- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-20
- Bylos Nr.
- 2-98/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
- Kreditorius
- „Swedbank lizingas“
- Suinteresuotas asmuo
- A. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų „Swedbank lizingas“, UAB ir A. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB pareiškimą atsakovui bankrutavusiam UAB „SINE MODUM“ dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje; suinteresuotas asmuo A. S. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje. Bylos duomenimis, atsakovui bankroto byla iškelta 2009 m. sausio 7 d. 2009 m. balandžio 15 d. joje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant kreditoriaus Swedbank lizingas“, UAB 157 126,07 Lt dydžio reikalavimą. 2009 m. birželio 18 d. teismo nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto. Po šios nutarties, aptariamas kreditorius pateikė pareiškimą patvirtinti papildomą 7 000 650 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Pareiškimas grindžiamas patirtais nuostoliais, kylančiais iš šalių sudarytos žemės sklypų išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo. Aptariama sutartis nutraukta 2008 m. gruodžio 22 d., žemės sklypai kreditoriui grąžinti 2008 m. gruodžio 30 d. Kreditoriaus teigimu, 2009 m. birželio 25 d. nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos duomenimis turto vertė yra 5 000 000 Lt, o jo neišpirkta vertė sutarties nutraukimo dieną buvo 12 000 650 Lt, todėl šis skirtumas sutarties 11.2.2 punkto pagrindu priteistinas kreditoriui. Pagrindinis ginčas yra susijęs su termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir nuostolių nustatymo diena vertinimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 29 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą tenkino iš dalies: patvirtino papildomą 2 700 650 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, o kitą pareiškimo dalį atmetė.
Teismas, spręsdamas dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti, nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos nedraudžia tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduotina dėl bankroto priėmimo, o pagal teismų praktiką šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis. Esant svarbioms minėto termino praleidimo priežastims, tai yra nesant įrodymų, kad kreditorius piktnaudžiavo savo teise, teismas turi teisę jį atnaujinti ir patvirtinti ar patikslinti kreditorių reikalavimus iki pat sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju kreditorius jau buvo laiku pateikęs 157 126,07 Lt dydžio finansinį reikalavimą ir jis buvo patvirtintas. Taigi terminas šiam reikalavimui pareikšti apskritai nebuvo praleistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo vedamos derybos dėl turto pardavimo, todėl tikėtina, kad tai galėjo sąlygoti kreditorinio reikalavimo patikslinimo pateikimo uždelsimą, dėl ko teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog terminas patikslintam reikalavimui pateikti praleistas be svarbių priežasčių, tuo labiau piktnaudžiaujant teise. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turi teisę priimti patikslintą kreditorinį reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis).
Teismas, spręsdamas dėl patirtų nuostolių dydžio, nurodė, kad tuo metu, kai buvo nutraukta sutartis ir grąžintas turtas, buvo aišku, jog kreditorius patyrė nuostolius, tuo labiau, kad visuotinai žinoma, kad aptariamu laikotarpiu nekilnojamojo turto kainos valstybėje pradėjo sparčiai ir ženkliai kristi. Todėl teismas negali sutikti su suinteresuoto asmens aiškinimu, kad reikėtų vadovautis atsakovo pateiktu žemės sklypų vertinimu (tuo labiau preliminariu) 2008 m. spalio 3 d. būklei, kuriuo turtas įvertintas daugiau kaip 15 mln. Lt sumai. Kita vertus, teismas taip pat negali sutikti ir su kreditoriaus pozicija, kad turto vertė ir nuostolių dydis nustatytini jo siūlomu variantu – vertinimu, atliktu po pusės metų nuo sutarties nutraukimo. Visų pirma tai reikštų, kad nuostolių dydis susiejamas vien su konjunktūra rinkoje – atlikus vertinimą skirtingu laiku, kas priklauso nuo šalių valios, nuostolių dydis dėl to paties turto gali kisti jau nepriklausomai nuo šalių valios (o dėl nenumatytų priežasčių staigiai pasikeitus turto vertei, neatmestina situacija, kai nuostolių visai nebūtų, ir netgi priešingai – pasirodytų, kad turto vertė yra didesnė už priklausančius atlyginti įsipareigojimus pagal nutrauktos sutarties sąlygas). Antra, kreditoriui teisė reikalauti žalos ir skolininko prievolė ją atlyginti atsirado sutarties nutraukimo (ar turto grąžinimo, kas šiuo atveju beveik sutampa) dieną. Todėl, teismo nuomone, šiuo atveju būtų teisinga abiejų šalių atžvilgiu apskaičiuoti nuostolius tuo metu, kai tapo aišku, kad jie padaryti, tokiu būdu nesuteikiant galimybės kreditoriui ir skolininkui priklausomai nuo situacijos rinkoje modeliuoti savo elgesį siekiant didesnės naudos sau. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas paties kreditoriaus pasiūlymas, kuriame nurodoma, jog 2009 m. vasario 27 d. buvo atliktas turto vertinimas ir nustatyta sklypų kaina yra 9,3 mln. Lt. Taigi šiai datai pats kreditorius – turto savininkas – nurodė būtent tokią žemės sklypų vertę. Nebūtų jokio logiško pagrindo manyti, kad bendrovė, užsiimanti išperkamosios nuomos ar lizingo verslu, galėtų, tuo labiau siekdama nuostolių atlyginimo, pati nepagrįstai šią vertę dirbtinai sukelti ir tokiu būdu susimažinti jai atlygintinus nuostolius. Todėl atmestinas dabartinis kreditoriaus aiškinimas, kad šia verte negalima vadovautis, nes neva ji nėra nustatyta pagal turto vertinimą reglamentuojančius teisės aktus. Šis vertinimas laiko atžvilgiu yra artimesnis sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo dienai negu atsakovo atliktas preliminarus 2008 m. spalio 3 d. vertinimas, taigi labiau tikėtinas apskritai, be to, nėra pagrindo manyti, kad ir per laikotarpį iki 2009 m. vasario mėn. pabaigos turto kaina būtų ženkliai pasikeitusi. Todėl, nepateikus kitokių įrodymų, papildomai tvirtintinas 2 700 650 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas (12 000 650 Lt - 9 300 000 Lt).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų argumentai
Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį – padidinti kreditorinį reikalavimą visa 7 000 650 Lt suma. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Priešingai nei sprendė teismas, nuostoliai turi būti apskaičiuojami pagal kainas, galiojusias prašymo patikslinti kreditorinį reikalavimą pateikimo dieną (CK 6.63 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis, 6.249 straipsnio 5 dalis). Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius. Tai yra tęstinė pareiga ir atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai. Vadovaujantis CK 6.574 straipsniu bei ginčo sutarties nuostatomis, kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, grąžinsiančius jį į padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, t. y. kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti pardavus iš atsakovo atsiimtą turtą patirtus nuostolius – turto pardavimo kainos ir neišpirktos turto vertės skirtumą. Nagrinėjamu atveju, nutraukus ginčo sutartį, turtą iš karto buvo stengtasi parduoti. Tačiau nutrūkus deryboms su potencialiu pirkėju ir nusprendus, kad, esant tokiai rinkos situacijai, greitai nepavyks rasti kitų pirkėjų, be to, nežinant, ar būtų spėta turtą parduoti iki nutarties dėl įmonės pabaigos, buvo apsispręsta tikslinti kreditorinį reikalavimą remiantis nekilnojamojo turto vertintojų ataskaita. Tokia galimybė numatyta sutarties 11.2.2 punkte, kuriame įtvirtinta kreditoriaus teisė reikalauti, kad atsakovas atlygintų turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės skirtumą. Tokiu atveju, kreditoriaus nuomone, apskaičiuojant skirtumą, turi būti imama turto rinkos vertė, laiko atžvilgiu artimesnė turto pardavimo dienai.
2. Teismas, apskaičiuodamas nuostolius pagal rinkos kainą, buvusią ginčo sutarties nutraukimo ar turto atsiėmimo dieną, negalėjo remtis kreditoriaus 2009 m. balandžio 3 d. pasiūlyme nurodyta turto verte. Ši vertė buvo nustatyta kreditoriaus vidinių turto vertintojų, o vertinimas skirtas vidinėms reikmėms ir negali būti laikomas turto vertinimo ataskaita Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio prasme. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo nepateikė tinkamo turto atsiėmimo dieną buvusios rinkos vertės vertinimo (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl teismas turėjo vadovautis vieninteliu tinkamu turto vertinimu – pareiškėjo pateikta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita, kurios suinteresuotas asmuo neginčijo.
Apeliantas A. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus pareiškimą atmesti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvados, susijusios su kreditoriaus finansinio reikalavimo pateikimu, yra nepagrįstos:
1.1. Įmonių bankroto įstatymas nustato, kad nutarties nutraukti bankroto bylą arba likviduoti įmonę priėmimo diena yra naikinamasis terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti (10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 9 dalis). Nagrinėjamu atveju kreditoriaus patikslintas reikalavimas buvo pateiktas po nutarties likviduoti įmonę priėmimo dienos. Teismo argumentas, kad terminas kreditoriniam reikalavimui pateikti apskritai nebuvo praleistas, nes 157 126,07 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimas jau buvo patvirtintas, yra nepagrįstas, nes kreditorius, prašydamas tikslinti esamą kreditorinį reikalavimą, iš esmės prašo patvirtinti naują reikalavimą. Jokių išimčių ar aiškinimų, kad patikslintam reikalavimui negalioja Įmonių bankroto įstatyme numatyti terminai, šis įstatymas nenumato. Be to, net pripažįstant kasacinio teismo konstatuotą kreditoriaus teisę tikslinti reikalavimus po nutarties likviduoti bankrutuojančią įmonę, pasak to paties teismo, ja turi būti naudojamasi tik išimtiniais atvejais. Taigi teismas turėjo ne tik nurodyti termino praleidimo priežastį, motyvuoti, kodėl ji yra svarbi, bet ir nurodyti, kodėl šis atvejis laikomas išimtiniu ir neįprastu, tačiau to teismas nepadarė.
1.2. Kreditoriaus nurodyta termino praleidimo priežastis – vykusios derybos dėl turto pardavimo – nelaikytina svarbia. Nuo 2008 m. gruodžio 22 d. iki patikslinto kreditorinio reikalavimo pateikimo praėjo daugiau kaip 7 mėnesiai, kurių pateisinimui nepateikta jokių įrodymų. Be to, kreditorius galėjo pateikti finansinį reikalavimą ir toliau tęsti derybas. Teismas nepagrįstai sutapatino kreditoriaus nepiktnaudžiavimą teise su tuo, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi termino atnaujinimui turi būti nustatyta konkreti jo praleidimo priežastis, kurią vėliau teismas motyvuotai pripažintų svarbiu. Kreditoriaus laukimas, kol turto kainos nukris pakankamai, kad bankroto byloje būtų galima pareikšti kuo didesnį reikalavimą, laikytinas piktnaudžiavimu teise. Taip pat teismas, nenustatęs konkrečios termino praleidimo priežasties, rėmėsi tik prielaida, kad tai galėjo įtakoti vestos derybos, nors turėjo nustatyti konkrečias priežastis ir motyvuoti, kodėl jas laiko svarbiomis.
2. Teismo išvada, kad žala turi būti apskaičiuota pagal turto kainas, buvusias žalos padarymo – sutarties nutraukimo ar turto atsiėmimo – dieną, yra teisinga, tačiau teismas, nepaisydamas savo paties motyvų, nepagrįstai žalą nustatė pagal 2009 m. vasario 27 d. turto vertinimo rezultatus. Teismo argumentas, kad iki 2009 m. vasario mėn. pabaigos turto kaina nėra ženkliai pasikeitusi, yra visiškai nepagrįstas, nes nuo 2008 m. spalio 3 d. iki 2009 m. vasario 27 d. turto kaina sumažėjo 40 procentų. Žala nėra preziumuojama, todėl kreditorius privalėjo ją įrodyti (CK 6.249 straipsnis). Kreditoriui to neįrodžius, teismas, nenorėdamas atmesti ginčo reikalavimo ir privalėdamas bankroto byloje būti aktyvus, galėjo skirti ekspertizę tiksliai turto vertei sutarties nutraukimo dieną nustatyti. Net ir neskirdamas ekspertizės, teismas pats galėjo nustatyti nuostolių dydį jo manymu priimtiniausiu būdu iš 2008 m. spalio 3 d. ir 2009 m. vasario 27 d. turto vertinimų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tai teismas galėjo padaryti arba skaičiuodamas vidutinį turto nuvertėjimą per dieną, arba imdamas vertinimuose nustatytų verčių vidurkį. Bet kuriuo atveju, turto vertė sutarties nutraukimo dieną – atitinkamai 12 009 301 Lt ar 12 350 000 Lt – parodo, kad pareiškėjas nepatyrė jokių nuostolių, nes šis turtas yra didesnės vertės nei jo likutinė neišpirkta vertė pagal sutartį – 12 000 650 Lt.
Kreditorius „Swedbank lizingas“, UAB prašo atmesti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą. Akcentuoja, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus prašymus dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo ar patikslinimo priimti ir išnagrinėti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį. Be to, šioje byloje pats apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad aptariamas terminas nėra naikinamasis ir nėra draudžiama tikslinti kreditorinius reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo. Taip pat pažymi, kad net pripažinus, jog nuostoliai turėjo būti apskaičiuojami pagal rinkos kainą, buvusią sutarties nutraukimo ar turto atsiėmimo dieną, negalima remtis nei vienu iš suinteresuoto asmens siūlomų turto rinkos vertės nustatymo metodų, nes nei jo pateiktos 2008 m. spalio 3 d. preliminarios turto vertės nustatymo pažymos, nei 2009 m. vasario 27 d. kreditoriaus vidinių turto vertintojų išvada dėl turto vertės negali būti laikomos juridinę galią turinčiomis vertinimo ataskaitomis. Be to, įstatymai nenumato tokių suinteresuoto asmens siūlomų turto vertinimo metodų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. S. prašo netenkinti kreditoriaus skundo. Akcentuoja, kad nuostolių dydis nagrinėjamu atveju turi būti apskaičiuojamas sutarties nutraukimo ar turto grąžinimo dieną, kadangi tuo metu pasibaigė šalių sutartiniai santykiai ir kreditorius ėmė laisvai valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti. Bet kokie kreditoriaus nuostoliai, patirti po šio momento, yra patirti ne dėl atsakovo kaltės ir negali būti laikomi kreditoriaus nuostoliais CK 6.249 straipsnio prasme. Tai yra tik kreditoriaus ekonominiai nuostoliai – išlaidos, kurias jis patyrė savo rizika ir už kurių atsiradimą atsakomybė atsakovui nekyla. Be to, tarp turto nuvertėjimo ir atsakovo sutarties pažeidimo nėra priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Atskirajame skunde taip pat nepagrįstai remiamasi CK 6.574 straipsnio, reglamentuojančio lizingo sutarties nutraukimą ir jo pasekmes, nuostatomis, kadangi tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis – žemės sklypai negali būti lizingo dalyku (CK 6.568 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymi, kad nors kreditoriaus teigimu jo 2009 m. balandžio pasiūlyme nurodyta turto vertė negali būti laikoma turto vertinimu Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme, tai nereiškia, jog šis dokumentas apskritai nėra įrodymu, nes šį vertinimo atliko pats kreditorius (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kreditorius nepagrindė, kodėl jo paties nurodyta turto vertė neatitinka tikrosios rinkos vertės. Bet kuriuo atveju, remtis 2009 m. birželio 25 d. turto vertinimu nėra pagrindo, kadangi jis pernelyg nutolęs nuo sutarties nutraukimo ir turto atsiėmimo dienos. Bankroto byloje teismas turi būti aktyvus, todėl teismas pats, jo nuomone priimtiniausiu būdu, galėjo nustatyti kreditoriaus nuostolių dydį iš byloje esančių įrodymų. Kreditorius nepateikė jokių įrodymų, kad turto vertė, kuria vadovavosi teismas, neatitinka tikrosios turto rinkos vertės.
Atsakovas BUAB „SINE MODUM“ atsiliepimo į atskiruosius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėja neperžengdama atskirųjų skundų ribų, todėl, be kita ko, nevertina nekvestionuojamų ginčo sutarties sąlygų (CPK 320 straipsnis).
Dėl termino kreditoriui pateikti pareiškimą patikslinti finansinį reikalavimą
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos; teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo yra tada, kai pripažįstama, kad jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą ir teismas nepriėmęs nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir kt. v. BUAB ,,Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007; 2008 m. gruodžio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-249/2009). Todėl apelianto A. S. argumentas, kad teismo nutarties likviduoti įmonę priėmimo diena yra naikinamasis terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Negalima sutikti ir su šio apelianto argumentu, kad vykusios derybos dėl ginčo turto pardavimo nelaikytinos svarbia termino praleidimo priežastimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, derėdamasis dėl turto pardavimo kreditorius sąžiningai stengėsi išvengti ar sumažinti dėl ginčo sutarčių nutraukimo patiriamus nuostolius. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta reikalauti, kad kreditorius pateiktų teismui tvirtinti finansinį reikalavimą, nors dėl nepasibaigusių derybų dar nėra aiškus šio reikalavimo dydis, taip pat tai, ar kreditorius apskritai patirs nuostolių, kurių atlyginimo galėtų reikalauti iš bankrutuojančios bendrovės. Teisėjų kolegijos nuomone, derybų laikotarpis – apie 7 mėnesiai – atsižvelgiant į turto pobūdį bei sudėtingą situaciją šio turto rinkoje nelaikytinas nepateisinamai ilgu. Tuo tarpu pareiškimą patikslinti finansinį reikalavimą kreditorius pateikė praėjus mažiau nei mėnesiui po derybų pabaigos, ir praėjus tik 4 dienoms po turto įvertinimo ataskaitos gavimo (b. l. 12-13, 34, 67).
Nepagrįstu laikytinas ir apelianto A. S. argumentas, kad kreditorius specialiai laukė, kol nukris nekilnojamojo turto kainos, tokiu būdu siekdamas padidinti savo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Visų pirma tokių įrodymų pateikta nebuvo. Antra, toks elgesys būtų nenaudingas pačiam kreditoriui, nes finansinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje dar nereiškia, kad jis bus patenkintas, todėl pastarojo interesus labiau atitiktų turto pardavimas.
Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės sudarė pirmosios instancijos teismui pagrįstą pagrindą pripažinti termino praleidimo priežastį svarbia ir priimti kreditoriaus pareiškimą patikslinti finansinį reikalavimą. Dėl šios priežasties skundžiamos nutarties išvada, kad toks terminas dėl anksčiau patvirtinto finansinio reikalavimo gali būti laikomas apskirtai nepraleistu, neturi teisinės reikšmės, ir teisėjų kolegija jos nevertina.
Dėl nuostolių nustatymo momento ir jų dydžio
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai motyvavo, kodėl nuostolių nustatymo momentu pasirinko sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo dienas. Teisėjų kolegija pritaria tiek šiems pirmosios instancijos teismo, tiek ir šiame kontekste suinteresuoto asmens A. S. atsiliepime pateiktiems argumentams. Nors kreditoriaus atskirojo skundo pirmajame punkte pateikta motyvacija a priori negali būti laikoma neteisinga kitose situacijose, tačiau nagrinėjamu atveju teisingumas reikalauja nuostolių dydį vertinti būtent ginčo sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo metu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.249 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuostolių dydį nustatyti remiantis paties kreditoriaus 2009 m. vasario 27 d. atliktu turto vertinimu. Teismas pasinaudojo savo teise nustatyti nuostolių dydį, nes byloje dalyvaujantys asmenys nepageidavo skirti atitinkamos ekspertizės (b. l. 147) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad teismas buvo įspėjęs, jog tokiu atveju turės vadovautis vienu iš trijų byloje esančių turto vertinimų (b. l. 147).
Negalima sutikti su kreditoriaus teigimu, kad jo paties 2009 m. vasario 27 d. atliktas turto vertinimas nėra tinkamas įrodymas vertei nustatyti. Nors toks vertinimas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų turto vertinimo ataskaitai, tačiau tai nereiškia, jog minėtas vertinimas apskritai negali būti laikomas įrodymu (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Nesant įrodymų, galinčių patvirtinti kitokią ginčo turto vertę momentu, mažiausiai nutolusiu nuo sutarties nutraukimo ir turto grąžinimo dienos, teismas pagrįstai vadovavosi 2009 m. vasario 27 d. vertinimu. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai akcentavo tą aplinkybę, kad šį vertinimą atliko pats kreditorius. Kita vertus, negalima remtis ir apelianto A. S. pateiktais turto vertės nustatymo metodais, nes jie iš esmės grindžiami tik matematiniais skaičiavimais, o ne atitinkamos rinkos analize.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nutartį apeliantų argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.