Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A - 70 - 252 - 2017

Sprendimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 31 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančio žemės ūkio kooperatyvo „Loknesa“, administruojamo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ atstovės advokatės M. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4384-828-2016 pagal ieškovo bankrutuojančio žemės ūkio kooperatyvo „Loknesa“ ieškinį atsakovei kredito unijai „Vilniaus kreditas“ dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas BŽŪB „Loknesa“ 2014 m. spalio 24 d. kreipėsi į atsakovę prašydamas grąžinti papildomą pajinį įnašą 121 300 Lt (kas atitinka 35 130, 90 Eur). Teismui pateiktas kredito unijos „Vilniaus kreditas“ valdybos posėdžio 2014 m. spalio 31 d. protokolas Nr. V-575 patvirtina, kad valdybos nariai, atsižvelgę į pateiktą prašymą ir į patvarkymą dėl lėšų arešto reg. Nr. (duomenys neskelbtini) vienbalsiai nusprendė dalinai tenkinti asocijuoto nario prašymą, t.y. grąžinti ieškovui 75 193,58 Lt (kas atitinka 21 777, 56 Eur) papildomo pajaus dalį. 2014 m. spalio 31 d. antstolio A. N. Patvarkymu dėl piniginių lėšų paskirstymo Nr. (duomenys neskelbtini) kredito unijai „Vilniaus kreditas“ buvo pervesta 61 839,28 Lt suma, kuria padengta likusi ieškovo nesumokėta kredito sutartimi ir vėlesniais jos pakeitimais sulygta kredito suma. Taigi, BŽŪK „Loknesa“ šiai dienai tebėra kredito unijos „Vilniaus kreditas“ narys ir yra pilnai atsiskaitęs pagal 2013 m. birželio 17 d. kreditavimo sutartį ir 2013 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 22 d. susitarimus dėl sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo su atsakove kredito unija „Vilniaus kreditas“. Ieškovas reikalauja grąžinti likusią papildomo pajinio įnašo dalį, t.y. 13 353, 34 Eur, ginčo dėl pagrindinio pajinio įnašo grąžinimo nėra.Kreipimosi į atsakovę dėl papildomų pajinių įnašų grąžinimo laikotarpiu galiojusio KUĮ įstatymo (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1047 redakcija) 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas numatė kredito unijos nario teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi šio įstatymo 18 ir 48¹ straipsniuose nustatytos tvarkos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalis įtvirtino nuostatą, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka ir nėra mažinamas proporcingai, atsižvelgiant į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas. Jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai (3 dalis). To paties įstatymo 48¹ straipsnyje įtvirtinta norma nustatė, kad Kredito unijos nariui apribojama teisė disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, neviršijančia skolinamų pinigų sumos kartu su už ją mokamomis palūkanomis, tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis. Atsakovės įstatų 4.13.10 punktas nustatė, kad unijos narys turi teisę reikalauti, kad unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi šių įstatų 3.2 p. nustatytų apribojimų. Įstatų 3.2 punktas numato, kad unija savo nariui iki vienų metų gali skolinti pinigus nereikalaudama jų grąžinimo užtikrinimo CK numatytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, jei nario prašoma skolinti pinigų suma ir palūkanos už ją neviršija jo pajinio įnašo už pagrindinį pajų unijoje dydžio.16 punkte aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad papildomo pajinio įnašo grąžinimas negalimas tol, kol unijos narys negrąžins pasiskolintos iš unijos sumos su palūkanomis. Šalių pasirašytos kredito sutarties 11.1 punktas numatė, kad kredito gavėjui visą kredito laikotarpį apribojama teisė disponuoti jo pajumi ir visu jo turimu pajiniu įnašu kredito unijoje. Šis apribojimas reiškia, jog Kredito gavėjas neturi teisės reikalauti, kad Kredito unija grąžintų arba įskaitytų visą ar dalį pajinio įnašo, taip pat neturi teisės bet kokiu būdu perleisti įkeisti turimo pajaus ar kitaip apriboti savo teises į pajų. Skirtingai nei aiškina sutarties sąlygas atsakovė, ši sutarties sąlyga galioja tol kol galioja kredito sutartis, o kredito sutartis pasibaigė tuo metu, kai ieškovas pilna apimtimi ją įvykdė, t.y. 2014 m. spalio 31 d. Tačiau ši kredito sutarties sąlyga yra reikšminga ir tuo, kad iš esmės patvirtino, jog papildomas pajinis įnašas yra kitas šalių sutartyje nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Kadangi kredito sutarties šalių susitarimas neprieštarauja įstatymui, tai jis pripažintinas teisėtu ir galiojančiu, įpareigojančiu jį sudariusias šalis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kredito suma pilnai padengta 2014 m. spalio 31 d., todėl daroma išvada, kad po kredito grąžinimo, apeliantas turėjo teisę reikalauti, kad būtų grąžinta likusi papildomo pajinio įnašo suma. Vienintelis ribojimas siekiant atgauti papildomą pajinį įnašą - jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai. Iš pirmiau aptartų aplinkybių daroma išvada, kad teisę susigrąžinti likusią papildomo pajinio įnašo dalį ieškovas įgijo 2014 m. spalio 31 d. grąžinus visą kreditą. 2014 m. lapkričio 13 d. jis kreipėsi su prašymu grąžinti likusią papildomo pajinio įnašo dalį. Atsakovė 2014 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 852 informavo, kad įsipareigoja likusį pajinį įnašą grąžinti įstatymų nustatyta tvarka. Vėlesnis, beveik vienerius metus trukęs ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovas dėl pajinio įnašo grąžinimo pilna apimtimi buvo pakankamai aktyvus ir į atsakovę raštiškai kreipdavosi periodiškai reikalaudamas pateikti informaciją, susijusią su jo prašymo tenkinimu. Kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai ilgai delsė spręsti pajinio įnašo grąžinimo klausimą, todėl pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Tik 2015 m. lapkričio 26 d. kredito unijos „Vilniaus kreditas“ valdybos posėdžio protokolu Nr. V-787 konstatuota, kad yra pateiktas BŽUK „Loknesa“ prašymas dėl pajinio įnašo grąžinimo (nenurodant prašymo datos) ir nuspręsta šio prašymo netenkinti, kadangi grąžinus papildomą pajų kredito unija nevykdys kredito unijos veiklos riziką ribojančių normatyvų, t.y. kapitalo pakankamumo normatyvo, todėl vadovaujantis KUĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis unija sustabdo pajinių įnašų grąžinimą.Apylinkės teismas iš esmės pripažino, kad pajinio įnašo grąžinimui yra aktualūs ne ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo, o teismo sprendimo priėmimo metu kredito unijos veiklos riziką ribojančių normatyvų duomenys. Apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad papildomo pajinio įnašo paskirtis užtikrinti kredito nario skolinių įsipareigojimų vykdymą. Prievolėms, kurioms užtikrinamas kitų – pagrindinių – prievolių vykdymas, būdingas acesoriškumas, kuris reiškia, kad tinkamu įvykdymu pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigia ir šalutinė užtikrinimo priemonė. Tad šiuo atveju negali būti taikoma nei pagrindinio pajaus gražinimui taikytina finansinių metų taisyklė, nei įstatų 4.20 punkte įtvirtinta norma, kad pajinis įnašas už papildomą pajų yra grąžinamas ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo narystės pabaigos, nes ši norma pajaus grąžinimo galimybę sieja būtent su narystės kredito unijoje pabaiga, kas šiuo atveju nėra aktualu. Ištyrusi bylos medžiagą ir įvertinusi bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė piniginę prievolę gražinti papildomą pajinį įnašą turėjo įvykdyti per 7 dienas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis), šį terminą skaičiuojant nuo ieškovo reikalavimo dėl papildomo pajinio įnašo likusios dalies grąžinimo gavimo dienos, t.y. 2014 m lapkričio 24 d.Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai laikė atsakovės atsikirtimus įrodytais. Bylos duomenys, susiję su kredito unijos veiklos riziką ribojančių normatyvų laikymusi patvirtina, kad atsakovė 2015 m. I-ąjį ir II-ąjį ketvirčius vykdė visus Lietuvos banko numatytus riziką ribojančius normatyvus. Teismui pateiktame kredito unijos aiškinamajame rašte prie finansinės atskaitomybės užfiksuota, kad vien per 2015 metus kredito unija išstojusiems nariams gražino pagrindinių ir papildomų pajų – 841 660 Lt, o 2014 metais 665 150 Lt. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad iki 2015 III-jo ketvirčio buvo laikotarpiai, kai atsakovė vykdė kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus, tačiau nepagrįstai sprendė, kad šis laikotarpis nėra aktualus. Aplinkybės, kad nuo 2015 m. III - jo ketvirčio atsakovė nevykdė kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų ar, kad šių normatyvų laikymasis yra nestabilus, o kredito unijos veiklos priežiūrai nuo 2016 m. birželio 1 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu yra paskirtas laikinasis atstovas, gali būti reikšmingos, pasinaudojus tokiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytais instrumentais, kaip galimybe skolininko prašymu teismo sprendimo vykdymą atidėti, išdėstyti ar sustabdyti. Atsakovės pareiga ieškovui grąžinti papildomą pajinį įnašą atsirado iki jos finansinės padėties pablogėjimo, tad aptarti duomenys nepaneigia ieškovo reikalavimo - grąžinti papildomą pajinį įnašą pagrįstumo, todėl ieškinys tenkintinas visiškai.Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Patenkinus apelianto reikalavimą dėl skolos priteisimo, tenkintinas ir jo išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ bankrutuojančiam žemės ūkio kooperatyvui „Loknesa“ 13 353,34 Eur (trylika tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt tris eurus 34 centus) papildomą pajinį įnašą ir 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2016-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.