- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-1706-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-00394-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- UAB „Aslūnė“
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Aslūnė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Aslūnė“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 2 551,83 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su delspinigiais už naudojimąsi valstybine žeme 2010 metais ir procesines palūkanas. Paaiškino, kad atsakovui nuo 2005 m. kovo 18 d. yra išnuomota valstybinės žemės sklypo dalis, esanti 2299 kv. m. ploto valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Prašoma priteisti suma yra atsakovo nesumokėtas žemės nuomos mokestis už 2010 metus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 2 551,83 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; priteisė iš atsakovo valstybei 100,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad atsakovo mokėtinas žemės nuomos mokestis yra gaunamas dauginant išnuomoto sklypo dalies indeksuotą vertę, nustatytą 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. N01/2005-305, iš žemės nuomos mokesčio tarifo (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ 5.1. punktas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 9. punktas).
Anot teismo, asmeniui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių nuomojame valstybinės žemės sklype, pardavimas savaime nereiškia, kad tokiu atveju žemės nuomos sutartis automatiškai baigiasi arba kad nuomos sutartis turi būti keičiama, atsižvelgiant į sumažėjusį nuomininkui priklausančių statinių, esančių nuomojamame valstybinės žemės sklype, plotą (kiekį), nes to nenumato nei įstatymai, nei ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis. Nuomos sutartis galėjo būti pakeista tik šalių susitarimu. Aplinkybė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal atsakovo prašymą dėl tam tikrų priežasčių nesutiko pakeisti nuomos sutarties sąlygų arba dėl tam tikrų priežasčių (kad ir priklausančių nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmų ar neveikimo) sutarties keitimo procesas užsitęsė, neleido (neleidžia) atsakovui nevykdyti nuomos sutarties arba reikalauti mažinti nuomos mokestį (atleisti nuo jo), ir tokie Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai nelaikytini valstybinės žemės nuomos sutarties pažeidimu.
Teismas pabrėžė, kad aplinkybę, jog atsakovas faktiškai naudojosi žemės sklypu patvirtina, tai, jog į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo buvo kreiptasi tik 2010 m. birželio 8 d.
Remdamasis Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4, 1.6, 1.8 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu teismas sprendė, jog ieškovas pagrįstai prašo jam priteisti žemės nuomos mokestį, kaip vieną iš savivaldybės biudžetą sudarančių mokesčių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Aslūnė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Dėl atsakovo teisės į nešališką teismą pažeidimo. Apeliantui nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą, kadangi nuo bylos nagrinėjimo nebuvo nušalinta teisėja, kuri nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-577-807/2010, kilusią tarp tų pačių šalių dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo už tą patį sklypą už 2008 – 2009 m. Taigi bylą nagrinėjusi teisėja galėjo turėti iš ankstinį požiūrį į šalių pateiktus įrodymus ir atsikirtimus, todėl yra pagrindas abejoti jos subjektyviu nešališkumu.
2. Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas ieškovas. Pirmosios instancijos teismas netyrė apelianto argumento, kad ieškovui iš 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties jokių teisių neatsirado. Nei sutartyje, nei įstatyme nenumatyta, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į apeliantą, todėl pastarasis neturi pareigos ieškovui mokėti žemės nuomos mokesčio. Reikalavimo teisė ieškovui negali atsirasti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ pagrindu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.6. punkto pakeitimas įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., todėl teismas negalėjo jo taikyti teisiniams santykiams, susiklosčiusiems 2010 m. Pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį ginčo santykių reglamentavimą teisė gauti žemės nuomos mokestį priklausė valstybei, todėl akivaizdu, kad ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
3. Teismas be motyvų neatsižvelgė į tai, kad byloje turėjo būti įrodyta, jog ieškovui suteikta teisė naudotis ir disponuoti už valstybinės žemės nuomą gautinomis pajamomis (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9 punktas). Teismas be motyvų neatsižvelgė ir į atsakovo atsikirtimą dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo taikymo. Pagal šio įstatymo 6 straipsnį savivaldybė galėjo gauti pajamas iš sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties tik tuo atveju, jeigu sutartis būtų sudaryta jos naudai ar kitu įstatymu numatytu būdu. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą ieškovui nėra suteikta teisė reikalauti iš apelianto lėšų už išnuomotus valstybinės žemės sklypus. Teismas taipogi nepagrįstai plečiamai aiškino Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi šis įstatymas neskirtas ir nereguliuoja lėšų, skirtų sudaryti biudžetą, gavimo būdų ir taisyklių. Reikalavimo teisės į apeliantą atsakovas neįgijo ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, nes nuomos sutartis buvo nutraukta apelianto prašymu. Taigi teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo.
4. Dėl 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punkto prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai. Ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punktas, nustatantis, kad žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, prieštarauja CK 6.550 straipsnio 1 dalies 11 punktui, Žemės nuomos mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 11 punktui, nes turėjo būti nurodytas konkrečiu dydžiu.
5. Dėl ieškinio ribų peržengimo nustatant prievolės dydį. Teismas privalėjo kreiptis į administracinį teismą su prašymu nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės neprieštarauja įstatymui. Kadangi ieškovas neprašė teismo nustatyti mokėtino mokesčio dydį (CK 6.160 straipsnis), todėl šioje dalyje buvo peržengtos ieškinio ribos nustatant nuomos mokesčio dydį ir apskaičiavimo tvarką.
6. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neperdavė apeliantui žemės sklypo naudotis, todėl apeliantas turėjo teisę remdamasis CK 6.207 straipsniu sustabdyti sutarties vykdymą. Bet kuriuo atveju, kadangi apeliantas nekilnojamojo turto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėjo, žeme nesinaudojo, priteisti nuompinigių nebuvo pagrindo.
7. Dėl sprendimo priėmimo remiantis nepaskelbtais teisės aktais. Teismas ignoravo faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ nebuvo tinkamai paskelbtas, todėl yra negaliojantis.
8. Dėl ieškovo nesiėmimo protingų priemonių, kad išvengti nuostolių padidėjimo. Apeliantas pagrindė, kad 2009 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių prašydamas sumažinti jo nuomojamo sklypo dalį, nes jo reikmėms tapo nereikalinga 99,64 proc. žemės sklypo. Tačiau nuomos sutartis pakeista nebuvo. Atsakomybė už sutarties nenutraukimą esant šioms aplinkybėms tenka pačiam ieškovui, neįvykdžiusiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo. Tokie Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir ieškovo veiksmai yra pagrindas mažinti galimai buvusios apelianto prievolė dydį iki 15,70 Lt per metus. Kadangi apeliantas sklype neturi nekilnojamojo turto, teismas turėjo konstatuoti, kad žemės sklypo nuomos sutartis pasibaigė 2009 m. spalio 1 d., kai apeliantas perleido jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, buvusį sklype (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas).
9. Dėl sprendimo motyvavimo. Teismo sprendimo detalizavimo apimtis priklauso nuo proceso šalių pateiktos argumentacijos, taigi teismui nagrinėjamu atveju nepakako tik išvardinti taikytinus teisės aktus, bet teismas privalėjo savo sprendimą dėl taikytinos teisės pagrįsti, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:
1. Dėl teisės į nešališką teismą ir naujų įrodymų prijungimo. Apeliantas nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą. Apelianto prašomi prijungi nauji įrodymai – 2010 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimas bei 2011 m. sausio 19 d. apeliacinis skundas, neturėtų būti priimti, nes nebuvo kliūčių juos pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
2. Dėl teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto nuompinigių sumokėjimo. Ieškovo reikalavimo teisė kyla remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, Žemės reformos įstatymas, Žemės įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas.
3. Dėl 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 10 punkto negaliojimo. Apelianto argumentus šioje dalyje paneigia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).
4. Dėl ieškinio ribų peržengimo ir žemės nuomos sutarties nevykdymo. Apeliantui žemė panaudai nebuvo suteikta, todėl netaikytina Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Pareigą mokėti nuomos mokestį sukuria faktas, jog ant valstybei priklausančio žemės sklypo stovi/stovėjo apeliantui priklausantys pastatai. Žemės nuomos teisiniai santykiai atsirado nuo sutarties sudarymo momento arba kai buvo pradėta naudotis žeme, todėl žemės sklypo perdavimas ar neperdavimas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo.
5. Dėl teisės aktų, taikytų nagrinėjant kilusį ginčą, galiojimo ir ieškovo galimybės išvengti nuostolių padidėjimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 buvo paskelbtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl yra galiojantis ir taikytinas. Nuomos sutartis galėjo būti pakeista tik abiejų jos šalių sutarimu. Tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal apelianto prašymą nesutiko pakeisti nuomos sutarties, nesudaro pagrindo atsakovui nevykdyti savo įsipareigojimų. Kadangi atsakovas dėl nuomos sutarties nutraukimo kreipėsi tik 2010 m. birželio 8 d., ieškovas pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokestį už 2010 m.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 straipsnis). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, laikytinas teisėtu bei pagrįstu, t.y. ar pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir taikė materialiosios teisės normas.
Dėl teismo šališkumo.
Apelianto manymu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą, nes bylą išnagrinėjo teisėja, kuri jau buvo nagrinėjusi analogišką bylą tarp tų pačių šalių.
Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).
Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64 - 71 straipsniai). Pagal šio instituto esmę teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagrįstoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (CPK 65 – 66, 71 straipsniai) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2KT-29/2013). Nustatyta, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašė nušalinti bylą nagrinėjusią teisėją, kadangi ji anksčiau nagrinėjo analogišką ginčą tarp tų pačių šalių, tačiau šis prašymas buvo atmestas pirmosios instancijos teismo teisėjai, pavaduojančiai teismo pirmininką, nenustačius objektyvaus ar subjektyvaus bylą nagrinėjančios teisėjos šališkumo (b. l. 72). Taigi apeliantui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo teise. Nors skundžiamą sprendimą priėmusi teisėja nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-577-807/2010, kilusią tarp tų pačių šalių ir dėl faktiškai identiško pagrindo, tačiau jai CPK 71 straipsnyje įtvirtinti draudimai nėra taikomi. Nepaisant to, kad civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 buvo priimtas apeliantui nepalankus procesinis sprendimas, vėliau paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo, tačiau toks faktas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas, tuo labiau, kad apeliantui nebuvo apribota galimybė pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 ir šioje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija. Apelianto nesutikimas su civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 priimtu teismo sprendimu nereiškia, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ar turėjo iš ankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Taigi nėra ir objektyvaus pagrindo išvadai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta apelianto teisė į nešališką teismą. Šios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad buvo netenkintas apelianto prašymas bylos nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegiją.
Dėl civilinės bylos Nr. 2-577-807/2010 reikšmės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-483-275/2012, pripažino, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas minėtoje civilinėje byloje buvo kilęs tarp tų pačių šalių, dėl nuomos mokesčio, paskaičiuoto remiantis 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2005-305 (toliau ir Nuomos sutartimi), įsiskolinimo už 2008 – 2009 metus priteisimo, laikytina, kad nurodyti teismų procesiniai sprendimai sukuria tiesiogines teisines pasekmes (prejudicinių faktų bei teisės praktikos nuoseklumo ir vienodumo prasme) ir šioje byloje, pradėtoje dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo už 2010 metus.
Pirma, civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 buvo pripažinta, kad reikalavimo teisę į apeliantą pagal Nuomos sutartį dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo turi ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, o tai reiškia, jog apeliantas turi pareigą nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį mokėti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei. Teismų procesiniuose sprendimuose detaliai dėl ieškovo reikalavimo teisės ir jos atsiradimo teisinio pagrindo, išsamiai aptartas šio ginčo aspekto teisinis reglamentavimas.
Antra, teismai nustatė, kad aplinkybė, jog Nuomos sutartyje nebuvo nurodyta konkreti mokėtino nuomos mokesčio suma nesąlygoja sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, o yra eilinis netikslus įstatymų vykdymas, kuris neturėjo ir neturi pasekmių apelianto, kaip nuomotojo, pareigų vykdymui.
Trečia, taip pat buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ buvo paskelbtas laikantis įstatymo nustatytos teisės norminių aktų skelbimo tvarkos ir yra galiojantis bei nagrinėjamu atveju taikytinas teisės aktas.
Ketvirta, buvo pripažinta, jog aplinkybė, kad apeliantas pardavė dalį ginčo žemės sklype jam priklausiusių pastatų, yra nereikšminga sprendžiant ieškovo reikalavimų priteisti iš apelianto nuomos mokesčio įsiskolinimą.
Penkta, teismai taipogi pasisakė ir ieškinio ribų peržengimo klausimu, kurį apeliantas pakartotinai kelia ir nagrinėjamoje byloje.
Iš paminėto aišku, jog šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde yra keliami klausimai, į kuriuos jau buvo atsakyta, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-577-807/2010, todėl nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teismas yra saistomas civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 pateikto teisės aiškinimo ir ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Traktuoti apeliaciniame skunde dėstomus argumentus bei nurodomas aplinkybes kitaip nei tai buvo padaryta teismų civilinėje byloje Nr. 2-577-807/2010 nėra jokio pagrindo.
Dėl kitų ieškinio argumentų.
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi nenustatė, jog Nuomos sutartis nebuvo pradėta vykdyti. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog tokia jo pozicija yra prieštaringa ne tik pagal byloje surinktus duomenis, bet ir pagal apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, nes pats apeliantas pripažįsta, jog de facto naudojosi valstybinės žemės sklypu. Taigi apelianto argumentai dėl nuomos sutarties nevykdymo yra nepagrįsti.
Nepagrįsti ir apelianto argumentai esą ieškovui mokėtinas nuomos mokestis turėtų būti sumažintas atsižvelgiant į aplinkybę, jog apeliantas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį ginčo valstybinės žemės sklype, perleido 2009 m. spalio 1 d., nes Nuomos sutartis pakeista nebuvo, o prašymą ją nutraukti apeliantas pateikė tik 2010 m. birželio 8 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė visą ieškovo prašytą nuomos mokesčio įsiskolinimą.
Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Bylą nagrinėjęs teismas atsakė į visus esminius argumentus, apžvelgė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl sprendimas iš esmės atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Taigi apeliacinio skundo ribose apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, bei konkrečias Nuomos sutarties sąlygas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti ne tik civilinio proceso teisės normų, bet ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuomos teisinius santykius, pažeidimo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.