Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Arūno Kaminsko ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui B. G. B. S., jo atstovui advokatui Mindaugui Paukštei, atsakovės atstovui Alfredui Bulotui, vertėjui Fedaee Ahmed Jawed, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. G. B. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Patikslintame skunde (b. l. 12–13) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nepagrįstai ir neteisėtai nepateikia atsakymo į pareiškėjo paklausimą ta kalba, kuria jis buvo surašytas. Tvirtina, kad atsakovės argumentas, jog tokias atsakymų pateikimo taisykles nustato poįstatyminiai teisės aktai, yra visiškai nepagrįstas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. aiškiai nustatyta, jog asmens teisė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tokie ribojimai yra būtini tik tuo atveju, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitų žmonių sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Mano, kad ši konstitucinė teisė pareiškėjui ribojama nepagrįstai. B. G. B. S. yra Danijos pilietis, jis puikiai kalba bei supranta tarptautinę anglų kalbą, šia kalba ir buvo pateiktas užklausimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Mano, kad ši viena iš tarptautinių bei plačiausiai vartojamų užsienio kalbų yra ir turi būti žinoma visiems Lietuvos Respublikos teisingumo bei kitų ministerijų pareigūnams, atliekantiems jiems valstybės deleguotas funkcijas, todėl negali būti kliūčių pateikti atsakymą anglų kalba. Pareiškėjas, būdamas Danijos piliečiu ir atsižvelgdamas į protingumo standartus, paklausimą pateikė būtent anglų kalba ir tikėjosi, jog sunkumų pareigūnams rengiant atsakymą šia kalba nekils. Paklausimas nebuvo pateiktas danų ar kita taip plačiai vartojama užsienio kalba, kadangi pareiškėjas aiškiai supranta, jog tokiu atveju pateikti atsakymą pareigūnams reiktų didesnių laiko, žmogiškųjų bei finansinių išteklių.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakymą pateikė lietuvių kalba, kurios pareiškėjas nemoka ir nesupranta. Pažymi, kad tokia situacija inter alia apsunkina ir pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, kadangi gavęs atsakymą, B. G. B. S. nesuprato jo turinio ir negalėjo laiku bei tinkamai įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą ir skųsti pareigūnų veiksmus, kurie, pareiškėjo manymu, pažeidžia jo teises. Dėl šios priežasties B. G. B. S. buvo priverstas ieškoti asmens, kuris jam galėtų aiškiai bei tiksliai išversti skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo tekstą.

Tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neteisėtai bei nepagrįstai nepateikė atsakymo ta kalba, kuria buvo pateiktas paklausimas. Tokie veiksmai pažeidžia ne tik asmens teisę gauti informaciją, tačiau ir diskriminuoja pareiškėją kalbos pagrindu. Kiekvienam asmeniui privalo būti laisvai prieinama informacija, susijusi su juo pačiu ar jo teisiniu statusu, asmuo turi teisę žinoti apie jo atžvilgiu priimtus kompetentingų valstybės institucijų sprendimus, turėti realią galimybę su jais susipažinti bei skųsti, tačiau šiuo atveju to padaryti neįmanoma, nes atsakymas buvo pateiktas kalba, kurios pareiškėjas nesupranta.

Nurodo, kad demokratinėje bei žmogaus teises gerbiančioje valstybėje privalo būti sudaroma galimybė asmenims gauti informaciją ne tik valstybine, bet ir viena iš oficialiai tarptautine pripažintų kalbų, kurią pareiškėjas mokėtų. Tokios galimybės neužtikrinimas prasilenkia su konstituciniais principais bei deklaruojamomis teisėmis bei laisvėmis. Mano, kad praktika, kai valstybinės institucijos į paklausimus atsako tik valstybine kalba, juolab, kad nuo 2004 metų Lietuva yra Europos Sąjungos narė, yra kvestionuotina ir negali būti toleruojama. Tokiais veiksmais yra pažeidžiamos ne tik pareiškėjo, bet ir kitų Lietuvoje gyvenančių užsieniečių teisės, todėl sprendimai, surašyti asmenims nesuprantama kalba, privalo būti panaikinti.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nuostata, jog laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, įpareigoja įstatymų, poįstatyminių aktų leidėją reglamentuoti informacijos sklaidos tvarką teisės aktais. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimas Nr. 851 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ yra teisėti, neprieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Pažymi, kad valstybės institucijų diskrecijos laipsnis yra nustatomas įstatymu. Valstybės institucijos negali veikti kitaip, kaip joms nenumato įstatymas. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nesuteikiant teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantiems fiziniams asmenims atsakyti kitokia nei valstybine kalba, atsakovė 2011 m. rugpjūčio 28 d. atsakyme Nr. (1.23.) 7R-7101 pagrįstai ir teisėtai vartojo valstybinę kalbą ir neturėjo teisinio pagrindo vartoti anglų ar bet kokią kitą užsienio kalbą.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-7101, kuriuo į pareiškėjo paklausimą anglų kalba buvo atsakyta valstybine kalba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad B. G. B. S. 2011 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė paklausimą anglų kalba (b. l. 21). Išnagrinėjusi šį paklausimą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2011 m. rugpjūčio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.23.)7R-7101 ir pareiškėjui jį pateikė valstybine lietuvių kalba (b. l. 22–23). Pareiškėjas mano, kad tokiais veiksmais atsakovė pažeidžia asmens teisę gauti informaciją bei diskriminuoja pareiškėją kalbos pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad lietuvių kalba, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. aiškinimas suponuoja išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga. Viena iš šios įstaigos funkcijų yra teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imtis priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais.

Asmenų prašymai viešojo administravimo subjektų yra nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatas. Taisyklių 22 p. nustatyta, kad institucija gavusi jos kompetencijai priklausantį nagrinėti nevalstybine kalba parašytą prašymą visą tekstą į lietuvių kalbą išsiverčia pati. Taisyklių 39 p. nustatyta, kad į asmenų prašymus atsakoma valstybine kalba. Ne valstybine kalba į prašymus atsakoma tik tuo atveju, kai vadovaudamasi tarptautinės teisės aktais prašymą pateikia užsienio valstybės institucija, kitas užsienio subjektas ar tarptautinė organizacija.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 str. 4 d. nustatyta, kad informacija teikiama lietuvių kalba. Išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama nevalstybine kalba. Teisės aktai nenumato, kokie atvejai gali laikomi išimtiniais. Apie išimtinio atvejo buvimą konkrečiu atveju sprendžia valstybės ar savivaldybių institucija, kuriai pateiktas prašymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pagrįstai į pareiškėjo pateiktą paklausimą atsakė lietuvių kalba. Šios institucijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde ir jo atstovo teisminio nagrinėjimo metu išsakytais argumentais. B. G. B. S. subjektyvus manymas, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nesudaro juridinio pagrindo jį panaikinti. Pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę atsakymą pareiškėjui pateikti anglų kalba. B. G. B. S. skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismui su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 str. 3 d. nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs, jog lietuvių kalba turi būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, taip pat į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė, kokios konkrečios minėtų teisės aktų nuostatos, jo manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekyla, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis B. G. B. S. prašymas taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo B. G. B. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.