Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-325/2011

Teisėjas Viktor Voicechovski Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.8.1.1., 1.2.8.2.1., 2.1.7.4., 2.1.14., 2.4.6., 2.4.7.

2011 m. kovo 15 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės, Stasio Punio, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant išteisintajam V. K. (V. K. ), jo gynėjui adv. Algirdui Gurauskui, nukentėjusiajam, privačiam kaltintojui J. V. (J. V. ), jo atstovui advokatui Stasiui Kavaliūnui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo, privataus kaltintojo J. V. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau - LR BK) 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau – LR BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis, privatus kaltintojas J. V. ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, išteisintasis V. K. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Nukentėjusiojo, privataus kaltintojo J. V. skundas atmestinas.

V. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių.

LR BK 154 str. 2 d. numatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas asmuo, kuris šmeižė kitą žmogų neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Šmeižimas yra padaromas kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia. Todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir turi to siekti (LR BK 15 str.). Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar informaciją paskleidęs asmuo dėl skleidžiamų duomenų tikrumo sąžiningai klydo, ar siekė apšmeižti kitą žmogų.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad Šalčininkų rajono laikraštyje “(duomenys neskelbtini) ”, buvo išspausdinti 3 straipsniai: 1-as straipsnis 2008-05-27 leidinyje Nr. 40 (1011) pavadinimu “Už vagių nugaros – komisaras V. B. ” su antraštėmis “Policininkai paleido vagis komisaro įsakymu”, “Policijos vadovybė miega”; 2-as straipsnis 2008-05-30 leidinyje Nr. 41 (1012) pavadinimu “Vagis turi sėdėti kalėjime” su antrašte “Legenda apie baltą mikroautobusą”; 2009-05-12 leidinyje Nr. 36 (1104) pavadinimu “Kriminalinės policijos vadovas “stabdo” bylas. Ginti. Saugoti. Padėti”. Išspausdintų straipsnių autorius yra V. K. , kuris tuo metu buvo laikraščio “(duomenys neskelbtini) ” vyr. redaktoriumi. V. K. kaltu neprisipažino ir kategoriškai atmetė jam pareikštus kaltinimus. Teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad J. V. pavogė iš jo įmonės mineralinę vatą ir teismas jį pripažino kaltu. Todėl nemano, kad jis parašęs laikraštyje apie vagį, už tai turi atsakyti. Jis pats surado vogtus daiktus, stebėjo, kaip policijos pareigūnai norėjo sustabdyti bylą. Pirmas straipsnis „Už vagių nugaros – komisaras V. B. “ buvo išspausdintas laikraštyje praėjus trims dienoms po vagystės, straipsnio tikslas buvo parašyti apie tai, kad policijos pareigūnai nori padėti J. V. išvengti atsakomybės. Policijos pareigūno V. B. įsakymu nebuvo užfiksuoti autobusiuko pėdsakai ir jis buvo atiduotas, prie to prisidėjo ir Voinovas, viskas buvo daroma dėl to, kad tik J. V. kuo mažiau gautų. Straipsnyje parašyta tiesa, tikslo pažeminti J. V. nebuvo. Kito straipsnio „Vagis turi sėdėti kalėjime“ tikslas pabrėžti tai, kad žmogus, padaręs nusikaltimą, turi atsakyti už savo veiksmus. Be to, apie daugelį vagysčių rašė laikraštyje, ne tik apie šią. Kitą straipsnį „Kriminalinės policijos vadovas stabdo bylas“ parašė, nes sužinojo, jog įtariamojo Jušinskio tėvas buvo atvykęs pas kriminalinės policijos vadą ir prašė nutraukti bylą jo sūnui ir straipsniu norėjo parodyti, kokie policininkai dirba (b.l. 155-156).

Analizuojant skundžiamų straipsnių turinį matyti, kad jų autorius, laikraščio vyriausiasis redaktorius V. K. , pateikia vagystės iš jo paties sandėlio atliekamo tyrimo vertinimą, aršiai kritikuojant netinkamą pareigūnų darbą. Be to, V. K. , išreikšdamas savo nuomonę apie nusikaltimo tyrimo eigą, kartu paskelbia ir galimus nusikaltimo vykdytojus, kurių tarpe yra J. V. . Kolegijos nuomone, šie straipsniai, įvertinus tai, kad straipsnių išspausdinimo metu J. V. atžvilgiu iš tiesų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl straipsniuose minimos vagystės padarymo ir dėl to 2010-05-20 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu bei nuteistas, rodo, kad V. K. minėtose publikacijose pateikė tiesą atitinkančią informaciją apie J. V. padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad 2009-11-09 Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadoje konstatuojama, jog skundžiamos publikacijos aktualios visuomenei, pranešama apie nusikalstamos veikos padarymą, tačiau neturėjo būti skelbiamos įtariamųjų pavardės. Dėl šio pažeidimo komisija nusprendė V. K. tik įspėti, kad ateityje publikacijos būtų rengiamos atidžiau ir būtų išvengta panašių klaidų (b.l. 54).

Kolegija įvertinusi šias apylinkės teismo nustatytas ir ištirtas aplinkybes daro išvadą, jog įrodyta, kad V. K. paskleista informacija buvo paremta objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, jis neturėjo pagrindo J. V. apšmeižti, nes suvokė paskleistą informaciją kaip patikimą, todėl V. K. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti trikovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu apžmeišti J. V. . Nenustačius nagrinėjamoje byloje vieno iš būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – V. K. kaltės – konstatuotina, kad byloje kaltintas asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. pagal LR BK 154 str. 2 d. išteisino.

Už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d. – įžeidimo, padarymą atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad nėra pagrindo V. K. publikacijas laikraštyje “(duomenys neskelbtini) ” ir 2 SMS žinutes, išsiųstas J. V. tėvui, vertinti kaip J. V. viešo užgaulaus pažeminimo kitų akyse. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. , būdamas laikraščio redaktoriumi, aprašė įvykį, kurio metu iš jo vadovaujamos bendrovės sandėlio buvo pavogtas didelis kiekis mineralinės vatos. Dėl šio nusikaltimo buvo sulaikytas J. V. , nes vagystės naktį policijos pareigūnų buvo sulaikytas J. V. priklausantis automobilis, pakrautas mineraline vata. Be to, dalis mineralinės vatos buvo aptikta J. V. tėvo sandėlyje. Taigi, V. K. , kaip tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo, turėdamas objektyvios informacijos apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir byloje esančius objektyvius duomenis, išspausdino straipsnius, tokiu būdu informuodamas visuomenę apie J. V. neteisėtus veiksmus ir netinkamą ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą. Kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai kaltina V. K. tuo, kad pastarasis minėtomis publikacijomis bei SMS žinutėmis jo tėvui, įžeidė jį, pavadindamas nusikaltėliu ir vagimi. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Kaip jau buvo minėta, J. V. iš tiesų 2010-05-20 Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už publikacijose aprašytos vagystės padarymą. Taigi, iš aukščiau pateiktų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad V. K. , išspausdindamas minėtus straipsnius, nesiekė įžeisti nukentėjusįjį, t.y. byloje neįrodyta kaltininko tiesioginė tyčia padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, yra įsitikinusi, jog V. K. pagal LR BK 155 str. 1 d. išteisintas pagrįstai.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu neįrodyta, jog išteisintasis išsiuntė J. V. privataus kaltinimo skunde nurodomas SMS žinutes. V. K. paaiškino, kad jokių žinučių J. V. tėvui nesiuntė ir tokio telefono numerio niekada neturėjo. Be to, nurodė, kad jam nebuvo prasmės siųsti žinutes J. V. tėvui, nes norimo efekto galėjo pasiekti kitu būdu, o būtent, išspausdinti straipsnį laikraštyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja LR BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t.y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas LR BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (Kasacinė byla Nr. 2K-204/2008). J. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių išteisintojo tyčią jį apšmeižti ar įžeisti, juolab, kad jo nurodomos SMS žinutės galėjo būti išsiųstos V. K. . Vien tai, kad apeliantas dėl V. K. publikacijose išdėstytų teiginių jaučiasi pažemintas, apšmeižtas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikaltimų, numatytų LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., sudėties elementai. Kaip jau yra minėta, V. K. išteisintas neįrodžius jo tyčios padaryti nusikalstamas veikas, t.y. neįrodžius vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – nusikaltimo subjektyviosios pusės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pilnai ir išsamiai nurodomi tokio išteisinimo motyvai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiojo, privataus kaltintojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.