- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-06
- Bylos Nr.
- A-261-616-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. M.
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
J. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį tesimą, prašydamas atnaujinti terminą pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus tikslu atkurti nuosavybės teises į A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytą 3,31 dešimtinę žemės, buvusią Švenčionių apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jo senelė A. M., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos valdė žemę, buvusią Švenčionių aps. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime. Gimimo liudijime tėvais įrašyti P. M. ir jo sutuoktinė E. M. nebuvo tikri jo biologiniai tėvai. Pareiškėjas iš kaimynų ir draugų atsitiktinai sužinojo, jog jo biologiniai tėvai J. M. ir T. P. buvo partizanai, juos persekiojo valdžia, todėl norėdami apsaugoti savo naujagimį, jie atidavė pareiškėją auginti Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kaime gyvenantiems sutuoktiniams Petrui ir E. M., valdžiai buvo paaiškinta, jog berniukas yra rastas pamestinukas, todėl buvo leista vaiką registruoti J. M. ir šiuo pagrindu buvo išduotas gimimo liudijimas, nurodantis J. M. tėvu P. M. ir motina E. M.. 2006 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9769-129-2006 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo biologiniai tėvai buvo J. M. ir T. P.. Teismui 2006 m. nustačius aukščiau minėtą juridinę reikšmę turintį faktą, su žmona pradėjo domėtis protėviams priklausiusia nuosavybe. 2007 m. kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą, iš kurio gavo 2007 m. rugsėjo 19 d. pažymą apie nuosavybę. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais neturėjo objektyvios galimybės pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės faktą bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kadangi nežinojo apie savo biologinius tėvus.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į prašymą nurodė, kad pareiškėjo J. M. nurodyta vietovė Švenčionių aps., (duomenys neskelbtini) vls, (duomenys neskelbtini) k., pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą yra Ignalinos rajone.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo J. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys. Svarbiomis priežastimis teismas gali pripažinti objektyvias, nuo pareiškėjų valios nepriklausančias aplinkybes, sutrukdžiusias pretendentui laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Tokios aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sutrukdė realizuoti savo subjektines teises, nors jis savo valiniais veiksmais siekė šių teisių realizavimo, yra pagrindas pripažinti jas svarbiomis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas nustato, ar pareiškėjų nurodomos aplinkybės laikytinos svarbiomis. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9769-129-2006, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M., gimęs (duomenys neskelbtini) ir T. P., gimusi (duomenys neskelbtini) buvo biologiniai pareiškėjo J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) tėvai. Juridinę reikšmę
Teismas nustatė, kad turintis faktas nustatytas valstybės paramai žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyvių šeimoms gauti. Tikslas kreiptis į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą buvo gauti paramą žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyvių šeimoms.
Teismas pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektyvių teisių realizavimu, tame tarpe – domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka tik patiems pretendentams. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Byloje duomenų, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių gauti informacijos apie išlikusį nekilnojamąjį turtą arba gavo ją nepilną iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui, nėra. J. M. į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslu gauti paramą. Teismas sprendimą priėmė 2006 m. spalio 19 d., į Lietuvos centrinį archyvą pareiškėjas dėl biologinių tėvų žemės kreipėsi beveik po metų, t. y. 2007 m. rugpjūčio 6 d.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nežinojimas) negali būti laikoma priežastimi, pateisinančia praleidus virš penkiolikos metų terminus, nes tai atsitiko dėl pačio pareiškėjo niekuo nepateisinamo neveikimo, nesidomėjimo, kai jis per įstatymo nustatytus terminus (daugiau nei 15 metų) nesugebėjo pateikti net prašymo ir toks jo neveikimas negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis, dėl kurios praleisti terminai turėtų būti atnaujinami. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei praleido įstatymų nustatytus terminus, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistus terminus.
III.
Pareiškėjas J. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo prašymą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-675/2007 pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios jam sudarė objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją.
2. Teismų praktika nežinojimo apie buvusio savininko nuosavybę nepripažįsta svarbia priežastimi, tačiau ne nežinojimo apie biologinius tėvus. Duomenų apie savo biologinius tėvus nežinojimas pripažįstama svarbia priežastimi.
3. Pareiškėjas apie savo tikruosius tėvus sužinojo tik 2006 m. spalio 19 d., kai teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai jau buvo pasibaigę.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-1637/06 konstatavo, kad svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytu terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Teismų praktikoje įvaikinimas nėra visuotinai įprasta aplinkybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis nuosavybės teisių atkūrimo, turi rinkti, kitaip tariant tikrinti, tokio pobūdžio informaciją apie savo giminaičius. Analogiška nuostata išreikšta ir 2008 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-911/2008.
5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui nustačius juridinį faktą dėl pareiškėjo biologinių tėvų, pareiškėjas per pagrįstą ir protingą terminą kreipėsi dėl terminų atnaujinimo. Gavęs iš Archyvo visus reikiamus dokumentus pareiškėjas iš kart kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, vėliau į Ignalinos rajono apylinkės teismą dėl terminų atnaujinimo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apreiškėjas ir jos atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei praleido įstatymų nustatytus terminus, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistus terminus.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybes teises į A. M., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią Švenčionių aps. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodė, kad A. M. yra jo tėvo pagal kilmę J. M., nužudyto (duomenys neskelbtini), motina.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9769-129-2006 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo biologiniai tėvai buvo J. M. ir T. P.. Šis teismo sprendimas bei pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad jo įtėviai yra J. M. ir E. M..
Pažymėtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Nuosavybės teisių atkūrimo tvarka ir pagrindus nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359. Tačiau šiuo įstatymu nėra nustatyta, kad įvaikis turi teisę atkurti nuosavybės teises į tėvų pagal kilmę nuosavybę.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 5.11 straipsnio 3 dalis nustato, kad įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.
Civilinio kodekso 1.1 straipsniu nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <…> bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai.
Taigi Civilinio kodekso normos gali būti taikomos, kai atitinkami santykiai nėra reglamentuoti viešosios teisės normomis arba kai tai įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse.
Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant specialaus teisės akto, nustatančio įvaikio teisę į nuosavybės atkūrimą pagal kilmę, taikytina Civilinio kodekso 5.11 straipsnio 3 dalis ir remiantis šiuo teisiniu reguliavimu pareiškėjas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą po jo tėvo pagal kilmę J. M. ar kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, mirties. Nustačius, kad pareiškėjas neturi teises į nuosavybės atkūrimą, jo prašymas atnaujinti terminą prašymui bei dokumentams pateikti nuosavybės teisių atkūrimui yra nepagrįstas, kadangi toks veiksmas teisinių pasekmių pareiškėjui nesukels.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
J. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.