Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-05 · Byla Nr. Iv-1631-171/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1631-171/2012Sprendimas · 2012-04-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-05
Bylos Nr.
Iv-1631-171/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02739-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
UAB „MV Trading“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1631-171/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02739-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.1.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovės atstovei Rasai Lileikytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „MV Trading“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8) ir patikslintu skundu (b. l. 13–21), kuriuose prašo panaikinti:

1) 2011-11-15 Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) sprendimą Nr. S-254(7-220/2011) „Dėl UAB „MV Trading“ 2011-09-28 skundo“;

2) 2011-09-01 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) sprendimą Nr. 69-206 „Dėl UAB „MV Trading“ (k. (duomenys neskelbtini)) 2011-07-22 skundo“;

Šalies argumentai

3) 2011-06-27 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) viršininko sprendimą Nr. (4.65)-256-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Skunduose paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko patikrinimą ir 2011-04-20 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6, kuriuo jai papildomai apskaičiavo 108 175, 20 Lt mokesčių. 2011-06-27 Vilniaus AVMI priėmė sprendimą Nr. (4.65)-256-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pakeitė 2011-04-20 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6 ir vietoje jame apskaičiuotų 108 175, 20 Lt mokesčių apskaičiavo 108 174,06 Lt mokesčių, taip pat paskyrė 11 080,50 Lt GPM baudą, 90 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 27 319,50 Lt VSD įmokų baudą. 2011-09-01 sprendimu VMI prie LR FM patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą, o prašymą atleisti nuo paskirtų baudų mokėjimo į biudžetą paliko nenagrinėtą. 2011-11-15 Komisija priėmė sprendimą Nr. S-254 (7-220/2011), kuriuo patvirtino VMI prie LR FM 2011-09-01 sprendimą Nr. 69-206.

Nurodo, kad nesutinka su Komisijos sprendimu dėl mokesčių ir delspinigių apskaičiavimo, kadangi šios sumos asmenims buvo išmokėtos be pagrindo (pasisavintos bendrovės lėšos arba išmokėta per klaidą). Bendrovė daug kartų nurodė, kad ėmėsi priemonių šias nepagrįstai išmokėtas lėšas susigrąžinti iš jas nepagrįstai gavusių asmenų ir į juos kreipėsi, tačiau mokesčių administratorius atmetė šiuos paaiškinimus, argumentuodamas tuo, kad bendrovė jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Bendrovė Komisijai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kaltus asmenis dėl lėšų grąžinimo bei kad dalį bendrovės lėšų minėti asmenys grąžino.

Paaiškino, kad Vilniaus AVMI savo sprendimą T. P., S. V., V. K. išmokėtas sumas apmokestinti ir apskaičiuoti papildomus mokesčius ir delspinigius bendrovei argumentavo vien tuo, kad bendrovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių vienareikšmiai konstatuoti, kad T. P., S. V., V. K. išmokėtos sumos gali būti laikomos išmokėtomis dėl buhalterinių klaidų ir tikrai bus grąžintos bendrovei. Kadangi bendrovė šias sumas minėtiems asmenims pervedė per klaidą, ėmėsi priemonių joms susigrąžinti ir dalį jų susigrąžino, tačiau Komisija, nagrinėdama bendrovės skundą, šiuos veiksmus įvertino kaip nereikšmingus.

Mano, kad Komisija, vertindama ginčo sumų išmokėjimo laikotarpį, neįvertino to, kad šios ginčo sumos buvo išmokėtos tik 3 asmenims, jos buvo išmokėtos vieną kartą (vienkartinio pobūdžio), todėl laikyti, kad buvo mokamos tęstinį laikotarpį, nėra jokio pagrindo. Priešingai, aplinkybės, kad ginčo sumos buvo išmokėtos 3 nesusijusiems darbuotojams, išmokėjimas buvo ne daugkartinis, o vienkartinis, kad bendrovė ėmėsi priemonių šias lėšas susigrąžinti, tik patvirtina bendrovės poziciją, kad jos buvo išmokėtos per klaidą, todėl jas apmokestinti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Komisijos išvada, kad darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas (pvz., grąžinimas bendrovei) apmokestinant pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – GPMĮ) nėra reikšmingas, kadangi darbuotojai šias lėšas grąžino bendrovei pareikalavus. Mano, kad faktas, jog bendrovė kreipėsi į darbuotojus dėl lėšų grąžinimo ir darbuotojai jas grąžino, yra labai svarbus ir reikšmingas sprendžiant bendrovės apmokestinimo klausimą.

Atkreipė dėmesį, kad nesutinka su sprendimais dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, kadangi ji darbuotojams nemokėjo neoficialaus (neapskaityto) darbo užmokesčio. Nė vienas iš darbuotojų nenurodė, kad jam bendrovė mokėjo neoficialius atlyginimus, visuose darbuotojų parodymuose paaiškinta, kad pinigus jiems galimai mokėjo tik D. P., kad jis pats ir nustatė galimų mokėtinų piniginių premijų dydį. Buvęs direktorius T. P. taip pat paaiškino, kad jis nemokėjo neoficialių atlyginimų bendrovės darbuotojams, kartais buvo mokamos premijos bendrovės darbuotojams, tačiau nereguliariai ir jų išmokėjimas visuomet būdavo fiksuojamas bendrovės apskaitoje. Net jeigu darbuotojams D. P. galimai mokėjo kažkokį papildomą atlyginimą, apie tai bendrovė nebuvo informuota, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus ji negali prisiimti. Bendrovė jokių neoficialių atlyginimų nemokėjo, patikrinimo metu nėra gauta jokių įrodymų dėl kokių nors bendrovės neteisėtų veiksmų.

Mano, kad Vilniaus AVMI, apmokestindama bendrovę papildomai apskaičiuotais GPM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokomis, įmokomis į Garantinį fondą (toliau – GF) bei delspinigiais, nepagrįstai rėmėsi FNTT pateiktomis išvadomis bei Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kadangi šiuose dokumentuose nebuvo nustatyta, kad bendrovė mokėjo darbuotojams neoficialius atlyginimus, o tik tai, kad pinigus darbuotojams išmokėjo būtent D. P.. Be to, šį faktą patvirtino ir patys darbuotojai paaiškinimuose, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus bendrovė negali prisiimti.

Nesutinka su Komisijos nurodytomis išvadomis, kad nėra reikšminga tai, jog mokestinėje byloje nėra FNTT išvados. Kaip matyti iš patikrinimo akto ir sprendimų, inspekcija apmokestino bendrovę vadovaudamasi ne tik apklausų protokolais, bet remiasi visa FNTT išvada, su kuria bendrovė supažindinta nebuvo. Tokie mokesčių administratoriaus ir Komisijos veiksmai vertintini kaip bendrovės teisės į išsamią informaciją pažeidimas.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su sprendimu papildomą buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį apskaičiuoti ne tik tokį faktą pripažinusiems, bet ir visiems kitiems 17 FNTT apklaustų darbuotojų. Aplinkybės, kad FNTT pareigūnai bendrovės padalinyje 2008-09-15 aptiko bendrovės logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialius atlyginimus, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad visi darbuotojai gavo neapskaitytą darbo užmokestį, nes patys darbuotojai tokį faktą paneigė, o, pripažinę neapskaityto darbo užmokesčio gavimo faktą, detaliai nepaaiškino, koks neapskaitytas darbo užmokestis jiems buvo mokamas, kokį laikotarpį jie šį užmokestį gavo ir iš ko konkrečiai jie tuos pinigus gaudavo, taip pat kad neapskaitytas darbo užmokestis buvo mokamas ir kitiems darbuotojams.

Teigia, kad apskaičiuojant mokesčius nepagrįstai remtasi Lietuvos statistikos departamento renkama bendro pobūdžio informacija bei statistika, kadangi ji neturi jokios įrodomosios galios, nepagrįsta jokiais norminiais teisės aktais, todėl gali būti vertinama tik kaip vieno asmens nuomonė, o ne konkrečius faktus byloje patvirtinančius įrodymus. Mokesčiai privalo būti apskaičiuoti vadovaujantis įstatymais, o ne bendro pobūdžio informacija, atsakomybė negali būti kildinama iš abstrakčių prielaidų, nepatikimų šaltinių.

Teigia, kad 2011-09-01 sprendime Vilniaus AVMI pripažino nuomos už automobilius išmokas su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, nors bendrovė savo paaiškinimuose nurodė, kad iš darbuotojų nuomoti automobiliai buvo naudojami jos veikloje. Bendrovės teiginius, kad automobiliais buvo naudojamasi jos veikloje, patvirtino fizinio asmens „A“ sutuoktinis, kitų įrodymų bendrovė mokesčių administratoriui neturėjo galimybės pateikti, kadangi buvęs bendrovės direktorius iki šiol neperdavė (neišsaugojo) naujam direktoriui dalies bendrovės dokumentų, todėl išsiaiškinti ir nustatyti visas aplinkybes naujam direktoriui yra pakankamai sudėtinga ir tai apsunkino atitinkamų paaiškinimų bei dokumentų pateikimą. Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad darbuotojų ir jų sutuoktinių paaiškinimai vieni kitiems prieštarauja.

Nurodo, kad naujasis bendrovės direktorius dėjo visas pastangas, kad laiku pateiktų reikalingus paaiškinimus ir dokumentus, pateikė visus jo turėtus bendrovės dokumentus. Dalies dokumentų negalėjo pateikti, nes jų neperdavė buvęs bendrovės direktorius (visi tariami pažeidimai nustatyti už jo vadovavimo bendrovei laikotarpį), todėl dokumentus ir išsamius paaiškinimus turėtų teikti būtent jis. Bendrovė savo raštais informavo inspekciją, kad dalies dokumentų negali pateikti dėl buvusio direktoriaus kaltės. Mano, kad patikrinimo akte visiškai nepagrįstai nurodyta, jog ji nenoriai bendradarbiavo ir nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, o Komisija apskritai nenagrinėjo klausimo dėl bendrovės bendradarbiavimo ir nesprendė baudos sumažinimo klausimo.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 104), 2012-03-26 gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant (b. l. 100). 2012-03-27 gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (b. l. 101).

Atsiliepimas

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 56–60) paaiškino, kad pareiškėja ginčija jos darbuotojams išmokėtų papildomų lėšų pripažinimą neapskaitytomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 3 savo darbuotojams 2008-02-11–2008-09-03 laikotarpiu faktiškai išmokėjo daugiau darbo užmokesčio, nei apskaityta, taip pat nustatyta, kad pareiškėja 22 savo darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo neoficialų darbo užmokestį bei su 3 darbuotojais buvo sudarytos fiktyvios automobilių nuomos sutartys, o pagal šias sutartis išmokėtos sumos, remiantis MAĮ 69 str. 1 dalimi, buvo pripažintos darbuotojams mokėtu papildomu darbo užmokesčiu.

Paaiškino, kad, atliekant patikrinimą, įvertinus pareiškėjos mokestiniam patikrinimui pateiktus 2008-01-01–2008-09-30 laikotarpio banko išrašus ir kasos dokumentus bei AB „Swedbank“ pateiktus pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos išrašus ir AB „SEB bankas“ pateiktą detalią informaciją apie iš pareiškėjos sąskaitos 2008-02-11–2008-09-23 laikotarpiu atliktus darbo užmokesčio pervedimus darbuotojams, vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 3 savo darbuotojams faktiškai išmokėjo 6 869,30 Lt daugiau, negu apskaitė savo registruose ir deklaravo mėnesinėse GPM deklaracijose, todėl vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjos žiniaraščiuose neapskaitytus 6 869,30 Lt, nustatė 9 410,01 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinamąją bazę ir, vadovaudamasis GPMĮ, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ), Garantinio fondo įstatymo (toliau – GFĮ) nuostatomis, pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną GPM, VSD įmokas, įmokas į GF bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo dėl to, kad pareiškėja 3 darbuotojams išmokėjo didesnes pinigų sumas, nei apskaityta jos registruose ir deklaruota GPM deklaracijose, nėra, o mokesčių administratoriaus nustatyto ir pareiškėjos neginčijamo pinigų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas fakto pakanka konstatuoti, kad darbuotojai gavo pajamas, t. y. mokesčio objektą pagal GPMĮ 5 str. 1 dalį. Apmokestinamo objekto buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą pareiškėjai, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas apmokestinant pagal GPMĮ nuostatas nėra reikšmingas. Pareiškėja teigia pastebėjusi klaidų (nepagrįstą lėšų išmokėjimą) tik mokestinio patikrinimo metu (patikrinimas pradėtas 2009-05-29), mokesčių administratoriui užfiksavus pažeidimą. Nors ginčo sumos 3 darbuotojams buvo mokamos tęstinį laikotarpį (nuo 2008-02-11 iki 2008-09-23), bendrovė jų išieškojimą pradėjo praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmųjų išmokėjimų. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad mokesčių mokėtojas būtų fiksavęs savo vedamoje buhalterinėje apskaitoje galimai padarytų klaidų taisymą, todėl pareiškėjos pozicija, kad lėšos buvo išmokėtos per klaidą, vertintina kritiškai, kaip jos gynybinė pozicija.

Teigia, kad patikrinimo metu nustatyta, jog FNTT pareiškėjos Kauno padalinyje 2008-09-15 aptiko logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialius atlyginimus. Atlikus pareiškėjos kratą Vilniuje, buvo rastas 2008 metų rugpjūčio mėnesio neoficialių atlyginimų išmokėjimo žiniaraštis ir pareiškėjos kasoje neįtrauktų į apskaitą 10 645,93 Lt suma. Žiniaraštis buvo paruoštas išmokėti neoficialius atlyginimus 19 darbuotojų, išmokėta tik 9 darbuotojams, likusiems Kauno padalinyje dirbusiems darbuotojams neoficialiame žiniaraštyje numatytas sumas sutrukdė išmokėti FNTT pareigūnų operatyvinis patikrinimas, tačiau liudytojo apklausos protokoluose bendrovės darbuotojai nurodė, kad praėjus kelioms dienoms nespėti išmokėti neoficialūs atlyginimai buvo pervesti į jų sąskaitas banke ir įforminti kaip premijos. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į 17 darbuotojų parodymus, duotus FNTT, 5 darbuotojų inspekcijai pateiktus paaiškinimus, FNTT išvadą, Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusį 2009-04-06 teismo baudžiamąjį įsakymą, statistinius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėja 22 darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį, kurio neapskaitė buhalterinės apskaitos registruose bei nedeklaravo inspekcijai teiktose deklaracijose ataskaitose. Pareiškėja deklaracijose įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį bei išskaitytą ir sumokėtą mokestį bei nesumokėjo į biudžetą GPM, įmokų į GF ir VSD įmokų, todėl inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 70 str. 1 dalimi, VMI prie FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.1 bei 4.3 punktų nuostatomis, pareiškėjai už 2008-01-01–2008-07-31 laikotarpį apskaičiavo 139 865,75 Lt neapskaityto darbo užmokesčio sumą nuo kurios, vadovaudamasi GPMĮ, MAĮ, VSDĮ ir GFĮ nuostatomis, papildomai apskaičiavo GPM, VSD įmokas, įmokas į GF bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Nurodo, kad pareiškėja, išmokėdama į buhalterinės apskaitos registrus neįtraukto darbo užmokesčio, iškreipė tiesioginio apmokestinimo pagrindus, t. y. buhalterinėje apskaitoje nefiksavo realiai atliktų veiksmų, taip pažeisdama buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo tvarką. Tokie pažeidimai mokesčių administratoriui neleido mokesčių bazės nustatyti mokesčių įstatymo nustatyta tvarka, todėl buvo panaudotas specialus mokesčių bazės nustatymo būdas, įtvirtintas MAĮ 70 straipsnyje, t. y. mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Inspekcija, atsižvelgusi į pareiškėjos darbuotojų paaiškinimus, kad įmonėje neoficialus darbo užmokestis buvo mokamas nuo pat jų darbo pradžios, į nurodytas darbuotojų papildomai gautas pareiškėjos į apskaitą neįtrauktas pinigų sumas, mokestinę bazę, nustatė pagal paaiškinimuose nurodytas minimalias sumas, be to, tik tiems darbuotojams, kurie savo paaiškinimuose patvirtino gavę papildomą darbo užmokestį. Mano, kad taikytas vertinimo būdas atitinka Taisyklių ir MAĮ nuostatas, o pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, kad pinigus mokėjo D. P., kuris pats ir nustatinėjo piniginių premijų dydį, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus negali prisiimti, yra nepagrįsti.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie mokestinių teisinių santykių subjektui lėmė mokestinių prievolių atsiradimą, taikant mokesčių įstatymus, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę, todėl pareiškėjos argumentas, kad už neoficialių atlyginimų mokėjimą yra atsakingas D. P., nepagrįsti.

Mano, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai mokestinę bazę nustatė remdamasis Lietuvos statistikos departamento renkama informacija, įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, yra nepagrįsti, kadangi mokesčių administratorius Lietuvos statistikos departamento informacija rėmėsi tik kaip papildomu įrodymu, norėdamas akcentuoti, jog pareiškėjos darbuotojams oficialiai priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis, nei Statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal ekonomikos sektorius ir ekonominės veiklos rūšis tuo pačiu laikotarpiu. O mokestinė bazė, nuo kurios pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuoti mokesčiai, buvo nustatyta remiantis byloje pateiktais darbuotojų paaiškinimais. Be to, Taisyklių 29.7 punktas įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę naudotis statistiniais duomenimis apskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Šalies argumentai

Teigia, kad pareiškėja skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad nors neoficialaus darbo užmokesčio gavimo faktą pripažino tik 5 iš apklaustų darbuotojų, tačiau mokesčiai apskaičiuoti nuo visų 22 darbuotojų, kadangi FNTT specialistams apklausus 21 bendrovės darbuotoją, buvo nustatyta, kad 17 iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, ir šį faktą patvirtino patys darbuotojai (apklausos protokoluose yra nurodyti laikotarpiai, kurį buvo mokami neoficialūs atlyginimai bei mokėtų atlyginimų ribos), o inspekcija savo iniciatyva papildomai apklausė dar 23 darbuotojus, kurie nebuvo apklausti FNTT, ir iš jų dar 5 patvirtino neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo faktą, taigi buvo nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu įmonėje iš viso 22 (17+5) darbuotojams buvo mokėtas neoficialus darbo užmokestis. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, už kokį laikotarpį darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, taip pat paaiškinimuose nenurodytos išmokėtos sumos, kadangi šie duomenys buvo nurodyti apklausos protokoluose ir paaiškinimuose. Tais atvejais, kai darbuotojai nurodydavo apytiksles jiems mokėtas sumas (sumų ribas), mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų sumų.

Nurodo, kad patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėja buvo sudariusi automobilių nuomos sutartis su 3 darbuotojais. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į mokestiniam patikrinimui pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus bei pareiškėjos pateiktus dokumentus (su darbuotojais sudarytas automobilių nuomos sutartis, priskaitymo ir išmokėjimo už automobilio nuomą žiniaraščius, pareiškėjos banko išrašus, kasos dokumentus) bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybes skelbiamus duomenis apie 2008-01-01–2008-06-30 laikotarpiu vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, padarė išvadą, kad realiai remiantis nuomos sutartimis darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis, o sutartys buvo tik formalios, automobiliai nebuvo naudojami pareiškėjos veikloje. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 69 str. 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėja, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, formaliai sudarydama automobilių nuomos sutartis, siekė išvengti pajamų mokesčių mokėjimo didesniu tarifu, todėl atkūrusi pažeidimais iškreiptas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja apmokestinimą, pripažino nuomos išmokas su darbo santykiais susijusiomis į pajamomis.

Pažymėjo, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose išskirtinis dėmesys suteikiamas tikrajam šalių tarpusavio santykių turiniui. Nustačius aplinkybes, kad tikrasis santykių turinys neatitinka santykių formos, pirmenybė teikiama tų santykių turiniui. Tam, kad būtų pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir perskaičiuoti mokesčius, būtina konstatuoti, kad sandorio ar ūkinės operacijos turinys, užfiksuotas dokumentuose, neatitinka realaus to sandorio ar ūkinės operacijos turinio. Tokiu atveju mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti tinkamą mokestinių prievolių vykdymą, koreguoja mokesčių mokėtojo sandorius ar ūkines operacijas ir nustato kitokią atliktų veiksmų ar jų grupės kokybinę ar kiekybinę išraišką, kuri keičia mokesčio bazę ir mokėtinus mokesčius.

Teigia, kad pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, kad savo veikloje naudojo nuomojamus automobilius, paneigia darbuotojų ir jų sutuoktinių paaiškinimai: fizinis asmuo „A“ (pareiškėjos darbuotojas), su kurio sutuoktiniu buvo sudaryta nuomos sutartis, vienareikšmiai patvirtino, kad pareiškėja tik tariamai nuomojosi automobilį, realiai automobilis įmonės veikloje naudojamas nebuvo. Nors fizinio asmens „A“ sutuoktinis 2011-02-15 paaiškinime nurodė, jog įmonės darbo metu automobilis buvo naudojamas itin retai, t. y. 1 kartą per mėnesį, gal net rečiau, tačiau kitų byloje surinktų įrodymų kontekste šis teiginys vertinamas kritiškai, t. y. kaip nepaneigiantis mokesčių administratoriaus išvados, kad realiai nuomos sutartimi buvo siekiama mokestinės naudos, o pati nuomos sutartis buvo tik formali. Taigi pagrįstai pareiškėjos ir 3 darbuotojų fiktyvių sudarytų sandorių mokama automobilių nuoma buvo pripažinta išmokėtu neoficialiu darbo užmokesčiu, todėl atitinkamai pagrįstai apskaičiuoti papildomi mokėtini mokesčiai pareiškėjai.

Nurodo, kad pareiškėjai buvo skirtos 30 proc. dydžio GPM ir įmokų į GF baudos ir 50 proc. VSD įmokų bauda. Galimybės neskirti baudų už nustatytus pažeidimus nenustato nei MAĮ, nei VSDĮ. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pareiškėjos pažeidimo pobūdį (tyčinis mokesčių pažeidimas, padarytas turint tikslą nuslėpti mokesčio bazę) bei į tai, kad, kaip nurodė vietos mokesčių administratorius, patikrinimo metu bendradarbiavo nenoriai, mokesčių mokėtojui galėjo būti skirtos 50 proc. dydžio GPM bei įmokų į GF baudos, tačiau realiai buvo paskirtos 30 proc. baudos. VSDĮ 16 str. 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama draudimo įmokų suma ir skiriama 50 proc. šios sumos dydžio bauda, taigi pareiškėjos atžvilgiu VSDĮ nuostatos buvo tinkamai pritaikytos ir pagrįstai skirta 50 proc. dydžio VSD įmokų bauda.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjos prašymo atleisti nuo jai paskirtų baudų sumokėjimo, kadangi nenustatyta atleidimui nuo baudų būtina sąlyga, įtvirtinta MAĮ 141 str. 2 dalyje, t. y. byloje nėra duomenų, kad mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (b. l. 105–109).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, palaiko VMI prie LR FM atsiliepime išdėstytus argumentus (b. l. 94–95). Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 103).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus AVMI atliko patikrinimą ir 2011-04-20 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo 108 175,20 Lt mokesčių (Komisijos byla, b. l. 53–68). Pareiškėja pateikė pastabas dėl patikrinimo akto (Komisijos byla, b. l. 36–43), kurias išnagrinėjusi Vilniaus AVMI 2011-06-27 sprendimu Nr. (4.65)-256-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pakeitė 2011-04-20 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6 ir vietoje jame apskaičiuotų 108 175,20 Lt mokesčių apskaičiavo 108 174,06 Lt mokesčių, taip pat paskyrė 11 080,50 Lt GPM baudą, 90 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 27 319,50 Lt VSD įmokų baudą (Komisijos byla, b. l. 45–52).

Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja 2011-07-25 pateikė skundą VMI prie LR FM (Komisijos byla, b. l. 30–35). VMI prie LR FM 2011-09-01 priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino Vilniaus AVMI 2011-06-27 sprendimą Nr. (4.65)-256-124 pareiškėjos prašymą atleisti nuo 11 080,50 Lt GPM baudos, 90 Lt įmokų į GF baudos bei 27 319,50 Lt VSD įmokų baudos mokėjimo į biudžetą paliko nenagrinėtą (Komisijos byla, b. l. 21–28).

Pareiškėja 2011-09-29 pateikė skundą Komisijai, kuriame prašė panaikinti 2011-06-27 Vilniaus AVMI sprendimą Nr. (4.65)-256-124 ir 2011-09-01 VMI prie LR FM sprendimą Nr. 69-206 (Komisijos byla, b. l. 1–7). Komisija 2011-11-15 išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir priėmė sprendimą Nr. S-254 (7-220/2011) patvirtinti VMI prie LR FM 2011-09-01 sprendimą Nr. 69-206 (Komisijos byla, b. l. 338–350).

Ginčo dalykas – 2011-06-27 Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (4.65)-256-124, 2011-09-01 VMI prie LR FM sprendimo Nr. 69-206 ir 2011-11-15 Komisijos sprendimo Nr. S-254(7-220/2011) teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos darbuotojams išmokėtų papildomų piniginių sumų pripažinimo neapskaitytomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis pagrįstumo.

Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėja trims savo darbuotojams 2008-02-11–2008-09-03 laikotarpiu faktiškai išmokėjo daugiau darbo užmokesčio nei apskaityta, taip pat nustatė, kad ji 22 savo darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo neoficialų darbo užmokestį bei su 3 darbuotojais buvo sudarytos fiktyvios automobilių nuomos sutartys, o pagal šias sutartis išmokėtos sumos, remiantis MAĮ 69 str. 1 d., buvo pripažintos darbuotojams mokėtu papildomu darbo užmokesčiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis byloje esančiais banko išrašais, kasos dokumentais, AB „Swedbank“ banko pateiktų pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos išrašais ir AB SEB banko pateikta detalia informacija (Komisijos byla, b. l. 75–87, 228–236, 239–263), nustatė, kad pareiškėja 2008-02-11–2008-09-23 laikotarpiu trims savo darbuotojams (tuometiniam direktoriui T. P., S. V. ir V. K.) faktiškai išmokėjo 6 869,30 Lt daugiau, nei apskaitė savo registruose ir deklaravo mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose: T. P. išmokėjo 2 979 Lt daugiau (2008-05-30 – 909 Lt, 2008-06-18 – 2 000 Lt, 2008-06-25 – 70 Lt), S. V. išmokėjo 1 890,30 Lt daugiau (2008-03-14), V. K. 2 000 Lt daugiau (2008-07-25). Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjos žiniaraščiuose neapskaitytus 6 869,30 Lt, nustatė 9 410,01 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinamąją bazę ir apskaičiavo jai papildomai mokėtiną GPM, VSD įmokas, įmokas į Garantinį fondą bei su šiais mokesčiais susijusias sumas (Komisijos byla, b. l. 53–68).

Pareiškėja skunduose Komisijai ir teismui teigia, kad ginčo lėšos buvo išmokėtos dėl buhalterinių klaidų, ir šiuo metu ji siekia jas susigrąžinti (T. P. jam išmokėtą sumą jau grąžino pareiškėjai). Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji iš esmės neginčija, kad 3 darbuotojams išmokėjo didesnes pinigų sumas, nei apskaityta jos registruose ir deklaruota GPM deklaracijose, taigi ginčo dėl to, kad 3 pareiškėjos darbuotojai laikotarpiu nuo 2008-02-11 iki 2008-09-23 papildomai gavo iš viso 6 869,30 Lt, nėra.

Pagal GPMĮ 5 str. 1 d., pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 8 str. 1 d. nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu.

Teismas, įvertinęs tai, kad pagal GPMĮ nuostatas pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, daro išvadą, kad nustačius pinigų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas faktą, konstatuotina, kad darbuotojai gavo pajamas, t. y. pajamų mokesčio objektą, o apmokestinamojo objekto buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą.

Teismas sutinka su atsakovės ir Komisijos išvada, kad darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas (pavyzdžiui, grąžinimas pareiškėjai) apmokestinimo pagal GPMĮ nuostatas nėra reikšmingas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nustatytos sumos (iš viso 6 869,30 Lt) trims darbuotojams buvo mokamos tęstinį laikotarpį (nuo 2008-02-11 iki 2008-09-23) ir tik mokesčių administratoriui nustačius pažeidimą pareiškėja teigia pastebėjusi nepagrįstą lėšų išmokėjimą, kuris atliktas per klaidą, ir pradėjo sumų išieškojimą. Matyti, kad pareiškėja išieškojimą pradėjo praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmųjų pinigų išmokėjimo. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtų fiksavusi savo tvarkomos buhalterinės apskaitos galimai padarytų klaidų taisymą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, kad lėšos buvo išmokėtos per klaidą, atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Iš byloje esančios mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad joje nėra duomenų, kurie paneigtų faktą, jog 3 pareiškėjos darbuotojai tikrinamuoju laikotarpiu gavo papildomas neapskaitytas ir neapmokestintas pajamas, kuriomis jie laisvai disponavo. Taigi darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai UAB „MV Trading“, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, nurodė sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM, VSD įmokas, įmokas į GF ir su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad mokesčių administratorius, remdamasis 17 pareiškėjos darbuotojų parodymais, duotais FNTT, 5 darbuotojų Vilniaus AVMI pateiktais paaiškinimais bei kita informacija, padarė išvadą, kad pareiškėja 22 savo darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį, kurio neapskaitė buhalterinės apskaitos registruose ir nedeklaravo Vilniaus AVMI teikiamose deklaracijose ir ataskaitose. Pareiškėja nesutinka su jai papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir teigia, kad neoficialų darbo užmokestį darbuotojams mokėjo ne ji, o logistikos terminalo vadovas be jos žinios.

Teismas, remdamasis byloje esančiais pareiškėjos darbuotojų apklausos FNTT duomenimis (Komisijos byla, b. l. 117–119, 127–169), nustatė, kad 17 pareiškėjos darbuotojų nurodė, jog be oficialių atlyginimų papildomai gaudavo neoficialius, kurie nebuvo įtraukti į darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščius ir nuo kurių nebuvo skaičiuojami bei mokami mokesčiai į valstybės biudžetą.

Iš 5 pareiškėjos darbuotojų Vilniaus AVMI pateiktų paaiškinimų (Komisijos byla, b. l. 170–174) nustatyta, kad jie prisipažino gavę grynaisiais pinigais darbo užmokesčio priedus, buvo mokami neoficialūs atlyginimai, kurie nebuvo įtraukti į oficialius darbo užmokesčio priskaičiavimo ir mokėjimo žiniaraščius ir nuo jų nebuvo skaičiuojami bei mokami mokesčiai į valstybės biudžetą.

Remiantis byloje esančia FNTT specialisto išvada (Komisijos byla, b. l. 182–204), nustatyta, kad 17 pareiškėjos Kauno padalinyje dirbusių darbuotojų prisipažino 2008-01-01–2008-09-30 laikotarpiu be oficialių atlyginimų papildomai gavę neoficialų atlyginimą. FNTT pareigūnai pareiškėjos Kauno padalinyje 2008-09-15 aptiko logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialų atlyginimą.

Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad pareiškėjos Kauno padalinio logistikos vadovas D. P. ir direktorius T. P. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 pripažinti kaltais pagal LR BK 222 str. 1 d. (apgaulingas apskaitos tvarkymas) (Komisijos byla, b. l. 87–88). D. P. 2008-09-15 FNTT įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad pareiškėjai dirbusiems darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, jo išmokėjimo aplinkybės buvo suderintos su direktoriumi (Komisijos byla, b. l. 189).

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. nuostatas, į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. To paties įstatymo 12 str. 4 d. nustatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti.

Iš šių nuostatų darytina išvada, kad darbdavys buhalterinėje apskaitoje privalo nurodyti visas su darbo santykiais susijusias darbuotojui priklausančias mokėti sumas.

MAĮ 2 str. 17 d. nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. GPMĮ 22 str. 1 d. nustato, kad pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B. Pagal to paties straipsnio 2 d. 2 p. pajamos, susijusios su darbo santykiais, priskiriamos A klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 d., nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Teismas, apibendrinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja, apskaičiavusi darbuotojams priklausantį darbo užmokestį, privalėjo apskaičiuoti atitinkamus mokesčius ir sumokėti juos į biudžetą.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja savo darbuotojams mokėjo papildomą, jos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, nuo kurio privalėjo apskaičiuoti ir mokėti GPM, VSD įmokas ir įmokas į Garantinį fondą.

Kaip jau buvo minėta, D. P. 2008-09-15 FNTT įtariamojo apklausos protokole nurodė, jog pareiškėjai dirbusiems darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo aplinkybės buvo suderintos su direktoriumi, D. P. ir T. P. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 pripažinti kaltais ir nuteisti už apgaulingą apskaitos tvarkymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-02-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008 išaiškino, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, dėl kurių įmonei, mokestinių teisinių santykių subjektui, atsirado mokestinių prievolių, taikant mokesčių įstatymus, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas, reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų atsiradusias individualiajai įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę MAĮ 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad neoficialų darbo užmokestį darbuotojams mokėjo ne ji, o logistikos terminalo vadovas be jos žinios, todėl jai negali atsirasti mokestinė prievolė, kadangi šių asmenų veiksmai taikant mokesčių įstatymus nėra reikšmingi.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu mokestinės bazės nustatymu pagal MAĮ 70 str. nuostatas.

Iš patikrinimo akto (Komisijos byla, b. l. 53–68) nustatyta, kad 2008 m. sausio–liepos mėnesiais buhalterinėje apskaitoje iš viso apskaičiuota atlyginimo (bruto) 129 450,69 Lt, o neapskaityta išmokėto darbo užmokesčio suma sudaro 102 102 Lt, nuo kurios nustatyta 139 865,75 Lt neapskaityto išmokėto darbo užmokesčio bazė. Palyginus iš viso apskaičiuoto atlyginimo (oficialaus ir neoficialaus) 269 316,44 Lt sumą su buhalterinėje apskaitoje apskaičiuota atlyginimo (bruto) 129 450,69 Lt suma, apskaityto ir darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio suma sudarė 48,07 proc., neapskaityto – 51,93 proc. Kaip matyti iš patikrinimo akto, kai darbuotojai nurodydavo apytikres jiems mokėtas sumas (sumų ribas) (apklaustų asmenų nurodytos sumos pateiktos patikrinimo akto 22 psl. esančioje lentelėje), mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų sumų, t. y. palankiausiomis pareiškėjai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Mokesčių mokėtojui, vengiančiam apskaičiuoti ir mokėti jam priklausančius mokesčius, juos apskaičiuoja mokesčių administratorius remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktais apskaitos bei kitais dokumentais arba taikydamas specialius apskaičiavimo būdus (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT 2004-01-29 nutartis adm. byloje Nr. A7-60-2004).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Detali šio straipsnio įgyvendinimo tvarka nustatyta Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, patvirtintose VMI prie LR FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103.

Pagal Taisyklių 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (Taisyklių 4.3 punktas).

Taisyklių 29 punktas nustato, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų asmenų; Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; registrų (kadastrų); stebėjimo būdu; statistikos leidinių; žinynų, katalogų ir kt.

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, mokesčių administratoriaus teisę naudotis statistiniais duomenimis mokesčius apskaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą įtvirtina atitinkamas MAĮ 70 str. taikymo tvarką reglamentuojantis teisės aktas – Taisyklės, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus pareigūnas galėjo remtis Lietuvos statistikos departamento informacija, o pareiškėjos skunde dėstomi argumentai dėl Lietuvos statistikos departamento informacijos panaudojimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, iš ginčijamo Vilniaus AVMI sprendimo matyti, kad mokesčių administratorius Lietuvos statistikos departamento informacija rėmėsi kaip papildomu įrodymu, norėdamas akcentuoti, kad pareiškėjos darbuotojams oficialiai priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis, nei Statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal ekonomikos sektorius ir ekonominės veiklos rūšis tuo pačiu laikotarpiu, o mokestinė bazė, nuo kurios pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuoti mokesčiai, buvo nustatyta, remiantis bylose pateiktais darbuotojų paaiškinimais.

Teismas sutinka su Komisijos išvada, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog mokesčiai nepagrįstai apskaičiuoti nuo visų 23 darbuotojų, nors neoficialaus darbo užmokesčio gavimo faktą pripažino tik 5 iš apklaustų darbuotojų.

Kaip jau minėta, FNTT specialistams apklausus 21 pareiškėjos darbuotoją, buvo nustatyta, kad 17 iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis. Šį faktą patvirtino patys darbuotojai. Apklausos protokoluose yra nurodyti laikotarpiai, kurį buvo mokami neoficialūs atlyginimai, bei mokėtų atlyginimų ribos (Komisijos byla, b. l. 117–119, 127–169).

Vilniaus AVMI, atlikdama pareiškėjos mokestinį patikrinimą, savo iniciatyva papildomai apklausė dar 23 pareiškėjos darbuotojus, kurie nebuvo apklausti FNTT, ir iš mokesčių administratoriaus papildomai apklaustų darbuotojų dar 5 patvirtino neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo faktą, nurodė laikotarpius, už kuriuos buvo mokėti neoficialūs atlyginimai, bei išmokėtas sumas ar jų ribas (Komisijos byla, b. l. 168–174, 180, 282–287, 292–295, 298).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja iš viso 22 darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį (17 darbuotojų, nustatyti FNTT, ir 5 darbuotojai, nustatyti Vilniaus AVMI).

Iš byloje esančių liudytojo apklausos protokolų bei darbuotojų paaiškinimų, teiktų Vilniaus AVMI, matyti, kad visi darbuotojai, kurie patvirtino neoficialaus atlyginimo gavimo faktą, taip pat detaliai nurodė laikotarpius, už kuriuos šie atlyginimai buvo mokami, bei sumas (ar jų ribas), kurios buvo mokamos, todėl pareiškėjos teiginiai, kad byloje nėra duomenų, už kokį laikotarpį darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, nepagrįsti.

Iš patikrinimo akte esančios apklaustų asmenų nurodytų sumų lentelės nustatyta, kad mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų (Komisijos byla, b. l. 63, antra pusė).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių mokėtoja, siekdama paneigti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatytą mokestinės prievolės dydį, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (pvz., 2007-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-603/2007). Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų, o mokesčių bazės apskaičiavimo pagrįstumas patvirtinama remiantis byloje esančių įrodymų visuma.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius tinkamai apskaičiavo pareiškėjai papildomai mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja buvo sudariusi automobilių nuomos sutartis su 3 darbuotojais (Komisijos byla, b. l. 89–106), tačiau realiai nuomos sutarčių pagrindu darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis, sutartys buvo tik formalios, automobiliai nebuvo naudojami pareiškėjos veikloje. Mokesčių administratorius pareiškėjos sudarytų nuomos sandorių su trim darbuotojais atžvilgiu taikė MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas ir apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji nesutinka su MAĮ 69 str. nuostatų taikymu, nurodo, kad fizinio asmens „A“ sutuoktinis patvirtino, jog automobilis buvo realiai išnuomotas pareiškėjai ir naudojamas jos veikloje.

MAĮ 10 straipsnis nustato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai jų išraiškai. Pagal MAĮ 69 str. 1 d., tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko požiūriu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą būtina nustatyti joje pažymėtą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-493/2009; 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-644/2010, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1166/2012 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, remdamasis byloje esančiu 2011-02-02 paaiškinimu Nr. (4.65)-339-322), nustatė, kad pareiškėjos darbuotojas, fizinis asmuo „A“, su kurio sutuoktiniu buvo sudaryta nuomos sutartis, vienareikšmiai patvirtino, kad pareiškėja tik tariamai nuomojosi automobiliu, realiai jis įmonės veikloje naudojamas nebuvo (Komisijos byla, b. l. 92–94). Teismas sutinka su Komisijos padaryta išvada, kad nors fizinio asmens „A“ sutuoktinis 2011-02-15 paaiškinime nurodė, jog įmonės darbo metu automobilis buvo naudojamas „itin retai, t. y. 1 kartą per mėnesį, gal net rečiau“, tačiau kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (fizinio asmens A“ paaiškinimas, neproporcingai didelis nuomos mokestis, palyginti su automobilio galimu (700 Lt per mėnesį) nebuvimas jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių automobilio naudojimą įmonės veikloje, kitų dviejų asmenų, su kuriais buvo sudarytos analogiškos nuomos sutartys, paaiškinimai, kad sutartys buvo tik formalios, o jomis remiantis buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir kt.), tačiau realiai nuomos sutartimi buvo siekiama mokestinės naudos, o pati nuomos sutartis buvo tik formali (Komisijos byla, b. l. 89, 100–103).

Pareiškėjos argumentai, jog ji kitų įrodymų neturėjo galimybės pateikti, kadangi buvęs bendrovės direktorius iki šiol neperdavė (neišsaugojo) naujam direktoriui dalies bendrovės dokumentų, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.

Apibendrinus tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius, nagrinėjamu atveju nustatęs mokestinės naudos siekimą ir konstatavęs, jog nuomos sutartys buvo tik formalios, pagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas ir atitinkamai pagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius pareiškėjai.

Pareiškėja skunde teigia, kad, jos manymu, patikrinimo akte nepagrįstai nurodyta, jog ji nenoriai bendradarbiavo ir nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nesutinka su inspekcijos argumentais dėl to, kad nėra pagrindo atleisti ją nuo baudų, teigia, kad Komisija nenagrinėjo klausimo dėl bendradarbiavimo ir nesprendė baudos sumažinimo klausimo.

Teismas, remdamasis bylos duomenims, nustatė, kad pareiškėjai buvo skirtos 30 proc. dydžio GPM ir įmokų į Garantinį fondą baudos ir 50 proc. VSD įmokų bauda. GPM ir įmokų į Garantinį fondą baudų skyrimą reglamentuoja MAĮ 139 str., o VSD įmokų baudų skyrimą – VSDĮ 16 str. 2 d.

Pagal MAĮ 139 str. 1 d., jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

VSDĮ 16 str. 2 d. įtvirtinta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda.

Taigi, kaip matyti iš MAĮ 139 str. nuostatų, mokesčių administratorius, skirdamas baudą, turi diskrecijos teisę spręsti, kokios aplinkybės kiekvienu atveju yra reikšmingos, skiriant didesnę ar mažesnę baudą.

Kaip matyti iš ginčijamo Vilniaus AVMI sprendimo (b. l. 25–38), skiriant baudą, atsižvelgta į pažeidimo pobūdį (neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimas, slėpimas nuomos išmokų forma), kuris laikytas sunkinančia aplinkybe, įvertinta tai, kad patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėja atliekant patikrinimą bendradarbiavo nenoriai, tačiau įvertinus jos paaiškinimus, tai laikyta lengvinančia aplinkybe ir jai buvo skirtos 30 proc. (vidutinio dydžio) GPM bei įmokų į Garantinį fondą baudos.

Ginčijame Vilniaus AVMI sprendime nurodyta, kad buvo įvertintos pareiškėjos pastabos dėl bendradarbiavimo atliekant mokestinį patikrinimą ir jos laikytinos lengvinančiomis aplinkybėmis (Vilniaus AVMI sprendimo 12 lapas, b. l. 36), taigi šiuo atveju atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjos skunde dėstomi argumentai, kad neįvertintos aplinkybės dėl bendradarbiavimo vengimo ir mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymo vengimo ir jos laikytos pagrindu skirti mažesnę nei maksimali baudą.

Kadangi VSDĮ 16 str. 2 d. imperatyviai nustatyta, kad skiriama 50 procentų dydžio bauda, teismas daro išvadą, pareiškėjos atžvilgiu tinkamai taikytos VSDĮ nuostatos ir pagrįstai skirta 50 proc. dydžio VSD įmokų bauda.

Teismas, įvertinęs ginčijamus mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimus, daro išvadą, kad juose tinkamai pritaikyti teisės aktai dėl baudų skyrimo, mokesčių administratorius, skirdamas baudą, pasinaudojęs diskrecijos teise, įvertino reikšmingas baudos dydžiui aplinkybes, Komisija sprendime išanalizavo ir patikrino baudų skyrimo procedūrą ir pagrįstai nenustatė pažeidimų.

Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad 2011-06-27 Vilniaus AVMI sprendimas Nr. (4.65)-256-124, 2011-09-01 VMI prie LR FM sprendimas Nr. 69-206 ir 2011-11-15 Komisijos sprendimas Nr. S-254(7-220/2011) yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „MV Trading“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė