- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-20
- Bylos Nr.
- eI2-8117-776/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00313-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Giedrė Kairienė, Eglė Mauricė
- Pareiškėjas
- M. U. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. U. J. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 25S12474 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760340915; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Atsakovas priimdamas Skundžiamą sprendimą netinkamai taikė įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ir UTPĮ) teisės normas, nėra suprantama, kuo remiantis yra taikomas UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. Atsakovas skundžiamame Sprendime nurodo, kad Pareiškėjo darbdavys nesudarė su Pareiškėju darbo sutarties, todėl Atsakovas vertina, kad Pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys. Pareiškėjui nėra suprantama kodėl Pareiškėjo darbdavys iki šiol nesuteikia Pareiškėjui darbo vietos ir nieko jam nepaaiškina. Pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje negalėjo žinoti, kad Lietuvoje įsteigta įmonė nesudarys su juo darbo sutarties. Pažymėtina, kad Atsakovas prieš išduodamas asmeniui leidimą laikinai gyventi turi patikrinti ar įmonė, kuri siekia įdarbinti užsienietį yra realiai veiklą vykdanti ir galės įdarbinti užsienietį bei mokėti jam atlyginimą. Įmonės, kurios neatitinka reikalavimų negali priimti užsieniečių bei asmenims negali būti išduoti leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys. Pareiškėjas neturi galimybės patikrinti kokios įmonės yra patikimos, o kurios ne. Vien darbo sutarties su darbdaviu nesudarymas šiuo metu, po to, kai jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi nereiškia, kad pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys. Pareiškėjas negali prisiimti atsakomybės už darbdavį, jeigu jis su juo būtų sudaręs darbo sutartį Pareiškėjas iškart sutiktų dirbti.
Pareiškėjas mano, kad Atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą nurodant ir UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. tikslu, kad ateityje Pareiškėjui galėtų nustatyti draudimą atvykti į ES remiantis tuo, kad neva Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas pažymi, jog remiantis UTPĮ 50 str. 2¹ d. Atsakovas turėjo pareigą nustatęs, kad Pareiškėjo darbdavys atsisako jam suteikti darbo vietą, suteikti jam pakankamai laiko kreiptis dėl prašymo pakeisti darbdavį. Tarpininkavimo raštą ir prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Pareiškėjui suteikimo pateikė Pareiškėjo darbdavys, todėl Atsakovas nustatęs, kad Pareiškėjo darbdavys neketina įdarbinti užsieniečio, turėjo pareigą informuoti Pareiškėją apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį šio UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje ar 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovui neįvykdžius šio pareigos, Atsakovo Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis prieštarauja teisės aktams, šiuo metu susidaro situacija, kad dėl Pareiškėjo darbdavio neteisėtų veiksmų atsakomybė yra perkeliama Pareiškėjui ir jis turi išvykti iš šalies, negali pakeisti darbdavio ir gauti kitą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. reikalavimų, nes nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB „A“ (toliau - ir Bendrovė). Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas pažymi, kad UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nustatė, jog Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo. Atsižvelgdama į tai, atsakovė taip pat konstatavo kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasi UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p.; 35 str. 1 d. 2 p.
Atsakovas teigia, kad neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie priimamą ginčijamą Sprendimą, nes remiantis UTPĮ 50 str. 2¹ d. Migracijos departamentas privalo informuoti užsienietį apie jam panaikinamą leidimą gyventi tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad yra šio Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ko šiuo atveju nustatyta nebuvo.
Atsakovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 25S12474, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760340915, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Bangladešo pilietis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 14 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas) 129² punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte <...> nurodytais pagrindais <...> ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...> Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „A“ tarpininkavimo raštu buvo įsipareigojusi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, todėl šio rašto pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760340915. Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB „A“ nedirba ir negauna jokių draudžiamų pajamų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas su UAB „A“ nesudarė darbo sutarties, tai buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760340915. Pareiškėjas skunde neneigia, kad Bendrovė darbo sutarties su juo nesudarė, tačiau pareiškėjas dėl to kaltina darbdavį, kuris anot jo, jokių neįdarbinimo priežasčių jam nepateikė, o pats pareiškėjas negali prisiimti atsakomybės už darbdavį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie pareiškėjo nurodyti argumentai, be papildomų įrodymų, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Svarbus faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir sudaro savarankišką pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nagrinėjamo ginčo atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sprendime yra nurodyta, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti Bendrovėje, į Bendrovę neįsidarbino, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino išduotą leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „A“, kad Bendrovė buvo išdavusi Tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti 1 240 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis buvo nesudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti UAB „A“. Pareiškėjui su UAB „A“, išdavusia tarpininkavimo raštą, nesudarius darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, tačiau, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas Atsakovo Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas vertina, jog nors ir panaikinus Migracijos Departamento sprendimo dalį, sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai (leidimas laikinai gyventi lieka panaikintas), todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. U. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 25S12474 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760340915 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.
Likusiose dalyse Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 25S12474 palikti nepakeistą.
Pareiškėjo M. U. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.