- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-08
- Bylos Nr.
- e2-57-971/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01698-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Sušinskaitė
- Ieškovas
- AB „Swedbank“
- Atsakovas
- M. V., N. M.
- Advokatai
- Egidijus Giedraitis
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Kristina Sušinskaitė, sekretoriaujant Astai Kryžiūtei, dalyvaujant ieškovo AB „Swedbank“ atstovui V. Š., atsakovui M. V., atsakovės N. M. atstovui advokatui Egidijui Giedraičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atsakovams M. V., N. M. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų 14557,16 Eur skolą, 12 procentų dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 7820,00 Eur dydžio kredito sumą, skaičiuojant nuo 2014-09-12 iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-23 bankas su atsakovais pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-024110-VA (toliau - VA Kredito sutartis), remiantis kuria bankas atsakovams suteikė 7820,00 Eur sumos kreditą. Atsakovai nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų VA Kredito sutartyje numatytomis dalimis ir terminais bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal VA Kredito sutartį. Atsakovai buvo įspėti apie VA Kredito sutarties nevykdymo pasekmes banko raštais, tačiau VA Kredito sutarties pažeidimų nepašalino. Atsakovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų buvo pažeisti banko interesai, todėl bankas kreipėsi į teismą. Atsakovai pažeidė sutarčių vykdymo principus, VA Kredito sutarties, taip pat įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai, sąžiningai ir nustatytu laiku, todėl iš atsakovų turi būti priteista 14557,16 Eur skola, kurią sudaro 7820,00 Eur negrąžinto kredito, 4578,96 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 1407,60 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą ir 750,60 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas (b.l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovė N. M. pateikė atsiliepimą ieškinį, kuriame nurodė, su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo ieškovo ieškinį dalyje dėl sumų priteisimo iš atsakovės atmesti. Nurodė, kad atsakovai kartu nesudarę santuokos gyveno nuomojame bute. 2008 metų pavasarį atsakovas M. V. asmeniškai nusprendė paimti paskolą ir įsigyti butą. Kadangi jo paties susirasto buto kaina buvo 170000,00 Lt, o butas vertintojo įvertintas 140000,00 Lt, todėl jis iš banko gavo 140000,00 Lt paskolą, o trūkstamai 30000,00 Lt sumai buvo nuspręsta imti iš banko vartojamąją paskolą. Vienas atsakovas nebūtų gavęs vartojamosios paskolos, todėl 2009-03-23 buvo sudaryta vartojamojo kredito sutartis su ieškovu dėl 7820,00 Eur. Gauta vartojamojo kredito suma buvo pervesta į atsakovo M. V. banko sąskaitą, o šis ją sumokėjo buto pardavėjui. Taigi darytina išvadą, jog nors ir buvo sudaryta vartojamojo kredito sutartis su atsakovais, tačiau iš esmės kreditas pervestas, t.y. paskola suteikta vienam atsakovui M. V., kuris ir yra atsakingas už jo grąžinimą bei iš kredito sutarties kylančias teises ir pareigas. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, jog kredito sutartis atsakovės atžvilgiu laikytina nesudaryta, nes nebuvo gauta pagal kredito sutartį paskolos suma. Teismui nusprendus ieškinį tenkinti, prašo mažinti priteistinų palūkanų bei delspinigių sumas (b.l. 28-30).
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas V. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovams buvo suteiktas kreditas ir reikalavimas atsirado iš sutartinių paskolinių santykių. Atsakovai – bendraskoliai nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį, todėl ji buvo nutraukta bei pareikalauta sumokėti visą sumą, taip pat delspinigius. Paaiškino, kad vartojamasis kreditas buvo suteiktas refinansuojant kitą vartojamąjį kreditą, suteiktą būsto remontui, nes atsakovai negalėjo jo padengti ir buvo susidarę įsiskolinimai. Iš kredito mokėjimo ataskaitos matosi, kiek ir kokių mokėjimų buvo atlikta tiek M. V., tiek N. M.. Patikslino, kad pateiktose teismui lentelėse padaryta klaida nurodant, kad mokėjimai atlikti litais, bet iš tikro turi būti eurais. 2008 metais paimtas kreditas taip pat buvo paimtas ir pasirašytas abiejų atsakovų ir paskirtis buvo būsto remontui. Paaiškino, kad kai paskola yra refinansuojama, ji nėra išmokama, pinigai nėra pervedami, tik keičiasi sąlygos, tokios kaip kredito gražinimo terminas ir panašiai, bet pinigai naujai nebeišmokami. 2009-03-23 vartojimo kredito sutartyje nurodytas sąskaitos numeris liko iš pirminės sutarties. Pinigai yra išmokami į tą sąskaitą, kurią nurodo kredito gavėjai, tai yra jų susitarimo reikalas. Šiuo atveju pinigai greičiausiai buvo pravesti į M. V. sąskaitą. Prašo ieškinį tenkinti, mano, kad nėra pagrindo mažinti netesybas, kurios yra paskaičiuotos iki ieškinio padavimo ir jų dydis yra protingas, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio nuostolius patiria bankas.
Atsiliepimas
Atsakovas M. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinį pripažįsta iš dalies, sutinka su ieškovo reikalavimais dėl 7820,00 Eur skolos priteisimo, tačiau nesutinka su prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių suma, mano kad ji per didelė ir prašo teismo ją sumažinti. Paaiškino, kad tiksliai datos pasakyti negali, bet jis pirko butą savo vardu. Buto kaina buvo 165000,00 Lt. Įvertintas butas buvo 130000,00 Lt ir bankas davė tokią sumą butui pirkti, o likusiai sumai padengti paėmė vartojimo kreditą, nes taip padaryti patarė patys banko darbuotojai. Tuo metu gyveno kartu su atsakove N. M.. Kadangi bankas jam vienam vartojimo kredito nedavė, todėl sutartį pasirašė ir N. M. kaip bendraskolė. Abi paskolos buvo paimtos tą pačią dieną ir pinigai pravesti į jo sąskaitą, iš kurios pinigai pervesti buto pardavėjui. Jokių kitų paskolų nebuvo paėmę. Su N. M. buvo sutarę, kad jis grąžins kreditą. Su N. M. atskirai gyvena jau apie 5 metus. Kadangi paskolų neturėjo iš ko dengti, butas buvo parduotas iš varžytinių už 38000,00 Lt, o likusi suma yra skola. Mano, kad jis vienas turi būti atsakingas už skolą, nes butas buvo pirktas jo asmeniškai, jo vardu. Dalį skolos mokėjo N. M., tačiau kiek ji sumokėjo, kaip mokėjo ir kada, pasakyti negali. Taip pat negali paaiškinti, kodėl buvo sudarytas susitarimas dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Refinansavimas buvo padarytas, siekiant nukelti paskolos mokėjimą ir pusę metų mokėti tik palūkanas. Kad vartojimo paskola buvo tikrai paimta butui pirkti ir pinigai pervesti buto pardavėjai, patvirtina pateiktas išrašas iš sąskaitos.
Atsakovės N. M. atstovas nurodė, kad iš esmės viskas išsamiai išdėstyta atsiliepime į ieškinį. Paaiškino, kreditas buvo imtas atsakovo M. V. vardu butui pirkti, todėl susidaręs įsiskolinimas yra asmeniniai atsakovo M. V. įsipareigojimai, už kuriuos jis ir turi atsakyti asmeniškai. Byloje nėra jokių laidavimo sutarčių, yra tik paskoliniai santykiai, kurie ir atsispindi vartojimo kredito sutartyje. Duomenų, kad pagal šią sutartį atsakovė būtų atlikusi mokėjimus nėra ir ji neturėjo mokėti, nes tai ne jos skolinis įsipareigojimas, o atsakovo M. V., kuris ir turi padengti susidariusius įsiskolinimus. Teismui manant, kad pagal vartojimo kredito sutartį solidariai yra atsakingi abu atsakovai, dėl pagrindinės skolos sumos ginčo nėra, tačiau nesutinka su išvestiniais reikalavimais, t. y. su paskaičiuotais delspinigiais, už delspinigius paskaičiuotomis palūkanomis, metinėmis palūkanomis ir kt., nes prašomos priteisti sumos yra visiškai neprotingos ir nesąžiningos ir atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką jos turi būti mažinamos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš šalių paaiškinimų, byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2009-03-23 ieškovas su atsakovais pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-024110-VA, pagal kurią ieškovas atsakovams suteikė 7820,00 Eur sumos kreditą pagal sutartį Nr. 08-061507-VA suteikto kredito refinansavimui, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2014-02-23 (b. l. 4-9). 2009-03-30 tarp šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. 09-024110-VA/20090330, kuriuo nustatytas galutinis kredito grąžinimo 2014-03-22 (b.l. 10-12). Vartojimo kredito sutarties Nr. 09-024110-VA 11.2.1.1 punkte numatyta, kad bankas (ieškovas) turi teisę, prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus (atsakovus), vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito dalies ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Tos pačios sutarties 12.1 numatyta solidari kredito gavėjų atsakomybė bankui pagal šią kredito sutartį (b.l. 4-7). Atsakovai buvo įspėti apie vartojimo kredito sutarties Nr. 09-024110-VA nevykdymo pasekmes (b. l. 13,14). Duomenų, kad skola ieškovui pagal minėtą vartojimo kredito sutartį būtų sumokėta nėra.
LR CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atsakovė N. M. nesutinka, kad ji kartu su M. V. yra solidariai atsakinga AB „Swedbank“ pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-024110-VA, mano, kad sutartis jos atžvilgiu laikytina nesudaryta. Atsakovas M. V. sutinka, kas jis vienas yra atsakingas pagal minėtą sutartį. Tokie atsakovų teiginiai yra nepagrįsti. Tiek iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties Nr. 09-024110-VA, tiek iš ieškovo atstovo paaiškinimų nustatyta, kad sutartį su ieškovu pasirašė abu atsakovai, jie abu nurodyti kredito gavėjais, taigi yra bendraskoliai. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra apibrėžta solidari atsakovų atsakomybė (Sutarties 12.1-12.2 p.). Tai, kad pinigai nebuvo pervesti į N. M. sąskaitą, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad 2009-03-23 vartojimo kredito sutartis tarp jos ir banko nebuvo sudaryta, kadangi, kaip paaiškino ieškovo atstovas, ši sutartis buvo sudaryta refinansuojant atsakovams jau anksčiau 2008 m. suteiktą vartojimo kreditą ir pinigai pagal 2009-03-23 sutartį naujai nebuvo išmokėti. Atsakovas M. V. patvirtino, kad sudarant ginčijamą sutartį jis ir N. M. gyveno kartu, N. M. sutiko pasirašyti sutartį ir paimti vartojimo kreditą. Tokiu būdu darytina išvada, kad N. M. laisva valia, veikdama savo rizika, kartu su M. V. sudarė 2009-03-23 vartojimo kredito sutartį Nr. 09-024110-VA ir prisiėmė iš šios sutarties kylančius įsipareigojimus (CK 6.154 str. 1 d., 6.156 str. 1 d.). Iš bylos duomenų – N. M. atstovo, M. V. paaiškinimų, ieškovo papildomai pateiktų rašytinių paaiškinimų ir skolos paskaičiavimo ataskaitos kopijos (b.l. 48-93) matyti, kad N. M. atliko dalinius mokėjimus (ar neginčijo automatiškai nuo jos sąskaitos nurašomų sumų) pagal sutartį Nr. 09-024110-VA, tokiu būdu atsakovė pripažino savo prievolę ieškovui.
Pagal ginčo vartojimo kredito sutartį kredito gavėjais nurodyti abu atsakovai, kreditas paimtas ne dalimis, jos skolininkams nenustatytos, todėl turi atsakyti abu atsakovai solidariai. Ta aplinkybė, kad bendraskoliai tarpusavyje tarėsi ar nesitarė, kas faktiškai mokės įmokas bankui, yra jų tarpusavio reikalas ir negali turėti jokios įtakos kreditoriaus reikalavimui, o atsakovų tarpusavio santykiai ir reikalavimai gali būti sprendžiami kitoje civilinėje byloje. Atsakovas M. V. pripažino, kad yra skolingas ieškovui, todėl šis pripažinimas yra taikomas ir kitam bendraskoliui, t.y. N. M. (CK 6.12 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad M. V. į bylą pateiktas sąskaitos išrašas tik patvirtina, kad į jo sąskaitą buvo išmokėta paskolos suma pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 08-061507-VA, kurios refinansavimui tarp šalių buvo sudaryta ginčo sutartis, tačiau nepaneigia nei jo, nei N. M. prievolės grąžinti ieškovui paimtą kreditą, sumokėti palūkanas, netesybas ir kitus mokesčius, numatytus šalių sudarytoje sutartyje.
LR CK 6.256 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). CK 6.873 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytas sąlygas, praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 2 p., 6.260 str. 1 d.). CK 6.6 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti visos skolos grąžinimo iš abiejų atsakovų, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 7820,00 Eur negrąžinto kredito tenkintinas ir ši skola priteistina solidariai iš abiejų atsakovų.
Iš vartojimo kredito sutarties matyti, kad atsakovai įsipareigojo mokėti ieškovui 12,00 procentų palūkanas už naudojimąsi kreditu (b.l. 4-9), todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 4578,96 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą tenkintinas, nes, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
Taip pat atsakovai įsipareigojo už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį bei už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną mokėti ieškovui 0,1 (vieną dešimtąją) procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos (Sutarties 7.2 p.). Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolės užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Kai šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali ginčyti netesybų dydžio, dėl kurio buvo susitarta, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad delspinigių dydis nėra aiškiai per didelis, taip pat į atsakovų elgesį po sutarties sudarymo, pasireiškusį tuo, kad per sutartyje numatytą terminą ir po ieškovo raginimų neįvykdė prievolės grąžinti skolą ieškovui, nevykdė sutartyje numatyto įsipareigojimo raštu informuoti kredito davėją apie atsiradusius sunkumus (Sutarties 10.4.4 p.), nesiėmė kitų priemonių spręsti susidariusią situaciją, o tiesiog nevykdė mokėjimų pagal sutartį (neskaitant nedidelių sumų, kurios nurodytos skolos paskaičiavimo ataskaitoje), mano, jog nėra pagrindo ieškovo reikalaujamus delspinigius mažinti remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ar 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų bendrą 2158,20 Eur delspinigių sumą yra tenkintinas.
CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ieškovas yra pareiškęs reikalavimus priteisti sutartines ir procesines palūkanas. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, šie ieškovo reikalavimai yra pagrįsti, todėl tenkintini, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 12 procentų dydžio sutartinės palūkanos už negrąžintą 7820,00 Eur dydžio kredito sumą ir 5 procentų metinės palūkanos už išieškomą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 327,56 Eur (1131,00 Lt) žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).
Dėl procesinių dokumentų įteikimo teismas turėjo 4,38 Eur (15,13 Lt) pašto išlaidų. Kadangi kiekvienam iš atsakovų tenkanti suma yra mažesnė nei Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (2014-09-23 Įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01) patvirtintas minimalus valstybei priteistinas šių išlaidų dydis (3 Eur), todėl šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265, 268, 270, 279 straipsniais, teismas
nusprendė:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovų M. V. ir N. M. solidariai 14557,16 Eur skolą, kurią sudaro 7820,00 Eur negrąžinto kredito, 4578,96 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 1407,60 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą ir 750,60 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas, 12 procentų dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 7820,00 Eur dydžio kredito sumą, skaičiuojant nuo 2014-09-12 iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 14557,16 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-09-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis po 163,78 Eur (565,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB „Swedbank“.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Telšių rajono apylinkės teismą.