Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Nuorašas Pranešėjas Stasys Lemežis Baudžiamoji byla Nr. 1A-18/2010 m.

1.2.14.; 1.2.14.1.; 2.1.15.7.; 2.1.7.4.;

3.12.; (S).

2010 m. sausio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo, civilinio ieškovo UAB „J.“ atstovo Vilhelmo Keliuočio ir nuteistųjų D. G. ir I. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą,

I. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą,

Iš nuteistųjų D. G. ir I. V. priteista solidariai 18 117 Lt turtinei žalai atlyginti UAB ,,J.“ naudai, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. ir I. V. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie, 2006 m. lapkričio 29 d., (duomenys neskelbtini), veikdami grupe, prisistatę metalinio natrio savininkais, iš fermų patalpų pagrobė 46 tonas UAB ,,J.“ priklausančio metalinio natrio, kurį už 18117 Lt pardavė TOO „L.“ (registruotai Kazachstano Respublikoje, (duomenys neskelbtini)), tuo padarydami UAB ,,J.“ nurodyto dydžio turtinę žalą.

Apeliaciniais skundais nuteistieji D. G. ir I. V. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, teismo metu papildomai apklausti liudytojus S. D., R. M., R.R., R. V. ir nurodo, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos, kas nulėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą, be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai interpretavo reikšmingas bylai aplinkybes, o kai kurios išvis nebuvo priimtos domėn.

Dėl materialinių ir teisės normų pažeidimo skunde nurodoma, kad BK 178 str. 1 d. numato, kad šio kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Jų atveju, nukentėjusysis yra UAB „J.“. Ikiteisminio tyrimo metu nepasidomėta kas ir kokiu pagrindu atstovavo UAB „J.“. Visur už UAB „J.“ pasirašo I. R.. 2006-12-04 minimas asmuo su advokato V. Keliuočio kontora pasirašo sutartį, kuria paveda jam atstovauti UAB „J.“, tačiau pasirašo kaip UAB „O.“ direktorius. Atlikus paklausimus į Registrų centrą ir Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo Valdybą būtų aišku, kad pil. I. R. niekuomet nebuvo nei UAB „J.“, nei UAB „O.“ savininku ir direktoriumi. Tokiu būdu 2006 m. gruodžio mėn. 4 d. atstovavimo sutartis pasirašyta tarp I. R. ir advokato V. Keliuočio kontoros, advokato V. Keliuočio pareiškimas turėjo būti vertinami kaip niekiniai, todėl darytina išvada, kad, šiuo atveju, iš esmės pažeistos BPK 3 str. 1 d. 6 p.. Laikytina, kad nebuvo ir prokuroro reikalavimo, nes ikiteisminį tyrimą pradėjo jis pats, pagal “nukentėjusiojo“ atstovo pareiškimą. Dėl anksčiau išvardintų aplinkybių baudžiamasis procesas nebuvo galimas, o pradėtas turėjo buri nutrauktas. Apeliantai manytų, kad UAB „J.“ tikrasis atstovas bei vienintelis akcininkas buvo ir yra S. D.. Teismo posėdžio metu S. D. pareiškė, kad jam nesvarbu kas išvežė metalinį natrį, o kaltinamiesiems I. V. ir D. G. pretenzijų neturįs. Ikiteisminio tyrimo organai nesilaikymą BPK 3 str. motyvavo tuo, kad I. R. buvo 100 % UAB „J.“ savininkas, nes pateikė 2006 m. balandžio mėn. 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis iš S. D. už simbolinę 1 Lt kainą įsigijo UAB „J.“ akcijas. Šis sandoris jau iš pat pradžių buvo negaliojantis, nes 1. Akcijos buvo perkamos su tikslu įsigyti ne pačias akcijas, bet 46 tonas metalinio natrio, neprisiimant jokių UAB „J.“ įsipareigojimų jos kreditorių atžvilgiu; 2. Pagal 2006 m. balandžio mėn. 4 d. UAB „J.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 3.3 p. įsipareigota 30 d. laikotarpyje įregistruoti šią sutartį VĮ Registrų centre, o to padaryta nebuvo; 3. S. D. negalėjo pasirašyti šios sutarties, nes UAB „J.“ priklausančio metalinio natrio 46 t. utilizavimo sąlygos buvo patvirtintos trišaliu susitarimu tarp UAB „J.“ direktoriaus ir savininko S. D., Vilniaus rajono savivaldybės ir AB „Turto bankas“ (sutarties kopija byloje). Ši sutartis galiojo pasirašymo su I. R. dėl UAB „J.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties metu. Abi sutartys esą buvo pasirašytos dėl to paties dalyko, todėl esą sutinkamai su CK reikalavimais, pirmoji turėjo būti nutraukta, nes vienu daiktu, t.y. 46 t. metaliniu natriu, du subjektai – Vilniaus rajono savivaldybė ir UAB „J.“ vienu metu disponuoti negalėjo. Be to, I. R., neįregistravęs akcijų savo vardu ne tik VĮ „Registrų centras“, bet ir akcininkų žurnale (kuris privalomas visoms įmonėms), nepateikė duomenų SODRAI, VĮ „Registrų centras“, VMI, kredito įstaigai, kad ankstesniojo vadovo parašas nebegalioja ir nuo šiol galios jo, kaip vadovo, parašas, nepranešta įmonės kreditoriams apie UAB „J.“ savininko ir vadovo pasikeitimą, nebuvo surašytas materialinių vertybių, dokumentacijos bei antspaudo priėmimo - perdavimo aktas. Be šių įstatymo numatytų procedūrų fizinis asmuo negali vadovauti įmonei bei laikyti save jos savininku.

Dėl teismo byloje esančią duomenų subjektyvaus vertinimo nurodoma, kad teismas nenagrinėjo ir nevertino jų kontaktų su UAB „J.“ savininku ir vadovu, kurio metu jis davė žodinį sutikimą „daryti su tuo metaliniu natriu ką nori“, nes jis neturi nei pirkėjo, nei finansinių galimybių jį persandėliuoti. Tai S. D. patvirtino ir teismo metu. Taigi, visų pirma, su UAB „J.“ savininku ir direktoriumi S. D. ir jų buvo žodinis susitarimas. Žodinis susitarimas, jei nė viena šalis jo vėliau neginčija, sutinkamai su CK normomis, laikomas galiojančiu.

Visiškai natūralus dalykas, kad prieš atsisakant nereikalingo daikto, reikia mėginti jį parduoti ir tai darydami jie įstatymo nepažeidė, nes su UAB „J.“ pseudosavininku ir pseudodirektoriumi bei jo įgaliotais atstovais nematė jokio reikalo tų veiksmų aptarinėti. Apeliantai pažymi, kad metalinio natrio saugojimo sąlygos buvo pripažintos pavojingomis, bylos medžiaga bei liudytojų ir specialistų parodymai patvirtino, kad reali grėsmė aplinkai buvo ir tai galėjo virsti tikra ekologine katastrofa. Lietuvos chemijos instituto atsakyme jų gynėjui institutas pareiškė savo atskirąją nuomonę dėl buvusios firmos patalpose (duomenys neskelbtini) laikyto techninio metalinio natrio, kur nurodė, kad remiantis aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo 2003-06-11 aktu, surašytu apžiūrėjus ir įvertinus buvusios firmos patalpose (duomenys neskelbtini) 546 statinėse laikyto techninio metalinio natrio sąlygas ir būklę, konstatavo, kad natris buvo laikomas grubiai pažeidžiant saugaus laikymo bei dokumentacijos taisykles. Pastatui, dirbančiam personalui bei aplinkai aprašytomis akte natrio saugojimo sąlygomis egzistavo nuolatinė gaisro arba sprogimo grėsmė. Po minėto akto surašymo natrio laikymas turėjo būti nedelsiant tvarkomas arba natris utilizuotas. Tą patį patvirtino ikiteisminio tyrimo bei teismo metu kiti liudytojai, specialistai. Praėjus 3 metams padėtis ne pagerėjo, bet pasidarė dar grėsmingesnė, nes natrio saugojimo niekas netvarkė.

Skunde nesutinkama su teismo pasisakymu, kad didesnę grėsmę kėlė metalinio natrio pervežimas. Metalinis natris buvo pakrautas bei į geležinkelio stotį nugabentas specializuotos transporto įmonės, pakrautas į specialiai tam skirtus vagonus. Pervežant buvo laikomasi visų saugos reikalavimų, nes kitaip pavojingas krovinys negalėjo būti pervežtas per keturių valstybių teritorijas, neaplenkiant aštuonių pasienio punktų bei muitinių.

Be to, teismas, apeliantų manymu, neteisingai pasielgė, priteisdamas jiems 18 117 Lt. sumą turtinei žalai atlyginti, nes, pirma, nėra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo finansinės pretenzijos, antra, teismas, nustatydamas žalos dydį, neteisingai vadovavosi eksperto R. Ragausko parodymais, kad tariamai pagrobto metalinio natrio kainą reikia laikyti tą kainą, už kurią jis buvo parduotas. Čia ekspertas turėjo galvoje 2006-04-04 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią S. D. tariamai pardavė I. R.. Tai jis žadėjo patvirtinti teismo metu arba oficialiu raštu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini, o nukentėjusiojo civilinio ieškovo UAB „J.“ atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nusikalstamos veikos dalyko ir veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Pagal teismų praktiką, nusikaltimų nuosavybei dalykas yra daiktai, kurie turi ne tik vartojamąją vertę, bet ir prekinę-piniginę šios vertės išraišką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-101, 2000 m. (Teismų praktika Nr. 13, p. 193-202)).

Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tik už turto, kurio vertė viršija 3 MGL pagrobimą (BK 190 str.), Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.- už turto, kurio vertė viršija 1 MGL.

Kad 46 tonų UAB ,,J.“ priklausantis metalinis natris, už kurio pagrobimą nuteisti D. G. ir I. V., neturėjo prekinės-piniginės vertės išraiškos pagrobimo metu, patvirtina šios baudžiamosios bylos medžiaga.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto Romo Ragausko paaiškinimų, Europos Sąjungos zonoje visos cheminės medžiagos turi savo galiojimo laiką. Kai galiojimo laikas baigiasi, jos virsta pavojingomis atliekomis. Natriui galiojimo laikas buvo seniai pasibaigęs. Galiojimo laikas daugiausia yra 3-5 m., tai deklaruoja gamintojas. Utilizacija yra labai brangi. Šioje teisinėje zonoje natris jokios vertės neturi, tai ne turtas, tai pavojaus šaltinis. Ši prekė pavojinga ir bevertė. Pirmosios instancijos teisme, kai jis kalbėjo apie natrį, turėjo galvoje medžiagą, o ne tą dalyką, apie kurį jie dabar diskutuoja. Tarp šio dalyko, apie kurį jie kalba, ir metalinio natrio yra skirtumas, nes vienas yra pavojinga medžiaga, o tas natris, apie kurį kalbėjo, yra produktas su savo galiojimo laiku. Tyrėjai jis yra sakęs, kad jo vertė gali būti tokia, kokia realizuojama, nes apie vertę tyrėjai išdėstė bendrą ekonominį samprotavimą. Jei kalbama apie utilizavimo kainą, prekės vertė jau savaime yra neigiama. Konkrečios daikto vertės nėra, o jei ir būtų, ji būtų tik „neigiama“. Jei natris yra šilumos nešėjo pavidale, jis turi vertę, tačiau tokio pavidalo, koks buvo šiuo atveju, natris šilumos nešėju negalėjo būti. Natris yra šilumos nešėjas, naudojamas atominėse jėgainėse, kaip metalas, labai greitai pasiima šilumą, jos didelį kiekį ir vėsina ten, kur pastoviai reikalinga šiluma. Dar buvo reikalingas Rusijoje chloro gamybai, bet tuo senuoju būdu chloro beveik negaminama. Iš tokio dalyko neįmanoma užsidirbti, žmogus buvo apgautas.

Aplinkybę, kad 46 tonos UAB ,,J.“ priklausančio metalinio natrio 2006 m. lapkričio 29 d. neturėjo prekinės-piniginės vertės patvirtina ir AB Turto Banko 2003-09-08 raštas Nr. (7.58-45)-sk4-2873 (t.1, b.l. 86), kuriame nurodyta, kad siekiant iš UAB „J.“ išieškoti skolą, nuolat buvo bandoma realizuoti vienintelį UAB „J.“ priklausantį turtą – metalinį natrį, tačiau nei Lietuvoje, nei užsienyje (Lietuvos valstybinis komercinis bankas bandė ir Londono biržoje) pirkėjų rasti nepavyko, nepavyko parduoti metalinio natrio ir per antstolių kontorą, tuo metu AB Turto Bankas apribojimų disponuoti ir valdyti UAB „J.“ turtą (metalinį natrį) netaikė. Iš AB Turto Banko 2007-02-27 rašto Nr. (7.3-42)-SK4-840 matyti, kad 2004-02-03 Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas informavo AB Turto banką apie tai, kad UAB „J.“ priklausantis metalinis natris saugomas netinkamai ir kelia grėsmę aplinkai, todėl pasiūlė bankui dar kartą kreiptis į antstolius dėl jo pardavimo už minimalią kainą, padengiančią vykdymo išlaidas. Antstolis 2004-05-10 paskelbė pirmąjį aukcioną (pradinė kaina 1360 Lt), tačiau pirkėjų neatsirado, antrojo aukciono metu (pradinė kaina 1020 Lt), įvykusio 2004-07-12, pirkėjų taip pat neatsirado. Nurodytą patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys (t.1, b.l. 141-147). Nesant galimybių realizuoti metalinį natrį parduodant ir siekiant jį utilizuoti, 2005-09-28 buvo sudaryta preliminarioji sutartis (t.2, b.l. 111) tarp UAB „J.“ ir Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, kurioje 3.1 p. nustatyta 46 tonų metalinio natrio pardavimo kaina 1 Lt (vienas litas), o sutarties tikslas,- turto perdavimas pirkėjui ir jo išvežimas utilizuoti. Kad 46 tonų UAB ,,J.“ priklausančio metalinio natrio neturėjo teigiamos prekinės-piniginės vertės, matyti ir iš pačio I. R. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdyje (t.2, b.l. 196), kad UAB ,,J.“ įsigijo tam, kad lengviau būtų tvarkyti dokumentus, o „O.“ turėjo utilizuoti metalinį natrį, valstybė sutiko duoti pinigų. Įgyjant natrį norėjo užsidirbti utilizuodamas, bet konkurso nebuvo, nors valstybė buvo išskyrusi pinigų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje UAB ,,J.“ atstovas Vilhelmas Keliuotis parodė, kad jie dėjo pastangas, kad gauti iš valstybė 300 tūkst. Lt metalinio natrio utilizavimui. Iš išdėstyto matyti, kad už 46 tonų UAB ,,J.“ priklausantį metalinį natrį ne tik nesitikėta gauti pinigų, tačiau ketinta valstybės lėšomis apmokėti jo utilizavimą, t.y. jo vertė buvo neigiama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. G. paaiškino, kad S. D. paprašė jį susandėliuoti natrį, nes jis turėjo sandėlius, kuriuos turėjo dėl žodinio susitarimo su jo savininku. Pas jį natris prabuvo 6 metus, jis negalėjo pasakyti S. D., kad natrį pasiimtų, nes pastarasis neturėjo kur natrį dėti. Jis pradėjo rūpintis natrio klausimu, nes S. D. sunkiai susirgo vėžiu, žino, kad jo niekas nepirko ir už jį prašė 1000 Lt. Jis nežino, ką I. R. norėjo padaryti su natriu, kiek žino iš ministerijų, natrio išvežimui jis prašė 300 tūkst. Lt. Savininkas jau turėjo sandėlio pirkėjus ir jam liepė sandėlius atlaisvinti, natrio realiai I. R. nebuvo užvaldęs, nesirūpino jo apsauga, nemokėjo nuompinigių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. V. paaiškino, kad dar 2003 m., kai S. D. paprašė Dariaus pervežti natrį iš (duomenys neskelbtini) į čia, ji davė savo asmeninius pinigus, pirkėjai atsirado netikėtai, jie pasakė, kad turi tik 15 dienų natriui išvežti. Kai pamatė statines, sakė, kad nebeims, nes tai siaubinga. Tada pradėjo juos įkalbinėti. Jiems sumokėjo tiek, kiek jie išleido transportavimui, jokio pelno negavo, gal 200 Lt. Sandėlius prašė atlaisvinti savininkas. Iš 2006-11-23 sąskaitos-faktūros Nr. GPKZ 023 matyti (t.1, b.l. 127), kad pirkėjas už 45 tonas metalinio natrio netto (46410 kg. Brutto) pervedė 6750 USD. Iš byloje esančios 2006-11-20 Krovinių ekspedijavimo sutarties Nr. 2006/274 ir 2006-11-27 Kainų ir apmokėjimo sąlygų suderinimo akto Nr. 1 prie sutarties Nr. 2006/274 (t.1, b.l. 97-101) matyti, kad už 46 tonų natrio pervežimą maršrutu P.-P. J. neįskaitant vagono prastovas dėl kliento kaltės sutarta sumokėti 5856 S. K. vertina tai, kad pirkėjo sumokėtoji kaina realiai padengė tik transportavimo išlaidas ir kitas išlaidas, kurios neviršijo protingų: „pirkėjo“ paieškai, derinti sutarčių sudarymą ir pervežimą ir patirtų išlaidų, parduotos medžiagos kiekį, ir mano, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad realiai 46 tonų UAB ,,J.“ metalinio natrio 2006 m. lapkričio 29 d. jokios piniginės-prekinės vertės neturėjo, o jis buvo išvežtas siekiant atlaisvinti sandėlius, už kuriuos nuoma nebuvo mokama ilgą laiko tarpą.

Pats pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti pagrobto turto vertę, todėl nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nurodė, kad D. G. ir I. V. iš fermų patalpų pagrobė 46 tonas UAB „J.“ priklausančio metalinio natrio, kurį už 18117 Lt pardavė TOO „L.“ (registruota Kazachstano Respublikoje), tuo padarydami UAB „J.“ nurodyto dydžio turtinę žalą. Nurodyta ne turto vertė, kurios inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo, o pardavimo suma. Tačiau nepaneigti nuteistųjų parodymai, kad 18117 Lt sudarė ne pardavimo kaina, o transportavimo išlaidos iš Lietuvos Respublikos į Kazachstano Respubliką.

Minimas turtas turėjo būti utilizuojamas, tai yra, buvo visiškai bevertis. Išvežus tokį „turtą“ iš Lietuvos Respublikos ir tokiu būdu sutaupius Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto 300 000 Lt, negalėjo būti padaryta turtinė žala. Tai suprato ir nuteistieji, kurie organizavo netinkamo neturinčio prekinės vertės turto išvežimą. Todėl negalima sutikti su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į svetimo turto pagrobimą tokios vertės, kokia nurodyta nuosprendyje, nes jis buvo bevertis.

Beverčio turto pagrobimas nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., sudėties, nes nėra nusikaltimo dalyko. Be to, jų tikslas buvo ne užvaldyti svetimą turtą, o jo atsikratyti, išvežti iš Lietuvos. Nuteistieji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., požymių, todėl jie pagal BK 178 str. 1 d. išteisintini.

UAB „J.“ prarado ne turtą, o galimas pajamas jį utilizavus, t.y. už „vertingo“ turto utilizavimą, todėl civilinio ieškovo UAB „J.“ atstovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atstovavimo UAB „J.“

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį kolegija pasisako ir dėl kitų apeliantų argumentų.

Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-114-06 (t.1, b.l. 1, 2, 24-25) buvo pradėtas pagal BK 178 str. 3 d., Vilniaus apygardos prokuratūros 2008-04-29 kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-114-09 D. G. ir I. V. buvo kaltinami pagal BK 178 str. 2 d., tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžiu nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 178 str. 5 d. nustatyta, kad už minėto straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8 d., bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo (t.2, b.l. 138-139, 180-181) apie UAB „J.“, matyti, kad minėtoje bendrovėje nėra nustatytas kiekybinis atstovavimas. Pažymėtina, kad akcininkams nenustatyta teisė atstovauti bendrovei (minėto įstatymo ketvirtasis skyrius), o visuotinis akcininkų susirinkimas sutinkamai su minėto įstatymo 20 str. 2 d., gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal šį Įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu byloje jau buvo Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas (t.2, b.l. 138-139, 180-181) apie UAB „J.“, iš kurio matyti, kad 1992-03-20 kaip vadovas (generalinis direktorius) buvo registruotas S. D., buvo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2008-10-06 raštas Nr. (21.1)-47-7611, kuriuo ši pranešė, kad UAB „J.“ (kodas 2131498) paskutinį kartą pateikė 1996 metų pusmečio finansinės atskaitomybės dokumentus (t.2, b.l. 175). Iš išdėstyto matyti, kad Juridinių asmenų registre esantys duomenys apie UAB „J.“ direktorių ir VMI pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra santykinai ilgai neatnaujinti ir iš jų nematyti, kad I. R. būtų UAB „J.“ vadovas. Duomenų apie dirbusius asmenis UAB „J.“, kaip matyti iš 2008-12-12 rašto, duomenų bazėje nebuvo (t.2, b.l. 177). Tačiau nors pirmosios instancijos teismo posėdyje UAB „J.“ akcijų savininkas I. R. apie dabartinį bendrovės vadovą ir kas juo yra nieko neparodė, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jam priklausė 100 proc. UAB „J.“ akcijų (t.1, b.l. 11, 12), todėl jis galėjo sutinkamai su Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymu paskirti save direktoriumi, jam buvo perduotos UAB „J.“ materialinės vertybės ir dokumentai (t.2, b.l. 132), I. R. dokumentuose, kuriuos pasirašė, įvardino save direktoriumi (pvz. t.1, b.l. 20, 69), advokatas V. Keliuotis apeliacinės instancijos posėdyje parodė apie tai, kad I. R. tuo metu, kiek pamena, buvo ir „J.“, ir „O.“ direktorius, todėl kolegija mano, kad baudžiamasis procesas pradėtas nepažeidus įstatymų.

Be to, kolegija mano, kad kaltinamasis aktas, kuriuo kaltinami D. G. ir I. V. pagal BK 178 str. 2 d., šiuo atveju, laikytinas prokuroro reikalavimu nuteisti minėtus asmenis ir pagal BK 178 str. 1 d. Prokurorė apeliacinės instancijos teisme palaikė priimtą nuosprendį ir neatsisakė reikalavimų nubausti kaltus asmenis, todėl proceso reikalavimai pažeisti nebuvo.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nukentėjusiojo, civilinio ieškovo UAB „J.“ atstovo I. R. atstovo Vilhelmo Keliuočio apeliacinio skundo argumentus ir nustato, kad 2006 m. lapkričio 29 d. 46 tonų UAB ,,J.“ metalinio natrio neturėjo realios piniginės-prekinės vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad pati UAB ,,J.“ minėto turto kainą 2005-09-28 preliminaria sutartimi (t.2, b.l. 111) tarp UAB „J.“ ir Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 3.1 p. nustatė 1 (vieno) Lt dydžio. Apeliaciniame skunde UAB ,,J.“ atstovas nenurodė kokios aplinkybės lėmė pačios UAB ,,J.“ nustatytos turto vertės pasikeitimą. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja metalinio natrio pirkimo 1993 metais kaina, kadangi, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, metalinis natris turi galiojimo laiką, kuris jau yra pasibaigęs, be to, kaip nustatyta bylos duomenimis, ši, 1993 metalinio natrio pirkimo vertė akivaizdžiai neatitinka minėtos būklės natrio rinkos vertės, bandant jį parduoti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad sandoris, kuriuo I. R. pirko 100 % UAB „J.“ akcijų, nėra nuginčytas iki šiol, byloje nėra jokių duomenų, kad jis buvo apsimestinis, o sutartyje nėra sąlygų, pagal kurias neįregistravus per 30 d. šią sutartį VĮ Registrų centre ji būtų laikoma negaliojančia, taip pat nėra jokių sutarčių, kurios draustų S. D. parduoti UAB „J.“ akcijas.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, padarius išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 punktu,

nusprendė:

Nukentėjusiojo civilinio ieškovo UAB „J.“ atstovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. G. ir I. V., pripažintus kaltais ir nuteistus pagal BK 178 str. 1 d., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UAB ,,J.“ civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtu.

Daiktinį įrodymą, - kompaktinį diską, saugoti prie bylos.