Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-54/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2011-04-04
Bylos Nr.: 2A-54/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: B. P., I. B., B.
Atsakovas: T. Z., G. L., J. J., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. Ž., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, E. P., Z.
Trečiasis asmuo: Vilniaus
Advokatai: Lina Meškauskienė

Kategorijos

30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-54/2011Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Ilonai Kovger ir Galinai Lvrinovič,

dalyvaujant ieškovui B. P. (B. P. ),ieškovų atstovei advokatei Linai Meškauskienei,atsakovams T. Z. , G. L. (G. L. ) ir J. J. (J. J. ),vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja) atstovei Daliai Maleckaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. P. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1307-232/09 pagal I. B. ir B. P. (B. P. ) ieškinį atsakovams A. Ž. , J. J. (J. J. ), G. L. (G. L. ), T. Z. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, E. P. , Z. Ž. , L. P. , M. Ž. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus m. 37 notarų biuro notarei S. K. , dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų ir žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovai I. B. , B. P. prašė teismą panaikinti: 2005 m. vasario 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) sprendimą Nr. 2.5-41-19749, kuriuo A. L. atkurta nuosavybės teisė į 0,8032 ha žemės Koplyčninkų k., Zujūnų sen.; 2005 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 2.5-41-19750, kuriuo T. Z. atkurti nuosavybės teisę į 0,8032 ha žemės Koplyčninkų k., Zujūnų sen.; 2005 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 2.5-41-19751, kuriuo J. J. atkurta nuosavybės teisė į 1,5603 ha žemės Koplyčninkų k., Zujūnų sen., ir į dalį, t. y. 30,16 arų žemės, esančios grąžintoje J. J. 1,0257 ha žemės sklype kitai paskirčiai (namų valda); pripažinti 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. SK-9859, sudarytą tarp A. Ž. ir J. J. , T. Z. , A. L. ir 2006 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto 37 notarų biure 0,9976 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0528-0366, esančio Vilniaus r. sav., Koplyčninkų k., pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SK-2461, sudarytą tarp A. Ž. ir E. P. , V. P. , Z. Ž. , L. P. , M. Ž. negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir taikyti abišalę restituciją.

Ieškovai teigia, kad ginčo aktais buvo pažeistos jų teisės atkurti nuosavybės teises į senelio A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Koplyčninkų kaime, t. y. pažeista teisė gauti žemę buvusioje žemės vietoje ir ribose, pirmumo teisė, eiliškumas, nesilaikyta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos, nuosavybės teisė į žemę atsakovams atkurta neparengus įstatymo reikalavimus atitinkančio žemėtvarkos projekto. Padaryti ir kiti įstatymų pažeidimai: pažeista ieškovų teisė dalyvauti rengiant projektus, juos apskųsti. Ieškovų nuomone, ieškinio senaties terminas ginčyti administracinius sprendimus nepraleistas, nes atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija užvilkino atsakyti ir pateikti informaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė solidariai iš ieškovų atsakovams J. J. , G. L. ir T. Z. 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad VAVA viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 buvo patvirtintas Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuoti žemės plotai, ribos bei specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Prieš patvirtinant projektą, buvo priimti kiti aktai: 1999 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. 2264-41 ir 2000 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 236-41, kuriais buvo patvirtintos ir patikslintos projektuojamų teritorijų ribos ir nustatyti terminai piliečių prašymams išnagrinėti, byloms parengti ir perduoti projektus specialistams – iki 2000 m. kovo 1 d. Teismas padarė išvadą, kad informacija apie šiuos įsakymus ir apie tai, kad nuo 2000 m. kovo 1 d. pradedami projektų rengimo darbai, buvo paskelbta 2000 m. vasario 5 d. viešai „Valstiečių laikraštyje“. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo padavęs ieškovų tėvas J. P. , miręs 1992 m. spalio 8 d. Išvada patenkinti prašymą ir siūlyti atstatyti nuosavybės teises į 4,36 ha bendro ploto sklypą, priklausiusį A. P., surašyta 1994 m. kovo 7 d. Pranešimas apie tai, kad būtina pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus ieškovei I. B. B. B. išsiųstas 1999 m. sausio 15 d. J. P. gimimo liudijimas pateiktas tik 2003 m. kovo 28 d. Teismo nuomone, visi reikalingi dokumentai buvo pateikti jau patvirtinus projektą. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Koplyčninkų kaime, 2000 m. birželio 13 d. vykusio susirinkimo, kuriame dalyvavo ir B. B. , protokolo matyti, kad susirinkime buvo nutarta pretendentams, nepateikusiems trūkstamų nuosavybės teisę ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų iki 2000 m. kovo 1 d., žemės sklypų pirmajame etape neprojektuoti. Atsakovai pateko į pirmąjį etapą. Teismas atmetė ieškovo nurodomą pagrindą, jog suformuojant žemės sklypus atsakovams, buvo pažeista Žemės reformos žemėtvarkos kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – Metodika), patvirtinta 1998 m. balandžio 23 žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 207, pakeista 2000 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 108, nes žemės gražinimo rėžiniuose kaimuose specifika yra ta, kad dažniausiai neatsižvelgiama į turėtojo žemės sklypo ribas, jei taip nenusprendžia pretendentų susirinkimas. Iš byloje pateiktų pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Koplyčninkų kaime pirmojo ir antrojo susirinkimo, vykusių 2000 m. birželio 13 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. protokolų teismas sprendė, kad pretendentų susirinkimas pasirinko Metodikoje numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą kai suteikiamas žemės sklypas nustatomas pagal plotą. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuoti asmenys būtų susitarę gražinti sklypus pagal buvusias žemės sklypų ribas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio (toliau – Atkūrimo įstatymo) nuostatas, žemė ne visada gali būti gražinama ne tik turėtose sklypo ribose, bet netgi buvusioje vietovėje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurioje konkrečioje vietoje buvo A. P. sklypo ribos. Teisės į nuosavybės atkūrimą Koplyčninkų kaime buvo nustatinėjamos pagal apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 metų sąrašus, kuriuose buvo nurodamas savininko valdomas žemės plotas, nepateikiant jokių žinių apie sklypų vietą ir ribas, surašant atitinkamas Buivydiškių apylinkės darbo grupės ir rajono ekspertų komisijos išvadas. Ieškovai pripažino, kad dokumentai, kuriuose būtų nurodytos iki 1940 metų nacionalizacijos Koplyčninkų kaimo žemės savininkų sklypų ribos, neišlikę.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties, teismas sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio terminą ginti pažeistą teisę, nes pranešimas apie rengiamus žemės projektus buvo publikuotas spaudoje 2000 m. vasario 5 d. Ieškovas B. P. dalyvavo Koplyčninkų kaimo kadastrinės vietovės suinteresuotų asmenų, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises, susirinkimuose 2000 m. birželio 13 d. ir 2000 m. rugsėjo 7 d. Teismas padarė išvadą, kad jie (ieškovai) turėjo galimybę laiku, ieškinio senaties ribose, sužinoti apie ginčijamumus sprendimus.

Ieškinio motyvus kad J. J. pareiškimas iš viso neturėjo būti priimamas, teismas atmetė, nes jis (J. J. ) yra teisėtas pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, šias teises įsigijęs teisėtu būdu iš teisėto pretendento. Ieškovų reikalavimas pripažinti neteisėtomis pirkimo – pardavimo sutartis, kuriomis ginčo sklypai buvo parduoti atsakovui A. Ž. , o vėliau parduoti kitiems atsakovams, teismo nuomone, yra išvestinis. Be to, toks reikalavimas negali būti tenkinamas dėl draudimo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo. Išimtis taikytina, kai savininkas tokį daiktą praranda dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teismas nustatė, kad VAVA 2009 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-5605(41) Koplyčninkų kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo papildytas. Jo pagrindu priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į A. P. žemę mirusiojo J. P. (ieškovų tėvo) vardu, o dėl 0,56 ha suprojektuoto sklypo Nr. 1426-12, kurio ieškovas B. P. atsisakė raštu 2008 m. gruodžio 4 d., prašydamas paruošti, tokia išvada paruošta 2009 m. gegužės 7 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovai dėl jiems grąžintų sklypų prieštaravimų nepareikšė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai I. B. ir B. P. prašo panaikinti teismo sprendimą dėl VAVA 2005 m. vasario 1 d. sprendimų Nr. 2.5-41-19749, Nr. 2.5-41-19750, Nr. 2.5-41-19751 pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti šiuos sprendimus negaliojančiais bei taikyti restituciją – iš atsakovų G. L. , T. Z. bei J. J. priteisti jiems (ieškovams) ekvivalentą pinigais – 200 581 Lt lygiomis dalimis. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų VAVA, G. L. , T. Z. bei J. J. bylinėjimosi išlaidas ir atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei bus nuspręsta jį taikyti. Skundą apeliantai grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimu atsakovai A. Ž. , E. P. , Z. Ž. , L. P. , M. Ž. pripažinti sąžiningais įgijėjais. Kadangi tokiu atveju restitucija natūra negalima, vadovaujantis CK 6.146 ir 6.147 straipsniais, restitucija turi būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais – priteisiant jiems (ieškovams) iš atsakovų G. L. , T. Z. bei J. J. didžiausią byloje nustatytą turto vertę – sumą, už kurią jie 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi parduoda dalis ginčo turto. Tokios vienareikšmiškos praktikos laikosi teismai ir tai nėra ieškovų reikalavimo patikslinimas.

2. Teismas šioje byloje visiškai nepagrįstai nevertino atsakovų G. L. , T. Z. bei J. J. nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės bei pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Šioje byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad minėti atsakovai buvo nesąžiningi, nes jie žinojo, kad ginčijamais VAVA sprendimais jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurie iki nacionalizacijos priklausė ieškovams, o taip pat tai, kad ieškovai yra pateikę prašymus bei pretenduoja susigrąžinti žemę pagal buvusį rėžių išdėstymą bei ribas. Atsakovė T. Z. dalyvavo 2000 m. rugsėjo 7 d. Koplyčninkų kaimo pretendentų ir kitų asmenų pageidaujančių gauti žemę (mišką) susirinkime. T. Z. pripažino žinanti, kad šalia kryžiaus ir sustojimo buvo ieškovų (apeliantų) žemė.

3. Teismas neatsižvelgė, kad A. L. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas 2000 m. sausio 31 d., T. Z. prašymas atkurti jai nuosavybės teises išmokant piniginę kompensaciją – tik 2000 m. rugsėjo 22 d., J. J. – tik 2002 m. rugsėjo 17 d., t. y. ne tik praleidus teisės aktų nustatytus terminus prašymams pateikti, bet ir po 2000 m. kovo 1 d. VAVA nustatyto termino. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovų tėvas J. P. jau 1992 metais buvo padavęs nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, o išvada tenkinti prašymą ir siūlyti atstatyti nuosavybės teises į 4,36 ha bendro ploto sklypą surašyta 1994 m. kovo 7 d. 2004 m. liepos 26 d. buvo pradėtas rengti Koplyčninkų kaimo žemės reformos projektas, suprojektuojant grąžinamus natūra sklypus visiems piliečiams, pateikusiems prašymus susigrąžinti žemę natūra Koplyčininkų kaime, taip pat buvo patvirtinti minėtu įsakymu piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, sąrašai, pateikusių prašymus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad sąraše nurodytas ir J. J. , nors jis prašymą pateikė tik 2002 m. rugsėjo 17 d.

4. Metodikoje numatyta, kad žemės tvarkymo bylos komplektuojamos tik tiems asmenims, kuriems buvo suprojektuoti ir paženklinti vietovėje žemės sklypai (79 punktas). Atsakovų G. L. , T. Z. bei J. J. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla pradėta ir baigta 2003 metais, kai tik nuo 2004 m. liepos 26 d. buvo pradėtas rengti Koplyčininkų kaimo žemės reformos projektas, o tvirtinant 2000 m. rugsėjo 25 d. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą J. J. prašymo dar nebuvo. Į projektą nebuvo įtraukta T. Z. . Jokia Metodikos redakcija nenumatė piliečių papildomo įtraukimo į sąrašus, pasibaigus projekto svarstymo bei derinimo stadijai.

5. Teismas nepasisakė dėl naktį atliktų sklypų kadastrinių matavimų. Apie šias faktines aplinkybes bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškino ieškovai.

6. Teismo nurodyta aplinkybė, kad informacija apie projektų rengimo darbus buvo paskelbta viešai, neįrodo, kad ieškovams buvo žinoma apie teisių pažeidimą bei apie tai, kad jie galėjo teikti savo prašymus bei pastabas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-531-03). Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pranešimai ieškovams dėl giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo buvo išsiųsti – ieškovai minėtų pranešimų negavo ir jokių minėtą teismo išvadą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

7. Reikalavimo, kad dėl žemės sklypų projektavimo būdo pagal buvusių rėžių ribas turi nuspręsti pretendentų susirinkimas, Metodikoje nėra. Ieškovų tėvas J. P. 1992 metais pateikė nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę. Teismui buvo pateiktas 2003 m. lapkričio 4 d. aktas, adresuotas Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos žemėtvarkos skyriui, dėl neteisėtų pretendentų į esamą P.žemę, kuris buvo pasirašytas kaimo gyventojų, kuris ne tik patvirtina, kad buvo išreikštas prašymas grąžinti žemę turėtoje vietoje, bet ir gali būti vertinamas kaip susitarimas grąžinti žemę, atsižvelgiant į buvusių rėžių vietą ir ribas. Taip pat pabrėžtina, kad teismas šių minėtų įrodymų nevertino, tuo pažeisdamas ir įrodymų vertinimo taisykles.

8. Teismo argumentai dėl sklypo atsisakymo bei kitų jiems grąžintų sklypų nesusiję su nagrinėjama byla.

Šalies argumentai

9. Nors teismo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nėra aiškūs, tačiau jie visiškai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Ieškovai kreipėsi į teismą tuomet, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir surinko visus tai pagrindžiančius įrodymus. VAVA sprendimai buvo įteikti tik atsakovams. Todėl net jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, jis turi būti atnaujintas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VAVA prašo jį (apeliacinį skundą) atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2001 m. birželio 1 d. notarine sutartimi A. V. perleido J. J. teisę į nuosavybės atstatymą. Pastarojo 2002 m. rugsėjo 17 d. prašymas yra tik papildomas valios išreiškimas, tačiau ne pagrindinis prašymas, kuris galėtų būti pagrindas pradėti ir vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Apeliantai klaidina teismą, nurodydami, kad Metodikoje nėra jokio reikalavimo pretendentų susirinkimui spręsti dėl žemėnaudų projektavimo rėžiniuose kaimuose. Metodikos 44 punktas nustato, kad tik pretendentų susirinkimo protokolas yra pagrindas vienokiu ar kitokiu būdu formuoti natūra grąžintinus sklypus rėžiniame kaime, bet ne apeliantų nurodomas 2003 m. lapkričio 4 d. Koplyčninkų kaimo gyventojų pasirašytas aktas. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad VAVA 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 2.5-41-30014 yra nesusijęs su nagrinėjama byla. Priešingai, šie dokumentai patvirtina, kad nėra jokio ieškovų teisių pažeidimo. Jiems vykdomas nuosavybės atkūrimo procesas, ieškovai sutinka su jiems suprojektuotų sklypų vieta ir ribomis. Taigi 2003 m. rugpjūčio 6 d. pažyma Nr. 6720 iš dalies jau yra realizuota, kitai daliai yra parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad taikant restituciją, žemės sklypai turėtų būti sugrąžinti valstybei ir paimti į laisvos valstybinės žemės fondą, tačiau jokiu būdu neperduoti ieškovams. Tenkinti apeliantų prašymo dėl restitucijos taikymo tiek natūra, tiek sumokant ekvivalentą pinigais, nėra pagrindo.

Tokią poziciją apeliacinės instancijos teisme palaikė šio atsakovo teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Šalies argumentai

Atsakovai G. L. , T. Z. bei J. J. su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai ieškinyje neprašė, kad panaikinus administracinius aktus būtų taikoma restitucija ir žemė grąžinta valstybei, todėl reikalavimas dėl naujo restitucijos būdo taikymo negali būti nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje (CPK 312 str.). Ieškinyje buvo teigiama, kad J. J. grąžintame 1,0257 ha žemės sklype buvusio žemės savininko žemės buvo 30,16 arų, o apeliaciniame skunde jau teigiama, kad ieškovams turėjo priklausyti 0,8004 ha žemės atsakovams grąžintuose žemės sklypuose. Tuo apeliacinės instancijos teismui reiškiamas didesnis reikalavimas nei buvo pareikštas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Atsakovas VAVA atkūrė nuosavybės teises laikydamasis Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267 patvirtinto Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto. Šis įsakymas nebuvo skundžiamas ir nepanaikintas. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvusio žemės savininko rėžis sutampa su pretendento asmeniniam ūkiui naudojamo žemės sklypo ribomis, kad jis yra miško žemėje. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad jiems žemės sklypai turėjo būti suformuoti anksčiau nei atsakovams, nes jų prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas anksčiau, tačiau jie (atsakovai) visus reikiamus dokumentus žemės nuosavybės teisėms atkurti pateikė iki 2000 m. rugsėjo 25 d. ir todėl jiems buvo suprojektuoti grąžintini žemės sklypai. Ieškovai visus reikiamus dokumentus pateikė tik 2003 m. kovo 28 d. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad būtinybė reikalauti atnaujinti ieškinio senaties terminą atsirado tik rašant apeliacinį skundą, nes atsakovų prašymas taikyti ieškinio senaties terminą paduotas raštu teismui dar 2009 m. vasario 12 d.

Atsiliepimas

Atsakovas A. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad apeliantų reikalavimai panaikinti VAVA sprendimus yra nepagrįsti jokiais įrodymais bei loginiais argumentais. Apeliantai nenurodo konkrečios teisės normos, kuriai prieštarautų prašomi naikinti sprendimai. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovo nuomone, apeliantai neįrodė, kur iš tiesų buvo A. P. žemės sklypo ribos. Teismas sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių šias faktines aplinkybes patvirtinančių duomenų. Be to, patys apeliantai teismo posėdžio metu pripažino, kad nėra išlikę jokių dokumentų, kuriuose atsispindėtų iki 1940 m. Koplyčninkų kaimo žemės savininkų sklypų ribos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčo esmė – nuosavybės teisių atkūrimas į apeliantų senelio A. P. iki nacionalizacijos valdytą asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą Koplyčninkų kaime, Vilniaus rajone, ginčijant atsakovams nuosavybės teisių atkūrimą į žemę Koplyčninkų kaime teisėtumą.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo, ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, bei šių įstatymų įgyvendinimui skirti poįstatyminiai aktai: l99l m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.470 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo; 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų, įsigaliojęs 1997 m. spalio 4 d., o taip pat 1991 m. liepos 25 d. bei 1997 m. liepos 23 dienos redakcijos Žemės reformos įstatymas ir jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai. Atkūrimo įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiais teisės aktais įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimas, pabrėžiant nuosavybės teisių tęstinumą, teisės į nuosavybės atkūrimą realizavimas, taikant ribotos restitucijos principą, tuo siekiant bent iš dalies atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą nuosavybės teisę. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas turi būti teisėtas, t. y. vykdomas laikantis jį (procesą) reglamentuojančių teisės normų, jų nepažeidžiant.

Byloje nustatyta, kad atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko I. V. žemę, valdytą iki nacionalizacijos Koplyčninkų kaime. Prašymą atkurti nuosavybės teises į šią žemę 1991 m. lapkričio 27 d. padavė mirusio savininko sūnus A. V. , kartu pateikęs ir kitus būtinus dokumentus, kurių pagrindu 1994 m. balandžio 29 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė ir rajono ekspertų komisija dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, priėmė pasiūlymą-išvadą, kuria patvirtino, kad I. V. Koplyčninkų kaime, Riešės valsčiuje, Vilniaus apskrityje iki nacionalizacijos valdė 9,15 ha žemės sklypą, ir pasiūlė atkurti nuosavybės teises į žemę. 2000 m. kovo 24 d. išduota VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Pažyma Nr. 2027, kurioje nurodyta, kad A. V. turi nuosavybės teisę į Koplyčninkų kaime I. V. nuosavybės teise valdytą 3,05 ha žemės. Tačiau 2001 m. birželio 1 d. notarine sutartimi A. V. perleido savo teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui J. J. (bylos duomenimis – sūnėnui). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, leidžianti perleisti teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims (ne tik vaikams, įvaikiams, tėvams, sutuoktiniui) galiojo nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Iš to sprendžiama, kad A. V. teisių perdavimas atsakovui J. J. neprieštaravo įstatymui. Sutartis nenuginčyta ir galioja. Šią sutartį su prašymu atkurti nuosavybė teises į žemę jam (J. J. ) atsakovas padavė įgaliotai valstybės institucijai 2001 m. liepos 26 d. (Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla, b. l. 31). Tokia data prašymas užregistruotas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. L. (jos teisių perėmėjas atsakovas G. L. ), mirusi 2006 metais, - buvusio žemės savininko I. V. dukra, padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę 2000 m. sausio 27 d. Atsakovė T. Z. – žemės savininko I. V. anūkė (jos motina M. V. , žemės savininko dukra, mirusi 1978 metais), padavė prašymą atkurti nuosavybė teises į I. V. žemę 2000 m. vasario 14 d. (Nuosavybės teisių į žemė atkūrimo byla). Tuo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio redakcija nustatė, kad prašymai atkurti nuosavybė teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atsakovai nepraleido įstatymo nustatyto termino prašymams paduoti, todėl apeliantų argumentas apie pažeistus terminus atsakovų prašymams paduoti – nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į A. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Koplyčninkų kaime. Prašymą atkurti nuosavybės teises į šią žemę 1991 m. spalio 15 d. padavė J. P. – buvusio žemės savininko sūnus, nurodydamas, kad pageidauja gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje. J. P. mirė 1992 m. spalio 8 d. Mirties liudijimo nuorašas patvirtintas 1993 m. liepos 15 d. ir pateiktas valstybės įgaliotai institucijai. Paveldėjimo teisės liudijimas ieškovams išduotas 1993 m. balandžio 27 d. Pagal tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį mirusio buvusio savininko vaikams (tokiu buvo prašymą padavęs J. P. , galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šį turtą, pateikus įstatyme nustatytus dokumentus (pilietybę, giminystę patvirtinančius ir kt. būtinus dokumentus). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nei iki pareiškėjo mirties, nei po to kai buvo pateiktas pareiškėjo mirties liudijimas, visi riekiami dokumentai nebuvo aptiekti. Ieškovai įstojo į nuosavybės teisių grąžinimo procesą kaip mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į žemę paveldėtojai tik 2003 m. kovo 18 d., pateikdami Paveldėjimo teisės liudijimą. Iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos matyti, kad valstybės įgaliota institucija, nors ieškovai nebuvo pareiškę valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo mirusiojo J. P. vardu, 1998 m. rugpjūčio 13 d. ir 1999 m. sausio 15 d. (pastarasis raštas adresuotas ieškovei I. B. ), išvardijo ir prašė pateikti nesamus būtinus dokumentus. P. J. , Antano (reikėtu suprasti, kad kalbama apie prašymą padavusį mirusį J. P. ) gimimo liudijimas pateiktas tik 2003 m. kovo 28 d. Šios faktinės aplinkybės neginčija ir apeliantai. Atkūrimo įstatymas (2 str.) bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktai, reikalavo su prašymu pateikti ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą, nes nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Nors atsakovai dėl šios faktinės aplinkybės prieštaravimų nereiškia, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. P. Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas (jį pateikė ieškovė I. B. ) tik 2005 m. rugsėjo 25 d. Nežiūrint to, valstybės įgaliota institucija konstatavo, kad dokumentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. P. žemę pakanka ir 2003 m. rugpjūčio 6 d. surašė šį faktą patvirtinančią pažymą Nr. 6720. Nors apeliantai teigia, kad dokumentų pakankamumo faktas buvo patvirtintas 1994 m. kovo 7 d., tačiau šios dienos pasiūlymas-išvada patvirtino ne dokumentų būtinų (taip pat ir asmens dokumentų) atkurti nuosavybės teises į žemę pakankamumą, o dokumentų, įrodančių A. P. nuosavybės teisę į žemę, pakankamumą. Ši išvada dar nesuteikė teisės projektuoti sklypus. Sprendžiama, kad tik nuo 2003 m. rugpjūčio 6 d. pažymos surašymo buvo galima tolesnė procedūra – žemės sklypų projektavimas, derinimas, paženklinimas vietoje, sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimas.

Apeliantai nenuginčijo pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad reikiamas dokumentas nepateiktas laiku. Taip pat apeliantai nepateikė įrodymų apie tai, kad jo (dokumento) nepateikė dėl svarbių, objektyvių, nuo apeliantų valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių laiku įgyvendinti įstatymo nustatytą pareigą. Apeliantų teiginys, kad nebuvo gautas valstybės įgaliotos institucijos siųstas pranešimas, neįrodytas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų akivaizdu, kad apeliantai iki 2003 m. kovo 18 d. (iki to momento, kai kreipėsi į valstybės įgaliotą instituciją su prašymais) nebuvo aktyvūs ir nesidomėjo nuosavybės teisų į senelio žemę atkūrimo procesu, neskundė atsakovų (valstybės įgaliotų institucijų) neteisėtų, jų teises pažeidžiančių, veiksmų (neveikimo), nors tokią galimybę suteikė Žemės reformos įstatymo 19 straipsnis (1991-07-25 įstatymo redakcija) ir 18 straipsnis (1997-07-02 įstatymo redakcija).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ir apeliantai, ir atsakovai pretendavo į žemę Koplyčninkų kaime, o ji (žemė) – buvusio rėžinio Koplyčninkų kaimo, Vilniaus rajone, teritorijoje. Šią faktinę aplinkybę apeliantai pripažįsta ir jos neginčija.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 4 dalyje nustatyta, kad žemė toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos įstatymo 4 straipsnis taip pat nustato, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis šiuo (Žemės reformos įstatymo 19-21 str.) ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais teisės aktais, atsižvelgiant į privačias ir valstybines žemėnaudas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23 punktas taip pat nustato, kad kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos. Tokia Metodika, nustatanti žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ypatumus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (1998-04-23, 2000-04-03 įsakymo redakcijos). Jos nuostatų (41-45 p.) pagrindu, piliečiui pageidaujant susigrąžinti žemę natūra, grąžinamos žemės poreikis turėjo būti palyginamas su kaimo teritorijoje turimo laisvo fondo žemės plotu. Tuo atveju, kai natūra grąžintino žemės ploto yra mažiau, dėl grąžinamų natūra žemės sklypų projektavimo sprendžia šių piliečių susirinkimas. Piliečių susirinkimas, kai grąžintino žemės ploto yra mažiau, lyginant su kaimo teritorijoje esančio laisvo fondo žemės plotu gali nuspręsti arba visiems pretendentams proporcingai sumažinti grąžinamos žemės plotą, žemę grąžinti tik toje vietovėje gyvenantiems asmenims ir t. t. Kai piliečiai pageidauja susigrąžinti mišką ar žemę vieno kaimo teritorijoje, klausimai bei pasiūlymai dėl projektuojamų žemės sklypų išdėstymo ir dydžio (vertės) aptariami pretendentų susirinkime dalyvaujančių piliečių paprasta balsų dauguma, patvirtinus jį protokolu (44 p.). Metodikos nuostatose numatytas baigtinis sąrašas žemės ir miško grąžinimo variantų, kurie gali būti siūlomi susirinkime (44-44.3 p.). Tai galimybės:

1) visam kaimo teritorijos plotui nustatyti vidutinį 1 ha žemės, miško kainos normatyvą (tokiu atveju piliečiui suprojektuoto žemės sklypo vertė turi atitikti turėtos žemės vertę, apskaičiuotą dauginant turėtos žemės, miško plotą iš tam kaimui nustatyto žemės, miško kainos normatyvo);

2) grąžinti projektuojamus žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise;

3) projektuojant žemės miško sklypus, atsižvelgti į faktinį žemės naudojimą;

4) projektuojamus žemės sklypus grąžinti ne pagal turėtos žemės vertę, bet pagal turėtos žemės plotą;

5) projektuoti žemės sklypus pagal racionalių žemėnaudų formavimo principus arba atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas (pažymėtina, kad sklypai gali būti projektuojami atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas tik esant tam tikroms sąlygoms, numatytoms šiame punkte).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių pretendentų susirinkimų protokolų (2000-06 13 d. ir 2000 -09-07) matyti, kad pirmojo susirinkimo metu, svarstant projektavimo darbų organizavimą bei kitus klausimus, nuspręsta projektuoti žemės sklypus pagal vertę, o antrajame susirinkime ši valia pakeista, nusprendžiant projektuoti sklypus pagal plotą (t. 1, b. l. 132,134). Žemės sklypų projektavimas pagal plotą nėra tapatus jų (sklypų) projektavimui pagal buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas. Todėl, jei ieškovams būtų galimybė (jei jie atitiktų visas įstatyme nusistatytas ir šioje nutartyje aptartas sąlygas, kad tapti teisėtais pretendentais atkurti nuosavybės teises į žemę) tuo metu projektuoti žemės sklypus ginčo teritorijoje, jie nebūtų projektuojami ieškovų pageidaujamu būdu – buvusių rėžių vietoje ir ribose. Pretendentų sprendimai protokoluose neginčyti, nenuginčyti ir galioja. Iš Koplyčninkų kaimo teritorijos suinteresuotų asmenų sąrašo (t. 1, b. l. 133) matyti, kad padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę J. P. . P. , nors ir be pagrindo, tačiau buvo įtrauktas į suinteresuotų asmenų sąrašą, o jį atstovavo ieškovas B. P. . 2000 m. rugsėjo 7 d. susirinkimo protokolo priede ties J. P. pavarde yra nuoroda – dalyvavo. Nors dalyvavęs asmuo nekonkretizuotas, nes J. P. jau buvo miręs, tačiau tai nepaneigia, kad jo potencialus teisių perėmėjas susirinkime dalyvavo. Šios faktinės aplinkybės apeliantai nepaneigė. Iš visų šių faktinių aplinkybių sprendžiama, kad apeliantams buvo žinoma apie pasirinktą žemės teritorijos projektavimo būdą. Iš minėtų teisės normų turinio akivaizdu, kad pretendentų susirinkimai ir juose priimti sprendimai turi sprendžiamąją reikšmę rengiant žemėtvarkos projektus. Apeliantų minimas 2003 m. lapkričio 4 d. Koplyčninkų kaimo gyventojų „Aktas“ (t. 2, b. l. 168) Zujūnų seniūnijos žemėtvarkos tarnybos viršininkui dėl, jų nuomone, atsakovams matuojamų žemės sklypų ieškovų žemės ribų vietoje, neturi įrodomosios reikšmės, nes surašytas po ginčo 2000 m. rugsėjo 25 d. žemės projekto patvirtinimo. Be to, tai nėra susirinkimo, organizuojamo Metodikos nustatyta tvarka, protokolas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 236-41 patvirtintos žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui teritorijų (taip pat ir Buivydiškių kadastrinės vietovės, kurioje yra Koplyčninkų kaimas) ribos ir šių projektų rengimo terminai (t. 1, b. l. 128-129), o apie projektavimą paskelbta viešai 2000 m. vasario 5 d. „Valstiečių laikraštyje“. Iš to daroma išvada, kad ieškovams turėjo būti žinoma apie žemės reformos projekto rengimą ginčo teritorijoje ir žemės sklypų projektavimo būdą (pagal plotą). Iš VAVA įsakymo (t. 1, b. l. 128) turinio matyti, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui buvo nurodyta išnagrinėti piliečių prašymus, parengti nuosavybės teisių atkūrimo bylas ir iki 2000 m. kovo 1 d. perduoti žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantiems specialistams. Kaip jau nustatyta, byla dėl A. P. žemės grąžinimo (prašymą padavęs J. P. ) nebuvo baigta formuoti dėl dokumentų trūkumo ir nebuvo perduota projektą rengiantiems specialistams, todėl žemės sklypai A. P. žemei grąžinti tuo metu negalėjo būti formuojami. Byloje nustatyta, kad dėl šios priežasties jie nebuvo formuojami. Nepaneigta, kad ieškovai šių faktinių aplinkybių nežinojo. Nesutikdami su valstybės įgaliotų institucijų veiksmais, ieškovai taip pat turėjo teisę juos apskųsti teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurios bylos faktinės aplinkybės kelia abejonių nuosavybės teisių į žemę atsakovams atkūrimo teisėtumu (pvz. T. Z. prašyme išreikšta valia gauti už grąžintiną žemę kompensaciją, tačiau nuosavybės teisės į žemę jai atkurtos natūra, o duomenų apie valios pakeitimą nėra, nors apeliacinės instancijos teisme T. Z. teigė, kad valią pakeitė, tačiau, kodėl byloje nėra tai patvirtinančio įrodymo, negali paaiškinti; nors A. L. buvo padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę iki 2000 m. kovo 31 d., tačiau Koplyčninkų kaimo teritorijos suinteresuotų asmenų sąraše nei jos, nei jos nuosavybės teisių perėmėjo G. L. nėra. Tačiau žemės sklypas jos vardu buvo suprojektuotas). Dėl to galima būtų daryti prielaidą, kad atsakovei T. Z. bei A. L. (mirusi) ginčo žemės sklypai tuo metu neturėjo būti projektuojami. Tačiau apeliantai sieja savo nuosavybės teisių pažeidimą su prarasta galimybe gauti sklypus konkrečioje buvusio žemės savininko turėjote vietoje, teigiant, kad ta vieta – atsakovams skirtų sklypų vieta. Bet apeliantai neturi šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, t. y. kad atsakovams suprojektuoti žemės sklypai yra buvusio žemės savininko A. P. žemės vietoje ir ribose. Jei atsakovams ginčo žemės sklypai būtų suprojektuoti pažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisės aktus, o apeliantams tuo metu būtų pagrindas projektuoti žemės sklypus, tai dar nereiškia, kad sklypai apeliantams būtų projektuojami būtent atsakovams suprojektuotų žemės sklypų vietoje. Projektuojant žemės sklypus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose, buvusių žemės sklypų ribos kartais gali sutapti, bet tai nereiškia, kad jos visada privalo sutapti. Jei būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovams ar daliai atsakovų, suprojektuojant ir grąžinant žemę ginčo vietoje, buvo pažeisti teisės aktai, nesant įrodymų, kad toje vietoje ir ribose iki nacionalizacijos buvo apeliantų senelio A. P. B. P. žemė, ir šioje žemės vietoje projektuojant sklypus, apeliantams būtų neabejotinas pagrindas ir galimybė suprojektuoti žemės sklypus, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovams ginčo vietoje suprojektavus sklypus dėl to būtų pažeistos apeliantų nuosavybės teisės. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 21 d. VAVA sprendimu Nr. 3004 atkurtos nuosavybės teisės į 2,85 ha A. P. B. P. nuosavybės teise valdytos žemės, grąžinant ją Koplyčninkų kaime natūra įvairiai paskirčiai (Nuosavybė teisių atkūrimo byla). Dėl likusios dalies grąžinimo parengta išvada. Tai įrodo, kad nuosavybės teisių į A. P. žemę grąžinimas iš dalies įvykdytas, o dėl likusios žemės dalies grąžinimo – procesas tęsiamas. Nei minėtas sprendimas, nei išvada įstatymų nustatyta tvarka neapskųsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė į tai dėmesį.

Apibendrinusi faktines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados:

· nuosavybės teisių į A. P. žemę pagal J. P. 1991 m. spalio 15 d. prašymą atkūrimo byla suformuota tik 2003 m. rugpjūčio 6 d., kai apeliantai pateikė būtiną dokumentą (2003 m. kovo 28 d.). Todėl iki to momento jiems (apeliantams) nebuvo pagrindo projektuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti.

· Koplyčninkų kaimo teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinimui suprojektuota kaimo piliečių susirinkimo pasirinktu būdu – pagal plotą, t.y. ne apeliantų pageidaujamu būdu – pagal buvusių rėžių išdėstymą ir ribas.

· Apeliantai neįrodė, kad A. P. iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas buvo atsakovams suprojektuotų ir perduotų jiems nuosavybėn žemės sklypų vietoje ir ribose, kur, apeliantų nuomone, besąlygiškai turėjo būti projektuojami sklypai jų (apeliantų) nuosavybės teisėms atkurti.

· Nors žemės reforma, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi aiškiai išreikštą visuomenės (viešą) interesą, tačiau apeliantai (fiziniai asmenys) neįpareigoti ginti viešo intereso, t. y. siekti ginčijamų sprendimų panaikinimo dėl pažeisto viešo intereso, jei tai nesusiję su konkrečių jų (apeliantų) nuosavybės teisių pažeidimu (CPK 5 str.). Viešą interesą ginantys subjektai įvardinti CPK 50 straipsnyje.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovai pirmosios instancijos teisme prašė taikyti ieškinio senatį. Nors ieškinio nepatenkino, nenustatęs ieškovo teisių atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus atsakovams pažeidimo, teismas taip pat pripažino ieškovus praleidus ieškinio senaties terminą atsakovo sprendimams ginčyti ir ginti savo tariamai pažeistą teisę.

Ieškinio senaties termino taikymas susijęs su asmens galimybės apginti savo pažeistą teisę ribojimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. tos dienos, kuria asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę. Atkūrimo įstatymo (1997-07-01 įstatymo redakcija) 19 straipsnio 1 dalis nustatė 30 dienų terminą tokiems sprendimams apskųsti. Šis terminas – sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir tiesiogiai taikomas ne tik piliečiams, dėl kurių priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir asmenims , kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tokios pozicijos, pateikdamas šio termino vertinimą, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose: 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. 3K-3-338/2007 ir 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2007). Todėl apeliantai turėjo kreiptis į teismą dėl 2005 m. vasario 1 d. VAVA sprendimų teisėtumo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sužinojimo apie šiuos sprendimus dienos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinys paduotas 2006 m. gegužės 2 d., t. y. po metų nuo jų priėmimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose apeliantai negalėjo nurodyti net apytikrės datos, kada sužinojo apie ginčijamus sprendimus. Teiginys, kad sužinojo tuomet, kai surinko visus reikiamus dokumentus, - abstraktus ir nepatvirtintas įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai neįrodė, jog nepraleido įstatymo nustatyto 30 dienų termino kreiptis į teismą, todėl pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas praleistas. Ir tai yra pagrindas ieškiniui atmesti. Svarbių priežasčių, dėl kurių toks terminas galėtų būti atnaujintas, apeliantai nenurodė. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, apeliantų paaiškinimų matyti, kad apeliantai nuo pat teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo jiems dienos buvo neakyvus, vangiai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, laiku neteikė būtinų dokumentų, negynė savo tariamai pažeistų teisių operatyviai. Naujų įrodymų, kurie leistų vertinti ieškinio senaties terminą kitaip, nei dėl jo pasisakė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Į esminius apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus atsakyta.

Netenkinant apeliacinio skundo, apeliantų prašomas taikyti restitucijos būdas nėra reikšmingas. Todėl dėl jo nepasisakoma.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą ir jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę gauti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 87, 88 str.). Kadangi teisėjų kolegijos nutartis palanki atsakovams T. Z. , G. L. ir J. J. , jų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovų (apeliantų).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, byloje sprendžiamo teisinio klausimo aktualumą ir sudėtingumą, bylos nagrinėjimo laiką ir į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad minėtų atsakovų patirtos 500 Lt atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra didelės, todėl priteisimos iš apeliantų (t. 4, b. l. 27).

Iš apeliantų (ieškovų) priteisiamos valstybei 40,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 25, CPK 92 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai iš ieškovų I. B. ir B. P. atsakovams J. J. , G. L. ir T. Z. 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų ir valstybei – 40,50 Lt (keturiasdešimt litų ir penkiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė GasiūnienėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė