Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paskutinis Vilniaus mieste teisėtai paskelbtas šildymo sezonas prasidėjo 2017 metų spalio 5 d. ir tebesitęsia iki šiol, tad lieka neaišku kodėl jie tai minėjo, nes šildymo sezonas yra paskelbtas.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 63 punkte savivaldybės institucijai suteikiama teisė skelbti „institucijos patvirtintuose sąrašuose numatytų įstaigų pastatų šildymo sezono“ pradžią, t. y. šis leidimas neapima daugiabučių namų, jis galioja tik savivaldybės įstaigoms, kurių sąrašas turėtų būti kažkur paskelbtas, tačiau tokio rasti nepavyko.

Atsakyme yra ir šokiruojantis teiginys, kad jei „pareiškėjui bute yra nekomfortiška dėl šalčio ne šildymo sezono metu, pareiškėjas turėtų šildytis butą alternatyviomis priemonėmis (elektriniais radiatoriais ar kt.)“, kas akivaizdžiai prieštarauja ŠŪĮ tikslams ir Vilniaus miesto šilumos ūkio specialiajam planui, todėl, vadovaujantis ŠŪĮ 8 straipsnio 7 dalimi įstatymas turi būti taikomas tiesiogiai, kad pasiekti iki 2030 metų numatytus tikslus, t. y. kad šildomasi būtų centriniu šildymu, o ne prisišildoma elektra iki tol, kol savivaldos institucija teiksis paskelbti šildymo sezono pradžią ir šilumos ūkio prižiūrėtojai išdrįs įjungti šildymą.

Higienos norma HN 42:2009 išskiria šiltąjį ir šaltąjį sezonus, tačiau nei viename jų neleidžia butuose laikyti žemesnę, nei 18°C oro temperatūrą. Į šį klausimą VERT neatsakė visai, nes, bandydama įrodyti, kad HN laikyti nebūtina, rėmėsi teisės aktais (STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“), kurie nagrinėjamu atveju neaktualūs, nes taikomi tik projektuojant naujas šildymo sistemas, bet ne eksploatuojant esamas.

VERT atsakymo antraštė ir tekstas suponuoja, kad jis kreipsi norėdamas užsitikrinti higienos normas atitinkančias sąlygas šiltuoju metų laikotarpiu, tačiau tai nėra patvirtinta kokiais nors duomenimis ir panašu, kad VERT painioja HN minimą šiltojo metų laikotarpio bei šildymo sezono sąvokas. Pareiškėjas į VERT kreipėsi kai vidutinė paros temperatūra jau daugiau nei 3 paras buvo mažesnė, nei 10°C, t. y. prasidėjus šaltajam metų laikotarpiui. Iš atsakymo nepanašu, kad informaciją apie vidutinę paros lauko temperatūrą VERT bandė sužinoti.

ŠŪĮ numato, kad „Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – šilumos ūkio paslaugos, kurias nustato įstatymai, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija vadovaudamasi visuomenės interesais“, o visuomenės interesas yra gauti higienos normas atitinkančią paslaugą minimaliomis kainomis. Skundžiamame atsakyme matomas VERT atsisakymas priversti namo šildymo sistemos prižiūrėtoją užtikrinti kokybiškos paslaugos teikimą neatitinka ne tik viešojo intereso, bet ir ŠŪĮ 20 straipsnio 6 dalies, kuri savivaldybę įpareigoja „užtikrinti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų privalomuosius reikalavimus“ tarp kurių yra ir temperatūros atitikimas higienos normai.

Sistemiškai vertinant teisės aktus akivaizdu, kad šilumos sezonas yra nustatomas ne tam, kad savivaldybės institucija turėtų ką paskelbti, bet tam, kad būtų aišku, kokie temperatūriniai parametrai turi būti užtikrinami patalpose ir kada privaloma pradėti tiekti reikiamos temperatūros šilumnešį.

Kadangi pareiškėjo namo šildymui naudojamas tas pats šilumnešis, kuriuo yra ruošiamas karštas vanduo, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių šildymo sistema turi būti paruošta iki rugsėjo mėnesio 15 dienos, tad visos galimybės įjungti šildymą buvo.

Tokiu būdu akivaizdu, kad šilumos sistemų prižiūrėtojas nevykdė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 137 straipsnio 2 punkto („butų ir kitų patalpų kokybišką šildymą, jeigu pastato šildymo ir karšto vandens sistema atitinka privalomuosius reikalavimus (Taisyklių 1 priedo 24 punktas) ir yra techninės galimybės tą reguliuoti“), 138 straipsnio 14 punkto (užtikrinti tolygų viso pastato, visų pastato butų ir kitų patalpų šildymą palaikant juose teisės akte (Taisyklių 1 priedo 27 punktas) nustatytą patalpų temperatūrą) reikalavimų, o namo administratorius – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 144 straipsnio 18 dalyje numatytų pareigų (nustatyta tvarka ir laiku organizuoti sprendimų priėmimo procedūras). ŠTVT nėra nurodoma, kad tuos reikalavimus būtina užtikrinti tik savivaldybės institucijos paskelbto „šildymo sezono“ metu.

Pareigą užtikrinti temperatūrinį režimą turi prižiūrėtojas, tad jis turi informuoti valdytoją apie poreikį laiku organizuoti balsavimą, kad HN būtų laikomasi, o pastarasis turi gauti vartotojų pritarimą CK 4.85.5 numatyta tvarka, kad valdytojas turėtų teisę informuoti šilumos tinklus apie poreikį tiekti šilumnešį. Tačiau akivaizdu, kad tokio poreikio nebuvo, kadangi namas šildomas tuo pačiu šilumnešiu, kuris naudojamas ruošiant karštą vandenį, t. y. šilumnešis namui buvo tiekiamas ir be papildomo prašymo. Kad atskiro balsavimo rengti nebūtina akivaizdu iš fakto, kad 2022 ir 2023 metais šildymas buvo įjungiamas anksčiau, nei savivaldos institucija per žiniasklaidos priemones paskelbdavo apie šildymo sezono pradžią – tam užtekdavo paskambinti namo administratoriui ir informuoti, kad butuose per šalta.

Atsakyme VERT teigia, kad „Taryba nėra konstatavusi, kad šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas netinkamai vykdo savo pareigas Namo, kuriame yra Butas, atžvilgiu“, nors su skundu pareiškėjas pateikė sertifikuotos laboratorijos matavimų duomenis, iš kurių matosi, kad HN nebuvo užtikrinta.

Taigi VERT ignoravo pareiškėjo ir kitų butų gyventojų teisę, kurią garantuoja ŠŪĮ 27 straipsnio 5 dalis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 66 straipsnis, todėl toks atsakymas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

VERT atsakyme nesivadovavo bent keliais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais: įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, skaidrumo. Toks VERT atsakymas neatitinka gero viešojo administravimo principų.

Skundo dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ar veiksmo nenagrinėjimas nepažeistų veiksmingos teisminės gynybos ir ubi ius, ibi remedium principų, nes jis spręstų klausimą, kuris nelemia asmens pažeistos teisės gynimo.

Skundžiamas raštas negali būti administracinės bylos objektu, nes jame nėra Tarybos valinio pobūdžio įpareigojimų tiesiogiai pareiškėjui, ir tai yra atsakymas į pareiškėjos pateiktą prašymą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) suteikta administracinė paslauga, kuris pareiškėjui parengtas pagal Tarybos kompetenciją, todėl šiuo atveju pareiškėjo skundo reikalavimo materialinis pagrįstumas net negali būti vertinamas, o šiuo metu nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu butas ar kita patalpa nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų susitarimu atstovauja vienas asmuo, kuris turi vieną balsą.

Taryba pabrėžia, kad skundžiamame Rašte išsamiai nurodė, kad šilumos tiekimas daugiabučiams namams ir jų butams privalo būti užtikrinamas tik šildymo sezono metu, Taryba, atsakydama į pareiškėjo klausimą - kur nurodyta, kad šilumos tiekimas daugiabučiams namams ir jų butams privalo būti užtikrinamas tik šildymo sezono metu pareiškėjui pacitavo Taisyklių 64 punktą, taip pat akcentavo, kad šildymo sistemos projektuojamos taip, kad užtikrintų šildymą tada, kai yra šilumos poreikis pakankamai nukritus lauko oro temperatūrai. Dėl šildymo sezono pradžios ir pabaigos sprendimus priima savivaldybių administracijos arba daugiabučių namų gyventojai bendru sutarimu. Šilumos ūkio įstatymas ar šilumos sektorių reglamentuojantys teisės aktai nenumato prievolės, kad daugiabučiai gyvenamieji pastatai būtų šildomi ne šildymo sezono metu.

Taryba pažymi, kad Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ (toliau – STR Gyvenamieji pastatai), 133 punktas nustato, kad bendrieji reikalavimai būsto šildymui, vėdinimui ir oro kondicionavimui pateikti HN 35:2007 [3.21] ir HN 42:2009 [3.22]. STR Gyvenamieji pastatai 250.3.1 papunktis nustato, kad patalpų šildymo sistema turi būti suprojektuota taip, kad tenkintų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos nustatytus reikalavimus [3.22], nurodytus 17 lentelėje. Taryba atkreipia dėmesį, kad minėtoje 17 lentelėje yra nustatyti patalpų norminiai dydžiai šildymo sezono metu, taip pat 133 punkte pateikta nuoroda į Lietuvos higienos normą HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 1 lentelėje yra išskiriami šaltasis ir šiltasis metų laikotarpiai. Higienos normos 5 punkte nustatyta, kad šaltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kuriuo lauko oro vidutinė paros temperatūra yra ne aukštesnė kaip plius 10 °C. Ji nustatoma pagal trijų parų iš eilės lauko oro vidutinę paros temperatūrą; šiltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kuriuo lauko oro vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė negu plius 10 °C. Ji nustatoma pagal trijų parų iš eilės lauko oro vidutinę paros temperatūrą.

Pagal STR 9.3.2 papunktį, šaltuoju metų laikotarpiu (t1 < 10 ?C) projektinė temperatūra turi būti šiluminio komforto ribose [5.21, 5.24].

Pagal STR 16 punktą šildymo sistemos projektinė galia nustatoma pagal patalpų šilumos poreikį esant lauko oro projektinei temperatūrai [5.14].

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, tame tarpe ir minimos sertifikuotos laboratorijos tyrimo, pagrindžiančio, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra pagal teisės aktuose numatytus reikalavimus.

Dėl šildymo sezono pradžios ir pabaigos sprendimus priima savivaldybių administracijos, o tuo atveju, kai daugiabučio namo gyventojai pageidauja anksčiau pradėti arba vėliau baigti savo pastatų šildymą, t. y. kitu laiku negu savivaldybės institucijos nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie tokį sprendimą turi priimti teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, valdytojas teisės aktais nustatyta tvarka organizuoja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų sprendimų priėmimą dėl pastatų šildymo kitu laiku, negu savivaldybių institucijų nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga. Šilumos ūkio įstatyme ar kituose šilumos sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra imperatyviai įtvirtino reikalavimo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui įjungti šildymą visam daugiabučiui namui, pareikalavus vienam gyventojui. Priešingai, tokio reikalavimo tenkinimas galimai reikštų kitų daugiabučio namo bendrasavininkų teisių pažeidimą, kadangi nėra žinoma ir aiški šių asmenų valia dėl poreikio gauti šilumos energiją ne šildymo sezono metu ir mokėti mokesčius už ją, o daugiabučio namo šildymo sistemos specifika lemia tai, kad šilumos energija negali būti tiekiama tik konkrečiam vienam daugiabučio namo butui/patalpai. Šilumos tiekimo sistema yra viena iš pastate įrengtų inžinerinių sistemų. Šiluma į pastato butus ar kitas patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų. Vamzdynai yra išvedžioti tiek butuose ir kitose patalpose, tiek bendrojo naudojimo patalpose ir tai lemia šilumos nuostolių, susidarančių eksploatuojant inžinerinę sistemą, atsiradimą. Šilumos energiją išskiria ne tik butuose įrengti šildymo prietaisai (radiatoriai), bet ir visame pastate išvedžioti šildymo sistemos vamzdynai. Atitinkamai, vartojant šilumos energiją daugiabučio namo gyventojams kyla pareiga apmokėti visą į daugiabutį namą patiektą šilumos kiekį (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis, 25 straipsnis, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Taigi, daugiabučio namo valdytojui ir (ar) šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui iš centralizuotai tiekiamos šilumos ūkio sektorių reglamentuojančių teisės aktų nekyla pareiga imtis veiksmų dėl galimai netinkamos temperatūros bute ne šildymo sezono metu. Tarybai teisiniu reglamentavimu yra pavesta centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriaus priežiūra ir kontrolė, todėl Taryba nėra kompetentinga vertinti daugiabučio namo valdytojo veiksmų užtikrinant tinkamą buto, esančio (duomenys neskelbtini), oro temperatūrą ne šildymo sezono metu, jei tokia pareiga valdytojui kyla iš kituose, nei centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriaus, teisės aktuose galimai įtvirtinto teisino reglamentavimo.

Skundžiamas raštas buvo priimtas išsamiai išanalizavus ir įvertinus teisinį reglamentavimą ir Tarybos kompetenciją šilumos ūkio srityje bei išsamiai išanalizavus ir tinkamai pritaikius Šilumos ūkio įstatymo, Taisyklių, STR ir Higienos normų nuostatas.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 3 d. el. paštu kreipėsi į Tarybą el. paštu su prašymu, kad gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Gyvenamasis namas), būtų užtikrinta Higienos normos HN 42:2009 numatyta temperatūra butuose bei galimybės pradėti šildymo sezoną Gyvenamajame name anksčiau laiko.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VERT 2024 m. spalio 3 d. el. paštu pateiktu atsakymu, 2024 m. spalio 8 d. (registruota 2024 m. spalio 9 d. Nr. R3-1759) pakartotinai kreipėsi į Tarybą komentuodamas VERT atsakymą ir formuluodamas tokius klausimus:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 29 dalimi, šildymo sezonas – laikotarpis, kuriuo užtikrinama pagal higienos normas reglamentuota vidutinė vidaus patalpų temperatūra šildomuose pastatuose ir kurio pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės institucijos sprendimu pagal statybos techniniais reglamentais apibrėžtą lauko oro temperatūrą, kuriai esant privaloma pradėti ir galima baigti nustatytos paskirties savivaldybių pastatų šildymą. Šilumos ūkio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos nepažeidžiant nustatytų higienos normų, išskyrus savivaldybių institucijų nustatytas įstaigas, kurioms šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybių institucijų sprendimais.

Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 61, 63 punktais, šildymo sezono pradžią ir pabaigą, atsižvelgdama į faktines lauko oro temperatūras, nustato savivaldybės institucija. Savivaldybės institucijos patvirtintuose sąrašuose numatytų įstaigų pastatų šildymo sezono pradžia ir pabaiga nustatoma savivaldybės institucijos sprendimu.

Pagal Taisyklių 64 punktą, šildymo sezono laikotarpiu šilumnešis privalo būti tiekiamas iki daugiabučio namo įvado nepriklausomai nuo to ar šildomi ar nešildomi butai ir kitos patalpos. Šildymo sezono laikotarpiu butai ir kitos patalpos daugiabučiame name privalo būti šildomi, atsižvelgiant į teisės akte (Taisyklių 1 priedo 27 punktas) nustatytas higienos normas.

Taisyklių 65, 66 punktai numato, kad vartotojai turi teisę teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 1, 3, 5 punktai) nustatyta tvarka patys nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos, nepažeidžiant teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 27 punktas) nustatytų higienos normų.

Vartotojams, išskyrus nurodytus Taisyklių 63 punkte, nusprendus anksčiau pradėti arba vėliau baigti savo pastatų šildymą kitu laiku negu savivaldybės institucijos nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie arba valdytojas apie savo sprendimą praneša šilumos tiekėjui, o šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas duoda leidimą pastato savininkui, valdytojui arba prižiūrėtojui sprendimą įgyvendinti, arba jeigu dėl objektyvių priežasčių nėra techninių galimybių, pateikia motyvuotą atsisakymą leisti pradėti pastato šildymą. Valdytojas teisės aktais (Taisyklių 1 priedo 1, 3, 5, 48 punktai) nustatyta tvarka organizuoja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų sprendimų priėmimą dėl pastatų šildymo kitu laiku, negu savivaldybių institucijų nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga.

Informuojame, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo“ (toliau – STR), 6.24 papunkčiu, šaltasis laikotarpis apibrėžiamas kaip šaltesnysis metų laikotarpis, apribotas datomis, kai lauko oro temperatūros metinės eigos kreivė, sudaryta pagal daugiamečių stebėjimų duomenis, pereina per 10 ?C vertę, o vadovaujantis 6.26 papunkčiu, šiltasis laikotarpis apibrėžiamas kaip šiltesnysis metų laikotarpis, apribotas datomis, kai lauko oro temperatūros metinės eigos kreivė, sudaryta pagal daugiamečių stebėjimų duomenis, pereina per 10 ?C vertę.

Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ (toliau – STR Gyvenamieji pastatai), 133 punktas nustato, kad bendrieji reikalavimai būsto šildymui, vėdinimui ir oro kondicionavimui pateikti HN 35:2007 [3.21] ir HN 42:2009 [3.22]. STR Gyvenamieji pastatai 250.3.1 papunktis nustato, kad patalpų šildymo sistema turi būti suprojektuota taip, kad tenkintų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos nustatytus reikalavimus [3.22], nurodytus 17 lentelėje. Taryba atkreipia dėmesį, kad minėtoje 17 lentelėje yra nustatyti patalpų norminiai dydžiai šildymo sezono metu, taip pat 133 punkte pateikta nuoroda į Lietuvos higienos normą HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 1 lentelėje yra išskiriami šaltasis ir šiltasis metų laikotarpiai. Higienos normos 5 punkte nustatyta, kad šaltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kuriuo lauko oro vidutinė paros temperatūra yra ne aukštesnė kaip plius 10 °C. Ji nustatoma pagal trijų parų iš eilės lauko oro vidutinę paros temperatūrą; šiltasis metų laikotarpis – metų laikotarpis, kuriuo lauko oro vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė negu plius 10 °C. Ji nustatoma pagal trijų parų iš eilės lauko oro vidutinę paros temperatūrą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal STR 9.3.2 papunktį, šaltuoju metų laikotarpiu (t1 < 10 ?C) projektinė temperatūra turi būti šiluminio komforto ribose [5.21, 5.24]. Pagrįstais atvejais bei gamybos patalpose ji gali būti pakankamos šiluminės aplinkos ribose, o pagal 9.4 papunktį, šiltuoju metų laikotarpiu mikroklimato parametrai nenormuojami gyvenamosiose patalpose, o taip pat – gamybos ir pramonės paskirties bei viešojo naudojimo pastatų patalpose ne darbo metu, jei tai nenumatyta tų patalpų projektavimo normose.

Pagal STR 16 punktą šildymo sistemos projektinė galia nustatoma pagal patalpų šilumos poreikį esant lauko oro projektinei temperatūrai [5.14].

Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, darytina išvada, kad šilumos tiekimas daugiabučiams namams ir jų butams privalo būti užtikrinamas tik šildymo sezono metu, taip pat šildymo sistemos projektuojamos taip, kad užtikrintų šildymą tada, kai yra šilumos poreikis pakankamai nukritus lauko oro temperatūrai. Dėl šildymo sezono pradžios ir pabaigos sprendimus priima savivaldybių administracijos arba daugiabučių namų gyventojai aukščiau nurodyta tvarka. Pagal STR ir Higienos normą yra išskiriami šiltasis ir šaltasis metų laikotarpiai. Šilumos ūkio įstatymas ar šilumos sektorių reglamentuojantys teisės aktai nereikalauja šildyti gyvenamuosius pastatus ne šildymo sezono metu.

Jei Pareiškėjui Bute yra nekomfortiška dėl šalčio ne šildymo sezono metu, Pareiškėjas turėtų šildytis Butą alternatyviomis priemonėmis (elektriniais radiatoriais ar kt.). Taip pat pažymėtina, kad daugiabučio namo gyventojai, kaip jo bendrasavininkai, yra laisvi teisės aktų nustatyta tvarka priimti sprendimus dėl daugiabučio namo konstrukcijų ir kitų savybių gerinimo, siekiant pagerinti pastato šilumines charakteristikas.

Jeigu prasidėjus šildymo sezonui Pareiškėjo netenkins patalpų temperatūra, Taryba siūlo raštu kreiptis į Namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją. Papildomai pažymėtina, kad minėtos ar kitos nuostatos nenumato karšto vandens tiekimo nutraukimo šildymo ir (ar) ne šildymo sezono metu, todėl karšto vandens tiekimas vartotojams yra užtikrinamas nuolat.

Paaiškiname, kad tuo atveju, jei Pareiškėjui kils papildomų klausimų, susijusių su šildymo sezono pradžia ir pabaiga, taip pat klausimų dėl pastatų šildymo ne šildymo sezono metu, Pareiškėjas su šiais klausimais turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, o dėl klausimų, susijusių su statybos techniniuose reglamentuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu – į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos.

Pareiškėjas nurodo, kad gyventojai ir PSO jau yra nusprendę, kada reikia įjungti šildymą, t. y. kai butuose nebeužtikrinama apatinė Higienos normos numatyta temperatūros riba ir įstatymas nereikalauja nustatyti konkrečios datos, tad Pareiškėjui neaišku, kodėl gyventojai turėtų dar ką nors spręsti ir balsuoti dėl šildymo.

Kaip minėta, dėl šildymo sezono pradžios ir pabaigos sprendimus priima savivaldybių administracijos, o tuo atveju, kai daugiabučio namo gyventojai pageidauja anksčiau pradėti arba vėliau baigti savo pastatų šildymą, t. y. kitu laiku negu savivaldybės institucijos nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga, jie tokį sprendimą turi priimti teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat, kaip minėta, valdytojas teisės aktais nustatyta tvarka organizuoja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų sprendimų priėmimą dėl pastatų šildymo kitu laiku, negu savivaldybių institucijų nustatyta šildymo sezono pradžia ar pabaiga.

Pažymėtina, kad Šilumos ūkio įstatyme ar kituose šilumos sektoriaus teisės aktuose nėra reikalavimo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui įjungti šildymą visam daugiabučiui namui, jeigu to reikalauja vienas gyventojas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma inter alia (lot. k. be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr. pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022). LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį byloje Nr. eA-2266-852/2015).

Pagal Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 1014 redakcija, toliau - ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklės) 45 puntą atsakymai į prašymus rengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.1.p); į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.2.p.); į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (45.3.p.); į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1– 45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma (45.4 p).

Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklių 35 punktas numato, kad prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją. Pagal Prašymų ir skundų nagrinėjimo taisyklių 47 punktą atsakyme į prašymą ar skundą arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo turi būti informuojamas apie tokio atsakymo ar pranešimo apskundimo tvarką, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu, nurodant konkrečios institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-us) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas.