Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-78/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-01-02
Bylos Nr.: 2A-78/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Alvydas Poškus, Algirdas Gailiūnas
Ieškovas: R. S.
Atsakovas: K. M.
Trečiasis asmuo: Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-78/2013Proceso Nr.2-06-3-02983-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1.;71. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-829-524/2011 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui K. M. dėl nuosavybės teisių į turto dalį pripažinimo, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M., Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nuosavybės teisę į ¾ dalis nuo 382/1225 dalių 0,1225 ha žemės sklypo, buto, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini); atidalyti ieškovei nuosavybės teise priklausančią turto dalį: ¾ dalis nuo 382/1225 dalių 0,1225 ha žemės sklypo, buto, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisti atsakovui priklausančią turto dalį: ¼ dalį nuo 382/1225 dalių 0,1225 ha žemės sklypo, buto, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisti iš ieškovės 43 750 Lt kompensaciją. Ieškovė nurodė, kad su D. M., kuris mirė 2009 m. gruodžio 10 d., dvylika metų buvo bendro gyvenimo partneriai, gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį. Kartu gyvendami iš esmės pagerino D. M. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, t. y. pastatė visiškai naują ūkinį pastatą, padarė kūrybinių dirbtuvių kapitalinę rekonstrukciją, bendrai įsigijo žemės sklypą ir įvairius kilnojamuosius namų apyvokos daiktus bei priemones, įrankius kūrybinei veiklai. Visas nekilnojamasis turtas buvo įgyjamas D. M. vardu, tačiau šis turtas yra bendras su ieškove. Ieškovės nuomone, dalijant turtą nekilnojamojo turto dalys turi būti nustatomos atsižvelgiant į ieškovės ir D. M. įnašus ir dalyvavimą lėšomis. Nurodo, kad ji mokėdavo mokesčius, draudimo įmokas, pervedė išlaikymą atsakovui iš savo asmeninių lėšų, nes D. M. pastovių pajamų neturėjo. Dėl šių aplinkybių ieškovės asmeninis įnašas yra didesnis, todėl jai priklauso ¾ dalys nurodyto nekilnojamojo turto. Ieškovei ir atsakovui nepavyko taikiai susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos, todėl prašo atidalyti nekilnojamąjį turtą išmokant atsakovui kompensaciją už ieškovei tenkančią turto dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto, atidalijo K. M. ½ dalį iš bendrosios dalinės R. S. ir K. M. nuosavybės į butą, ūkinį pastatą ir 382/1225 dalis 0,1225 ha žemės, esančius (duomenys neskelbtini), ir priteisė atsakovui iš ieškovės 87 500 Lt kompensaciją už jai tenkančią ½ šio turto dalį. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė ieškovei iš atsakovo 3 474,75 Lt žyminio mokesčio, 224,70 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, o iš ieškovės atsakovui 500 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog ginčo turtą ji ir D. M. įsigijo bendrosios nuosavybės teisės forma CK 4.47 straipsnio 1, 4 ir 12 punktuose nustatytais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, t. y. 1998 m. birželio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijus žemės sklypą, rekonstravus D. M. privatizuotas kūrybines dirbtuves į butą ir ūkinį pastatą. Teismas nustatė, kad ieškovė ir D. M. nuo 1997 m. pradėjo gyventi kartu D. M. kūrybinėse dirbtuvėse. 1999 metais ruoštas darbo projektas, kūrybinių dirbtuvių perplanavimo į gyvenamąsias patalpas ir ūkinį pastatą dokumentai, aplinkos sutvarkymo projektas pagrindžia ieškovės teiginius, kad jai pradėjus gyventi su D. M. jie pradėjo kūrybinių dirbtuvių pertvarkymo procesą. Šių patalpų įregistravimo pažymėjimas paneigia atsakovo paaiškinimą apie kūrybinių dirbtuvių remontą ir įrodo ginčo statinio rekonstrukcijos atlikimo faktą. Tai, kad D. M. iki bendro gyvenimo su ieškove gyveno minimaliai įrengtose patalpose, įrodo nuotraukos, liudytojų parodymai. Liudytojų V. P., M. K., L. S., G. G. parodymai patvirtina, kad ieškovė dirbo ginčo pastato rekonstrukcijos darbus kartu su D. M. ir jo tėvu, kad ieškovė kartu su D. M. dirbo ir jo atliekamą kūrybinį darbą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad bendromis savo ir ieškovės lėšomis D. M. rekonstravo įsigytas kūrybines dirbtuves ir sutvarkė aplinką, investuodamas į žemės sklypą. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad rekonstrukciją ieškovė ir D. M. vykdė ūkio būdu, t. y. naudojo savo darbo jėgą. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė pirko viryklę, indaplovę, jai buvo siunčiamas pranešimas dėl mokesčio už vandenį ir kanalizaciją, jos parašas sąskaitose įrodo, jog ji D. M. vardu mokėjo komunalinius mokesčius, už D. M. telefoną, mokestį už žemę, įmokas UAB ,,Šiaulių banko lizingas“, turto draudimo įmokas, D. M. draudimo įmokas, užsakė ir apmokėjo interneto įvedimo paslaugą, mokėjo mokesčius už jų šunį, bendrų turtinių santykių buvimą įrodo jų vaikų iš kitų santuokų išlaikymo aplinkybės. Šiais įrodymais teismas paneigė atsakovo paaiškinimas, jog ieškovė ir D. M. finansinių klausimų bendrai nesprendė. Tai, kad ieškovė savo lėšomis prisidėjo pertvarkant kūrybines dirbtuves, pastatant naują ūkinį pastatą, sutvarkant žemės sklypą, įrodo faktas, kad šio turto rekonstrukcijos ir žemės sklypo privatizavimo metu faktiniai sutuoktiniai buvo pragyvenę kartu nuo 1997 metų, juos siejo bendra buitis, bendra nuolatinė gyvenamoji vieta, bendri turtiniai santykiai. Teismas nustatė, kad nuo 1997 m. iki 2009 m. ieškovė, dirbdama pagal darbo sutartis, uždirbo 202 512 Lt, o D. M., dirbdamas pagal patentą, per šį laikotarpį uždirbo 112 254,20 Lt. Ginčo turto rekonstrukcijos ir paskirties pakeitimų įregistravimas viešame registre 2007 m. vasario 12 d. paneigia atsakovo argumentus, kad D. M. tik iš asmeninių lėšų įvykdė šią rekonstrukciją. Byloje įrodyta, kad ieškovė savo lėšomis palaidojo D. M., liko gyventi ginčo turte, ir šios aplinkybės įrodo buvus jų bendrą gyvenimą ir lėšų bendrumą. Atsakovo aiškinimus apie buto ir ūkinio pastato rekonstrukcijai panaudotų lėšų dydį teismas paneigė ginčo turto įvertinimo, su kuriuo atsakovas sutinka, duomenimis. Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas konstatavo, kad ieškovė ir D. M. buvo sutarę sukurti bendrą nuosavybę. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad turto pagerinimui ji panaudojo didesnę savo lėšų dalį, todėl jai priklauso nuosavybės teisė į ¾ ginčo turto, o kitą dalį ji, kaip sutuoktinė, turi teisę paveldėti. Teismas sprendė, kad ieškovė nėra mirusio D. M. įpėdinė nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, todėl didesnės turto dalies ieškovei priskyrimas vadovaujantis paveldėjimo teisiniais santykiais prieštarauja įstatymui. Teismas sprendė, kad ieškovės gaunamas didesnis darbo užmokestis, įrodinėjamas asmeninių lėšų panaudojimas bei prisidėjimas prie D. M. kūrybinio darbo nesudaro pagrindo pripažinti jai didesnę nuosavybės teisės dalį į ginčo turtą. Teismas pažymėjo, kad didesnis ieškovės lėšų panaudojimas turto sukūrimui neįrodytas, nes liudytojų parodymai nėra pakankami paskolai ir buvusiam bendro turto pasidalijimui įrodyti. Kitų įrodymų, jog ieškovė ir D. M. rekonstruodami ginčo statinius buvo sutarę dėl didesnės ieškovės turto dalies byloje nėra. Dėl turto atidalijimo natūra teismas sprendė apie tokios galimybės nebuvimą, nes turtas yra nedalus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė yra labiau susijusi su ginčo turtu, juo naudojasi ilgą laiką, jį valdo ir prižiūri. Teismas įvertino atsakovo gyvenamosios vietos turėjimą, todėl ieškovės turto dalį atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės į ginčo namų valdą su atsakovu ir priteisė jam iš ieškovės ½ dalies ginčo turto vertės 87 500 Lt kompensaciją.

Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad ginčo turtas padalytas lygiomis dalimis, ieškovės reikalavimas atmestas 25 procentais, todėl priteisė iš atsakovo ieškovei 3 474,75 Lt žyminį mokestį, 74,70 Lt dokumentų kopijavimo ir 150 Lt ekspertizės išlaidų. Iš ieškovės atsakovui priteisė 500 Lt, o iš atsakovo ieškovei - 1 500 Lt advokato pagalbos išlaidų, šias išlaidas mažindamas dėl bylos nesudėtingumo ir dėl to, kad ieškovė byloje turėjo du advokatus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę tik į ½ turto dalį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai rėmėsi CK trečiosios knygos nuostatomis. Ieškovės įrodyti bendro gyvenimo su D. M., jos gaunamo didesnio darbo užmokesčio bei papildomo prisidėjimo prie D. M. kūrybinės veiklos faktai, priešingai nei teigia teismas, yra pagrindas pripažinti jai didesnę nuosavybės teisės dalį į ginčo turtą. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 3.88 straipsnio 3 punkte įtvirtinta taisykle, kad pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ir pajamos gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismo išvadų teisinio vertinimo nepagrįstumą paneigia CK 6.978 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, 4.77 straipsnio nuostatos. Ieškovės ir D. M. bendra jungtinė veikla baigėsi D. M. mirus, todėl jų sukurtas bendras turtas turėjo būti padalintas pagal CK ketvirtosios, bet ne trečiosios knygos nuostatas. Ieškovė pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, jog jos dalis bendrojoje nuosavybėje lyginant su D. M. dalimi yra didesnė. Prie D. M. kūrybinės veiklos ir gautų pajamų savo darbu prisidėjo ir ieškovė. D. M. gautos pajamos nelaikytinos grynosiomis pajamomis, nes dalis šių pinigų buvo panaudota žaliavoms ir kitoms medžiagoms, skirtoms D. M. kūrybinei veiklai vykdyti, įsigijimui. Kadangi D. M. įnašas į bendrą turtą yra mažesnis nei ieškovės, todėl jų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje negali būti laikomos lygiomis. Net ir tokiu atveju, jei teismas, nustatydamas ieškovės turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, teisingai vadovavosi CK trečiąja knyga, šios knygos nuostatos leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo, jei atsižvelgiant į sugyventinių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą bei kitas svarbias aplinkybes, būtų teisinga ir protinga vienam sugyventiniui priteisti didesnę turto dalį (CK 3.234 str. 2 d.).

2. Teismo išvada, kad ieškovė nėra D. M. įpėdinė, todėl pagal paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas negali reikalauti didesnės nuosavybės teisės į ginčo objektą dalies, nepagrįsta. Nustatydamas ieškovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje po D. M. mirties, teismas galėjo pagal įstatymo analogiją remtis paveldėjimo santykius tarp sutuoktinių reglamentuojančiomis teisės normomis, kad būtų nustatyta teisinga ieškovės nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė ir D. M., rekonstruodami ginčo statinius, buvo sutarę dėl didesnės nei ½ ieškovės turto dalies. Ieškovė ir D. M. pradėdami kartu gyventi suvokė, jog kuria bendrą turtą suvienydami savo įnašus ir pajamas, kad jų dalis bendrame turte atitinka jų asmeninius įnašus. Todėl jų konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas dalintis bendrai sukurtą turtą priklausomai nuo kiekvieno partnerio asmeninio įnašo.

4. Teismo sprendimas priteisti iš ieškovės atsakovui 87 500 Lt kompensaciją už jam tenkančią ½ ginčo turto dalį yra neteisingas. Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Ginčo turto vertė 2010 m. kovo 26 d. yra 175 000 Lt. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę tik ½ ginčo turto dalį, nors ieškovė įrodė, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra kur kas didesnė, todėl kompensacija atsakovui už jo turto dalį turėtų būti ne 87 500 Lt, o 43 750 Lt.

5. Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovė patyrė 4 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Už advokato teisines paslaugas ieškovė sumokėjo 6 200 Lt. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo tik 1 500 Lt šių išlaidų, motyvuodamas bylos nesudėtingumu ir ieškovės samdytų advokatų kiekiu. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Vien už ieškinio surašymą šioje byloje leistinas advokato pagalbos išlaidų dydis yra 2 400 Lt. Atsižvelgiant į ieškinio apimtį ir sudėtingumą, byloje buvusių teismo posėdžių skaičių (6 posėdžiai), jų trukmę, į bylą atskirai teiktų papildomų įrodymų rengimą, bylos apimtį (ją sudaro 5 tomai), akivaizdu, kad byla laikytina sudėtinga, todėl nebuvo pagrindo mažinti ieškovės patirtas advokato pagalbos išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepasisakė dėl to, kad butas buvo privatizuotas 1993 m. už D. M. vienkartines valstybės išmokas ir ši ginčo turto dalis yra asmeninė jo nuosavybė. Be to, iki ieškovės bendro gyvenimo su D. M. pradžios butas buvo pertvarkytas, o kartu su ieškove buvo atliktas tiktai jo kosmetinis remontas. Teismas neįvertino, kad didele dalimi prie buto pertvarkymo savo lėšomis ir darbu prisidėjo D. M. tėvas. Visą statybą ir vidaus įrengimą vykdė atsakovo tėvas, senelis ir brolis. CK 6.970 straipsnis reglamentuoja partnerių įnašus ir nustato, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kito. Nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo.

2. Ginčo objektas nebuvo ieškovės ir D. M. bendras turtas, jis buvo tik pagerintas jiems gyvenant drauge. Ginčo butą kaip kūrybines dirbtuves kartu su ūkiniu pastatu pagal 1993 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį įgijo D. M. iki bendro gyvenimo su ieškove pradžios 1997 m. birželio mėnesį. Už kūrybines dirbtuves su ūkiniu pastatu D. M. sumokėjo 6 314 talonų. Žemė buvo įgyta 1998 metais. Iki D. M. pradedant gyventi kartu su ieškove butas buvo rekonstruotas ir pritaikytas gyvenimui. Motyvas, kad ieškovė kūrybiniu darbu prisidėjo prie D. M. kūrybinių darbų, neatitinka tikrovės, nes ji nėra tautodailininkų sąjungos narė. Pateiktos pažymos apie tai, kad ji dirbo keliuose darbuose rodo, jog jai nebeliko laiko dirbti kūrybinį darbą. Ieškovės darbo užmokesčio paskaičiavimai neįrodo jos didesnio indėlio į turto pagerinimą. Apeliantė, gyvendama su D. M., net penkerius metus buvo santuokoje su kitu vyru, turėjo nepilnamečių vaikų, kuriems teikė išlaikymą. Pinigai buvo naudojami asmeniniams rūbams, maistui ir kitiems poreikiams, todėl apeliantės teiginys, kad jos pajamos žymiai didesnės už D. M. neatitinka tikrovės.

3. Atsakovas nesutinka, kad ieškovės atžvilgiu galima taikyti didesnę jai tenkančio turto dalį taikant CK 3.234 straipsnio 2 dalį, nes tam nėra teisinio pagrindo.

4. D. M. gyvenant kartu su ieškove buvo rekonstruotas ir pastatytas naujas ūkinis pastatas ir projektas buvo skirtas tik ūkiniam pastatui. Buto/namo pagerinimui buvo atlikti darbai, kuriuos atsakovas paskaičiavo ir pagrindė rašytiniais įrodymais ir jų ieškovė neginčijo. Pagal atsakovo paskaičiavimus D. M. gyvenant kartu su ieškovė turtas buvo pagerintas 20 185,50 Lt neskaitant darbo.

5. Atsakovas nesutinka su apeliantės motyvais, kad teismas galėjo remtis paveldėjimo santykius tarp sutuoktinių reglamentuojančiomis teisės normomis kaip įstatymo analogija. Taikyti įstatymo analogiją teismas gali tik tuo atveju, jei nėra įstatymo reglamentuojančio teisinius santykius (CK 1.8 str.). Ginčo atveju sugyventinių įgytas turtas kartu gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį vertinamas kaip bendra jungtinė veikla ir jai pasibaigus turtas padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos normas.

Motyvuojamoji dalis

6. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas bei pagrįstai sumažino ieškovės patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir D. M. nuo 1997 iki 2009 metų gyveno drauge, vedė bendrą ūkį. Jų faktiniai santykiai atitiko santuokinius santykius, nors ieškovės ir D. M. santuoka nebuvo įregistruota. D. M. 1993 m. kovo 30 d. įsigijo kūrybines dirbtuves (1 t., 42 b. l.), kuriose ieškovė apsigyveno nuo 1997 metų (3 t., 154 b. l.). Šios patalpos jų bendru darbu ir piniginėmis lėšomis buvo rekonstruotos į gyvenamąsias patalpas bei pastatytas ūkinis pastatas. 2007 m. sausio 31 d. statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti (1 t.,41 b. l.). Gyvendamas su ieškove, 1998 m. birželio 19 d. D. M. nuosavybės teise įsigijo statiniams priskirtą žemės sklypą (1 t., 36-37 b. l.). 2009 m. gruodžio 10 d. D. M. mirė (3 t., 86 b. l.). Ieškovė įrodinėja, kad ji yra D. M. vardu įregistruoto turto – buto, ūkinio pastato ir žemės sklypo, bendraturtė ir jai nuosavybės teise priklauso ¾ šio turto.

Dėl ginčo santykiams taikytinos materialiosios teisės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir D. M. gyvenimas drauge nesusituokus, bendro ūkio tvarkymas ir bendro turto kūrimas iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad butas, ūkinis pastatas ir žemės sklypas yra ieškovės ir D. M. bendroji nuosavybė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Ieškovės ir D. M. santykiams taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos, o jų bendrai sukurtam turtui taikomos bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančios teisės normos.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK trečiosios knygos normomis, reglamentuojančiomis santuokoje įgyto turto teisinį statusą. Apeliantė teisingai nurodo, kad D. M. mirus, jų abiejų sukurtas turtas turi būti padalintas pagal CK ketvirtosios knygos nuostatas. Šiuos ieškovės argumentus patvirtina ir nuosekli kasacinio teismo suformuota teismų praktika, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Nors teismas ir nepagrįstai vadovavosi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tačiau tai nelėmė šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, kadangi teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje rėmėsi ir CK ketvirtosios knygos normomis.

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai taikė CK trečios knygos nuostatas, pagal kurias sutuoktinių turto dalys yra lygios. Nagrinėjamu atveju pripažinta, kad D. M. mirus, jo ir ieškovės sukurtas bendras turtas turi būti padalintas pagal CK ketvirtosios knygos nuostatas. Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas. Taigi nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Dėl ieškovės turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo

Byloje kilo ginčas dėl turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro tik ½ dalį bendro turto. Ieškovė teigia, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra didesnė ir sudaro ¾ bendro turto dalis. Minėta, kad pagal teisinį reglamentavimą, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Taigi pareiga paneigti šią prezumpciją tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis). Ieškovė savo didesnį įnašą į bendrą turtą įrodinėja didesnėmis savo pajamomis, investuotomis asmeninėmis lėšomis ir lėšomis, gautomis iš bendros jos ir D. M. kūrybinės veiklos. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino jos pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje lyginant su D. M. dalimi yra didesnė. Su šiais ieškovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš ieškovės pateiktų darbo sutarčių matyti, kad ji dirbo nuolatinį darbą. D. M. veikė pagal verslo liudijimus ir patentus, tačiau vienasmeniškai kaip kūrinių autorius, todėl ieškovė neįrodė aplinkybės, kad kartu su D. M. vykdė bendrą kūrybinę veiklą. Dėl šios priežasties ieškovės argumentai, kad D. M. gautų iš jo kūrybinės veiklos pajamų dalis priklauso ir jai, nepagrįsti. Tai, kad ieškovė apmokėdavo sąskaitas už buto komunalines paslaugas, pirko buitinę techniką, mokėjo už interneto bei telefono ryšio paslaugas, įrodo jos ir D. M. bendro gyvenimo faktą ir ūkio vedimą, o ne aplinkybę, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro ¾ turto. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad D. M. gautos pajamos nelaikytinos grynosiomis pajamomis, nes jo piniginių lėšų dalis buvo naudojama žaliavoms ar kitoms medžiagoms, skirtoms jo kūrybinei veiklai vykdyti, įsigyti, neturi esminės įtakos, kadangi nėra pagrindo teigti, jog visos ieškovės gautos pajamos buvo panaudotos bendriems jos ir D. M. interesams. Ieškovės manymu, teismas klaidingai konstatavo, kad įrodytos bendro gyvenimo, faktinės neįregistruotos santuokos aplinkybės paneigia, jog jos gaunamas didesnis darbo užmokestis bei papildomas prisidėjimas prie D. M. kūrybinės veiklos yra pagrindas pripažinti ieškovės didesnę nuosavybės teisės dalį į ginčo turtą. Aplinkybė, kad ieškovė dirbo pagal sutartis ir gaudavo atlyginimą, buvo skatinta premijomis neįrodo jos didesnės teisės į bendro turto dalį (2 t., 52-56, 57, 58, 59-60, 61-62, 63, 64, 65, 66-69 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo išvadai, kad visos ieškovės gautos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrai jungtinei veiklai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad visas savo gautas pajamas investavo į bendrą turtą (CPK 178 straipsnis). Ieškovė turėjo santuokinių vaikų, kuriuos turėjo pareigą išlaikyti, taip pat lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams. Vertinti ieškovei tenkančio turto dalį vien pagal jos darbo užmokestį neprotinga, kadangi, kaip jau buvo minėta, gautos pajamos gali būti naudojamos ir asmeninių poreikių tenkinimui. Ieškovės pateiktas paaiškinimas apie kūrybinių dirbtuvių rekonstrukciją į gyvenamąsias patalas neįrodo apeliantės teigiamo fakto, kad ji į bendro ūkio kūrimą investavo 202 512 Lt (5 t., 39-45 b. l.). Šiame paaiškinime išvardinti nuo 1997 iki 2009 metų ieškovės ir D. M. atlikti turto pagerinimo darbai. Atliktus darbus ieškovė įrodinėja nuotraukomis, tačiau šios nuotraukos neįrodo kokias sumas ji investavo į ginčo turtą. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Taigi, nors ieškovė ir pateikė įrodymus apie jos gautas didesnes pajamas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ji ir D. M., rekonstruodami ginčo statinius ir įsigydami žemės sklypą, būtų sutarę dėl didesnės ieškovės turto dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. M. pajamos bendro gyvenimo laikotarpiu buvo mažesnės nei ieškovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti tikslaus jų dydžio nėra galimybės. Klaipėdos miesto, rajono darbo biržos pažymoje nurodyta, kad D. M. nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. bei nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. birželio 25 d. buvo registruotas darbo biržoje (2 t., 70 b. l.). Tačiau aplinkybė, kad per dvylika metų D. M. šiek tiek daugiau nei vienerius metus buvo registruotas darbo biržoje, neįrodo, kad jis neprisidėjo kuriant bendrą turtą. Ginčo dalykas nėra visas D. M. ir ieškovės kartu užgyventas turtas, byloje sprendžiama dėl vieno kambario buto, ūkinio pastato ir žemės sklypo dalių priklausymo šalims. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. M. dirbo pagal verslo liudijimus ir patentus (2 t., 72-89 b. l.; 4 t., 16 b. l.), o jo išrašytos kvitų šaknelės, patvirtina, kad jis gaudavo užmokestį už sukurtus autorinius darbus (2 t., 92-150 b. l.; 3 t., 3-18 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šios bylos įrodinėjimo ypatumus. D. M. yra miręs, todėl jis pats negali pateikti visų savo turėtų pajamų dydžio įrodymų. Ieškovė šioje byloje turi priešingą suinteresuotumą - ji siekia įrodyti savo didesnį įnašą į bendro turto sukūrimą, todėl nėra suinteresuota pateikti visus turimus duomenis apie D. M. pajamas. Atsakovas, D. M. sūnus, pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad jo tėvas nurodytu laikotarpiu gavo didesnę pajamų dalį nei nurodo ieškovė (4 t., 48-79 b. l.). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė buvo pasiskolinusi iš D. M. 1000 EUR, kuriuos grąžino jam per brolį A. M. (3 t., 82 b. l.). Šis faktas įrodo, kad D. M. pinigų turėjo, buvo juos paskolinęs ieškovei, o ne perdavęs neatlygintinai. Taip pat pažymėtina, kad dirbtuvės, kurios vėliau rekonstruotos į gyvenamąsias patalpas, buvo įgytos D. M. asmeninėmis lėšomis. Ši aplinkybė taip pat lemia pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo nebuvimą. Be to, byloje nustatyta, kad rekonstruojant kūrybines dirbtuves savo darbu prisidėjo D. M. tėvas ir brolis, šių aplinkybių ieškovė neginčija. Taigi, ginčo patalpų rekonstrukcijai ir įrengimui buvo naudojama darbo jėga, kurią įvertinti pinigais itin sunku. Kadangi pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo tiek ieškovė, tiek D. M., pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, nustatydamas, kad bendraturčių dalys yra lygios. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Ieškovė neįrodė, kad ji ir D. M. buvo susitarę dėl didesnės jos dalies bendrame turte ir kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybė turėtų būti didesnė.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai nustatė, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ½ dalį.

Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas pagal analogiją galėjo vadovautis paveldėjimo teisinius santykius tarp sutuoktinių reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė ir D. M. nebuvo sudarę santuokos, D. M. nepaliko testamentu ieškovei savo turto, todėl ieškovė nėra nei įstatyminė, nei testamentinė D. M. įpėdinė.

Dėl priteistos kompensacijos dydžio

Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais.

Teismas, nustatęs, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ½ turto – buto, žemės sklypo ir ūkinio pastato – tenkino ieškovės reikalavimą atidalyti jos turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas konstatavo, kad visas ginčo turtas yra nedalus, todėl natūra atidalyti jo neįmanoma. Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturčio dalis negali būti atidalijama. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi teismas, nustatęs, kad ieškovė yra labiau susijusi su ginčo butu, jame gyvena nuo 1997 metų, juo rūpinasi ir jį prižiūri, kad kitos gyvenamosios vietos neturi, ginčo turtą atidalijo ieškovei, už jai atitekusią turto dalį atsakovui priteisė iš ieškovės 87 500 Lt kompensaciją. Atsakovas su teismo sprendimu sutinka. Ieškovės nuomone, priteista kompensacija yra per didelė, nes neatitinka ieškovės turimos turto dalies, t. y. ¾, kuri privalėjo būti nustatyta. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka. Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Ieškovė teismui pateikė ginčo turto - vieno kambario buto, ūkinio pastato ir žemės sklypo dalies, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo pažymą, pagal kurią šio turto vertė yra 175 000 Lt (4 t., 86-89 b. l.). Tarp šalių nėra ginčo dėl dalijamo turto vertės. Taigi nustačius, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ½ dalį viso turto, ir atidalijus jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, jai atiteko kita turto dalis, todėl teismas pagrįstai iš ieškovės priteisė atsakovui 87 500 Lt kompensaciją, t. y. pusės dalintino turto vertės sumą. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog teismas, priteisdamas 87 500 Lt kompensaciją, peržengė ieškinio reikalavimus. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas buvo atidalyti jos turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, priteisiant atsakovui iš jos kompensaciją. Teismas, tenkinęs reikalavimą dėl atidalijimo natūra, nustatė teisingą priteistinos kompensacijos dydį. Ieškovės nurodyta atsakovui mokėtina kompensacija paskaičiuota vertinant, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ¾ bendro turto, todėl ir jos paskaičiuotos kompensacijos atsakovui dydis yra mažesnis. Teismo sprendimu pagrįstai nustatyta, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ½ turto dalį, todėl atitinkamai padidėjo ir atsakovui priteistinos kompensacijos dydis. Apeliantės argumentai nepaneigia teismo priteistos kompensacijos dydžio pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 4 633 Lt žyminio mokesčio, patyrė 299,60 Lt kopijavo ir turto vertinimo bei 6 200 Lt advokato pagalbos išlaidų. Pastarųjų išlaidų dydį patvirtina byloje esantys rašytinai įrodymai (1 t. 23 b. l.; 5 t. 27-28, 95-96 b. l.), todėl apeliantė teisi, kad teismo nustatytas ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydis yra neteisingas.

Teismas nustatė, kad atmesti 25 procentai ieškovės reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisė ieškovei iš atsakovo 3 474,75 Lt žyminio mokesčio, 224,70 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Priteistinas advokato pagalbos išlaidas teismas sumažino, atsižvelgęs į bylos nesudėtingumą ir į ieškovės samdytų advokatų skaičių. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas ir priteistinas advokato pagalbos išlaidas nepagrįstai sumažino iki 1 500 Lt. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovės dėmesį, kad pradinį ieškinį rengė advokato padėjėja, todėl pagal Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 5 punktą už jos suteiktas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Tai, kad ieškinys buvo tikslinamas, renkami papildomi įrodymai ir dėl to padidėjo teismo posėdžių kiekis, nelemia šiems veiksmams atlikti ieškovės skirtų papildomų teisinių paslaugų išlaidų išieškojimo iš atsakovo pagrįstumo (5 t., 27, 95, 96 b. l.). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijų 8 punktą ir procesinių veiksmų pirmosios instancijos teisme atlikimo metu galiojusią LR Vyriausybės nustatytą MMA, už ieškinio surašymą maksimalus užmokesčio advokatui dydis sudarytų 2 400 Lt (3 x 800 Lt). Pagal faktinę bylos situaciją ir Rekomendacijas ieškovei gali būti priteista tik 80 procentų nuo maksimalios už ieškinio surašymą nustatytos sumos. Ieškinio patenkinimas iš dalies (nagrinėjamu atveju 75 procentais) taip pat lemia mažesnį priteistinų advokato pagalbos išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Byloje nebuvo sprendžiamas naujas, teismuose nenagrinėtas ginčas, jis nereikalavo specialių teisines paslaugas teikusių asmenų žinių, pagrįstų papildomų darbo ir laiko sąnaudų. Išdėstyti argumentai patvirtina sumažintų advokato pagalbos išlaidų priteisimo pagrįstumą.

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neatlygintinos. Atsakovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė jo atstovo su advokate pasirašytą teisinių paslaugų sutartį ir pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad advokatei už atsiliepimo surašymą sumokėta 1 000 Lt (5 t., 140-143 b. l.). Ieškovės apeliacinio skundo netenkinimas lemia šių išlaidų, kurios nesiekia Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, atsakovui atlyginimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėAlvydas Poškus