Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gapučio ir Prano Šimkaus,

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 236 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014-08-15 20.05 val., Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjo J. J., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnį, pranešė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2014-08-15 apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, keturi nepažįstami asmenys panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu bei pagrobė motorolerį YIBEN, 2900 Lt vertės, dėl šio įvykio Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00337-14 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00337-14 metu 2014-08-15 20.35 val. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjo J. J., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus apie tai, kad 2014-08-15 apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, keturi nepažįstami asmenys panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu bei pagrobė motorolerį (duomenys neskelbtini), 2900 Lt vertės, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką 2014-08-15 21.30 val. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjos J. B., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, asmens parodymo pagal nuotrauką metu davė melagingus parodymus apie tai, kad 2014-08-15 apie 19.00 val. Panevėžyje, aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, keturi nepažįstami asmenys panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu bei pagrobė 2900 Lt vertės motorolerį (duomenys neskelbtini).

Prokuroras nesutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad V. N. nustatyta diagnozė leidžia teigti, jog jis pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui. Pažymi, kad tokioms aplinkybėms nustatyti turi būti skiriama psichiatrinė ekspertizė, todėl nėra jokio pagrindo tokioms išvadoms. Mano, kad V. N. suvokė, kad policijos pareigūnams praneša apie nebūtą nusikaltimą, t. y. įvykdytą motorolerio plėšimą, žinodamas, kad šis turtas jam yra sugrąžintas, siekė tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl teismas, išteisindamas V. N., pažeidė įrodinėjimą ir teismo nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančias BPK normas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras nesutinka su nuosprendžiu dėl V. N. išteisinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, prašo panaikinti šį nuosprendį bei priimti naują - V. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Prokuroras skunde iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai, o šiuo atveju prokuroro skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo padarytų išvadų. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė V. N. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė prokuroro kaltinančius duomenis ir visiškai pagrįstai rėmėsi V. N. bei liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą V. N. veiksmuose. Prokuroras skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad melagingai įskundė įstaigai ar prokuratūrai, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikalstamą veiką. Minėtos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia: asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, neatitinka tikrovės, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį informuoja, nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai jam melagingą informaciją minėti pareigūnai ar institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Taigi, BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, sudaro kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir noras, kad į tokį pranešimą kaip nors būtų reaguojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-20-507/2015). Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, bet kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (kasacinė nutartis Nr. 2K-616/2006).

Kaip matyti iš bylos duomenų, V. N. pareikšto kaltinimo pagrindu buvo jo paties kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl, jo manymu, prieš jį atliktų nusikalstamų veiksmų, pagrobiant iš jo motorolerį.

Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. N. 2014-08-15 apie 19 val. būnant prie (duomenys neskelbtini), priėjo keturi jam nepažįstami jaunuoliai, vienas iš jų paprašė pasivažinėti jo motoroleriu. V. N. davus vienam jaunuolių pravažiuoti, paprašė dar ir kitas, kuriam jis motorolerio nenorėjo duoti, bet vis dėlto davė. V. N. parodė, kad pastarasis vaikinas pakankamai ilgai negrįžo, be to, po išvažiavimo su juo atėję vaikinai išėjo iš aikštelės, o po kurio laiko grįžę du vaikinai jiems pasakė, kad motorolerio nebeatgaus. Šios aplinkybės bei draugo E. B. teiginiai dėl galimos vagystės sustiprino V. N. nerimą dėl galimai pagrobto turto, todėl jis kreipęsi į policijos pareigūnus.

Visas aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų T. V., E. R., E. B., M. N. parodymai. Liudytojas T. V. parodė, kad jis su E. R., R. K. ir pažįstamu vardu Deimantas minėtoje aikštelėje priėjo prie jam tuo metu nepažįstamo V. N., iš matymo pažįstamo M. L. ir dar vieno vaikino. V. N. leido R. K. šiek tiek pavažiuoti motoroleriu, o šiam grįžus, E. R. paprašė leisti padaryti tą patį. Tačiau motorolerio savininkas nurodė, kad nebėra benzino, bet E. R. pažadėjus jo užpilti artimiausioje prie buvusios (duomenys neskelbtini) gamyklos esančioje degalinėje, visgi sutiko ir pats užvedė motorolerio variklį. Praėjus 20 minučių nuo E. R. išvažiavimo, jis išėjo namo, taip pat iš aikštelės išėjo ir R. K. su M. L.. Analogiškai įvykio aplinkybes savo apklausoje išdėstė ir liudytoju apklaustas R. K., nurodęs, kad po E. R. išvažiavimo aikštelėje pabuvęs apie 5-10 min. su M. L. išvažiavo į kaimą (b.l. 31). E. B. patvirtino, kad E. R. išvažiavus V. N. duotu motoroleriu iki degalinės, jie ėmė nerimauti, nes su juo atėję vaikinai išėjo iš aikštelės, o po kurio laiko grįžę du vaikinai jiems pasakė, kad motorolerio nebeatgaus. Tada jie su V. N. išsigandę, kad motoroleris galimai pagrobtas, apie tai pranešė policijos pareigūnams. V. N. pareigūnų automobiliu išvažiavo į komisariatą, o jis liko įvykio vietoje. Po kurio laiko grįžo ir vaikinas su motoroleriu bei jį apšaukė dėl policijos iškvietimo. M. N. taip pat patvirtino, kad E. R. išvažiavus V. N. motoroleriu ir jam negrįžus, V. N. ar E. B. iškvietė policiją. V. N. išvykus į policijos komisariatą pareiškimo surašymui, po kurio laiko pasirodė ir vaikinas su motoroleriu, kuris labai supyko dėl pareigūnų iškvietimo ir jam su E. B. paliko motorolerį (b.l. 72). Pagal liudytojo E. B. parodymus, minėtam vaikinui sugrįžus ir palikus motorolerį, jis V. N. parašė SMS žinutę, kad šis jam paskambintų. Po kurio laiko paskambinęs V. N. paprašė motoroleriu parvažiuoti į namus, tačiau pastarasis važiuodamas namo pateko į eismo įvykį ( b.l. 76-77).

V. N. neneigia po pranešimo policijai apie galimą motorolerio pagrobimą iš E. B. gavęs tam tikrą informaciją, tačiau byloje esantys duomenys dėl šių asmenų susisiekimo ir perduotos informacijos turinio yra prieštaringi. V. N. nurodė, kad gavo E. B. žinutę, jog jo motoroleris pateko į eismo įvykį ir kažkur transportuojamas. Apeliacinės instancijos teisme, atlikto įrodymų tyrimo metu, tvirtino, kad jo telefono sąskaita nebuvo papildyta, todėl jis neturėjo jokių galimybių susisiekti su E. B.. Iš E. B. parodymų matyti, kad rašė žinutę V. N., jog šis perskambintų, o jam paskambinus pranešė, kad motoroleris atsirado ir jo prašymu juo važiavo namo, bet pateko į eismo įvykį. Nė vieno iš šių asmenų telefonas nebuvo apžiūrėtas, telefoninių pokalbių ar siųstų SMS žinučių išklotinės nebuvo paimtos ir analizuotos, todėl duomenų apie laiką, kada E. B. tiksliai siuntė SMS žinutę ar apie V. N. skambučius, nėra. Be to, teismo posėdžio metu V. N. parodė, kad nepasitikėjo E. B., todėl pastarojo teiginiai, kad motoroleris atsirado, jo taip pat neįtikino. Taigi visų šių aplinkybių analizė neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad V. N. pareiškimo priėmimo momentu suprato, kad jokia nusikalstama veika jo atžvilgiu nėra padaryta.

Pagrįstą V. N. manymą apie jo atžvilgiu galimai įvykdytą motorolerio pagrobimą rodo ir disponavimo teisės į jo motorolerį praradimo trukmė. Kaip minėta, keturi vaikinai su V. N. ir jo draugais (duomenys neskelbtini) namo aikštelėje bendravo apie 19 val. Iš vaizdo įrašo matyti, kad E. R. į UAB (duomenys neskelbtini) degalinę, vairuodamas motorolerį atvažiavo 19 val. 21 min. 26 sek., o iš degalinės išvažiavo 19 val. 26 min. 20 sek. Pareiškimas iš V. N. policijos pareigūnų priimtas 20.05 val. E. R. nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) namo V. N. duotu motoroleriu jis (duomenys neskelbtini) parku nuvažiavo iki degalinės, ten užsipylė degalų ir tuo pačiu maršrutu, t. y. per parko teritoriją grįžo į (duomenys neskelbtini), užtrukęs 20-30 minučių (b.l. 28-29). Taigi, bylos įrodymai paneigia tiesioginės tyčios pranešti apie nebūtą nusikaltimą buvimą V. N. veiksmuose. Šios išvados nepaneigia ir tai, jog tam tikras įvykio detales V. N. nurodė neteisingas, o būtent: kad motoroleris pagrobtas naudojant prievartą, nes įvertinus nustatytas bylos aplinkybes ir surinktus visus duomenis, V. N. asmenybę, konstatuoti nusikalstamos tyčios buvimą nėra pagrindo ir minėti įrodymai nesudaro pagrindo tokius V. N. veiksmus kriminalizuoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. N. atžvilgiu, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – paties V. N., liudytojų T. V., R. K., E. R., E. B. ir N. N. parodymus, rašytinę bylos medžiagą ir pagrįstai V. N. išteisino, nenustačius, kad jis padarė veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.