Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. S. (M. D. S.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-24204 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės M. S. nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5973.

Pareiškėjo teigimu, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 str. 3 d., asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybinių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. Nors Tarnyba ir VSDFV savo sprendimuose šią nuostatą nurodo, tačiau ja nesivadovauja ir taiko analogiją pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 str. numatytą patikslinimą. Pareiškėjas nesutinka su tokia minėtų institucijų pozicija ir teigia, kad ji yra nepagrįsta, neteisinga bei prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principams. Anot pareiškėjo, Reglamente Nr. 987/2009 apskritai nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. Pabrėžė, jog Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009 yra tiesioginio taikymo bei vykdymo aktai, Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. yra suformuluota aiški ir nedviprasmiška taisyklė, kurios valstybės narės socialinės apsaugos įstatymai turi būti taikomi, jei asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje, o kitoje verčiasi individualia veikla. Aplinkybę, jog minėto straipsnio 3 d. yra aiški ir nedviprasmiška, nereikalaujanti papildomo jos įgyvendinimo ir taikymo išaiškinimo patvirtina tai, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 str. nėra išaiškinta Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d., todėl Tarnyba ir VSDFV savo sprendimuose nepagrįstai taikė analogiją. Be to, VSDFV sprendime išdėstyti argumentai yra prieštaringi ir neteisingi.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiami sprendimai grindžiami ir Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta informacija, tačiau sprendimuose nėra nurodytas nei tikslus ir nedviprasmiškas Lenkijos kompetentingos institucijos pavadinimas, nei kokia informacija iš minėtos įstaigos buvo gauta, todėl tokia informacija neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Akcentavo, kad bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi jo darbo sutartis, sudaryta su Lietuvoje veikiančia UAB „Martenas“, yra galiojanti, jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–37).

Tarnyba pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012) 2 str. įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. pateiktus kriterijus. Nors Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 ir 2 d. įgyvendinimo tvarka, tačiau, Tarnybos įsitikinimu, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.

Tarnyba nurodė, kad nustatydama, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovės nuomone, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Pažymėjo, kad, nagrinėdama Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktą informaciją, vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjo draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį Lietuvoje bei pajamas, gautas vykdant individualią veiklą Lenkijoje. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdamas į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58–61).

VSDFV teigimu, pareiškėjas klaidingai teigia, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 str. 2 d. a punktu pakeičiama Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 d., o b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 str. papildomas 5 a ir 5 b dalimis. Tai, pasak VSDFV, įrodo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalis yra atskira nuo Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 d. ir Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant ne tik Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., bet ir kitas Reglamento Nr. 883/2004 13 str. dalis. Analogiškai Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 a dalies pirmoji pastraipa taikoma įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, o ne tik 13 str. 1 d.

VSDFV atkreipė dėmesį, jog Reglamento Nr.465/2012 preambulės 5 p. numato, kad, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams. Ši preambulės nuostata buvo reikalinga, nes Reglamentu Nr. 465/2012 buvo iš esmės pakeista Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 1 d., pagal kurią taikytinos teisės nustatymas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, iš esmės priklauso nuo to, ar asmuo didelę veiklos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje gyvena. Tačiau Reglamento Nr. 465/2012 preambulės 5 p. nuostata aktuali kalbant apie „didelės veiklos dalies“ sąvoką, o ne „nedidelės apimties veiklos“ sąvoką, vartojamą Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalyje. Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 tikslas yra reguliuoti nacionalines socialines apsaugos sistemų koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą ir siekis padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, todėl šio reglamento leidėjas negalėtų numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tik formalus darbo sutarties pasirašymas besąlygiškai lemtų taikytinos teisės nustatymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 taip pat patvirtino, kad iš Reglamento Nr. 987/2009 (su Reglamento Nr. 465/2012 pakeitimais) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 str.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais. Atkreipė dėmesį, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga savo raštuose, kuriais remiasi ir atsakovė, nurodė, jog pareiškėjui turėtų būti taikoma Lietuvos teisė. Tarnyba ir VSDFV nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirbo.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 86).

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. su UAB „Martenas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas pradėjo dirbti reklamos agentu. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. vasario 28 d. (b. l. 20–22).

Lenkijos kompetentinga įstaiga (Socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyrius) 2015 m. gegužės 7 d. raštu, kuris Tarnyboje gautas 2015 m. gegužės 14 d., informavo Tarnybą, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 str. nuostatomis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Minėtame rašte taip pat pažymėta, jog šis teisės aktų nustatymas yra laikinas (b. l. 42). Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 8 d. raštu atsakovė informavo Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad negali sutikti su tokiu taikomų teisės aktų nustatymu (b. l. 47–48).

Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. gegužės 29 d. rašte atsakovei nurodė, kad pareiškėjas UAB „Martenas“ dirbo 16 val. per mėnesį ir gaudavo 96,96 Lt atlyginimą. Dirbdamas savarankiškai pareiškėjas per mėnesį 2013 m. uždirbdavo vidutiniškai 543 PLN, 2014 m. – 710 PLN. Kadangi negalima tiksliai nustatyti laiko skirto individualiai veiklai, imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių mėnesių, t. y. vidutiniškai 176 val. per mėnesį (b. l. 45–46).

Tarnyba, išnagrinėjusi Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktą informaciją bei įvertinusi duomenis apie pareiškėjo socialinį draudimą, darbo užmokestį Lietuvoje bei pajamas Lenkijoje, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl, vadovaudamasi Reglamentu Nr. 883/2004, Reglamentu Nr. 987/2009 ir Reglamentu Nr. 465/2012, ginčijamu 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.2)S2-24204 nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. (b. l. 10–12).

Pareiškėjas minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV (b. l. 65–67), tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5973 pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 15–17).

Teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 str. 1 d. įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antrašinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas.

Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką nustato Reglamentas Nr. 987/2009, kurio 14 str., be kita ko, patikslinamos ir Reglamento Nr. 883/2004 13 str. nuostatos. Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009. Reglamento Nr. 465/2012 2 str. 2 d. b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 str. iš dalies keičiamas įterpiant 5 b dalį, pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 str., neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taigi darytina išvada, kad nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d., reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Kadangi Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 5 b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 str., neišskiriant atskirų jo dalių, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.

Teismas pažymi, kad nedidelės apimties veiklos sąvoka minėtuose Reglamentuose nėra pateikta, tačiau Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d. nurodyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiamas didelės veiklos dalies vienoje valstybėje nustatymas. Teismas sutinka su atsakove, kad minėti kriterijai gali būti taikytini ir Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d. atveju nustatant asmens vykdomos veiklos apimtis. Pažymėtina, kad minėti kriterijai – darbo laikas, gaunamos pajamos – yra bendro pobūdžio ir tinkami nustatyti tiek didelę, tiek ir nedidelę veiklos apimtį.

Kaip matyti iš atsakovės pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis nustatytų faktų bei Lenkijos kompetentingos įstaigos (Socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyrius) 2015 m. gegužės 29 d. rašte (b. l. 45–46) pateiktų duomenų, pareiškėjas Lietuvoje UAB „Martenas“ dirbo 16 val. per mėnesį ir nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. gaudavo 96,96 Lt (28,08 Eur) atlyginimą per mėnesį, o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. – 29,12 Eur per mėnesį. Savarankiškai dirbdamas Lenkijoje 2014 m. pareiškėjas per mėnesį uždirbdavo 710 PLN (apie 164,05 Eur). Kaip minėta UAB „Martenas“ pareiškėjas dirbo 16 val. per mėnesį, tuo tarpu Lenkijoje – vidutiniškai 176 val. per mėnesį. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtus duomenis nepateikė, todėl teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo darbo Lietuvoje laiką ir gautą atlyginimą, lygindamas jį su Lenkijoje vykdyta savarankiška veikla, daro išvadą, kad Tarnyba ir VSDFV pagrįstai konstatavo, kad darbas UAB „Martenas“ laikytinas nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė.

Dėl pareiškėjo atstovės argumentų, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga savo sprendimuose, kurie nėra panaikinti, buvo nurodžiusi, jog pareiškėjui turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d. laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 d., išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 d., arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 7 d. raštas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymo Tarnyboje gautas 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 42). Tarnyba, atsakydama į šį raštą, 2015 m. birželio 8 d. raštu (b. l. 47) kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir iš esmės nurodė nesutinkanti su pastarosios nustatytu teisės aktų taikymu, taigi Tarnyba per 2 mėn. terminą informavo, jog laikosi kitos nuomonės taikytinos teisės pareiškėjui nustatymo klausimu, todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta nuomonė dėl taikytinos teisės taikymo nelaikytina galutine.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (7.2)S2-24204 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5973 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. S. (M. D. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.