Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad teismas turi vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, t.y. tęstinio pobūdžio terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2008 m. gegužės 22 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2017 m. vasario 17 d. (b. l. 11). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 17 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2014 m. vasario 16 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Atsižvelgiant į tai, teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (tame tarpe reglamentuojančios senaties termino taikymą), o pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo, tuo pagrindu, jog jis nenumatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2014 m. vasario 16 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2014 m. vasario 16 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 16 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.

Į bylą pateikti duomenys (b. l. 53-54, 85) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 būrį 9 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo įrengta 4 miegamosios vietos, bendras patalpos plotas 16,38 kv. m, vienam asmeniui teko 4,095 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje bei ploto nepaneigė. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 4 miegamosios vietos bei nubraižė patalpos planą (b. l. 117). Todėl teismas vadovaujasi pateiktais atsakovo duomenimis. Šioje administracinėje byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas į bylą pateikęs Nacionalinė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kurių metu buvo tikrinta bendrai visa įstaigą ir atskiros patalpos. Pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 57-61).

Byloje pareiškėjas nepateikia kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų jo gyvenamąją patalpą, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde teigia, jog pasivaikščiojimo kiemas buvo blogos būklės, per mažas, per mažai įrengta suoliukų, trūko sporto įrenginių, nebuvo medžių ar kitų augalų, netinkamai įrengtos rūkymo vietos kieme.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, suoliukų įrengimo, medžių ir kitų augalų kiemeliuose pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau- Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, suoliukų įrengimas ar augalų apsodinimas kiemeliuose.

Be to, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.). Pareiškėjo argumentai dėl sporto įrangos trūkumo pasivaikščiojimo kiemuose atmestini, kadangi teisės aktai nedetalizuoja kiek sporto įrangos turi būti įrengta.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, jog matomose vietose turi būti iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovas į bylą pateikęs įrodymus (b. l. 87), iš kurių matyti, jog pasivaikščiojimo kiemelyje yra tinkamai pažymėta vieta rūkymui. Teisės aktai nedetalizuoja kaip turi būti apibrėžta rūkymo vietos teritorija. Įstatyme numatyta, jog turi būti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Atsakovas įstatymo įpareigojimą įvykdęs, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų rūkymo vietų pasivaikščiojimo kiemeliuose atmestini kaip nepagrįsti.

Pabrėžtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Panašiai nurodyta ir galiojančioje šiuo metu Higienos normos HN 134:2015 37 punkte.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog prausykloje nebuvo įrengta karšto vandens sistema, dušuose ir tualetuose nebuvo užtikrintas privatumas, įrenginiai duše ir prausykloje yra pasenę, surūdiję, sugedę. Per mažai įrenginių prausykloje ir sanitariniame mazge dėl ko tekdavo laukti eilėje.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Atsakovas byloje nurodęs kiek 3 būryje buvo tualetų, pisuarų bei kriauklių, tačiau nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtame būryje. Spręstina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo prausykloje ir sanitariniame mazge.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo diskomfortą, privatumo stoką.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjas nurodė, jog privatumas nebuvo užtikrintas ir jam naudojantis dušo patalpomis. Iš atsakovo pateiktų nuotraukų (b. l. 101-112) matyti, jog dušai nebuvo perskirti pertvaromis. Tačiau ir teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog prausykloje, duše ir sanitariniame mazge įrenginiai buvo pasenę, netvarkingi, neveikė, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų skundų administracijai ar kitoms institucijoms ir pan.) nepateikė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę naudotis dušu. Byloje esančiuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 57-61) nėra konstatuota, kad dušai neatitiko higienos normų reikalavimų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigia, jog netinkami įrengtas daiktų sandėlis, blogos būklės, trūko lentynų, dingdavo daiktai. Pareiškėjas minėtiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų ir nedetalizavo pažeidimų, nenurodė kokie daiktai buvo dingę, nepateikė jokių duomenų ar kreipėsi dėl minėtų pažeidimų į administraciją ir pan. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui. Atsakovas pateikęs teismui daiktų laikymo kambario nuotraukas (b. l. 88-90) bei nurodė, jog 3 būryje yra įrengtas kambarys maistui laikyti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumatyta reikalavimai įrengti daiktų laikymo patalpas, 5.10 punktas numato, jog turi būti įrengtas kambarys maistui laikyti kiekvienam būriui.

Pareiškėjas nurodė, kad jis per mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio nepakakdavo. Aprūpinimo normose numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Duomenų, jog pareiškėjas prašė pas atsakovą išduoti jam papildomai tualetinio popieriaus, o šis tokio prašymo netenkino, byloje nėra. Teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar pažeidė Normų reikalavimus, aprūpindamas pareiškėją tualetiniu popieriumi, todėl argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo minėtu aspektu, atmestini. Be to, kaip atsakovas nurodo nuo 2017 m. išduodami trys ritinėliai tualetinio popieriaus.

Pareiškėjas nurodė, jog skalbiami buvo tik apatiniai rūbai bei patalynė, tačiau nebuvo skalbiami viršutiniai rūbai. Taip pat nurodė, jog išskalbta patalynė buvo purvina, jautėsi ypatingas kvapas. Nebuvo išduodamos nemokamai skalbimo priemonės, trūko džiovyklų.

Pareiškėjas konkrečių netinkamo patalynės skalbimo atvejų nenurodė, taip pat nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, o tokie abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimui pripažinti. Akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog Marijampolės PN nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti (gauti išskalbtą) patalynę, todėl teismas negali konstatuoti pareiškėjo teisės išsiskalbti patalynę pažeidimo.

Atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN yra skalbykla, kurioje pagal patvirtintą grafiką yra skalbiami nuteistųjų rūbai ir kita bei nurodė, jog yra ir džiovyklos, tai patvirtina pateiktos teismui nuotraukos ir grafikai (b. l. 72, 73, 89, 90).