Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių M. S. ir D. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti butus pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti butų pirkimo – pardavimo sutartis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patikslintu ieškiniu ieškovės pareiškė papildomą reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V 5 punktą, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios buvusio Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988-05-18 garantinį raštą Nr. 187. Pagal ieškoves, ginčijama sprendimo dalis prieštaravo anksčiau galiojusio Civilinio kodekso 177 straipsnio 1 daliai, 47 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Ieškovių teigimu, atsakovė, žinodama apie ieškovių teises į butą (duomenys neskelbtini), jį pardavė kitiems asmenims negavusi ieškovių sutikimo ir nepranešusi ieškovėms apie tokį savo sprendimą (I tomas, 167-169 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovė M. S. 1997-11-24 (vėliau sutartis 2001-05-28 sudaryta su UAB „Senamiesčio ūkis“) sudarė su specialios paskirties UAB „Senamiesčio ūkis“ 55,50 kv. m. ploto gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Ieškovė D. J. (buvusi S.) 1998-08-24 (vėliau sutartis 2001-05-31 sudaryta su UAB „Senamiesčio ūkis“) sudarė su specialios paskirties UAB „Senamiesčio ūkis“ 53,59 kv. m. ploto gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini),, nuomos sutartį. Nuomos sutartys buvo sudarytos remiantis Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimu Nr. 1303V (I tomas, 5-12, 187-193 b.l.). Minėtų butų savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba (I tomas, 13 14 b.l.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūno 2009‑05-28 sprendimais Nr. A204-1070-(2.4.2.14-S14) ir Nr. A204-1071-(2.4.2.14-S14) butų adresai buvo pakeisti į (duomenys neskelbtini) (I tomas, 43,44 b.l.).

Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988-05-18 garantiniu raštu Nr. 187 K. S., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), kurio šeimą sudarė sutuoktinė M. S., sūnus S. S., dukra R. S. ir dukra D. S., buvo garantuota, jog kapitalinio remonto metu suteikiamas manevrinio fondo 2 kambarių butas (duomenys neskelbtini),, o po kapitalinio remonto suremontuotame name K. S. šeimai bus suteiktas 3 kambarių 61,80 kv. m. ploto butas (duomenys neskelbtini), (I tomas, 15,16 b.l.). K. S. 1991-10-19 mirė (I tomas, 140 b.l.).

Po K. S. mirties Vilniaus miesto valdyba 1994-04-07 priėmė potvarkį Nr. 652V, kuriuo seniūnijų valstybinės įmonės, pasikeitus pagrindiniams nuomininkams, buvo įpareigotos sudaryti nuomos sutartis su 1-4 prieduose nurodytais asmenimis ir minėto potvarkio 4 – to priedo 2 punkte įrašyta M. S., nurodytas adresas (duomenys neskelbtini). Remiantis minėtu potvarkiu su M. S. 1994‑04-26 buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose sutartis, kuria remiantis M. S. ir jos šeimos nariams buvo išnuomotas 31,67 kv. m. ploto butas (duomenys neskelbtini) (I tomas, 17, 18 b.l., II tomas, 19,20 b.l.).

Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 1996-07-18 raštu Nr. S-925 S. buvo pranešta apie galimybę savo lėšomis remontuoti butą name (duomenys neskelbtini), ir paprašyta pateikti prašymą arba atsisakymą dėl leidimo remontuoti butą savo lėšomis (II tomas, 23 b.l.). Negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų komisijos 1996-09-04 posėdyje buvo pateikta informacija, kad M. S. sutinka atsisakyti garantinio rašto su sąlyga, kad bus pakeistas suteikto manevrinio fondo buto statusas ir, kad papildomai M. S. šeimai bus skirtas butas (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo savavališkai užimtas. Dėl nurodyto buvo pavesta atsakingam asmeniui parengti sprendimo projektą. Vilniaus miesto valdybos 1996-09-06 pasitarime buvo nuspręsta skirti M. S. butus (duomenys neskelbtini), pakeitus buto (duomenys neskelbtini), statusą. Apie tai M. S. buvo praneša Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 1996-09-16 raštu Nr. S-802 ( II tomas, 21, 22, 24 b.l.). M. S. ir jos šeimos narių 1997-06-17 ir 1997-07-15 prašymai, adresuoti Vilniaus miesto merui, patvirtina, kad ieškovės prašė joms suteikti butus (duomenys neskelbtini) (II tomas, 8-10 b.l.). Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus darbuotojos E. R. 1997-07-22 aiškinamajame rašte nurodyta, kad M. S. sutiko atsisakyti garantiniame rašte numatyto buto (duomenys neskelbtini), jei bus pakeistas manevrinio fondo buto (duomenys neskelbtini), statusas ir bus papildomai išnuomotas butas (duomenys neskelbtini), nes butas (duomenys neskelbtini), vis dar buvo savavališkai užimtas. Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V 1 punktu buvo nuspręsta išbraukti iš manevrinio fondo butų sąrašo butus (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 2 punktu nuspręsta M. S. šeimai išnuomoti 2 kambarių 55,5 kv.m. ploto butą (duomenys neskelbtini), o D. S. (dabar J.) šeimai išnuomoti 2 kambarių 53,49 kv.m. ploto butą (duomenys neskelbtini). Sprendimo 4 punktu UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo įpareigota sudaryti su M. S. ir D. S. butų nuomos sutartis, kai bus nutraukta buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Sprendimo ginčijamu 5 punktu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios 1988-05-18 garantinį raštą Nr. 187 (II tomas, 3-5 b.l.).

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės 1995-05-16 pažymoje 2.3 punkte nurodyta Vilniaus miesto merui išspręsti iš esmės M. S. ir kitų asmenų, gyvenančių manevrinio fondo butuose (duomenys neskelbtini),, prašymus leisti privatizuoti jų užimamus butus (I tomas, 39 b.l.). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės 1996-09-20 pažymoje 9.1 punkte nurodyta, kad M. S. pagrįstai atsisakė privatizuoti jai suteiktus butus (duomenys neskelbtini), arba remontuoti savo lėšomis butus adresu (duomenys neskelbtini) (I tomas, 198 b.l.). Ieškovės 2006-03-30 ir 2006-07-12 prašymais prašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butus (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovių prašymai nebuvo patenkinti (I tomas, 179-186 b.l.).

Dėl 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V teisėtumo ir teisės pasinaudoti lengvatine nuomojamų gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarka

Teismas konstatuoja, kad įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė leisti ieškovėms privatizuoti nuomojamus butus (duomenys neskelbtini), pagal kainą, kuri būtų ne didesnė, nei apskaičiuota pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnyje numatyti atvejai, kai savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (toliau – Butų privatizavimo įstatymas) nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Vertinant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, numatančią teisę privatizuoti būstą nuomininkams, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą atsižvelgtina į aplinkybę, kad pagal 1988-05-18 garantiniame rašte Nr. 187 numatytas sąlygas K. S. šeimai vietoje remontuojamo buto (duomenys neskelbtini), buvo suteikti du butai (duomenys neskelbtini), kurie buvo išnuomoti ir yra nuomojami ieškovių.

Į bylą pateiktas Senamiesčio seniūnijos 2006-03-16 raštas, kad seniūnijoje 1991-12-04 buvo užregistruotas M.R. S. prašymas dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo (I tomas, 139 b.l.). Tačiau nepateikta įrodymų, kad ieškovės galiojant Butų privatizavimui butų aiškiai išreiškusios valią privatizuoti nuomojamus butus (duomenys neskelbtini). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, turėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai, o nesant minėto susitarimo, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Tai buvo privaloma gyvenamosios patalpos privatizavimo sąlyga ir tokią privatizavimo tvarką numatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 ir 18 punktai. Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymas sudarė galimybę vienai šeimai privatizuoti vieną nuomojamą gyvenamąją patalpą. Kadangi K. S. šeimai (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas vienas butas, todėl ieškovių siekis lengvatine tvarka privatizuoti du butus iš esmės prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto. Dėl nurodyto teismas neturi pagrindo pripažinti ieškovėms teisę privatizuoti nuomojamus butus už kainą, apskaičiuotą pagal negaliojančio Butų privatizavimo nuostatas bei įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovėmis butų pirkimo - pardavimo sutartis.

Dėl Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V 5 punkto, kuriuo buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios 1988-05-18 garantinį raštą Nr. 187, pasisakytina, kad ieškovėms turėjo būti žinomas šis sprendimas ne tik po jo priėmimo, bet ir 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V projekto rengimo metu. Aplinkybių visuma leidžia teigti, kad M. S., iki 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V priėmimo atsisakė teisių į 1988-05-18 garantiniame rašte Nr. 187 numatytą butą (duomenys neskelbtini), su sąlyga, jog jos šeimai bus suteikti du butai name (duomenys neskelbtini). Šią sąlygą atsakovė įvykdė ieškovėms žinant ne tik apie rezultatą, bet ir visas vykdytas procedūras iki sprendimų priėmimo. Dėl nurodyto nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V 5 punktas prieštaravo tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 177 straipsnio 1 daliai, 47 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pažymėtina, kad ieškovės nenurodė, kokioms teisės normoms prieštaravo Vilniaus miesto valdybos 1997-07-31 sprendimo Nr. 1303V 5 punktas ir kuo pasireiškė jo prieštaravimas visuomenės interesams, jei sprendimas iš esmės buvo priimtas esant ieškovių sutikimui. Todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1997‑07‑31 sprendimo Nr. 1303V 5 punktą.

Dėl ieškinio senaties

Ieškovės teigė, jog jų reikalavimams netaikytina ieškinio senatis, nes reikalavimai yra susiję su

asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, ką numatė anksčiau galiojusio Civilinio kodekso 93 straipsnio 1 punktas (dabar galiojančio Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punktas). Pagal Civilinio kodekso 1.115 straipsnio 1 dalį asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Remiantis teismine praktika tokio pobūdžio reikalavimams ieškinio senatis yra taikoma (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1557-232/2017).

Ieškinio senaties termino pradžia yra siejama su objektyviuoju momentu, t.y. teisės pažeidimu ir subjektyviuoju momentu – sužinojimu apie teisės pažeidimą arba realiu galėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Butų privatizavimo galiojimo metu galiojo 1964 m. civilinis kodeksas, kurio 86 straipsnis numatė, jog ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš esmės taip pat ieškinio senaties pradžią reglamentuoja galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalis.

Teismas pažymi, kad ieškovių 1997-11-24 ir 1998-08-24 sudarytose butų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyse nurodytas jų sudarymo pagrindas - Vilniaus miesto valdybos 1997‑07‑31 sprendimas Nr. 1303V, apie kurį jos galėjo sužinoti jau nuomos sutarčių sudarymo metu ir turėjo galimybę jį ginčyti. Pažymėtina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas buvo visuotinai žinomas procesas, todėl jei laikyti, kad ieškovės apie galimybę privatizuoti nuomojamas patalpas sužinojo vėliausiai iki 2000-12-31, kol galiojo Butų privatizavimo įstatymas, ieškovės, kurios į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017-12-14, reikšmingai praleido galiojančio Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Teismo nuomone, ieškinio senaties terminas neturi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovės iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gavo neigiamą atsakymą (Vilniaus miesto mero 2006-09-22 raštas), nes ieškovėms butai (duomenys neskelbtini), buvo išnuomoti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jos turėjo visas galimybes siekti pasinaudoti tame įstatyme numatytomis teisėmis privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindas ieškinį atmesti ir dėl ieškinio senaties praleidimo esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

Ieškinio netenkinant, iš ieškovių lygiomis dalimis valstybės naudai priteistinos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (Civilinio proceso kodekso 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovių M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 7,74 Eur (po 3,87 Eur iš kiekvienos ieškovės) valstybės naudai išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.