Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės, kolegijos teisėjų Ritos Kisielienės, Almos Urbanavičienės

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį A. D. ir N. R. dėl nuostolių atlyginimo

ieškovas prašė priteisti iš atsakovų A. D., N. R. solidariai 1179,72 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2010-05-25 Vilniuje, Nemenčinės plente įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė transporto priemonė VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini), vairuojama V. L. ir Rover 220 v.n. (duomenys neskelbtini), vairuojama A. K.. Kaltu dėl autoįvykio pripažintas V. L.. Automobilio VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Filiale 2010-03-25 draudimo sutartimi Nr. SGB 0389327. Ieškovas atlygino 2359,43 Lt nuostolius, susijusius su automobilio Rover 220 v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimu. Sutartį atsakovė sudarė per atstovą. Sutarties 1.5 p. nustatyta, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų, jaunesnių nei 30 m. amžiaus ir su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu. Eismo įvykio metu transporto priemonė valdoma V. L., kuris įvykio metu buvo 20 metų amžiaus ir neturėjo 7 metų vairavimo stažo. Pagal sutarties 2.2.3 punktą atsakovė prieš leisdama transporto priemonę valdyti jaunesniam ir neturinčiam 7 metų vairavimo stažo asmeniui, turėjo raštu pranešti draudikui ir sumokėti papildomai apskaičiuotą draudimo įmoką, tačiau to nepadarė. Pareiškus N. R. pretenziją, ji nurodė, kad automobilį perleido A. D. ir pateikė tai patvirtinančią sutartį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad A. D. parašas šioje sutartyje suklastotas. N. R. turėjo pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą, tiek A. D. – apie automobilio savininko pasikeitimą, ieškovas turi teisę reikalauti 50 procentų nukentėjusiajam išmokėtos sumos atlyginimo.

Atsakovė N. R. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2009 m rudenį automobilį VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) jos sūnus K. R. pardavė A. D.. Nuo to laiko ji automobilio nematė, draudimo sutarčių nesudarinėjo ir niekam nesuteikė įgaliojimų jos vardu sudaryti draudimo sutartis. V. I., sudariusio Sutartį su ieškovu nepažįsta. A. D. vengė įforminti šio automobilio pardavimą, kam jis automobilį perleido toliau, nežinoma.

Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis automobilio VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) nepirko, nei N. R., nei jos sūnaus nepažįsta ir nėra matęs, iš kur jie žino jo duomenis jam nežinoma.

Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atsakovams atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovai privalo atsakyti pagal draudimo sutartį. Remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Teismo vertinimu, transporto priemonės valdytojas (savininkas) yra tik vienas iš automobilio registro duomenų, ir asmens nurodymas transporto priemonė savininku transporto priemonės registre pats savaime nereiškia, kad nurodytas asmuo yra transporto priemonės savininkas CK prasme. Teismas laikė nustatytu, kad atsakovė N. R. įrodė, kad autoįvykio metu ji nebuvo automobilio VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) savininkė, todėl neatsako pagal Sutartį. Bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2010-05-25 autoįvykio metu automobilio VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) savininkas buvo atsakovas A. D., o teismo sprendimas negali priimtas spėlionių ir prielaidų pagrindu (CPK 263 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantas AAS „Gjensidge Baltic“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai nusprendė, kad pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį neatsako nei N. R., nei A. D.. Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką (2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010) kai asmuo, kurio vardu yra registruotas automobilis įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio transporto priemonės savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai ar jis įregistravęs automobilį ar ne, transporto priemonių registre. Apelianto nuomone, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad N. R. automobilį pardavė. Kadangi atsakovų parodymai prieštaringi, o N. R. liudytojai su ja susiję giminystės ryšiais, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai vertintini kritiškai. K. R. ir A. A. 2009-11-24 susitarimas įrodo tik tai, kad jis naudojosi transporto priemone, tačiau neįrodo aplinkybės, kad transporto priemonė buvo parduota. Taigi, N. R. neįrodė, kad ji pardavė transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat nurodė, kad remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas transporto priemonės savininkas. V. I. pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame buvo nurodyta, kad transporto priemonės savininkė yra N. R., todėl V. I. yra laikomas tinkamu atstovu pagal įstatymą.

Atsakovė N. R. teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, jog teismas pagrįstai nustatė, kad automobilį ji pardavė A. D., ką patvirtino liudytojų parodymai. Nurodė, kad ji neįgaliojo jokio asmens 2010-03-25 pasirašyti Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir pati jos nepasirašė, nes pusė metų nedisponavo transporto priemone. Tariamo savo atstovo ji nepažįsta, jo neįgaliojo sudaryti sutartį (CK 2.132 str. 2 d., 2.133 str. 6 d.). Mano, kad ji visomis leistinomis priemonėmis įrodė, kad nėra transporto priemonės savininkė.

Atsakovas A. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacijos dalyką sudaro apelianto skundo argumentai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo nustatant, kad pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį neatsako nei N. R., nei A. D.. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-05-25 Vilniuje, Nemenčinės plente įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė transporto priemonė VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini), vairuojama V. L., ir Rover 220 v.n. (duomenys neskelbtini), vairuojama A. K.. Eismo įvykio deklaracijoje V. L. pripažino savo kaltę dėl autoįvykio ( b.l.12). Šio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis Rover 220 v.n. (duomenys neskelbtini) 9 b.l.13-15). Automobilio VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Filiale 2010-03-25 draudimo sutartimi Nr. SGB 0389327 (b.l.7-9). Sutarties 6.1 p. draudėju nurodyta N. R.. Sutarties 7.1 p. draudimo sutartį sudariusiu asmeniu nurodytas V. I.. Sutarties 1.5 punkte numatyta, kad transporto priemonė nebus naudojama asmenų, jaunesnių nei 30 m. amžiaus ir su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu. V. L. amžius įvykio metu buvo 20 metų, dėl ko jis net negalėjo turėti 7 metų vairavimo stažo. Sutarties 1.6 punktu draudėjas įsipareigojo, kad transporto priemonė bus naudojama Sutarties 1.5 p. aptartomis sąlygomis, o pasikeitus bent vienai sąlygai, įsipareigojo raštiškai pranešti draudikui apie pasikeitimą. Draudėjas apie tokių sąlygų pasikeitimą draudikui nepranešė. Taigi, draudėjui pažeidus Sutarties sąlygas, draudikui atsirado teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. pagrindu. Pagal VĮ „Regitra“ informaciją, eismo įvykio metu transporto priemonės savininkė buvo N. R..

Remiantis LR galiojančiais teisės aktais, nėra nustatyta automobilio transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties privaloma teisinė registracija (CK 4.47 str. 1 d., CK 1.75 str., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str., 2 str. 32 d., 25 str., 27 str.), šios aplinkybės apeliantas neginčija, tačiau nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai neįrodė savo teiginio, jog jie nebuvo automobilio, dėl kurio sukeltos žalos atlyginimo regreso tvarka ieškovas kreipėsi į atsakovus, savininkai žalą sukėlusio įvykio metu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B.; bylos Nr. 3K-3-20/2008). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Pažymėtina, kad registro duomenys leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TVVCAPDĮ 23 str. 1 d. prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo kitam asmeniui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, t. y. šalių paaiškinimus ir jų pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir taikė teisės normas. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad atsakovė N. R. pardavė automobilį A. D. laikė įrodytą remiantis atsakovės paaiškinimais, liudytojų K. R., L. R. parodymais, K. R. ir A. A. susitarimu, foto nuotraukomis. Su šia pirmosios instancijos išvada teisėjų kolegija sutinka. Pažymėtina tai, kad sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenurodyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad, tais atvejais, kai CK ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, atsakovas visomis leistinomis priemonėmis gali įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti viešo registro duomenis, o ieškovas gali ginčyti atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo. Tą aplinkybę, kad automobilis 2009 m. rudenį atsakovės buvo parduotas bei perduoti automobilio dokumentai ir rakteliai patvirtino K. R. (b.l.86), L. R., foto nuotraukos, 2009 10 24 susitarimas tarp A. A. ir K. R.. Šis rašytinis susitarimas nuosekliai patvirtina atsakovės žodinius paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Atmestini apelianto argumentai, kad teismas liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie yra artimi giminaičiai. Pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais nėra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus vertino kaip patikimus ginčo situacijos faktinius duomenis. Aplinkybių, kad atsakovė yra automobilio savininkė nepatvirtina ir įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2010-03-25 d. Sutartis, nes nėra pateikta įrodymų, kad sutartį pasirašęs asmuo V. I. buvo įgaliotas atsakovės vardu sudaryti tokią sutartį (CPK 178 str.). Kolegija šiuo atveju nevertina ieškovo 2013-06-25 pateikto rašytinio įrodymo Dėl informacijos pateikimo, nes toks rašytinis įrodymas buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, jų įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą, kad atsakovai neturi atsakyti pagal ieškovo reikalavimą, motyvuojamojoje dalyje pateikė argumentuotą įrodymų įvertinimą. Dėl to apelianto argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, teismo sprendimo nemotyvuotumo atmetami.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, tenkintinas atsakovės prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteisimo 500 Lt (CPK 93 str. 1 d., 3 d.), kadangi toks išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atsakovei N. R. 500 Lt patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme.