Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-02 teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta vienerių metų penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši subendrinta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-01 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, esant lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietos pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-08-02 nutartį, ir nustatyta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014-04-16 iki nuosprendžio paskelbimo dienos bei iš dalies atlikta bausmė pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-02 teismo baudžiamąjį įsakymą.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir N. Ž., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis ir N. Ž. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

jie 2014-01-02, apie 20 val., veikdami bendrai, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, N. Ž. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam V. Ž. į veidą bei R. K. sudavus vieną smūgį iš galvos į galvą nukentėjusiajam V. Ž., tuo sukėlė jam fizinį skausmą, bei tęsdami nusikalstamą veiką nukentėjusiajam T. S., dirbusiam parduotuvėje apsaugos darbuotoju, paprašius juos išeiti iš parduotuvės, prie kasų R. K. ir N. Ž., grasindami sumušti nukentėjusįjį T. S. ir panaudodami fizinę jėgą, tai yra tempdami už rūbų iš parduotuvės nukentėjusįjį T. S. į lauką, suplėšė jo megztinį už 100 Lt, tokiu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo iš naujo peržiūrėti ir išnagrinėti jo baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jo (apelianto) parodymai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ir kad jo nurodyta aplinkybė, jog ne jis suplėšė nukentėjusiojo T. S. megztinio rankovę, laikoma jo gynybos būdu, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį ir sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu paklausus nukentėjusiojo T. S., ar tikrai jis (apeliantas) tempė ir suplėšė jo megztinio rankovę, nukentėjusysis atsakė, kad jam nesvarbu. R. K. taip pat teigia, kad jis neneigia savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, jog jis nedalyvavo konfliktinėje situacijoje, kad bandant išskirti konfliktuojančius asmenis įvyko susilietimas galvomis su nukentėjusiuoju V. Ž. ir kad jis jį laikė už rankos, tačiau už bandymą nuslopinti konfliktinę situaciją nėra pagrindo jį nuteisti. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai netikėjo jo (apelianto) parodymais, kad jis yra nekaltas, ir skyrė jam laisvės atėmimo bausmę. Be to, jis pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. yra laikomas recidyvistu ir šio straipsnio taikymas apsunkina jo baudžiamąją atsakomybę.

Nuteistojo R. K. teigimu, jo padarytas nusikaltimas nėra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų ir jis nėra tyčinis, per visą lygtinio paleidimo laikotarpį jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, už kurią grėstų baudžiamoji atsakomybė. Nurodo, kad jis turi tvirtą šeimą, yra vedęs, turi mažametį sūnų, nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo, du kartus yra skatintas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus vadovybės, charakterizuojamas teigiamai, mokosi. Be to, jis yra susilaužęs kojos pirštą ir jam reikalingas kvalifikuotas gydymas, kurio įkalinimo įstaigoje jis negali gauti.

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, R. K. veiką perkvalifikuoti į administracinį teisės pažeidimą ir R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. K. pripažino kaltu įžūliu elgesiu sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Priimdamas R. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nuteistojo N. Ž. duotais parodymais, nukentėjusiųjų V. Ž. ir T. S., iš dalies paties nuteistojo R. K. duotais parodymais, 2014-04-17 R. K. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokole, 2014-02-05 ir 2014-02-07 asmens parodymo atpažinti protokoluose, 2014-01-02 įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-01-10 ir 2014-03-21 daiktų apžiūros protokole esančiais duomenimis ir padarė teisingą išvadą, kad R. K. su N. Ž. 2014-01-02, apie 20 val., veikdami bendrai, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, N. Ž. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam V. Ž. į veidą bei R. K. sudavus vieną smūgį iš galvos į galvą nukentėjusiajam V. Ž., tuo sukėlė jam fizinį skausmą, bei tęsdami nusikalstamą veiką nukentėjusiajam T. S., dirbusiam parduotuvėje apsaugos darbuotoju, paprašius juos išeiti iš parduotuvės, prie kasų R. K. ir N. Ž., grasindami sumušti nukentėjusįjį T. S. ir panaudodami fizinę jėgą, tai yra tempdami už rūbų iš parduotuvės nukentėjusįjį T. S. į lauką, suplėšė jo megztinį už 100 Lt, tokiu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų V. Ž. ir T. S., nuteistojo N. Ž. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, jie iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų ir nuteistojo N. Ž. duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (2014-02-05 ir 2014-02-07 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiųjų V. Ž. ir T. S. ir nuteistojo N. Ž. suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį R. K., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Nors nuteistasis R. K. nurodo, kad teismo posėdžio metu paklausus nukentėjusiojo T. S., ar tikrai jis (apeliantas) tempė ir suplėšė jo megztinio rankovę, nukentėjusysis atsakė, kad jam nesvarbu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš 2014-11-27 teisiamojo posėdžio protokolo, į R. K. klausimus nukentėjusysis T. S. aiškiai atsakė, kad jo megztinio rankovę plėšė R. K. ir ji pasiliko jo (R. K.) rankose (2 t. 184 b. l.).

Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. K. kaltės įžūliu elgesiu sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis ir R. K. apeliacinio skundo teiginius, kad ne jis suplėšė nukentėjusiojo T. S. megztinio rankovę, kad jis nedalyvavo konfliktinėje situacijoje, kad bandant išskirti konfliktuojančius asmenis įvyko susilietimas galvomis su nukentėjusiuoju V. Ž. ir kad jis jį laikė už rankos, kad jis tik bandė nuslopinti konfliktinę situaciją, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistojo R. K. nuomone, jo padaryti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir gali būti vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog R. K. padaryti veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų veikos padarymo būdų, kuriais gali būti demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Bet kurie iš aprašytų kaltininko veiksmų, sukėlę baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, yra pakankami kvalifikuoti veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti ar šokiruoti ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. administracinė atsakomybė kyla už necenzūrinius žodžius ar gestus viešose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi baudžiamajame įstatyme pateiktos nusikalstamos veikos apibrėžimas nors turi panašių požymių į administracinį teisės pažeidimą (nedidelį chuliganizmą) – Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes jomis kėsinamasi į viešąją tvarką, kaltė reiškiasi tyčios forma, tačiau skiriasi tiek savo pavojingumo laipsniu, tiek konkrečiais objektyviaisiais veikos sudėties požymiais (kaltininko veiksmų ypatybėmis, padarymo būdu, intensyvumu, trukme, padariniais).

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas konkrečias faktines aplinkybes R. K. elgesys buvo įžūlus. Šis elgesys pasireiškė tuo, kad R. K. sudavė vieną smūgį iš galvos į galvą nukentėjusiajam V. Ž. bei tęsdamas nusikalstamą veiką kartu su N. Ž. ir panaudodamas fizinę jėgą nukentėjusiojo T. S. atžvilgiu, suplėšė jo megztinį ir tai padarė viešoje vietoje. Nuteistojo R. K. veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliais, nes jis prieš nukentėjusiuosius V. Ž. ir T. S., kitų asmenų akivaizdoje, naudojo fizinį smurtą ir šiais veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma dorovės normų. Tokie veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį, nes jie ne tik sukėlė konkrečių nukentėjusiųjų neigiamus išgyvenimus ir stresą, bet ir sužadino aplinkinių tai mačiusių asmenų (parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ klientų) dėmesį, emocijas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes R. K. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Anksčiau aptartos veikos padarymo aplinkybės leidžia teigti, kad jo elgesys negali būti įvertintas kaip nedidelis chuliganizmas, nes aiškiai pranoksta Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. dispozicijoje aprašytos veikos pobūdį. Dėl to nesutikti su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl veikos kvalifikavimo ir konstatuoti, kad R. K. padaryta veika neatitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad jis pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. yra laikomas recidyvistu, tačiau šio straipsnio taikymas apsunkina jo baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. yra numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo yra recidyvistas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis R. K. padarė naują tyčinį nusikaltimą jau būdamas teistas 4 kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą, nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-01 nuosprendis), lygtinio paleidimo laikotarpiu, neišnykus teistumui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatas, reglamentuojančias nusikaltimo recidyvo institutą, o R. K. pagrįstai laikomas recidyvistu Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. prasme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam R. K. bausmę už padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

R. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.), R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis vedęs, iki suėmimo dirbo, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, nuteistas 6 kartą, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Kadangi R. K. yra recidyvistas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. paskyrė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą R. K. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad kaltinamasis nelinkęs pasitaisyti, ir nuteistajam R. K. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. K. už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, yra artima Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė ir galutinė su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis subendrinta bausmė nėra per griežtos, mažinti jas R. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo padarytas nusikaltimas nėra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, per visą lygtinio paleidimo laikotarpį jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, už kurią grėstų baudžiamoji atsakomybė, kad jis turi tvirtą šeimą, yra vedęs, turi mažametį sūnų, nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo, du kartus yra skatintas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus vadovybės, charakterizuojamas teigiamai, mokosi, tačiau šios aplinkybės nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. K. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jis yra susilaužęs kojos pirštą ir jam reikalingas kvalifikuotas gydymas, kurio įkalinimo įstaigoje jis negali gauti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantui dėl šios traumos paskirtą bausmę atlikti būtų per sunku. Pataisos įstaigose (tardymo izoliatoriuose) veikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar tarnybos ir nuteistiesiems užtikrinama tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Jei nuteistajam reikalinga specializuota būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti pataisos įstaigų gydymo įstaigose nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (Lietuvos Respublikos BVK 174 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo R. K. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.