Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-12-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-307/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-12-01
Bylos Nr.
1A-307/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys, Rūta Mickevičienė (pran.), Tomas Šeškauskas
Nuteistasis
T. B.
Nukentėjusysis
J. T., M. M., I. T.
Advokatai
Gintaras Ruseckas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),teisėjų: Aloyzo Kruopio ir Tomo Šeškausko,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,gynėjui advokatui Gintarui Ruseckui,nuteistajam T. B. ,nukentėjusiesiems J. T. , M. M. , I. T. ,vertėjai Vladislavai Tumas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš T. B. priteista M. M. 1786 Lt ir J. T. S. T. 7695 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, prokuratūros ir nuteistojo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 1 d., apie 4 val. 30 min., prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių, tyčia peiliu dūrė E. T. į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas krūtinės ląstos durtinį – pjautinį sužalojimą, pasireiškusį durtine – pjautine žaizda krūtinės kairėje pusėje ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, dėl ko E. T. mirė, taip tyčia nužudė E. T.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, pripažįstant T. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteisiant jį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d., bausmes apimti ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Prokuroro manymu, teismas neteisingai T. B. neinkriminavo E. T. mobiliojo ryšio telefono ,,Nokia 3310“ pagrobimo. T. B. , po to kai nužudė E. T. , pagrobė pastarojo mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“ ir turėjo realią galimybę juo naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Jis mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“ paslėpė, užkasdamas į žemę po namo balkonu. Vagystė laikoma baigtu nusikaltimu, kai turtas yra paimamas ir kaltininkas turi realią galimybę juo disponuoti savo nuožiūra arba juo naudotis. Vagystės dispozicijoje įstatymo leidėjas nenurodė nusikaltimo tikslo, todėl, prokuroro manymu, T. B. tikslas galėjo būti ne tik savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti, bet ir paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Be to, tikslas esminės reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui neturi. Pažymi, kad T. B. veika dėl E. T. mobiliojo ryšio telefono ,,Nokia 3310“ pagrobimo ir paslėpimo turi būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos 178 str. l d. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, kaltinamojo asmenybę: jis buvo teistas už sunkų nusikaltimą, tačiau jokių išvadų nepadarė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, T. B. turėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė, didesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti ieškinius. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas šališkai, nepilnai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus.

Nurodo, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad dalis byloje esančių įrodymų yra išgauta prieš liudytojus panaudojant psichologini spaudimą. Jo žmona, liudytoja I. B. , teisme paaiškino, kad jai buvo grasinama, jog jei neduos prieš apeliantą tyrimui naudingų parodymų, bus nusikaltimo bendrininke. Tai patvirtina liudytojos I. B. parodymai, užfiksuoti vaizdo įraše, iš kurio matyti, kad I. B. po padarytos vaizdo įrašo pertraukos pakeitė savo parodymus. Liudytoja I. B. parodė, kad vaizdo įrašo pertraukos metu jai buvo daromas spaudimas. Be to, duodama pirminius parodymus, ji nurodė buvusi šoko būsenoje, išgėrusi ir nelabai ką pamena, o jau po 30 min., tęsiant vaizdo įrašą, ji konkrečiai nurodo, kad E. T. nužudė apeliantas. Pažymi, kad I. B. advokatą pakvietė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne ji pati pasirinko, todėl, apelianto manymu, tokiu būdu buvo suvaržyta jos, kaip įtariamosios, teisė į konkretų ir patikimą gynėją. Liudytojai I. B. spaudimas buvo daromas iki pat teismo posėdžio. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuolat jai skambindavo, kelias dienas iki teismo posėdžio buvo atvažiavę pas ją į darbą, atsivežė į teismą, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas H. L. To neneigė ir teisme liudiję pareigūnai V. Š. ir P. K. Pareigūnų tvirtinimas, jog pati liudytoja prašiusi apsaugoti ją nuo apelianto draugų, prieštarauja teismo padarytai išvadai, kad neva po susitikimo su apeliantu, I. B. nusprendė jam padėti, t.y pakeisti parodymus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų spaudimas taip pat buvo daromas ir liudytojams N. K. bei jos vyrui G. K. , kurie teisme nurodė, jog jiems buvo grasinama bei spekuliuojama tuo, kad pats G. K. yra teisiamasis. G. K. teisme nurodė, kad paskutinį apklausos protokolą, kuriame buvo išdėstytos tiesos neatitinkančios aplinkybės, jis atsisakė pasirašyti, dėl ko pareigūnų priversta už jį pasirašė jo žmona N. K. . Taip pat niekuo neparemta teismo išvada, kad I. B. buvo gera draugė su N. K. , kadangi tokių duomenų byloje nėra. Teismas nepagristai atmetė gynėjo prašymus iškviesti į teismo posėdį Ž. P. ir R. K. , kurie patvirtintų I. B. parodymus, jog jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas. Teismas nepagrįstai nukentėjusiosios M. M. parodymus vertino kaip patikimus, kadangi ši liudytoja yra tiesiogiai suinteresuota duoti jį kaltinančius parodymus. Be to, liudytoja S. R. Paneigė M. M. parodymus, kad neva susitikimo metu I. B. sakiusi M. M. , jog apeliantas nužudė E. T. . Dėl M. M. bei S. R. parodymų prieštaravimų teismas taip pat nepasisakė.

Skunde nurodoma, jog teismas netyrė gynybos pateiktas ir įrodymais pagrįstas kitas E. T. nužudymo versijas, tai yra, kad E. T. galėjo nužudyti buvusi E. T. žmona S. T. , kuri turėdama motyvą - dėl turto ir vaiko, iki jo mirties kitų asmenų pagalba naudojo prieš jį smurtą, grasino tiek E. T. , tiek M. M. . Šią aplinkybę tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme patvirtino pati M. M. , apie tai buvo žinoma ir kitiems liudytojams. E. T. taip pat galėjo nužudyti du keleiviai, kurie tą naktį panašiu laiku įsėdo į velionio taksi automobilį, minėti asmenys taip ir nebuvo surasti. Be to, velionio mašinoje buvo rasti pirštų pėdsakai, kurie nepriklauso nei E. T., nei jam. Apeliantas pažymi, kad tarp jo ir E. T. buvo geri ir draugiški santykiai ir jis neturėjo jokių motyvų ir tikslų jį žudyti.

Be to, apelianto manymu, teismas buvo šališkas. Teisėja A. O. Kvaraciejūtė sprendė jo suėmimo pratęsimo klausimą, todėl turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo byloje esančius įrodymus nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai, pasiremdamas tik netiesioginiais įrodymais ir spėjimais, kurie jį kaltina, ir nevertino arba vertino netinkamai jį teisinančias bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė ir nukentėjusieji I. T. bei M. M. prašė atmesti nuteistojo skundą ir patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistasis T. B. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Apelianto T. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados yra padarytos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. T. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., nes objektyviais bylos duomenimis nustatyta, jog jis tyčia nužudė E. T.

Iš nuteistojo T. B. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.

Didelė dalis T. B. apeliacinio skundo argumentų yra dėl nuosprendžio pagrįstumo ir jis išdėsto motyvus, vertinimus ir išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. T. B. teiginiai, kad nuosprendis yra neteisėtas dėl to, jog teismas buvo šališkas, nebuvo pilnai ir visapusiškai įvertinti byloje esantys įrodymai, be to, neįvertinta, jog dalis byloje esančių įrodymų yra išgauta prieš liudytojus panaudojant psichologinį spaudimą, nepasitvirtino.

Su tokiais apelianto skundo argumentais kolegija nesutinka.

Nors apeliantas T. B. ir teigia, kad prieš jo žmoną I. B. , kuri buvo apklausta liudytoja, buvo panaudotas psichologinis spaudimas, ką pirmosios instancijos teisme pripažino pati I. B. , tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs visus ikiteisminio tyrimo pareigūnus, liudytojais policijos darbuotojus, o ir pačią I. B. , su šiuo apelianto teiginiu sutikti negali.

Apelianto teiginį, kad neva policijos pareigūnai I. B. atžvilgiu naudojo psichologinį spaudimą, teismo posėdyje paneigė pati liudytoja. I. B. : parodė, kad ji – buvusi nuteistojo žmona, santuoka nutraukta 2006 m. vasario mėnesį, šiuo metu ji yra įregistravusi santuoką su E. K. ir laukiasi nuo jo kūdikio, taip pat yra pakeitusi pavardę į K. Liudytoja paaiškino, jog jos visi duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra teisingi, o nurodyti priežastį, kodėl ji pakeitė parodymus pirmosios instancijos teisme, atsisakė. Buvo pagarsinti J. K. parodymai apklausiant ją įtariamąja (t. 1, b. l. 84-86), liudytoja (t. 1, b. l. 109-120) bei parodymo patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b. l. 123-124). Liudytoja patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, ji nieko neverčiama, paaiškino aplinkybes, kas atsitiko įvykio vietoje. Liudytoja pripažino, kad ji viską teisingai nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei apie visa tai papasakojo N. K. , tačiau J. K. negalėjo prisiminti, kodėl apklausos metu buvo padaryta pertrauka. J. K. posėdyje kategoriškai ne vieną kartą patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams sakė tiesą. Iš jos aukščiau išvardintų parodymų matyti, kad įvykio naktį ji atsibudo automobilyje nuo T. B. riksmo, iš kurio suprato, jog jis nužudė E. T., tačiau už ką nužudė ir kuo, nesakė. Kai ji iš vyro mobilaus ryšio telefono paskambino greitajai medicinos pagalbai ir pasakė savo pavardę, vyras sudavė jai per veidą ir liepė niekam apie tai nesakyti, priešingu atveju grasino ją nužudyti. Kitos dienos ryte į jų butą Grigiškėse atvyko T. B. draugai ir grasino apie nužudymą niekam nepasakoti, liepė sakyti, jog visi buvo drauge ir šventė įstojimą į Europos Sąjungą, žadėjo nuvykti pas pažįstamą advokatą ir pasitarti, ką sakyti (t. 1, b. l. 84-86; 109-112, 113-120; 122, 123-130).

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą T. B. skundo argumentą, jog 2004-05-11, įtariamosios I. B. apklausos metu padarytas vaizdo įrašas patvirtina, kad pertraukos metu jai buvo daromas spaudimas, todėl vėliau ji pakeitė parodymus. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja J. K. buvo kategoriška ir nuosekli nurodžiusi, kad niekas jai nei fizinio, nei psichinio smurto nenaudojo. Posėdyje ištyrus ir peržiūrėjus vaizdo įrašą (t. 1, b. l. 84-86) kolegija konstatuoja, jog I. B. parodymus davė savarankiškai, nieko neverčiama ir niekam nepatariant, sveikata nesiskundė ir ramiai papasakojo visą įvykio eigą. J. K. šiame teismo posėdyje neprisiminė, dėl kokios priežasties buvo apklausoje paskelbta pertrauka, tačiau apklausus tyrėją S. S. , liudytoją P. K. , paaiškėjo, jog pertrauka buvo padaryta vaizdo įrašo peržiūrėjimui, o pabaigus peržiūrą I. B. turėjo papildomų paaiškinimų, tuomet ji ir papildė, kad E. T. nužudė jos vyras, tai ji suprato iš jo pasakojimo, pati to nematė. Tą aplinkybę, kad I. B. atžvilgiu nebuvo daromas joks spaudimas ir ji pati davė parodymus gera valia, paaiškino visi apklausoje dalyvavę asmenys – tyrėja S. S. , operatyvinis darbuotojas P. K. , daręs vaizdo įrašą ir gynėjas J. S. . Visi pripažino, jog vaizdo įrašas išties buvo peržiūrėtas. J. K. šiame teismo posėdyje paaiškino, kad ją apklausiant įtariamąja dalyvavo gynėjas J. S. , kuris buvo paskirtas. Ji sutiko, kad gintų šis advokatas. Esant šioms aplinkybėms, atmetamas T. B. skundo teiginys, jog jai, kaip įtariamajai, buvo suvaržyta teisė į patikimą gynėją.

Iš liudytojų P. K. , V. Š. parodymų matyti, jog J. K. , liepė pakeisti parodymus nuteistojo naudai ne tik jo draugai, bet ir nuteistojo gynėjas, todėl ji pirmosios instancijos teisme tai ir padarė.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą, papildomai išsiaiškino ir įsitikino, kad įrodymai šioje byloje gauti teisėtais būdais. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. BPK 20 str. 5 d. sakoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegija negali sutikti su skundo teiginiu, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų. Kadangi nustatyta, kad I. B. T. B. įtariamosios apklausos metu išties nebuvo daromas nei fizinis, nei psichologinis spaudimas, o pertrauka buvo paskelbta video įrašo peržiūrėjimui, o jį peržiūrėjus įtariamoji turėjo papildymų, todėl laikoma, kad šis procesinis veiksmas atliktas nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo. Tačiau kolegija pripažįsta, jog šios apklausos metu nėra į protokolą įrašytas gynėjo klausimas, ar I. B. gailisi dėl to, kas įvyko, ir jos atsakymas į tai, o skaičius 23, kaip nurodė tyrėja S. S. , reiškia, jog pertrauka buvo paskelbta 23 valandą.

Tačiau ir atmetus šį rašytinį įrodymą (I. B. įtariamosios apklausos protokolą – t. 1, b. l. 84-86), byloje surinkta pakankamai kitų įrodymų, kuriais buvo vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tai liudytojos I. B. apklausos protokolai 2004-05-13, 2004-05-25 (t. 1, b. l. 109-112; 113-120) jos parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b. l. 123-130). Šie rašytiniai įrodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes nenustatyta, kad jie surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Apeliaciniame skunde neteigiama, kad jie gauti nesilaikant įstatymo reikalavimų.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad 2004-05-25 liudytojos I. B. parodymai užrašyti net septyniuose lapuose: ji smulkiai ir nuosekliai paaiškino visa, kas vyko prieš jos vyrui padarant nusikaltimą, kaip ji sužinojo apie E. T. nužudymą ir kokių veiksmų nuteistasis ėmėsi, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės: kitą dieną jis prašė I. R. , kad šis policijoje pasakytų, jog naktį susitikę nebuvo, - tik kalbėjosi telefonu; pas A. S. teiravosi, kokiu būdu nustatomi skambučiai iš mobilaus ryšio telefono.

Negalima sutikti su T. B. skundo teiginiu, kad spaudimas I. B. buvo daromas iki pat pirmosios instancijos teismo posėdžio, nes ši aplinkybė nepasitvirtino. Iš tyrėjų, operatyvinių darbuotojų P. K. , V. Š. parodymų matyti, kad tą aplinkybę, jog I. B. nuteistojo draugai grasino ir vertė pakeisti parodymus teisme, T. B. išnaudojo savo naudai iškėlęs versiją, jog policijos pareigūnai liudytojos atžvilgiu darė psichologinį spaudimą. Ši nuteistojo versija atmetama kaip nepagrįsta – nepasitvirtino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai apklausdami I. B. būtų naudoję neleistinas priemones. P. K. ir V. Š. patvirtino, kad I. B. į juos kreipėsi žodžiu prašydama apsaugoti nuo nuteistojo draugų, kurie grasindami vertė pakeisti parodymus, todėl liudytojos paprašyti nuvežė ją į pirmosios instancijos teismo posėdį. Liudytojo H. L. teiginį teisme, jog policijos darbuotojai darė spaudimą I. B. , paneigė liudytojai P. K. ir V. Š. paaiškinę, kokiu tikslu jie vežė I. B. į teismo posėdį. Ta aplinkybė, kad I. B. verčiama nuteistojo draugų, pakeitė teisme parodymus, išties pasitvirtino apeliacinės instancijos teisme, kuomet ji buvo santuoką su nuteistuoju nutraukusi ir pripažino ikiteisminio tyrimo metu davusi teisingus parodymus bei prašė jais vadovautis.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai S. S. 2004-10-13 davus leidimą I. B. pasimatyti su suimtu vyru (t. 2, b. l. 177), ji teisme ir pakeitė parodymus.

Niekuo nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad liudytojams N. ir G. K. taip pat buvo daromas spaudimas, buvo grasinama, nes tuo metu G. K. buvo teisiamas. Tokių duomenų byloje nėra.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme liudytojai N. ir G. K. pasiliko prie pakeistų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu operatyviniai darbuotojai, kurių pavardžių nežino, darė psichologinį spaudimą ir liepė sakyti taip, kaip užrašyta apklausų protokoluose. Jie buvo priversti duoti tokius parodymus, nes bijojo dėl G. K., kuriam buvo iškelta baudžiamoji byla, likimo. Šiame teismo posėdyje pagrasinus G. K. 2004-08-31 nuosprendį (t. 3, b. l. 75) ir išsiaiškinus, jog abu K. davė T. B. kaltinančius parodymus jau po to, kai buvo įvykęs G. K. teismas ir jis jau buvo nuteistas, t. y. 2004-09-22, tuomet abu liudytojai parodė, kad jie išties ir po nuosprendžio priėmimo davė parodymus, analogiškus pirmiesiems.

Taip N. K. , apklausta dukart ikiteisminio tyrimo pareigūnų liudytoja (t. 1, b. l. 55-57; 58) parodė, jog apie tai, kad T. B. nužudė savo pusbrolį, sužinojo iš I. B. , kuri tuoj po įvykio, naktį jai paskambino ir verkdama pasakė, jog rado gulintį kruviną vyrą, o ryte atvykusi kartu su nuteistuoju pasakė, kad ji sakys tiesą. T. B. tylėjo, o I. B. pasakė, jog tai padarė T., kurį norėjo nužudyti jo pusbrolis, bet išėjo priešingai – T. nudūrė E.. I. B. tuo metu, kai atėjęs T. B. pasakė, jog nužudė E. T. , buvo išgėrusi ir automobilyje miegojo. Po to ji išlipo iš automobilio ir nuėjo prie gulinčio E. T. , paskambino greitajai medicinos pagalbai, tada – jai.

Liudytojas G. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams du kartus apklaustas (t. 1, b. l. 59, 62) paaiškino, jog iš žmonos pasakojimo sužinojo, kad konflikto metu T. B. nudūrė pusbrolį. Jam paklausus, kaip tai įvyko, nuteistasis pasakė, jog pusbrolis pirmas pradėjo pulti, bet nespėjo ir tada T. B. nužudė E. T. . Nuteistasis pavaizdavo, kaip sudavė smūgį peiliu E. T. į krūtinę.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis liudytojų N. ir G. K. parodymais, nes jų parodymai ikiteisminiame tyrime buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko liudytojos I. B. parodymams. Esant šioms aplinkybėms, N. ir G. K. parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra laikomi patikimu įrodymų šaltiniu.

Tą aplinkybę, kad ikiteisminiame tyrime operatyviniai darbuotojai nenaudojo jokio smurto liudytojų N. ir G. K. atžvilgiu, patvirtino liudytojai P. K. ir V. Š. , kurį kaip asmenį, vardu V., įvardijo G. K. ir paaiškino, jog tai jis vertė duoti nuteistąjį kaltinančius parodymus. Liudytojai P. K. ir V. Š. parodė, kad sulaikius ir atvežus I. B. į policijos komisariatą, ji pati paprašė apklausti liudytojus N. ir G. K. , kurie jos paprašyti atvyko į policiją ir davė parodymus.

Duomenų apie tai, kad liudytojas G. K. dar ikiteisminiame tyrime norėjo pakeisti parodymus, todėl atsisakė pasirašyti apklausos protokolą (t. 1, b. l. 62), o už jį po šiuo apklausos protokolu pasirašė žmona N. K. , byloje nėra. Šios aplinkybės nepatvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnė S. S. apklaususi liudytoją. Tačiau ir sutikus su apelianto teiginiu, kad šiais G. K. parodymais negalima remtis, tačiau jie yra analogiški ankstesniems liudytojo parodymams (t. 1, b. l. 59). Teismo posėdyje G. K. pripažino, jog po šia apklausa pasirašė tikrai jis (t. 1, b l. 59).

Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymus iškviesti į teismo posėdį Ž. P. ir R. K. , kurie patvirtintų I. B. parodymus, jog jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių iškviesti į teismo posėdį Ž. P. ir R. K. , tačiau nepavyko, nes apie Ž. P. gyvenamąją vietą gyventojų registre duomenų nėra (t. 4, b. l., b. l. 66), o nurodytu adresu niekada negyveno (t. 4, b. l. 74); dėl R. K. – iš byloje esančios pažymos (t. 4, b. l. 72) matyti, kad ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau negyvena (t. 4, b. l. 68), yra išvykusi į Olandiją, bet tiksli gyvenamoji vieta nežinoma (t. 4, b. l. 87). Vadinasi, teismas išnaudojo visas galimybes iškviesti į teismo posėdį minėtus asmenis.

Be to, J. K. (B.) paneigė, jog ikiteisminio tyrimo metu jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas, o N. ir G. K. iškelta versija dėl psichologinio smurto naudojimo nepasitvirtino.

T. B. skundo teiginys, jog M. M. yra suinteresuota duoti jį kaltinančius parodymus, niekuo neparemtas. Iš bylos duomenų matyti, kad M. M. byloje pripažinta nukentėjusiąja, nes gyveno kartu su E. T. ir augino bendrą sūnų D.. M. M. viso proceso metu parodė, kad tuomet, kai nuteistasis buvo suimtas, I. B. (K.), atvykusi pas savo tetą S. R. , papasakojo, jog jos vyras nužudė E.. Tai patvirtino ir liudytoja B. M. . Ji gyvena kaimynystėje su I. B. motina, kuri pasakojo, jog I. bijo savo vyro, nes jis mušdavo žmoną. Tačiau S. R. nepripažino girdėjusi, kad I. B. pasakojo apie tai, kad E. nužudė jos vyras – ji sakė, kad E. rado negyvą. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad S. R. ne visą laiką buvo kambaryje, kuriame vyko šis pokalbis, todėl negalėjo girdėti viso pokalbio turinio.

Atsakant į T. B. skundo argumentą, jog teismas netyrė gynybos pateiktos versijos, kad E. T. galėjo nužudyti buvusi jo žmona S. T. , kuri turėjo motyvų – dėl turto ir vaiko, konstatuojama, jog ši nuteistojo versija yra išgalvota ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Kaip pranešė nukentėjusysis I. T., S. T. Lietuvoje negyvena, yra išvykusi į Ispaniją ir tiksli jos gyvenamoji vieta nežinoma. I. T. paaiškino, jog su žmona 7 metus augino anūką R., bendrą sūnaus E. ir S. T. sūnų, kurį ji buvo palikusi jiems, o pati 6 metus dirba ir gyvena Ispanijoje. I. T. iš sūnaus E. pasakojimo žinoma, jog iki santuokos nutraukimo 2004 m. balandžio mėn. 2 nepažįstami vaikinai norėjo su E. išsiaiškinti santykius dėl to, kodėl šis neatiduoda sūnaus R., bet pati motina sūnaus neėmė ir neišsivežė į Ispaniją. Tą ji padarė tik 2004 m. vasarą, t. y. po laidotuvių.

Nukentėjusioji M. M. paaiškino, jog buvusi E. T. žmona S. T. dar iki santuokos nutraukimo, t. y. iki 2003 m. spalio mėn. grasino pokalbio telefonu metu dėl to, kad jis neatidavė sūnaus. Paskutinį kartą S. T. buvo atvykusi į Lietuvą 2003 m. spalio mėnesį, o sūnų R. išsivežė į Ispaniją 2004 m. vasarą, jau po E. laidotuvių. Nukentėjusiajai E. T. pasakojo, jog 2004 m. balandžio mėnesį 2 nepažįstami vaikinai aiškinosi su juo santykius, bet sužinoję, kad ginčas vyksta dėl santuokoje gimusio sūnaus R., pasakė jie nesikiš, tegul tarpusavio santykius aiškinasi patys.

Duomenų apie tai, kad kitiems liudytojams (konkrečiai kokiems – apeliantas neįvardijo) taip pat buvo žinoma apie S. T. tikslą nužudyti buvusį vyrą, byloje nėra.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kolegija atmeta T. B. sugalvotą versiją kaip neįtikinamą, kurią paneigia nukentėjusiųjų M. M. ir I. T. parodymai, jog jokių rimtų veiksmų pati S. T., gyvendama užsienyje, nesiėmė, o dviejų nenustatytų asmenų pokalbis dėl neva negrąžinamo vaiko pasibaigė tuo, jog išsiaiškinus ginčo esmę su E. T. , jie atsisakė kištis į šeimyninius reikalus.

Išgalvota ir nepagrįsta laikoma ir kita T. B. versija – E. T. galėjo nužudyti du keleiviai, kurie tą naktį panašiu laiku įsėdo į nukentėjusiojo taksi automobilį ir nebuvo surasti.

Kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnams ši versija buvo žinoma ir yra nuosekliai ištirta. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ,,duomenys neskelbtini“ darbuotojai – rūbininku dirbantis P. B. ir apsaugininkas – D. O. . Teismo posėdyje liudytojas P. B. parodė, jog jis 2004-05-01 naktį, dirbdamas minėtame klube, nepažįstamam vaikinui, pametusiam rūbinės žetoną, sugrąžino striukę, kurios kišenėje apčiuopė daiktą, panašų į sulankstomo peilio rankeną, tačiau šio daikto iš kišenės neišėmė ir neapžiūrėjo, todėl nežino, ar tai buvo peilis. Liudytojų D. O. ir S. G. apklausti nepavyko, nes jie yra išvykę į užsienį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad du nepažįstami vaikinai, išėję iš klubo, į E. T. taksi automobilį tikrai neįsėdo, o nuėjo prospektu link ,,Macdonaldo“. Tiriant šią versiją, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptartas konfliktas rūbinėje dėl pamesto žetono įvyko apie 3 val. 30 min., tuo tarpu iš T. B. mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių (t. 1, b. l. 215-219) matyti, kad nuteistasis dar tris kartus po to skambino nukentėjusiajam – 3, 31 val., 3,53 val., 4,08 val. į jo mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau teismo posėdyje T. B. negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu taip intensyviai, kas 10 min. skambino nukentėjusiajam. T. B. pareiškė, jog neatsimena įvykusių pokalbių turinio. Iš bylos duomenų matyti, kad du nenustatyti vaikinai ketino vykti į Žirmūnų rajoną, kai tuo tarpu minėti pokalbiai vyko tuomet, kai E. T. buvo: pirmo pokalbio metu – Gedimino prospekte (celė – VLN 16DA), antro – Pylimo gatvėje (celė –VLN 26 B), o trečio (celė – VLN 23DA) nustatyti nepavyko, nes, kaip paaiškino specialistas, duomenų nėra išlikę. T. B. pagal telefoninių pokalbių išklotines ir specialisto R. Č. paaiškinimo teisme matyti, kad nepavyko nustatyti, kur pirmo pokalbio, įvykusio 3,31 val. metu buvo T. B. ; antro pokalbio 3,53 val. metu jis buvo Savanorių pr. rajone, o trečio, įvykusio 4,08 val. nuteistasis buvo (duomenys neskelbtini) rajone (netoli nužudymo vietos).

T. B. teiginys, jog nukentėjusysis veža agresyviai nusiteikusius vaikinus, todėl paprašė T. B. padėti su jais susitvarkyti, yra išgalvotas ir neįtikinamas, nes E. T. , būdamas Pylimo gatvėje (3,53 val.) turėjo realią galimybę pats nuvykti į 3-jį policijos komisariatą, esantį šioje gatvėje, o ne su nepaklusniais keleiviais važinėtis po Vilniaus miestą ir galiausiai juos nuvežti į (duomenys neskelbtini)o gatvę, kurioje neva nuteistasis buvo susitaręs susitikti su nukentėjusiuoju.

Ta aplinkybė, kad E. T. automobilyje buvo rasti pirštų pėdsakai, kurie nepriklauso nei jam, nei nukentėjusiajam, neturi jokios įtakos sprendžiant nuteistojo kaltumo klausimą ir tikrinant priimto nuosprendžio pagrįstumą, nes E. T. dirbo taksi vairuotoju ir savo automobiliu kasdien veždavo dešimtis klientų, kurie ir galėjo palikti šiuos pirštų pėdsakus ir tai nustatyti jokiomis įmanomomis priemonėmis nėra galimybės.

Savo skunde apeliantas teigia, kad jo santykiai su nukentėjusiuoju buvo draugiški, geri ir jis neturėjo motyvų nužudyti E. T. . T. B. savo kaltę kategoriškai neigė viso proceso metu, todėl išties nepavyko nustatyti tikslaus motyvo, kas jį paskatino nužudyti savo pusbrolį. Tai, kad nuteistasis buvo susitaręs iš anksto susitikti su nukentėjusiuoju, patvirtino liudytojai I. R. bei J. M. , kurie svečiavosi įvykio išvakarėse pas T. ir I. B. Grigiškėse ir visi vartojo alkoholį. T. B. naktį skambino pažįstamam taksistui (pats nuteistasis pripažino skambinęs E. T. ) ir prašė atvykti į Grigiškes tikslu parvežti J. M. su I. R. į Vilnių, tačiau E. T. negalėjo, nes buvo užimtas, susitarė susitikti vėliau. Tada pats nuteistasis nuvežė juos į Vilnių ir išleido Savanorių prospekte. I. R. patarė T. B. iškart grįžti į namus, nes buvo neblaivus, tačiau pastarasis pasakė, jog sutvarkys savo reikalus ir tada grįš. Aplinkybę, kad T. B. ,,tvarkė kažkokius reikalus“ su E. T. , patvirtina trys jo skambučiai iki nužudymo į nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną. Pokalbių turinį T. B. atsisakė paaiškinti, taip pat nepavyko nustatyti, kokius reikalus jis su E. T. buvo sutaręs sutvarkyti. Tai, kad jis išties susitikęs su E. T. jį nužudė, patvirtina jo buvusios žmonos I. B. (K.) parodymai ikiteisminiame tyrime apklausiant ją liudytoja (t. 1, b. l. 109-112; 113-120) parodymų patikrinimo vietoje duotais parodymais (t. 1, b. l. 123-124) bei šio teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, jog ji prašo vadovautis ikiteisminiame tyrime užfiksuotais parodymais, kuomet ji sakė tiesą. Dėl kokios priežasties T. B. dūrė nukentėjusiajam, jai nepasakė, bet iš liudytojų N. ir G. K. parodymų matyti, kad nukentėjusysis buvo nužudytas tarpusavio konflikto metu, tuomet, kaip nurodė G. K. , kai jis puolė T. B. . Esant tokiems duomenims teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusįjį T. B. nužudė dėl asmeninių priežasčių.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad T. B. , duodamas parodymus viso proceso metu nebuvo nuoseklus – iš pradžių jis išvis dukart atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 2, b. l. 14, 15), o vėliau aiškino, kad išleidęs I. R. su J. M. Savanorių prospekte Vilniuje, grįžo į Grigiškes, tačiau persigalvojęs paskambino nukentėjusiajam ir pakvietė į įkurtuves. E. T. pasakė, jog važiuoja į (duomenys neskelbtini) gatvę su agresyviai nusiteikusiais klientais. Kitos apklausos metu T. B. jau tvirtino, kad nukentėjusysis pranešė būsiąs (duomenys neskelbtini) g. prie namo Nr. duomenys neskelbtini (anksčiau to nenurodė). Neatsimena, ar kitą dieną buvo pas N. ir G. K. ir ką jiems pasakojo. Trečią kartą jis paaiškino, kad nužudymo metu buvęs namuose (t. 2, b. l. 16-19; 20-24, 25-30; 33, 37).

Be to, T. B. elgesys po to, kai jis, pažadinęs žmoną, pasakė, jog nužudė E. T. , kaip tik patvirtina, kad dėl pusbrolio mirties išties yra kaltas jis: įvykio vietoje, sužinojęs, kad I. B. (K.) iš jo mobilaus ryšio telefono paskambino ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei pasisakė savo pavardę, įsiutino nuteistąjį, todėl jis sudavęs jai per veidą, nutempė į automobilį ir liepęs apie tai niekam nesakyti, iš įvykio vietos pasišalino. Apelianto teigimas, kad jis iš įvykio vietos išvykęs todėl, kad jį galėjo įtarti nužudžius E. T. vien dėl to, jog anksčiau buvo teistas, nerealus ir neįtikinamas.

Liudytojas I. R. paaiškino, jog kitą dieną apie 12-13 val. paskambinęs T. B. prašė policijai pasakyti, jog jie naktį susitikę nebuvo, tik kalbėjosi telefonu.

Dar daugiau – iš anksčiau aptartų I. B. (K.) parodymų matyti, kad ši buvo priversta teisme pakeisti parodymus jau vien dėl to, kad ji bijojo savo vyro, kuris iškart po įvykio naudojo smurtą jos atžvilgiu ir grasino nužudyti, jei ši prasitars policijai apie jo padarytą nusikaltimą, be to, jau sekančios dienos ryte į jų namus atvykę vyro draugai – I. Ž. ir dar keturi nepažįstami asmenys reiškė priekaištus pačiam T. B. : ,,Ką tu durnas padarei, supranti, kad pacanus pakišai“, o po to iki pat teisiamojo posėdžio persekiojo ir grasino I. B. (K.) liepdami pakeisti parodymus.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jeigu T. B. būtų radęs savo pusbrolį E. T. , su kuriuo santykiai buvo labai geri, sužalotą arba negyvą, jam nebūtų buvę tikslo bėgti iš įvykio vietos, be to, jis slėpė nuo visų giminaičių šį faktą. Netoli įvykio vietos buvo surastas užkastas žemėje nužudytojo mobilaus ryšio telefonas. Jį galėjo paslėpti tik nuteistasis, nes supratęs, kad net tris kartus skambinęs į E. T. telefoną prieš pat nužudymą ir su juo kalbėjęs, paliko nusikaltimo pėdsakus, kuriuos tikėjosi sunaikinti.

Apelianto tvirtinimas, kad teismas buvo šališkas vien dėl to, kad teisėja A. O. Kvaraciejūtė sprendė jo suėmimo pratęsimo klausimą, todėl turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo, atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuoja, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šis principas atitinka ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 p. nuostatai. Nešališkumas apibrėžiamas kaip išankstinės nuomones neturėjimas., Teisėja A. O. Kvaraciejūtė 2004-11-11 išsprendė kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo klausimą jau tuomet, kai baudžiamoji byla buvo perduota teismui (t. 3, b. l. 29). Byla teisme gauta 2004-11-05 ir 2004-11-08 paskirta teisėjai A. O. Kvaraciejūtei 2004-11-08 (t. 3, b. l. 1).Teisėja tą pačią 2004 m. lapkričio 11 d. išsprendė baudžiamosios bylos perdavimą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b .l. 32), o po to pratęsė T. B. suėmimo terminą 2 mėnesiams. Iš nutarties ir posėdžio protokolo turinio matyti, kad suėmimo terminas buvo pratęstas ir nutartis priimta po to, kai T. B. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (T. B. įvardijamas ne kaip įtariamasis, o kaltinamasis). Be to, šia nutartimi buvo išspręstas tik kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo klausimas, apie įrodymus nieko nepasakyta ir teisėjos išankstinė nuomonė dėl T. B. kaltumo nėra išreikšta. Todėl, kolegijos nuomone, BPK 58 str. 2 d. numatytų pagrindų, dėl ko teisėja nebūtų galėjusi nagrinėti šią bylą, nėra, nes ji sprendė ne įtariamojo, o kaltinamojo suėmimo pratęsimo klausimą (BPK 22 str. 2 d.).

Pažymima, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme T. B. buvo išaiškinta teisė pareikšti nušalinimus teisėjams, tačiau nušalinimų jis nepareiškė (t. 3, b. l. 79).

Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, juos visapusiškai ištyrę, įvertino ir nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, kodėl tikėjo vienais įrodymais, o kitus, atmetė.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad buvo ištirti ir įvertinti ne tik T. B. kaltinantys įrodymai, bet ir teisinantys, buvo ištirtos jo iškeltos versijos dėl kitų asmenų, galėjusių padaryti šį nusikaltimą. Bet jos visos buvo atmestos kaip nepasitvirtinusios.

Kolegija, nesutikdama su prokuroro apeliaciniu skundu, kuriame prašoma T. B. nuteisti pagal BK 178 str. 1 d. už mobilaus ryšio telefono ,,Nokia 3310“ pagrobimą, konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad būtent nuteistasis pagrobė E. T. telefoną, o vėliau paslėpė netoli nužudymo vietos. Jei T. B. būtų pagrobęs nukentėjusiojo telefoną, tai jis, kolegijos manymu, apie tai būtų prasitaręs buvusiai žmonai I. B. (K.), nes jis apie tai, kad nužudė E. T. , prisipažino žmonai tuoj po įvykio, tačiau apie telefono pagrobimą nebuvo jokios kalbos.

Iš byloje esančių T. B. mobilaus ryšio telefono Nr. duomenys neskelbtini (t. 1, b.l. 215-217) išklotinių, pažymos (t. 1, b. l. 218) bei I. B. mobilaus ryšio telefono Nr. duomenys neskelbtini (t. 1, b. l. 222) pažymos bei išklotinių (t. 1, b. l. 223) matyti, jog tuoj po įvykio 4,31 val. I. B. T. B. skambino į savo vyro mobilaus ryšio telefoną ir pokalbis užtruko 48 sekundes; dar po 2 sekundžių – 4,33 val. T. B. iš savo mobilaus telefono skambino žmonai I. B. į jos mobilaus ryšio telefoną ir pokalbis užtruko 19 sekundžių. Nuteistasis negalėjo nurodyti priežasties, kodėl, kokiu tikslu jis skambino žmonai, kuri, kaip pats nurodė, tuo metu kaip ir jis buvo tame pačiame automobilyje ir miegojo. Jis nieko neapaiškino ir apie įvykusio pokalbio turinį. Ir tik po to – 4,38 val. I. B. iš jos vyro telefono paskambino greitajai medicinos pagalbai ir iškvietė medikus. Esant tokiems bylos duomenims, T. B. galėjo nurodytu laiku užkasti žemėje po balkonu nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau patikimų įrodymų nesurinkta, o vien abejonėmis pagrįstais įrodymais pripažinti T. B. kaltu pagrobus ir paslėpus telefoną, nėra galimybės. Todėl kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs, jog nuteistasis T. B. nužudė E. T. turėdamas tikslą užvaldyti turtą, pasielgė teisingai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų nebuvo surinkta, todėl laikoma, kad T. B. nėra įrodytas ne tik mobiliojo ryšio telefono pagrobimo faktas, bet ir paslėpimas prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) (E. T. buvo nužudytas prie (duomenys neskelbtini) gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini)). Kaip paaiškino liudytoja A. K. , rado telefoną užkastą prie savo namo, atstumas nuo gimnazijos iki namo yra apie 200 m. Taip pat nenustatyta, ar šį telefoną galėjo surasti ir paslėpti kitas asmuo.

Aukščiau išvardintų įrodymų visuma pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo buvo ištirta ir įvertinta kaip visetas, todėl teismai vertindami įrodymus BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė.

Iš nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – padarytas labai sunkus nusikaltimas, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią – jo girtumą, į tai, kad T. B. yra recidyvistas, todėl paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti sankcijos vidurkį, yra teisinga ir ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo T. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai: Aloyzas KruopysTomas Šeškauskas