.Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas, nustatęs, jog kadastrinių matavimų byla nagrinėjamu atveju neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pagrįstai atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Kadastrą (Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 14 straipsnio 4 punktas).

Kadangi daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), o nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre laikomas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis), todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, jog atsakovas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pagrįstai atsisakė įrašyti pareiškėjos nurodytų pamatų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, teismui nebuvo teisinio pagrindo patenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įregistruoti jos nuosavybės teises į pareiškėjos nurodytus objektus. Konstatavus, kad pareiškėjos nurodyti pamatų likučiai nekilnojamojo turto kadastro objektais nelaikytini, apeliantės argumentų, kuriais remdamasi ji įrodinėja, jog pamatai yra jos pirkto Sklypo priklausiniai, nagrinėjimas šiuo konkrečiu atveju būtų teisiškai beprasmis. Todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.