Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį ir nuteista 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. L. (toliau – R. L.) disponavo ir panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, tačiau ne vėliau kaip 2008 m. spalio 10 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens gavo žinomai netikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduotą Jungtinėje Karalystėje, kuriame įrašyti jos anketiniai duomenys, kurį panaudojo pateikdama pareigūnams, tuo patvirtindama, jog turi teisę vairuoti nurodytos kategorijos transporto priemones, ir VĮ „R.“ (duomenys neskelbtini), tikslu gauti tikrą vairuotojo pažymėjimą bei šį laikė iki 2018 m. spalio 2 d., kol VĮ „R.“ (duomenys neskelbtini) šį suklastotą pažymėjimą paėmė, tuo ji laikė ir panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą. Tokiais veiksmais R. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantai, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl R. L. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. L. atžvilgiu, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius, o ne vien tik kaltinimui palankius įrodymus, nesuteikdamas kuriam nors įrodymų šaltiniui prioritetinės reikšmės.

6. Tai, kad R. L. VĮ „R.“ pateiktas vairuotojo pažymėjimas, įgytas Jungtinėje Karalystėje, yra netikras, ginčo nėra. Tai patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-1106 nustatytos aplinkybės. Remiantis specialisto išvados duomenimis, 2008 m. spalio 10 d. R. L. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas nuo tikrų vairuotojų pažymėjimų blankų pavyzdžių skiriasi tiek pagal bendruosius, tiek pagal individualiuosius požymius, t. y. skiriasi UV apsauga, kinematiniai vaizdai bei spaudos būdas (b. l. 20-21). Nors apeliantė teigia nežinojusi, kad jos turėtas ir VĮ „R.“ pateiktas vairuotojo pažymėjimas yra netikras, tačiau ši nuteistosios versija atmestina kaip nepagrįsta. Ją paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma, tame tarpe ir pačios R. L. parodymuose esantys prieštaravimai, kuriuos iš esmės aptarė ir pirmosios instancijos teismas.

7. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 metais R. L. siekė įgyti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje. 2008 m. balandžio 22 d. ji gavo vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą (b. l. 29), 2008 m. birželio 17 d. – sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą (b. l. 30), bei liudijimą, patvirtinantį, kad nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. gegužės 15 d. ji mokėsi ir baigė B kategorijos vairavimo pažymėjimui gauti mokymo kursą UAB „S. G.“ (b. l. 31), t. y. atliko visus veiksmus, būtinus teisės vairuoti B kategorijos transporto priemonės įgijimui ir vairuotojo pažymėjimo gavimui. Tačiau, sprendžiant iš R. L. parodymų visumos, Lietuvoje vairuotojo pažymėjimo ji neįgijo, nes nespėjusi išlaikyti vairavimo egzamino ji išvyko į Jungtinę Karalystę. Atvykusi į Jungtinę Karalystę, pasak R. L., ji tęsė vairavimo mokslus, tačiau nei kurioje įmonėje, nei kurioje vietoje ji mokėsi ar kokiu automobiliu laikė vairavimo egzaminą, nurodyti negalėjo, nepateikdama ir jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų. Svarbu tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. L. tvirtino, jog vairuoti mokėsi ir vairavimo egzaminus ji laikė toje pačioje įmonėje, už tai sumokėdama 700 svarų sterlingų. Tačiau, patikrinus viešai prieinamą informaciją Jungtinės Karalystės vyriausybės internetiniame puslapyje matyti, kad tokia situacija nėra praktiškai įmanoma. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Jungtinėje Karalystėje, vairavimo mokymasis vyksta privačiose įmonėse (mokyklose). Tuo tarpu vairavimo egzaminas laikomas ir vairuotojų pažymėjimas jį išlaikius išduodamas valstybinėje Jungtinės Karalystės institucijoje (https://www.gov.uk/browse/driving/learning-to-drive).

8. Abejojant nuteistosios įvykių versija įvertintina ir tai, kad, R. L. teigimu, laikant vairavimo egzaminus Jungtinėje Karalystėje jai reikėjo tik sveikatos pažymėjimo ir nuotraukų. Sveikatos pažymėjimas, jos teigimu, tiko tas, kurį ji buvo įgijusi Lietuvoje, tik reikėjo jį išversti į anglų kalbą. Tačiau, jokių vertimų teismui ji vėlgi nepateikė. Nors apeliantė teigia, jog viskas vyko seniai, todėl ji neturi išsaugojusi jokių dokumentų, tačiau ši nuteistosios versija kelia pagrįstų abejonių, kadangi Lietuvoje dar 2008 metais įgytus dokumentus, patvirtinančius būtinų teisei vairuoti įgyti veiksmų atlikimą, ji turėjo ir juos pateikė bylos nagrinėjimo metu. Šių duomenų kontekste svarbu ir tai, kad pradėdama vairavimo kursus, už kuriuos, sprendžiant iš nuteistosios parodymų visumos, ji sumokėjo net 700 svarų sterlingų, ji jokių sutarčių nepasirašinėjo. Jokio dokumento, patvirtinančio, jog ji sėkmingai baigė vairavimo mokyklą ir gali laikyti vairavimo egzaminą, ji teigia taip pat negavusi. Už kursus mokėjo grynais pinigais ir joks mokėjimo kvitas, patvirtinantis grynų pinigų perdavimą įmonei, jai vėlgi nebuvo išduotas. Ši nuteistosios versija, atsižvelgiant į Lietuvoje patvirtintą teisės vairuoti įgijimo tvarką, kuri R. L. buvo neabejotinai žinoma, yra neįtikima, todėl atmestina. Žinodama veiksmus, būtinus atlikti siekiant gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, gavusi visus tam reikiamus dokumentus Lietuvoje, nuteistoji, siekdama apsaugoti savo interesus Jungtinėje Karalystėje turėjo ir galėjo pasidomėti vairavimo kursų ypatumais Jungtinėje Karalystėje. Neįtikima, jog asmuo, pradėdamas mokytis vairavimo ir už vairavimo kursus sumokėdamas nemenką pinigų sumą – 700 svarų sterlingų, iš įmonės negautų ir nereikalautų nei sutarties, nei pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų. Nors tokį apeliantės aplaidų elgesį galėjo lemti Jungtinės Karalystės įstatymų bei valstybinės kalbos nežinojimas, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad asmuo, mokėdamas pinigus už tam tikrą paslaugą, net ir užsienio valstybėje privalo būti pakankamai apdairus ir rūpestingas, o to nepadaręs, prisiimti galimą savo aplaidžių veiksmų riziką. Be to, sprendžiant iš R. L. parodymų visumos, visus veiksmus, būtinus atlikti vairuotojo pažymėjimo gavimui, ji įgyvendino kartu su vertėja, todėl neabejotina, jog kylant tam tikriems klausimams ar neaiškumams nuteistoji galėjo kreiptis į vertėją dėl išaiškinimo, tačiau to nepadarė.

9. Tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą vien tik dėl to, kad, bylos duomenimis, Jungtinėje Karalystėje R. L. yra gavusi tikrą vairuotojo pažymėjimą, pagrindo taip pat nėra. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistoji nurodė niekada jokio kito vairuotojo pažymėjimo, nei tas, kurį ji pateikė VĮ „R.“, ji neturėjusi. Tuo tarpu tikrojo R. L. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo numeris skyrėsi nuo to, kuris buvo pateiktas VĮ „R.“. Be to, byloje esantis R. L. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas nuo tikrųjų Jungtinėje Karalystėje išduodamų dokumentų skiriasi pagal UV apsaugą, kinematinius vaizdus bei spaudos būdą. Įvertintina ir tai, kad pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktus duomenis, R. L. Jungtinėje Karalystėje išduotas tikrasis vairuotojo pažymėjimas šiuo metu nėra aktyvus, jo statusas „pažymėjimo neturi“. Esant tokiam įrašui, neturint jokių duomenų apie R. L. baustumus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus Jungtinėje Karalystėje, neįmanoma paneigti versijos, jog tikrasis R. L. išduotas vairuotojo pažymėjimas iš jos galėjo būti atimtas už tam tikrų pažeidimų įvykdymą.

10. Kaip neturintys jokios reikšmės R. L. veiksmų kvalifikavimui vertinti ir nuteistosios teiginiai, jog ji ne kartą savo turimą vairuotojo pažymėjimą yra pateikusi tiek Jungtinės Karalystės, tiek ir Lietuvos Respublikos policijos pareigūnams, tačiau jokių įtarimų dėl jo netikrumo jos turimas vairuotojo pažymėjimas policijos pareigūnams nesukėlė. Akivaizdu, kad atskirti tikrą dokumentą nuo netikro, atsižvelgiant į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus R. L. valdyto vairuotojo pažymėjimo skirtumus nuo tikrojo, plika akimi nėra galimybės. Tokia išvada gali būti padaryta tik tinkamai įvertinus dokumento skiriamuosius požymius kvalifikuoto specialisto, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

11. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutikti su R. L. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir jų pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis priimtas įvertinus visus baudžiamojoje byloje esančius reikšmingus duomenis, neignoruojant ir pačios R. L. parodymų visumos. Nors ir sutiktina su R. L. apeliacinio skundo teiginiais, jog savo kaltės ikiteisminio tyrimo metu ji iš esmės nepripažino, nurodžiusi, jog ji nežinojo, kad jos turimas vairuotojo pažymėjimas yra netikras, tačiau šis faktas aukščiau išdėstytų jos kaltę pagrindžiančių duomenų iš esmės nepaneigia ir nesudaro pakankamo pagrindo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Juo labiau, jog, remiantis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jeigu už jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą būtų numatyta bauda, ji būtų ją sumokėjusi, kas iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nuteistosios kaltės neigimą sąlygojo jai netinkančios bausmės galimas skyrimas.

12. Ir vis tik, įvertinus R. L. skirtą bausmės rūšį, atsižvelgiant į tai, jog ji dirba ir arešto atlikimas gali neigiamai įtakoti jos darbo santykius, pagrįstai manytina, jog nuteistajai skirto arešto vykdymas analizuojamu atveju gali būti atidėtas. Kaip nustatyta BK 75 straipsnio 1 dalyje, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.). Bylos duomenimis, praeityje R. L. teista nebuvo, administracine tvarka bausta vos vieną kartą, galiojančių nuobaudų neturi. Šiuo metu apeliantė dirba Lietuvos Respublikoje ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, įvertinus R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, pagrįstai manytina, kad bausmės tikslai analizuojamu atveju gali būti pasiekti R. L. realiai neatliekant jai skirtos arešto bausmės, jos vykdymą atidedant minimaliam trijų mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir neišeiti iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), jei tai nėra susiję su darbu. Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių R. L. darbo grafiką, nuteistoji įpareigotina jos probaciją vykdančiai institucijai pateikti savo darbo grafiką.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistosios R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidėti nuteistajai R. L. skirtos arešto bausmės vykdymą 3 (trims) mėnesiams.

Įpareigoti nuteistąją R. L. arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir neišeiti iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), jei tai nėra susiję su darbu.

Įpareigoti nuteistąją R. L. jos probaciją vykdančiai institucijai pateikti jos darbo grafiką patvirtinančius dokumentus.

Likusią Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.