Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-11-13 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui M. S., trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“, byloje išvadą teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo M. S. priešieškinį ieškovei A. S., trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“, byloje išvadą teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. S. ieškiniu prašė nutraukti santuoką su atsakovu dėl jo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti tas pačias pavardes; nustatyti nepilnametės A. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai išlaikymą po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę; padalyti santuokoje įgytą turtą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas M. S. priešieškiniu prašė nutraukti santuoką su ieškove dėl jos kaltės; įsipareigojimus pagal 2014-07-24 kredito sutartį Nr. 14-055983-CL pripažinti solidariais šalių įsipareigojimais; priteisti iš ieškovės pusę pagal minėtą kredito sutartį sumokėtos sumos, skaičiuojamos nuo 2016-02-28; priteisti iš ieškovės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017‑07-17 daliniu sprendimu nagrinėjamoje byloje nutraukta šalių santuoka, patvirtinta šalių pasirašyta 2017-07-11 taikos sutartis, taip pat priimtas atsakovo M. S. atsisakymas nuo dalies priešieškinio reikalavimo ieškovei A. S. dėl neturtinės žalos priteisimo ir ši civilinės bylos dalis nutraukta. Civilinėje byloje toliau nagrinėti atsakovo M. S. pareikšto priešieškinio reikalavimai dėl įsipareigojimų pagal 2014-07-24 kredito sutartį Nr. 14-055983-CL pripažinimo solidariais šalių įsipareigojimais ir priteisimo iš ieškovės pusės pagal minėtą kredito sutartį sumokėtos sumos, skaičiuojamos nuo 2016-02-28, kuri, atsakovui patikslinus šią reikalavimo dalį, sudaro 2 190,72 Eur kredito suma ir 635,89 Eur palūkanos. Atsakovas savo reikalavimą grindė motyvais, kad gautas kreditas buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti – pirkti maistą, išlaikyti šeimą, vaikus, taip pat buičiai gerinti perkant baldus, prietaisus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017‑11-13 sprendimu nuspręsta priešieškinį atmesti, priteisti ieškovei A. S. iš atsakovo M. S. 1 239,29 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti valstybei iš atsakovo M. S. 6,75 Eur pašto išlaidų.Teismas nustatė, kad tarp atsakovo M. S. ir AB „Swedbank“ sudarytose: kredito linijos sutartyje 2013-07-03 Nr. 13-045660-CL, 2014-05-29 kredito linijos sutartyje Nr. 14‑041289-CL ir 2014-07-24 kredito linijos sutartyje Nr. 14-055983-CL ieškovės parašo nėra, jos dalyvavimas šių sutarčių sudaryme nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pripažinta, kad atsakovas neįrodė teiginių apie dalies paskolos panaudojimą ieškovės motinos buto remontui, taip pat neįrodyta, jog ieškovė sutiko imti kreditus, o taip pat ir ginčo kreditą, kad ieškovė tam pritarė ir su tuo sutiko, kad atsakovo vardu pasiskolintos lėšos buvo naudojamos / panaudotos ginčo laikotarpiu šalių šeimos interesais. Konstatuota, kad ginčo prievolė kreditorei AB „Swedbank“ nėra bendra sutuoktinių prievolė, o atsakovo asmeninė prievolė. Ginčo sutartis, kaip ir prieš tai buvusi, buvo skirta atsakovo kitoms asmeninėms skoloms refinansuoti, sutartis atsakovas pasirašė nedalyvaujant sutuoktinei. Atsakovas neįrodė poreikio sudaryti kredito linijos sutartis šeimos poreikiams tenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl nurodytų prievolių padalijimo netenkintini, ši prievolė laikytina atsakovo asmenine prievole.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017-11-13 pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (780 Eur) ir apeliacinės instancijos teisme (200 Eur), iš viso 980 Eur ir sumokėtą žyminį mokestį. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:Ieškovė apie paskolą žinojo. Teismas netinkamai įvertino su priešieškiniu pateiktą 2016‑03‑09 raštelį ir duomenis apie ieškovės patvirtinimą raštu, jog paskola imta šeimos reikmėms. Vartojimo paskola buvo paimta tuomet, kai būsto paskola buvo visiškai padengta.Šalims gyvenant kartu buvo įrenginėjamas ieškovės motinos būstas. Paskolos sumos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti – buvo pirkti baldai, technika, jie liko ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, o jo vertė padidėjo, tad prie turto vertės pagerinimo prisidėjo ir atsakovas. Gyvenant kartu atsakovas nupirko ieškovei automobilį, už jį sumokėjo atsakovas.Teismas neįvertino aplinkybių, kad kurį laiką ieškovė negavo jokių pajamų, nes nuo 2013 m. iki (duomenys neskelbtini) buvo vaiko priežiūros atostogose, taip pat mokėsi. Teismas taip pat nevertino, kad ieškovei gaunant pajamas, jos buvo pakankamai mažos išlaikyti save ir du nepilnamečius vaikus ((duomenys neskelbtini)), tad būtent atsakovas išlaikė šeimą ir jo paimtos paskolos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Vėliau ieškovė išsikėlė gyventi į didesnį miestą ir, nors neturėjo darbo, įsigijo du automobilius, tad gali būti, kad tai padaryta už gyvenant su atsakovu sutaupytus pinigus.Teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimai išspręsti priimant dalinį teismo sprendimą šalims sudarius santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Dėl to turėjo būti sprendžiama tik dėl išlaidų, susijusių su priešieškinio reikalavimais, priteisimo. Be to, ieškovės naudai priteista 1 239,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, nors ieškovės atstovės 2017-10-24 patikslintame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodyta bendra 1 039,29 Eur išlaidų suma.Atsiliepimu ieškovė A. S. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš apelianto ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad šalims gyvenant kartu netrūko lėšų išlaikyti šeimos ūkį ir užtikrinti jų nepilnamečio vaiko auklėjimą bei švietimą, tam užteko atsakovo gaunamo užmokesčio bei ieškovės gautų išmokų už vaiko priežiūrą. Šalys būstą remontavo iš ieškovės motinos dovanotų ir atsakovui skolintų pinigų, o ne iš AB „Swedbank“ paskolos. Pirmąją paskolą apeliantas pasiėmė 2013-07‑03, paskolos paėmimo metu ieškovė nedalyvavo, pildydamas paraišką apeliantas savo sutuoktinės nenurodė. Nutraukus santuoką apelianto įsigytas automobilis „Crysler Grand Voyager“ liko atsakovui, ieškovė tam neprieštaravo. Taip pat nurodo, kad buvo įgytas automobilis „BMW“, bet vėliau jį pardavus pinigais vėl disponavo apeliantas. Apeliantas nepateikė įrodymų apie baldų ir buitinės technikos pirkimą. Apeliantas buvo pasiėmęs ir dar vieną 12 000 Lt kreditą, jį grąžino iš AB „Swedbank“ pasiimtos paskolos. Ieškovė teigia, kad 2016-03-09 raštelį pasirašė neįsigilinusi, esant didelei įtampai, dėl to jis nėra pakankamas solidarios prievolės įrodymas. Ieškovė pagrindė turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Šiuo atveju dalis byloje šalių pareikštų reikalavimų buvo išspręsta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-07-17 priimtu daliniu sprendimu, juo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta šalių pasirašyta 2017-07-11 taikos sutartis. Byloje toliau buvo nagrinėjamas atsakovo M. S. pateiktu priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl įsipareigojimų pagal 2014-07-24 kredito sutartį Nr. 14-055983-CL pripažinimo solidariais šalių įsipareigojimais ir pusės pagal šią kredito sutartį sumokėtų sumų, skaičiuojamų nuo 2016-02-28, priteisimo atsakovui iš ieškovės A. S..

Dėl priešieškinio reikalavimų

Iš atsakovo M. S. apeliacinio skundo motyvų nustatyta, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimu. Apeliantas teigia, kad ginčo kreditas buvo paimtas šeimos reikmėms, o byloje liko neįvertinti reikšmingi duomenys dėl kredito suteikimo aplinkybių ir kredito panaudojimo.Byloje nustatyta, kad ieškovės A. S. ir atsakovo M. S. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Šalys nurodė, kad jų santykiai nutrūko 2016 m. vasario mėn. Taigi ginčo 2014-07-24 Asmeninės kredito linijos sutartis Nr. 14‑055983‑CL, iš kurios atsakovas kildina priešieškinio reikalavimą, sudaryta šalims esant santuokoje. Iš byloje esančios rašytinės 2014‑07‑24 Asmeninės kredito linijos sutarties Nr. 14‑055983-CL nustatyta, kad kredito gavėju nurodytas M. S., šia sutartimi suteiktas 30 000 Lt kredito limitas, kredito grąžinimo terminas – 36 mėnesiai, kredito paskirtis – pagal Sutartį Nr. 14‑041289-CL suteiktam kreditui grąžinti ir vartojimo reikmėms. Šioje sutartyje nėra ieškovės parašo. Atsakovo vardu 2014-07-23 užpildytoje paraiškoje minėtam kreditui gauti nenurodyta atsakovo sutuoktinės vardas ir pavardė.Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Jas savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Sprendžiant klausimą dėl prievolės bendrumo su kitu sutuoktiniu taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.109 straipsnis. Bendrosioms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto, vadovaujantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 straipsnio 3 dalis). Taigi iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta bendrąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovui, siekiančiam, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendrąja solidaria sutuoktinių prievole, teko pareiga įrodyti ginčo sandorio sudarymą šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).2014-07-24 Asmeninės kredito linijos sutartyje nurodyta suteikiamo kredito paskirtis nesudaro pagrindo pripažinti, kad kreditas akivaizdžiai suteiktas atsakovo šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to vertintini kiti bylos duomenys apie šios kredito sutarties sudarymo tikslą ir lėšų panaudojimą.Byloje nustatyta, kad šalių santuokos metu atsakovo vardu buvo sudaryta ne viena sutartis dėl kredito suteikimo. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas M. S. 2013‑07‑03 su AB „Swedbank“ sudarė Asmeninės kredito linijos sutartį Nr. 13-045660-CL dėl 20 000 Lt kredito gavimo, kredito paskirtis – vartojimo reikmėms. Po to atsakovas 2014-05‑29 su AB „Swedbank“ sudarė Asmeninės kredito linijos sutartį Nr. 14‑041289-CL dėl 25 000 Lt kredito, kredito paskirtis – pagal Sutartį Nr. 13-045660-CL suteiktam kreditui grąžinti ir vartojimo reikmėms. Taigi pagal 2013‑07‑03 Asmeninės kredito linijos sutartį gautas kreditas refinansuotas pagal 2014-05‑29 sutartį suteikto kredito dalimi, o, kaip minėta anksčiau, pagal 2014-05‑29 Asmeninės kredito linijos sutartį gautas kreditas refinansuotas pagal 2014-07-24 Asmeninės kredito linijos sutartį suteikto kredito dalimi. Pildydamas paraiškas minėtiems kreditams gauti atsakovas savo sutuoktinės vardo ir pavardės nenurodė. Kaip teisingai nustatyta skundžiamame teismo sprendime, ieškovė šių sutarčių dėl kredito suteikimo nepasirašė, nėra duomenų apie ieškovės dalyvavimą jas sudarant. Apeliantas teigia, kad ieškovė apie paskolas žinojo. Nustatyta, kad ieškovė bylos nagrinėjimo 2017-10-25 pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog atsakovo kreditiniais įsipareigojimais nesidomėjo, gyvenant kartu atsakovas sau ėmė paskolą iš AB „Swedbank“, ieškovė nurodė, kad atsakovas dar prieš tai turėjo paskolą, atsakovas paskolą ėmė savo reikmėms, pasidengti DNB banko paskolą. Apeliantas nurodo, kad pirmoji vartojimo paskola iš AB „Swedbank“ paimta 2013-07-03, t. y. tuomet, kai būsto paskola buvo visiškai padengta. Atsakovas nurodo, kad būsto paskola buvo padengta 2013-02-18.Nustatyta, kad iki santuokos sudarymo M. S. buvo sudaręs 2004-03-12 Kreditavimo sutartį Nr. 1875 dėl 60 000 Lt kredito gavimo, paskirtis – būsto įsigijimas. Atsakovas su solidariaisiais bendraskoliais G. S., R. V. S. 2009-02-10 sudarė su AB DnB NORD banku susitarimą dėl minėtos 2004-03-12 kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tarp jų – galutinio kredito grąžinimo termino sutrumpinimo iki 2013-10-31. Tačiau įvertintini ir rašytiniai įrodymai apie tai, kad iki santuokos atsakovas M. S., kartu su S. G. ir R. G. 2012-02-01 buvo sudarę su AB DNB banku dar vieną Kreditavimo sutartį Nr. 4200‑2012-73132 dėl 12 000 Lt kredito gavimo, kredito paskirtis – vartojimo reikmėms, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2014-08-31. Iš šių duomenų matyti, kad atsakovas minėtame banke buvo gavęs ne tik būsto paskolą. Byloje pirmosios instancijos teisme 2017-10-25 teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad 2013 m. iš AB „Swedbank“ gauto kredito lėšos buvo panaudotos padengti apie pusę minėto iš AB DNB banko gauto kredito, kuris buvo gautas iki santuokos.Nors atsakovas teigia, kad paskolų lėšos šalims gyvenant kartu buvo panaudotos įrengti ieškovės motinos butą, kuriame šalys gyveno, tačiau ieškovė tokius atsakovo teiginius neigė ir nurodė, jog pinigus butui įrengti davė ieškovės motina. Atsakovas nepateikė kitų nurodomą paskolos lėšų panaudojimą ieškovės motinos butui įrengti patvirtinančių įrodymų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovo teiginius apie lėšų panaudojimo paskirtį atmetė kaip neįrodytus.Apeliantas nurodo, kad paskolos sumos buvo naudotos šeimos poreikiams tenkinti – baldams ir buitinei technikai pirkti. Atsakovas nepateikė būtent tokį realų lėšų panaudojimą nurodytu tikslu patvirtinančių įrodymų. Nors apeliantas akcentuoja, kad jis nupirko ieškovei automobilį „BMW“, tačiau šalys byloje paaiškino, kad šis automobilis buvo parduotas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad už minėtą automobilį gautais pinigais vėl disponavo atsakovas. Kaip minėta anksčiau, nepateikta duomenų, kad ieškovė dalyvavo ar patvirtino kredito linijos suteikimo atsakovui sandorius. Pasisakant šiuo aspektu taip pat įvertintini bylos duomenys, kad šalys gavo pajamas, tad šeimoje turėjo lėšų.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino duomenų, jog ieškovė nuo 2013 m. iki (duomenys neskelbtini) buvo vaiko priežiūros atostogose ir pajamų negavo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad gimus vaikui gaudavo su tuo susijusias išmokas – 2013 m. gaudavo apie 700 Lt, o 2014 m. šie pinigai būdavo pervedami į atsakovo sąskaitą. Bylos duomenimis atsakovo pajamos sudarė virš 2 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad byloje nepateikta duomenų, jog buvo objektyvus poreikis sudaryti kredito linijų sutartis šeimos poreikiams tenkinti, kad tam buvo būtina reikšminga suma ir tam nepakako sutuoktinių pajamų. Apelianto skundo argumentas, kad net ir ieškovei gaunant pajamas atsakovo indėlis į šeimos biudžetą buvo gerokai didesnis, atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas sprendžiamam klausimui. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita) pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įstatyme preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).Apeliantas teigia, kad ieškovė raštu patvirtino, jog ginčo paskola imta šeimos reikmėms ir tai grindžia byloje esančiu ieškovės pasirašytu 2016-03-09 rašteliu, kuriame užfiksuota, jog atsakovas 2016-02-28 palieka šeimą. Minėtame raštelyje nurodoma aplinkybė, kad atsakovas dar moka vartojimo paskolą bankui, kuri buvo paimta santuokoje šeimos reikmėms. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad šiame raštelyje pasirašė vengdama konflikto prie vaikų, į tekstą neįsigilino. Minėtame raštelyje nenurodyta konkreti paskola, jos dydis ir suteikimo laikas, nekonkretizuotas jos panaudojimo būdas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis rašytinis įrodymas nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad anksčiau nurodytos atsakovo sudarytos konkrečios asmeninės kredito linijos sutartys buvo sudarytos su ieškovės sutikimu, jai šiuos sandorius patvirtinus, ir kad pagal minėtas sutartis gautos lėšos panaudotos šeimos poreikiams patenkinti.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčo sandoris buvo būtinas šalių šeimos namų ūkiui išlaikyti ir taip gautas kreditas panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Ištyrusi bylos duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadoms, kad atsakovas kredito linijos sutartis sudarė savarankiškai, nedalyvaujant ieškovei, pasiskolintomis lėšomis buvo refinansuojami ankstesni atsakovui suteikti kreditai, bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo pripažinti įrodyta aplinkybę, kad kredito sutartys buvo sudarytos ir vykdomos šeimos interesais, dėl to labiau tikėtina, kad ginčo kreditas buvo mokamas iš atsakovo darbo užmokesčio dalies ir buvo atsakovo asmeninė prievolė (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai pripažinti įsipareigojimus pagal 2014-07-24 kredito sutartį Nr. 14-055983-CL solidariais šalių įsipareigojimais ir priteisti iš ieškovės pusės pagal minėtą kredito sutartį sumokėtos sumos.Teisėjų kolegija dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-219/2009; 2010-06-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑287/2010 ir kt.). Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliaciniu skundu atsakovas M. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, šį klausimą išsprendė neteisingai. Ištyrusi bylos medžiagą teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Bendroji bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiška taisyklė įstatyme numatyta ir dėl šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, turėtų išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą priteisimo iš priešingos šalies (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.Apeliantas nurodo, kad ieškovės ieškinio reikalavimai buvo išspręsti priimant dalinį teismo sprendimą, dėl to sprendžiat priešieškinio reikalavimo klausimus, turėjo būti priteisiamos su priešieškinio reikalavimais susijusios bylinėjimosi išlaidos. CPK 94 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto. Nustatyta, kad 2017-07-11 pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu, šalims pateikus taikos sutartį, tačiau šalių pozicijai dėl bylinėjimosi išlaidų nesutapus, teismas nurodė, kad šalių bylinėjimosi išlaidų klausimas bus sprendžiamas priimant galutinį sprendimą. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-07-17 daliniame sprendime taip pat nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis bus sprendžiamas priimant galutinį procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje.Šaliai procese keliama pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad 2017‑09-20 teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu teismas pripažino, kad atsakovas sudarė sąlygas ir vilkina bylos nagrinėjimo procesą. Atsižvelgiant į tai, kad taikiai išsprendžiant dalį byloje pareikštų reikalavimų šalių pozicija dėl patirtų išlaidų paskirstymo išsiskyrė, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nutarta išspręsti galutiniu teismo sprendimu, o byloje buvo pagrindas atsakovo procesinį elgesį įvertinti kaip neatitinkantį sąžiningo naudojimosi šaliai priklausančiomis procesinėmis teisėmis kriterijaus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą išspręsti klausimą dėl šalių visų byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Konstatuotina, kad išspręsdamas šį klausimą teismas pagrįstai atsižvelgė į bylos trukmę, apimtį ir sudėtingumą, teismo išvados atitinka teisingumo ir protingumo principus.Teisėjų kolega atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismo sprendime neteisingai nustatytas ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dydis. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad byloje esančiame ieškovės atstovės 2017-10-24 patikslintame prašyme detalizuotos 1 039,29 Eur dydžio ieškovės bylinėjimosi išlaidos. Tačiau nustatyta, kad 2017-10-25 teismo posėdžio metu ieškovės atstovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius papildomas ieškovės turėtas dar 200 Eur dydžio atstovavimo išlaidas, ir prašymą šias išlaidas priteisti. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstas jų realumą pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais ir pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nenustatyta teisinio pagrindo konstatuoti, kad skundžiamu teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo 1 239,29 Eur bylinėjimosi išlaidų suma priteista nepagrįstai.

Dėl bylos baigties

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, priimtas pirmosios instancijos teismo 2017-11-13 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo M. S. apeliacinis skundas netenkintinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).Ieškovė A. S. pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 300 Eur išlaidas už teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nustatyta, kad ieškovei nurodyta teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme teikė advokato padėjėja. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas bei teikimas apeliacinės instancijos teismui, nors jį pasirašė atstovaujamoji (ieškovė), o ne advokato padėjėja, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Advokato padėjėjo įgalinimus apeliacinio proceso metu riboja įstatymas. Vadovaujantis CPK 60 straipsnio 4 punktu, nurodyta kasacinio teismo praktika bei remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad advokato padėjėjos teisinės pagalbos apmokėjimas negali būti pripažįstamas pagal CPK 98 straipsnį atlygintinomis išlaidomis ir ieškovei nepriteisiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017‑11-13 sprendimą palikti nepakeistą.