Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria pasiūlyta ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. (įskaitytinai) įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2000 Eur sumą, civilinėje byloje Nr. eB2-5056-823/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dajuma“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovui pasiūlyta į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 ir 3 d.). Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialinių teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, skundžiama nutartimi sprendė, jog atsakovo UAB „Dajuma“ turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlė apeliantui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur sumą (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.).

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturi turto, iš kurio gali būti gautos lėšos teismo bei administravimo išlaidoms padengti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VĮ Registrų centro bei VĮ ,,Regitra“ išrašus, iš kurių matyti, kad įmonė neturi registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, 2009 m. įmonės balanso duomenis, iš kurių matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 1 555 Lt (450,36 EUR), iš kurio beveik visą, t. y. 1 518 Lt (439,64 EUR) sudarė per vienerius metus gautinos sumos, padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti.

Apeliantas iš esmės teisus, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą negalima vienareikšmiškai teigti, jog jo apskritai nėra ar yra nepakankamai teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-112/2013, 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-271/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2249/2012 ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybės, kad yra nustatytas atsakovo įsiskolinimas, tačiau turto buvimas kelia pagrįstų abejonių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu atsakovo bankroto proceso eigoje paaiškėtų, jog atsakovas turto turi, teismo ir administravimo išlaidos galės būti padengtos iš atsakovo turto realizavimo gautų lėšų (ĮBĮ 13¹ str. 5 d.), tuo atveju jei paaiškėtų, kad pardavus turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiu lėšų nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas priimtų nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra tvarka. Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl nurodytų priežasčių apelianto teiginiai, kad atsakovas turi turto, iš kurio gali būti gautos lėšos teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti, atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 str.).

Taip pat apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pasiūlydamas sumokėti 2 000 Eur sumą, nepagrįstai neatsižvelgė į subjektą, teikusį ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, kad ieškovas yra valstybės išlaikoma institucija, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete lėšų skirtų teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti nėra numatyta.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio nuostatomis, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa, vykdė atsakovo bankroto administratoriaus atranką. Iš viso buvo vykdytos trys atrankos: 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. liepos 7 d., 2015 m. liepos 20 d. Tačiau nei vienas iš atrinktų bankroto administratorių nesutiko administruoti atsakovo UAB ,,Dajuma“ bankroto. Kaip minėta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms egzistuojant bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Analizuojant minėtą įstatymo nuostatą darytina išvada, kad įmonei, kuri neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti iškelta tik tuo atveju, jeigu į teismo depozitinę sąskaitą įmokama teismo nustatyta suma administravimo išlaidoms apmokėti arba paskirtas bankroto administratorius prisiima riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų, kitaip tariant, jei bankroto proceso metu nustatoma, kad įmone turto neturi, teismo bei administravimo išlaidos apmokamos iš bankroto administratoriaus nuosavų lėšų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa atrinko tris bankroto administratorius, tačiau iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad nei vienas iš jų nesutiko administruoti atsakovo bankroto bylos bei prisiimti rizikos. Susiklosčius tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pasiūlyti ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įnešti atitinkamo dydžio sumą. Pažymėtina, jog bankroto administravimo išlaidos turi būti apmokamos kiekvienoje bankroto byloje. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese (teisininko, audito), kanceliarinės, ryšio, transporto ir kitos išlaidos. Administravimo išlaidų sąmatos paskirtis yra užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą bei kuo greitesnį šios procedūros užbaigimą, todėl būtina skirti optimalų lėšų kiekį, nes jų vienintelis šaltinis yra bankrutuojančios įmonės turtas arba, kaip šiuo atveju, kreditoriaus įmokėta suma. Vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį būtų tik tuomet, jeigu apeliantas įrodytų, kad atsakovas turi turto arba būtų atsiradęs bankroto administratorius, kuris sutiktų prisiimti riziką, kai įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms, šias lėšas apmokėti iš savo lėšų. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas turto neturi, nei vienas iš bankroto administratorių nesutiko administruoti UAB ,,Dajuma“ bankroto bylos. Jei apelianto skundas būtų patenkintas, neaišku kokiu būdu ir iš kokių lėšų būtų padengiamos teismo bei administravimo išlaidos, kadangi ieškovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, jis privalo įmokėti pirmosios instancijos teismo nurodytą sumą teismo bei administravimo išlaidoms padengti.

Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėtos bei pagrįstos apygardos teismo nutarties (CPK 263, 329 - 330, 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį.

Nustatyti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui naują penkių darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatytą pasiūlymą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. LT587044060000276862, esančią AB SEB banke, 2 000 Eur sumą.