Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-767/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-22
Bylos Nr.: 2A-767/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-04244-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Vytas Milius, Egidijus Žironas
Ieškovas: D. G.
Atsakovas: V. C., M. C.

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.22pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-767/2012Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04244-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 63.1; 121.18; 121.22 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį solidariems atsakovams V. C. ir M. C. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių, nustatant perduoto paskolos dalyko dydį bei negrąžintos paskolos sumą, taip pat dėl sutuoktinių atsakomybės rūšies pagal prievoles, kylančias iš paskolos teisinių santykių.

Šalies argumentai

Ieškovas D. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai iš atsakovų V. C. ir M. C. priteisti 168 080 Lt skolos, 25 212 Lt palūkanų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis iki 2007 m. rugsėjo 1 d. paskolino atsakovui 168 080 Lt, ką patvirtina atsakovo pasirašytas paskolos raštelis. Atsakovas pasiskolintus pinigus panaudojo bendram sutuoktinių turtui - 1998 m. balandžio 14 d. įsteigtos individualios įmonės „Mikodeka“ veiklai bei savo ir atsakovės M. C., su kuria santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.88 str. 1 d. 4 ir 5 p., 3.91 str., 3.109 str. 1 d. 5 p., 6.38 str. 1 d., 6.158 str. 1 d.). Be to, paskola buvo paimta atsakovės iniciatyva. Paskolos raštelyje atsakovo patvirtinimas, kad 168 080 Lt sumą gavo, yra tiesioginis įrodymas, kad ši suma atsakovui buvo perduota paskolos raštelio pasirašymo metu. Atsakovo teiginiai apie palūkanų mokėjimą patvirtina paskolos raštelio teisėtumą bei galiojimą. Atsakovai neginčija paskolos raštelio galiojimo bei nepateikia įrodymų, jog paskolos raštelyje nurodytos pinigų sumos negavo. Atsakovas kaip verslininkas turi suvokti pasirašomo sandorio pasekmes. Ieškovas taip pat prašė priteisti už 3 metus įstatymines 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.158 str. 1 d.), kurias paskaičiuoja kaip 15 procentų nuo negrąžintos 168 080 Lt skolos sumos, tai yra 25 212 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog ieškovui mokėjo kas mėnesį 2 procentų dydžio palūkanas, tačiau sutiko tik su 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. Aplinkybė, kad ieškovas nedeklaravo paskolos, neįtakoja šalių tarpusavio civilinių prievolinių santykių (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-131-275/2010). Ieškovas pateikė 2003 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis su sutuoktine už parduotą butą gavo 80 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovai V. C. ir M. C. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo atsakovė prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti visiškai, o atsakovas sutiko su ieškiniu dalyje dėl 17 966,90 Lt skolos bei 3 593,38 Lt palūkanų iš jo priteisimo, o kitoje dalyje prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad sutuoktinis nuo jos nuslėpė, jog skolinosi iš ieškovo. Nuo 2007 m. šeima nei vieno daikto neįgijo, investicijos į turėtą turtą nebuvo daromos. Todėl atsakovė nėra atsakinga už sutuoktinio prievoles (CK 3.109 str. 3 d.). Atsakovė teiks ieškinį skolai ginčyti. Atsakovas buvo smulkus verslininkas, kuris Gariūnų turguje vienoje vietoje prekiavo žūklės reikmenimis. Turimų prekių vertė neviršydavo 5 000 – 7 000 Lt. Be to, ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo pasiteirauti, ar atsakovas yra vedęs bei kokiems poreikiams paskola yra imama. Atsakovas nurodė, kad 2005 m. pasiskolino iš ieškovo 7 000 JAV dolerių, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. sausio 1 d. bei mokėti kas mėnesį 2 procentų dydžio palūkanas. Atėjus pinigų grąžinimo terminui, atsakovas paprašė skolos grąžinimą nukelti. Ieškovas pradėjo reikalauti pinigų, ateidavo pas atsakovą lydimas mažiausiai 2 vyrų; kasdien nurodydavo vis didesnę paskolos sumą; liepė atsakovui nepamiršti, kad jis turi dukrą ir šeimą; pasakė, kad paskolos grąžinimo terminą atidės tik jei atsakovas pasirašys paskolos lapelį, kuriame nurodyta suma bus kaip garantas. Būtent dėl ieškovo vykdyto psichologinio smurto atsakovas 2007 m. rugsėjo 1 d. pasirašė paskolos raštelį 168 080 Lt sumai, kurios realiai negavo. Atsakovas pripažino, kad skolinosi iš ieškovo 7 000 JAV dolerių, kas sudaro 17 966,90 Lt (2,5667 x 7 000 Lt) bei nurodė, kad nuo 2007 m. nemokėjo ieškovui palūkanų, kurios sudaro 3 593,38 Lt (17 966,90 Lt x 5 proc. x 4). Paskolos sutartis dėl 7 000 JAV dolerių raštu sudaryta nebuvo. Apie psichologinį smurtą gali patvirtinti liudininkai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad 2007 m. realiai turėjo atsakovui paskolintą sumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kur panaudojo už buto pardavimą gautą 80 000 Lt sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 17 695,30 Lt paskolos, 2 654,26 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (20 349,56 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad reikalavimą priteisti iš atsakovų 168 080 Lt skolą ieškovas grindžia į bylą pateiktu paskolos rašteliu, kuriame yra atsakovo patvirtinimas, kad jis gavo 168 080 Lt. Atsakovas neigė, kad gavo šią sumą iš ieškovo. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2005 m. liepos mėnesį pasiskolino iš ieškovo 7 000 JAV dolerių su 2 procentų mėnesinėmis palūkanomis bei skolos nustatytu terminu negrąžino. Nors teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad iš pasiskolintos sumos grąžino ieškovui 5 000 JAV dolerių, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Atsakovas taip pat teigė, kad pasirašė paskolos raštelį, nes bijojo ieškovo grasinimų susidoroti su atsakovo šeima. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad į bylą pateiktas paskolos raštelis buvo surašytas 2005 m. birželio mėnesį, tačiau, surašant paskolos raštelį, raštelyje nurodyta 168 080 Lt suma atsakovui nebuvo perduota. Ieškovas paaiškino, kad 2001 m. birželio mėn. jis paskolino atsakovui 40 000 Lt 2 metams su 5 procentų mėnesinėmis palūkanomis, iš viso atsakovas turėjo sumokėti 48 000 Lt palūkanų. Atsakovas grąžino 11 000 Lt, liko grąžinti 77 000 Lt. 2003 m. vasarą ieškovas paskolino atsakovui 25 000 Lt 2 metams su 2 procentų mėnesinėmis palūkanomis, iš viso atsakovas turėjo sumokėti 12 000 Lt palūkanų. Atsakovas grąžino ieškovui 6 000 Lt, todėl iš viso liko grąžinti 114 000 Lt. 2005 m. birželio mėn. ieškovas paskolino atsakovui 60 000 Lt be palūkanų. Paskolos raštelyje nurodytą 168 080 Lt sumą sudaro 2001 – 2005 metais paskolinta ir negrąžinta paskolos suma ir nesumokėtos palūkanos. 80 Lt skirtumas galėjo susidaryti dėl apvalinimų skaičiuojant. Paskolos rašteliai, patvirtinantys 40 000 Lt ir 25 000 Lt paskolos suteikimą, buvo sunaikinti. Teismas iš ieškovo ir atsakovo paaiškinimų nustatė, kad atsakovui nebuvo perduoti paskolos raštelyje nurodyti 168 080 Lt. Dalį šios sumos sudaro paskolos suma, likusią dalį – palūkanos, tačiau paskolos raštelyje neišskirta, kokią sumos dalį sudaro paskola, o kokią – palūkanos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas ir atsakovas būtų susitarę dėl ieškovo nurodyto dydžio palūkanų (CK 6.72 str. 1 d., CPK 178 str.); kad 2001 m. perdavė atsakovui 40 000 Lt paskolą, 2003 m. – 25 000 Lt paskolą, o 2005 m. – 60 000 Lt paskolą (CPK 178 str.). Ieškovas nurodė, kad turto deklaracijos nėra teikęs, nors nuolatiniai Lietuvos gyventojai privalėjo deklaruoti iki 2005 m. gegužės 31 d. paskolintas ir nesusigrąžintas lėšas, jei jų suma viršija 2 000 Lt (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 str., 3 str. 3 p.). Iš ieškovo pateiktos 2003 m. lapkričio 5 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties teismas nustatė, kad ieškovui už parduotą butą tenkanti kainos dalis yra tik 40 000 Lt. Ieškovas pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą dėl sunkios turtinės padėties, nes gauna 450 Lt darbo užmokestį bei nuosavybės teise turi tik 2005 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytą dalį žemės sklypo, kurios vidutinė rinkos vertė - 76 346 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad nuo 1999 m. dirbo neoficialiai, taip pat užsiėmė verslu, tačiau šios veiklos nustatyta tvarka nebuvo įregistravęs, mokesčių nuo gaunamų pajamų nemokėjo. Teismas pažymėjo, kad dirbti nelegalų darbą yra draudžiama. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pagal ieškovo nurodytą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimą, ieškovui iš atsakovo Š. B. buvo priteista 60 000 Lt skola, tačiau įrodymų apie šio sprendimo įvykdymą nėra. Be to, sprendimas priimtas po to, kai, ieškovo teigimu, buvo suteiktos paskolos atsakovui. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 7 000 JAV dolerių perdavimo atsakovo nuosavybėn (CPK 178 str., CK 6.875 str. 3 d.). Kadangi į bylą pateiktame paskolos raštelyje nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2007 m. rugsėjo 1 d., teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 17 695,30 Lt, atsižvelgiant į 2007 m. rugsėjo 1 d. buvusį Lietuvos banko nustatytą lito ir JAV dolerio santykį (CK 6.36 str. 3 d., 6.872 str. 1 d.). Teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 5 procentų metines palūkanas pagal ieškinyje nurodytą 3 metų terminą, kurios iš viso sudaro 2 654,26 Lt, bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.874 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civ. byloje Nr. 3K-P-186/2010). Paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie prievolių, kilusių iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, tuo atveju, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tuo tarpu ieškovas, kuris turi įrodyti, kad paskola buvo panaudota atsakovų šeimos interesais (CPK 178 str.), tokių įrodymų nepateikė, todėl teismas ieškinį atsakovės atžvilgiu atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovė apie paskolos suteikimą sužinojo tik gavusi ieškinį, atsakovas teismo posėdžio metu iš pradžių teigė, kad iš ieškovo pasiskolintus pinigus išleido įrangos, skirtos žvejybos reikmenų gamybai, remontui, vėliau nurodė, kad įrangos remontui panaudojo iš brolio pasiskolintus pinigus, o iš ieškovo pasiskolintus 7 000 JAV dolerių grąžino broliui. Iš atsakovo pateiktų V. C. firmos „Mikodeka“ metinių pelno mokesčių deklaracijų teismas nustatė, kad 2005 m., kai buvo suteikta paskola, įmonės pajamos buvo 19 919 Lt, 2006 m. - 11 405 Lt o 2007 m. - 71 575 Lt. Teismas nematė pagrindo šį pajamų padidėjimą sieti su 2005 m. suteikta paskola. Iš atsakovo namo nuotraukų teismas nustatė, kad į namą investuota nebuvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas D. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas ir priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 168 080 Lt skolos, 25 212 Lt palūkanų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė šiuos argumentus:

paskolos raštelyje aiškiai nurodyta, kad atsakovas pinigus gavo ir tai patvirtino savo parašu. Šis paskolos raštelis yra nenuginčytas ir galiojantis, atsakovai nereiškė jokių pretenzijų dėl jo neteisėtumo. Atsakovas neįrodė, kad paskolos raštelis buvo surašytas dėl grasinimų, o ne laisva valia. Atsakovai neįrodė, kad jie nėra gavę paskolos raštelyje nurodytos 168 080 Lt sumos;teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, tai yra teismas rėmėsi tik žodiniais atsakovo paaiškinimais apie 7 000 JAV dolerių pasiskolinimą ir visiškai nevertino paskolos raštelio kaip rašytinio įrodymo, taip pat ieškovo paaiškinimų apie tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius piniginius santykius bei tai, kad paskolos rašteliu buvo apjungtos ieškovo suteiktos paskolos atsakovui bei atsakovo už paskolų suteikimą nesumokėtos palūkanos. Kadangi šios sumos, įskaitant palūkanas, atsispindėjo paskolos raštelyje, teismas nepagrįstai reikalavo, kad ieškovas įrodytų apie susitartas palūkanas. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovė teismo posėdyje nedalyvavo, atsakovo paaiškinimai buvo prieštaringi, atsakovo brolis yra suinteresuotas liudytojas;aplinkybė, kad paskola nedeklaruota, nedaro paskolos sutarties negaliojančia. Ieškovas paaiškino, kad lėšų užsidirbo Švedijoje, užsienyje pirktas prekes parduodamas Lietuvoje bei skolindamas pinigus kitiems asmenims. Teismas pasisakydamas dėl draudžiamo nelegalaus darbo akivaizdžiai išėjo už ginčo ribų, nes tai kitų institucijų kompetencijos klausimas. Byloje dėl paskolos teisinių santykių nėra svarbu kaip ieškovas uždirbo paskolintus pinigus;iš ieškovo ir atsakovo paaiškinimų akivaizdu, kad atsakovas lėšas skolinosi savo verslui, tai yra atsakovo įmonės „Mikodeka“ veiklai vykdyti. Atsakovas nurodęs, kad skolinosi iš ieškovo tam, kad grąžintų skolą broliui, paaiškino, kad iš brolio skolinosi lėšas taip pat verslui vykdyti. Šių aplinkybių nepaneigia atsakovų paaiškinimai, kad įmonė veikė nuostolingai. Neaišku kur ir kada buvo darytos atsakovų pateiktos nuotraukos apie turtą. Be to, darant nuotraukas, nedalyvavo antstolis.

Atsiliepimas

Atsakovai V. C. ir M. C. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pats ieškovas patvirtino, jog paskolos raštelyje nurodyta suma atsakovui nebuvo perduota. Ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovui 2001 m. perduotus 40 000 Lt, 2003 m. – 25 000 Lt ir 2005 m. – 60 000 Lt. Teismas tinkamai išanalizavo ieškovo turtinę padėtį bei galimybę turėti paskolos raštelyje nurodytą sumą. Vien tai, kad vieno iš sutuoktinių sandoris buvo sudarytas santuokos metu, savaime nereiškia, kad sutuoktinių prievolė yra bendra. Kadangi CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutikimo prezumpcija paskolos sutartims nėra privaloma, ieškovas turėjo įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Atsakovai pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota šeimos gyvenamojo namo būklė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas vyksta tarp ieškovo, kuris vertėsi paskolų suteikimu smulkiems verslininkams, ir atsakovų, kurie kaip sutuoktiniai turėjo individualią įmonę, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje kilęs ginčas nėra susijęs su viešuoju interesu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija iš ieškovo apeliacinio skundo argumentų nustatė, jog ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą įrodinėja dviem aspektais. Pirma, ieškovo teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, įskaitant paskolos raštelį, tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius bei ieškovo paaiškinimus, dėl ko priėjo nepagrįstos išvados, jog ieškovas atsakovui neperdavė paskolos raštelyje nurodytų pinigų bei ieškovas ir atsakovas nesusitarė dėl palūkanų mokėjimo. Antra, ieškovo teigimu, teismas netinkamai įvertino atsakovo paaiškinimus, jog jis skolinosi pinigus įmonės verslui vykdyti, kas reiškia, jog atsakovas ir jo sutuoktinė už šios prievolės įvykdymą atsako solidariai.

Dėl paskolos dalyko dydžio ir perdavimo paskolos gavėjui

Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-20/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2005 m. kovo 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir t.t.).

Teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovas paskolos dalyko dydį bei perdavimo paskolos gavėjui faktą įrodinėja remdamasis į bylą pateikto atsakovo V. C. ranka surašyto paskolos rašto kopija, kurioje nurodyta, jog atsakovas pasiskolina iš ieškovo 168 080 Lt, kuriuos įsipareigoja grąžinti 2007 m. rugsėjo 1 d. (b.l. 5-7). Tačiau pats ieškovas 2011 m. gegužės 23 d. – birželio 6 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad paskolos rašto sudarymo metu pinigai realiai atsakovui perduoti nebuvo, nors paskolos rašto turinyje buvo nurodytas esamasis laikas „pasiskolinu“ (b.l. 106-122). Ieškovas taip pat žodžiu paaiškino, kad paskolos sutartimi buvo užfiksuotas praeityje atsakovui perduotų pinigų faktas bei už laiku negrąžintus pinigus priskaičiuotos palūkanos. Tuo tarpu atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek 2011 m. gegužės 23 d. – birželio 6 d. vykusiame teismo posėdyje taip pat teigė, kad paskolos rašto sudarymo metu nebuvo perduoti atsakovui pinigai, o ši suma buvo ieškovo priskaičiuotos palūkanos už atsakovo praeityje pasiskolintą 7 000 JAV dolerių sumą (b.l. 29-31, 59-62, 106-122). Vadinasi, pačios šalys pripažino, jog paskolos raštelio pažodinis tekstas neatitiko tikrųjų sutarties šalių ketinimų, kuriuos jie turėjo surašant šį paskolos raštelį, tai yra realiai paskolos raštelio surašymo momentu pinigai atsakovui nebuvo perduoti, nepaisant to, kad paskolos raštelio tekste tai buvo nurodyta. Aiškinantis tikrąją šalių valią bei atitinkamai siekiant nustatyti kiek faktiškai iki paskolos raštelio surašymo ieškovas perdavė pinigų atsakovui, ieškovo ir atsakovo pozicijos išsiskyrė. Ieškovo teigimu, jis atsakovui 2001 m. davė paskolon 40 000 Lt, 2003 m. – 25 000 Lt ir 2005 m. – 60 000 Lt ir būtent šių sumų ankstesnį perdavimą atsakovui patvirtino paskolos rašte nurodyta dalis sumos (b.l. 106-122). Atsakovo teigimu, ieškovas jam 2005 m. paskolon davė tik 7 000 JAV dolerių (b.l. 29-31, 59-62, 106-122). Ieškovas nepateikė pirminių paskolos sutarčių, kurios patvirtintų ieškovo žodžius, kad ieškovas atsakovui laikotarpyje nuo 2003 m. iki 2005 m. iš viso paskolino 125 000 Lt. Ieškovas taip pat nepateikė netiesioginių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pinigų perdavimą atsakovui (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimus per banką ir pan.).

Be to, iš byloje esančių įrodymų apie atsakovo turėtas pajamas 2003-2005 m., teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė 2003-2005 m. laikotarpyje turėjęs finansinių galimybių suteikti atsakovui 125 000 Lt dydžio paskolą. Kaip matyti iš 2003 m. lapkričio 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ieškovas ir jo sutuoktinė pardavė butą už 80 000 Lt (b.l. 50-54). Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro išrašo, ieškovas 2005 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 12/13 dalis žemės sklypo, kurių vidutinė rinkos vertė yra 70 473,23 Lt (76 346 Lt/13 x 12) (b.l. 12-13). Jokių kitų duomenų apie ieškovo turėtą/realizuotą turtą ar gautas pajamas, darbo užmokestį ir pan. 2003-2005 m. ieškovas nepateikė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas turto deklaracijos, kurioje turėjo privalomai atsispindėti ieškovo suteiktos ir iki 2005 m. gegužės 31 d. atsakovo nesugrąžintos lėšos, taip pat nepateikė (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 str., 3 str. 3 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau esančių įrodymų pobūdį bei įrodytinumo lygį, daro išvadą, kad į bylą pateiktame paskolos rašte nurodyta perduota suma atsakovui (168 080 Lt) ir ieškovo nurodoma kaip faktiškai perduota suma atsakovui (125 000 Lt) nesutampa. Pats ieškovas paneigė, kad paskolos raštas patvirtina, jog jo sudarymu metu buvo perduoti pinigai atsakovui kaip nurodyta pačiame paskolos rašte. Ieškovas, teigdamas, kad 125 000 Lt sumą perdavė atsakovui dalimis ankščiau, tai yra iki paskolos rašto sudarymo, – nei tiesioginių (paskolos raštų, paskolos sutarčių ir pan.), nei netiesioginių (bankinių pavedimų, turto deklaracijoje nurodytų 2003-2005 m. suteiktų atsakovui paskolų sutarčių, 2003-2005 m. laikotarpiu turėtų 125 000 Lt dydžio pajamų ir pan.) tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė (CK 1.93 str. 2 d. ir 6 d., 6.871 str., CPK 12 str., 177-178 str.). Tuo tarpu atsakovas patvirtino, kad iki paskolos rašto surašymo jam faktiškai buvo perduota 7 000 JAV dolerių, kas realiai tikėtina, atsižvelgiant į vieninteles oficialias ieškovo pajamas, gautas 2003 m. pardavus butą. Taigi, teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų viseto sprendžia, kad ieškovas, pats paneigęs paskolos raštelyje užfiksuotą pinigų (paskolos dalyko) perdavimo atsakovui faktą paskolos raštelio sudarymo metu, neįrodė, kad jis paskolos raštelyje nurodytą dalį sumos (125 000 Lt), išskyrus atsakovo pripažintą kaip gautą (7 000 JAV dolerių), perdavė atsakovui iki paskolos raštelio surašymo (CPK 12 ir 178 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas faktiškai perduotos atsakovui pinigų sumos klausimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, įskaitant paskolos raštelį, ieškovo paaiškinimus bei tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius paskolinius teisnius santykius, ir priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovas neįrodė, jog perdavė atsakovui daugiau nei 7 000 JAV dolerių iki paskolos raštelio surašymo (CK 6.875 str. 3 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus dalyje dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl paskolos dalyko perdavimo fakto paskolos gavėjui nustatymo (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl susitarimo mokėti palūkanas

Kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų, ieškovas teigia, kad dalis paskolos raštelyje nurodytos kaip atsakovui perduotos paskolos raštelio sudarymo metu sumos 43 000 Lt (168 080 Lt – 80 Lt – 125 000 Lt) yra ieškovo ir atsakovo tarpusavyje sutartos mokėti palūkanos už ieškovo atsakovui 2003 m.-2005 m. dalimis suteiktą 125 000 Lt dydžio paskolą (b.l. 106-122). Taigi, pats ieškovas patvirtino, jog paskolos raštelyje nurodytos 43 000 Lt sumos nei paskolos raštelio sudarymo metu, nei ankščiau iki jo sudarymo atsakovui neperdavė. Ši suma susidarė kaip atsakovui priskaičiuotos ir atsakovo nesumokėtos palūkanos.

Vėl gi ieškovas, teigdamas, kad tarp jo ir atsakovo ankščiau buvo sudarytas susitarimas dėl palūkanų mokėjimo, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus žodinius paaiškinimus (b.l. 106-122). Tuo tarpu susitarimas dėl palūkanų mokėjimo kaip ir paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, atsižvelgiant į paskolos dalyko dydį, turėjo būti sudarytas raštu (CK 6.871 -6.872 str., 6.874 str. 1 d.). Šalims dėl palūkanų mokėjimo raštu nesusitarus, ieškovas neteko teisės remtis liudytojų parodymais bei nepateikė įrodymų, jog egzistuoja įstatymo leidėjo numatytos išimtys, leidžiančios šiuo atveju jais remtis (įskaitant savo paties duotais žodiniais paaiškinimais) (CK 1.93 str. 2 d., 6 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje prieitą išvadą, jog ieškovas neperdavė atsakovui paskolos raštelyje nurodytos dalies sumos (125 000 Lt), išskyrus 7 000 JAV dolerių, kuriuos atsakovas pripažino gavęs, atitinkamai daro išvadą, kad byloje nėra rašytinių ar kitokių įrodymų (išskyrus šalių liudytojų paaiškinimus), patvirtinančių, jog šalys laisva valia susitarė dėl konkretaus dydžio palūkanų mokėjimo už ieškovo atsakovui paskolintus 7 000 JAV dolerių. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui iš atsakovo paskolos sutartyse numatytų palūkanų (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl atsakovų atsakomybės rūšies už prievolę, kylančią iš paskolos sutarties

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 yra išaiškinęs, kad CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra išskiriamos dvi bendrų sutuoktinių prievolių grupės, iš kurių viena – prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šiame nutarime taip pat išaiškinta, jog vieno iš sutuoktinių sudaryta paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie minėtos grupės prievolių, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais, ką turi įrodyti kreditorius (CPK 178 str.).

Nors nagrinėjamu atveju ieškovas teigė ir atsakovas patvirtino, kad 7 000 JAV dolerių paskola buvo tiesiogiai/netiesiogiai panaudota V. C. firmos Mikodeka veiklai, įrodymų, jog tokiu būdu buvo patenkinti šeimos interesai, tai yra išlaikytas šeimos namų ūkis ar užtikrintas vaikų auklėjimas bei švietimas, ieškovas nepateikė (CK 3.109 str. 1 d. 5 p. ir 2 d., CPK 12 str., 178 str.). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog ieškovas neįrodė solidarios atsakovų kaip sutuoktinių atsakomybės už pagal paskolos sutartį atsakovo prisiimtas prievoles. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl solidariosios atsakovų atsakomybės (CPK 12 ir 178 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartinius teisinius santykius bei sutuoktinių solidariąsias prievoles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų procesinių klausimų

Teisėjų kolegija nusprendė nepriimti ir nevertinti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų pateikto naujo įrodymo – antstolės D. P. 2011 m. liepos 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0068/11/53F, nes atsakovai šį įrodymą galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.).

Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamas 4 459 Lt žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi (CPK 84 str., 93 str. 1 d. ir 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo D. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius) priteisti į valstybės biudžetą 4 459 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjai Artūras DriukasVytas MiliusEgidijus Žironas