Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-701-541/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01699-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6; 55.1.3 (S)

2022 m. vasario 10 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jovitos Einikienės Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. R. H. (L. R. H.), A. L. M. H. (A. L. M. H.) ir B. C. G. (B. C. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai L. R. H., A. L. M. H. ir B. C. G. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-171 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ dalį, kuria nuspręsta netenkinti L. R. H., A. L. M. H. ir B. C. G. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją klausimą dėl L. R. H., A. L. M. H. ir B. C. G. prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo.

Skunde nurodo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Pilietybės skyrius 2021 d. kovo 10 d. raštu Nr. 10K-7078 informavo, jog Vidaus reikalų ministrė 2021 m. kovo 9 d. nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas šiame rašte teigė, kad pareiškėjų pateikti ir Migracijos departamento surinkti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., mirusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas rašte pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Taip pat Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjai nepateikėte jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad duomenų apie M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuonimis asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad teismui teikia papildomus dokumentus: 1925 m. gruodžio mėn. 14 d. pirkimo – pardavimo akto nuorašus, išduotus 1928 m. spalio mėn. 23 d., ir 1931 m. lapkričio mėn. 13 d. pirkimo – pardavimo akto nuorašus, kurie, jų nuomone, paneigia Migracijos departamento išvadą, kurios pasekoje buvo priimtas ginčijamas Vidaus reikalų ministrės įsakymas. Pasak pareiškėjų, šiuose dokumentuose nedviprasmiškai pasakyta, kad K. D. (1925 m. ir 1931 m. dokumentuose) ir O. E. – D. (1931 m. dokumente) yra įvardinami kaip „pilnateisiai Lietuvos piliečiai“. Atkreipia dėmesį, kad aukščiau minėti oficialūs dokumentai yra patvirtinti notaro, kas padidina jų įrodomąją galią.

Pareiškėjų teigimu, 1923 m. brolio ir seserų išduoti įgaliojimai K. D. naudai patvirtina, kad po tėvo J. D. mirties (duomenys neskelbtini.), pareiškėjų prosenelis K. D. atliko teisinius veiksmus, valdė „7,83 ha žemės su trobomis, tvartu ir kluonu“, turėjo nemažai gyvulių bei kito turto. E. S. B. (duomenys neskelbtini) 2020 m. balandžio 2 d. liudijime nurodyta, kad ji nuo seno pažinojo D. šeimą, kartu žaidė su D. vaikais ir kartu dalyvavo reikšminguose (duomenys neskelbtini) kaimo įvykiuose – O. E. D. laidotuvėse bei antrose K. D. vestuvėse. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. balandžio 5 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskeltini) buvo pakrikštyta M. V., gimusi (duomenys neskelbtini), K. ir O. E. D. dukra, pareiškėjų mama ir senelė.

Iš pateiktų dokumentų, pasak pareiškėjų, galima vienareikšmiškai teigti, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini).), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d.

Pareiškėjai mano, kad Migracijos departamentas formaliai atliko savo pareigą, nevisapusiškai ištyrė bylą, o taip pat neinformavo apie galimą neigiamą sprendimą bei nesuteikė galimybės papildyti informaciją.

Pareiškėjai taip pat skunde nurodo, kad pareiškėjams A. L. M. H. ir B. C. G. skundžiamas įsakymas iki skundo padavimo teismui dienos nebuvo įteiktas. Skundžiamą įsakymą 2021 m. gegužės 15 d. per LR ambasadą JAV gavo tik L. R. H..

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškina, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys.

Nurodo, kad skundžiamas įsakymas priimtas pagal prašymo nagrinėjimui pareiškėjų pateiktų ir Migracijos departamento savarankiškai gautų faktų sudėtį. Pažymi, kad pareiškėjai siekia šį įsakymą pripažinti neteisėtu pagal kitą faktų sudėtį. Nurodo, kad pareiškėjai pateikė naujus rašytinius įrodymus: 1) pirkimo-pardavimo tarpukario sutartis, 2) 1923 m. įgaliojimus, 3) E. S. B. (duomenys neskelbtini) liudijimą, kurie Ministerijai nebuvo žinomi ir vertinami priimant ginčijamą įsakymą. Atsakovė mano, kad tokia pareiškėjų pozicija yra teisiškai nesąžininga. Ministerija prašo skundžiamą sprendimą vertinti tik pagal tuos faktus, kurie jai buvo žinomi pareiškėjų prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu, t. y. pagal Migracijos departamento pateiktus dokumentus. Pažymi, kad, jei pareiškėjai įgijo naujų įrodymų, jie turi teisę pateikti naują prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Atsakovė tvirtina, kad prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu pareiškėjai nepagrindė, kad jų protėviai M. V. D. (M. W. D., D., K.), gim. (duomenys neskelbtini), K. D. (K. D., D.), gim. (duomenys neskelbtini)., O. E. (A. E.), gim. apie (duomenys neskelbtini), 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos piliečiai.

Pažymi, kad teikdami teismui papildomus dokumentus, pareiškėjai pripažįsta, jog iki tol buvę dokumentai buvo nepakankami Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjai pateikė Migracijos departamentui prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tuo pagrindu, jog pareiškėjų motina / senelė M. V. D. (M. W. D., D., K.), gim. (duomenys neskelbtini) ir jos tėvai (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D.), gim. (duomenys neskelbtini)., ir O. E. (A. E.), gim. apie (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjai iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.

Paaiškina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje yra nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, tai asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Nurodo, kad pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. (M. W. D., D., K.) ir jos tėvų (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D) bei O. E. (A. E.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikti šie dokumentai: 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą (duomenys neskelbtini); 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini)., liudijimo nepatvirtinta kopija; 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimas, išduotas K. D. dėl Vokietijos pilietybės (reicho pilietybė) įgijimo natūralizacijos būdu; 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažyma, išduota K. D., gim. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta ankstesnė pilietybė – Vokietijos. Taip pat Migracijos departamentas į 2020 m. kovo 27 d. ir 2020 m. gruodžio 14 d. paklausimus gavo: 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštą Nr. R4-2047, kuriame nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad M. V. D., K. ir O. D., gim. (duomenys neskelbtini) gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jos turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose M. V. D. bei jos tėvai K. ir O. D. neįrašyti; 2020 m. gruodžio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštą Nr. R4-4950, kuriame nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog K. (K.) D. (D.), gim. (duomenys neskelbtini) ir O. (A.) E. D. (E. D.) gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; Kauno regioninio valstybės archyvo 2021 m. sausio 8 d. raštą Nr. V10-18, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose 1919 – 1940 m. Kauno m. savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini) ir O. E. – D. (A. E. D.) gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pilietybę 1919-01-09 – 1940-06-15 laikotarpiu pagal pateiktus duomenis nerasta; 1919–1940 m. Vilkaviškio aps. įstaigų dokumentai Kauno regioniniame archyve nesaugomi; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012 m. gruodžio 21 d. pažymą apie mirtį (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Evangelikų liuteronų bažnyčių archyviniame fonde, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) O. E. (taip dokumente) D., K. duktė; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 21 d. raštą dėl pažymos apie santuoką (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios 1935-1938 m. metrikų knygose K. D. (K. D.) ir B. Š. (B. S.) santuokos duomenų nerasta.

Įvertinęs gautus dokumentus bei informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjų pateikti ir Migracijos departamento gauti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., (duomenys neskelbtini) mirusi, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas pažymi, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Taip pat pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta.

Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad duomenų apie M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nėra, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bei 2021-02-10 teikimu Nr. 13P-51 pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2021 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1V-171 nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Migracijos departamentas nesutinka, kad pareiškėjų teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini.), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d. Visų pirma, pažymi, kad dalies kartu su skundu pateiktų dokumentų – 1925 m. gruodžio mėn. 14 d. pirkimo – pardavimo akto, 1931 m. lapkričio mėn. 13 d. pirkimo – pardavimo akto, 1923 m. brolio ir seserų išduotų įgaliojimų – pareiškėjai Migracijos departamentui neteikė, todėl jie nebuvo įvertinti pareiškėjų prašymų nagrinėjimo metu. Nurodo, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pakartotinai priimami, kai pateikiami nauji dokumentai, patvirtinantys ankstesnio prašymo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai surinko naujus dokumentus, kuriais grindžia savo ankstesnius prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka galėjo Migracijos departamentui teikti naujus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurių nagrinėjimo metu pateikti dokumentai būtų visapusiškai įvertinti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų pateikto dokumento – 1925 m. gruodžio mėn. 15 d. pirkimo – pardavimo akto išrašo, Migracijos departamentas pastebi, kad jame, be kita ko, nurodyta, kad: „Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktais metais gruodžio mėnesio penkioliktą dieną pas mane <...> atvyko nežinomi man piliečiai: 1 E. D. ir 2 jo brolis K. D.“, tačiau šiame dokumente nėra patvirtinama, kad pareiškėjų senelis / prosenelis K. D. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, atkreipia dėmesį, jog ant šio dokumento yra uždėtas Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos antspaudas, kas leidžia manyti, jog pareiškėjų senelis / prosenelis buvo vokiečių, o ne lietuvių tautybės asmuo. Tokias prielaidas sustiprina ir tai, kad pareiškėjų senelis / prosenelis su šeima vėliau išvyko į Vokietiją (pareiškėjai duomenų apie jų protėvių išvykimo iš Lietuvos datą nepateikė), kur 1941 m. birželio 13 d. įgijo Vokietijos pilietybę.

Nurodo, kad pareiškėjai taip pat pateikė 1931 m. lapkričio mėn. 13 d. pirkimo – pardavimo akto išrašą, kuriame, be kita ko, nurodoma, jog: „Tūkstantis devyni šimtai trisdešimts pirmais metais lapkričio mėnesio šeštą dieną pas mane, J. V., Vilkaviškio notarą <...> atvyko nežinomi man pilnateisiai Lietuvos piliečiai: 1) E. D.-V., 2) K. D. ir 3) O. D.“. Vertinant šį dokumentą, svarbu atkreipti dėmesį, kad notaras paminėtus asmenis įvardijo kaip nežinomus ir nėra nurodomi jokie asmens dokumentų duomenys, o sutartį sudarančių asmenų tapatybė (tuo pačiu ir pilietybė) buvo nustatyta remiantis tik liudytojų parodymais, dėl ko galima vertinti, kad K. D. turėtos pilietybės faktas nebuvo patvirtintas objektyviais ir patikimais duomenimis. Nors šie pareiškėjų pateikti dokumentai leidžia manyti, kad K. D. gyveno Lietuvoje bei valdė turtą, ūkininkavo, tačiau, Migracijos departamento nuomone, šių aplinkybių nepakanka, kad būtų konstatuota, jog K. D. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nes pagal pateiktus dokumentus K. D. galėjo būti vokiečių kilmės asmeniu, gyvenusiu Lietuvoje, bet neturėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.

Atitinkamai kiti pareiškėjų pateikti dokumentai – K. D. 1923 m. išduoti įgaliojimai, 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini) liudijimas, 2018 m. balandžio 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą, kuriame pažymimas faktas apie pareiškėjų motinos / senelės krikštą, Migracijos departamentui leidžia manyti, kad pareiškėjų motina / senelė bei senelis / prosenelis gyveno Lietuvoje nurodytu laikotarpiu, tačiau nepatvirtina fakto, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (šiuose dokumentuose tokie faktai apskritai nenurodyti). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų pateiktame liudijime nurodoma, jog: „Artėjant II Pasauliniam karui, apie 1941 m. kovo mėn., K. D. šeima, kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir daugiau negrįžo. Tuo patvirtinama, kad pareiškėjų senelis / prosenelis ir jo šeimos nariai buvo vokiečiai, o vien tai, kad jie gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., neįrodo, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, juolab, kad pareiškėjų įrodinėjamų aplinkybių nepatvirtina jokie Lietuvos Respublikos archyvuose saugomi duomenys.

Migracijos departamentas atsiliepime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pateiktu išaiškinimu, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas mano, kad šiuo atveju pareiškėjai nei jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metu, nei kartu su skundu teismui nepateikė jokių tinkamų, pakankamų ir objektyvių įrodymų, kad jų motina / senelė bei senelis / prosenelis buvo Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems ginčijamu įsakymu pagrįstai nebuvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1V-171 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ dalies, kuria pareiškėjams buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai per Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėse Amerikos Valstijose 2019 m. balandžio 18 d. Migracijos departamentui pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tuo pagrindu, jog pareiškėjų motina / senelė M. V. D. (M. W. D., D., K.), gim. (duomenys neskelbtini)., ir jos tėvai (pareiškėjų seneliai / proseneliai) K. D. (K. D., D.), gim. (duomenys neskelbtini)., ir O. E. (A. E.), gim. apie (duomenys neskelbtini)., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Prie prašymų pareiškėjai pridėjo giminystės ryšį su minėtais asmenimis patvirtinančius dokumentus, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. balandžio 5 d. pažymą apie (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Evangelikų liuteronų bažnyčių archyviniame fonde, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštyta K. ir O. iki santuokos E. D. (taip dokumente) duktė vardu M. V., gimusi (duomenys neskelbtini)..

Nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, Migracijos departamentas 2020 m. kovo 27 d. kreipėsi su paklausimu į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos pilietybės netekimą.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2020 m. gegužės 21 d. raštu Nr. R4-2047 atsakė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog M. V. D., K. ir O. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jos turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę pagal pateiktus duomenis archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose M. V. D. bei jos tėvai K. ir O. D. neįrašyti.

Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. kovo 27 d. raštu „Dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo" Nr. (15/3-10)10K-12353 kreipėsi į pareiškėją L. R. H., prašydamas patikslinti pareiškėjos motinos M. V. D. anketinius duomenis, papildomai pateikti M. V. D., gim. (duomenys neskelbtini)., išvykimo iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. faktą patvirtinančius įrodymus.

Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjai papildomai pateikė E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini)., 2020 m. balandžio 2 d. liudijimo, kuriame liudijama, kad ji gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini) kitoje kelio pusėje, prieš jos tėvų namu, gyveno K. D. šeima, nors buvo dar vaikas, bet šią šeimą prisimena gerai, žaidė su jos vaikais kartu; su savo mama dalyvavo A. E. D. laidotuvėse (palaidota (duomenys neskelbtini) kapinėse), taip pat K. D. vestuvėse, kai vedė antrą kartą; apie 1941 m. K. D. šeima, kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir niekada daugiau negrįžo, nepatvirtintą kopiją.

Pareiškėja L. R. H. 2020 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamentui pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus: Vokietijos reicho Pilietybės liudijimą, išduotą 1941 m. birželio 13 d. K. D., gyv. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad jis, jo žmona B. S., ir vaikai, teisėtai atstovaujami remiantis tėvų valia (Vokietijos civilinio kodekso 1626 paragrafas) – I., gim. (duomenys neskelbtini), M., gim. (duomenys neskelbtini), R., gim. (duomenys neskelbtini), įgijo Vokietijos pilietybę (reicho pilietybė) natūralizacijos būdu, šio dokumento perdavimo metu. Natūralizacija taikytina tik viršuje nurodytiems šeimos nariams; Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymą, išduotą 1958 m. birželio 3 d. K. D., gim. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta ankstesnė pilietybė – Vokietijos.

Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. gruodžio 14 d. kreipėsi su paklausimu „Dėl duomenų apie iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę ir jos netekimo" kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir Kauno regiono valstybės arcyvą.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2020 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. R4-4950 nurodė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog K. (K.) D. (D.), gim. (duomenys neskelbtini). ir O. (A.) E. D. (E. D.) gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940-06-15 faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Kauno regioninis valstybės archyvas 2021 m. sausio 8 d. rašte Nr. V10-18 nurodė, kad archyve saugomuose 1919 – 1940 m. Kauno m. savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini)., ir O. E. – D. (A. E. D.) gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pilietybę 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu pagal pateiktus duomenis nerasta; 1919 – 1940 m. Vilkaviškio aps. įstaigų dokumentai Kauno regioniniame archyve nesaugomi.

Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. gruodžio 14 d. kreipėsi su paklausimu į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie O. E. D. mirties įrašą gavimo.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012 m. gruodžio 21 d. pažymoje apie mirtį Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Evangelikų liuteronų bažnyčių archyviniame fonde, Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) O. E. (taip dokumente) D., K. duktė.

Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2020 m. gruodžio 14 d. kreipėsi su paklausimu į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie santuoką.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. gruodžio 21 d. rašte dėl pažymos apie santuoką Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčios 1935-1938 m. metrikų knygose K. D. (K. D.) ir B. Š. (B. S.) santuokos duomenų nerasta.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, jam pagrįsti pareiškėjų pateiktus ir iš archyvų gautus dokumentus, 2021 m. vasario 10 d. teikimu Nr. 13P-51 (toliau – ir Teikimas), vadovaudamasi Pilietybės statymo 9 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 1 punktu, pasiūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Teikime Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjų pateikti ir Migracijos departamento gauti dokumentai patvirtina pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. gimimo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau nepatvirtina, kad M. V. D. ir jos tėvas K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgiję Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motina O. E., (duomenys neskelbtini) mirusi, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teikime pažymėta, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Taip pat pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad M. V. D., K. D. ir O. E. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nerasta.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į Teikimą, 2021 m. kovo 9 d. skundžiamu įsakymu Nr. V-171 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau – Įsakymas).

Pareiškėjai apie Įsakymą Nr. V-171 informuoti Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2021 m. kovo 10 d. raštu Nr. 10K-7078, kuriame nurodė atsisakymo atkurti Lietuvos pilietybę motyvus.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.)

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Taigi, ne tik valstybė, bet ir jos pilietis turi tam tikras teises ir pareigas. Valstybės ir piliečio ypatingo santykio reikšmė suponuoja nuolatinio abipusio valstybės ir asmens ryšio palaikymo svarbą. Pažymėtina, kad tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublikos valstybe nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, kuris yra reguliuojamas Pilietybės įstatyme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reguliuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Atsižvelgiant į aptartą pilietybės teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).

Pilietybės įstatymo 38 straipsnis numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis. Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Pareiškėjai skunde teigia, kad Migracijos departamentas formaliai atliko savo pareigą, nevisapusiškai ištyrė bylą, o taip pat neinformavo apie galimą neigiamą sprendimą bei nesuteikė galimybės papildyti informaciją. Pareiškėjai su skundu teismui pateikė papildomus dokumentus, kurie, jų įsitikinimu, pagrindžia tai, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini).), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m birželio 15 d.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčijamas administracinis sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento 2021 m. vasario 10 d. teikimą Nr. 13P-51, kuris nagrinėjamu atveju vertinamas individualaus administracinio akto motyvuotumo aspektu.

Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas, pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis, tenka prašymą pateikusiems asmenims. Pagal suteiktą kompetenciją pateiktus dokumentus vertina Migracijos departamentas, kuris, remdamasis Aprašo 8 punktu, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, analizavo ne tik pareiškėjų pateiktus dokumentus, bet ir pats savo ruožtu rinko informaciją iš archyvų, teikė paklausimus pareiškėjams, prašydamas patikslinti pirminę informaciją, pateikti papildomus įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Šio ginčo atveju Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos archyvuose duomenų apie pareiškėjų motinos / senelės M. V. D., jos tėvo K. D., 1941 m. birželio 13 d. įgijusių Vokietijos pilietybę natūralizacijos būdu, ir jos motinos O. E., mirusios (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra.

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjų motinos / senelės M. V. D. šeima yra vokiečių kilmės. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, galiojęs M. V. D. gimimo metu, nenustatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje (lot. ius soli). Todėl byloje esantys dokumentai apie M. V. D. gimimą (duomenys neskelbtini) pagrįstai pripažinti tik patvirtinantys patį asmens gimimo faktą, tačiau jie nepatvirtina fakto, kad jie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuose dokumentuose M. V. D. ar jos tėvų pilietybė nenurodyta.

Pateiktas 2020 m. balandžio 2 d. E. S. B., gim. (duomenys neskelbtini), liudijimas šiuo atveju patvirtina tik, kad pareiškėjų motina / senelė M. V. D. bei senelis / prosenelis K. D. gyveno (duomenys neskelbtini) Lietuvoje iki 1941 m., kuomet, "kaip ir kitos vokiečių šeimos, bijodami dėl savo gyvybės, išvyko iš Lietuvos ir niekada daugiau negrįžo". Iš šio liudijimo negalima daryti išvados, kad jie buvo įgiję Lietuvos pilietybę.

Iš 1941 m. birželio 13 d. Vokietijos reicho Pilietybės liudijimo ir 1958 m. birželio 3 d. Jungtinių Amerikos Valstijų natūralizacijos pažymos matyti, kad pareiškėjų seneliui/ proseneliui iki atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas buvo suteikta Vokietijos pilietybė.

Atsižvelgiant į aptartų dokumentų turinį, bei prašymų nagrinėjimo metu Migracijos departamentui pareiškėjams nepateikus kitų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų įrodymų, Teikime padaryta pagrįsta išvada, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teikimo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu surinktų rašytinių įrodymų vertinimu.

Aprašo reikalavimų, nustatytų prašymų dėl pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procedūrai, pažeidimų nenustatyta. Apie Įsakymą pareiškėjos L. R. H. ir A. L. M. H. informuotos 2021 m. kovo 10 d. raštu, be kita ko, adresuotu ir Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikos Jungtinėms Valstijoms, per kurią pateikti prašymai atkurti pilietybę, adresu (duomenys neskelbtini) Jungtinės Amerikos Valstijos, nepažeidžiant Aprašo 18 punkte nustatyto 3 darbo dienų termino.

Pažymėtina, kad pareiškėjai skunde teismui Teikime pateikto dokumentų vertinimo iš esmės neginčija. Pareiškėjai skundžiamo Įsakymo neteisėtumą skunde teismui grindžia pateikdami papildomus įrodymus: 1925 m. gruodžio mėn. 14 d. pirkimo – pardavimo akto, 1931 m. lapkričio mėn. 13 d. pirkimo – pardavimo akto, 1923 m. brolio ir seserų išduotų įgaliojimų nuorašus, kurie anot jų patvirtina, kad tiek K. D., tiek O. E. D. (mirė (duomenys neskelbtini)), tiek M. V. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo seno gyveno Lietuvoje, turėjo žemės, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir pilietybę išsaugojo iki 1940 m birželio 15 d

Pažymėtina, kad šie įrodymai Migracijos departamentui nagrinėjant prašymus dėl pilietybės atkūrimo nebuvo pateikti ir vertinami. Pareiškėjai skunde nenurodo, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti Migracijos departamentui anksčiau. Primintina, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnį, pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis, tenka būtent prašymą pateikusiems asmenims.

Teismas šiuo atveju skundžiamo Įsakymo teisėtumą vertino, atsižvelgdamas į iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pareiškėjų Migracijos departamentui ir paties Migracijos departamento iš Lietuvos archyvų gautą medžiagą ir jos turinį. Kadangi pareiškėjo skunde minimi įrodymai buvo pateikti po skundžiamo akto priėmimo, teismas jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Vidaus reikalų ministrės Įsakymą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Įsakymas yra pagrįstas Teikime pateiktu visapusišku ir objektyviu nurodytų faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų teisiniu vertinimu. Pareiškėjų skundas šioje dalyje atmestinas.

Atmetus pareiškėjų skundą dėl Įsakymo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pakartotinai priimami, kai pateikiami nauji dokumentai, patvirtinantys ankstesnio prašymo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai surinko naujus dokumentus, kuriais grindžia savo ankstesnius prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę Migracijos departamentui teikti naujus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurių nagrinėjimo metu pateikti dokumentai būtų visapusiškai įvertinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio bei turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atmetus pareiškėjų skundą, pareiškėjai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, todėl jų prašymas priteisti šias išlaidas atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų L. R. H. (L. R. H.), A. L. M. H. (A. L. M. H.) ir B. C. G. (B. C. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.