- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-25
- Bylos Nr.
- eI-7227-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Akamar“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Mindaugas Palijanskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Palijanskui, atsakovo atstovui Renaldui Mundeikiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Akamar“skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – teritorinis mokesčių administratorius, Kauno AVMI) 2014 m. balandžio 9d.pateikė UAB „Akamar" (toliau – ir bendrovė, mokesčių mokėtojas) Patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-FR0680-27 (toliau – Patikrinimo aktas). 2014 m. birželio 9 d. šis aktas buvo patvirtintas sprendimu Nr.(04.7.2)-FR068-326. Teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimas buvo patvirtintas 2014m. spalio 22 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –ir centrinis mokesčių administratorius, mokesčių administratorius, VMI, atsakovas) sprendimu Nr.69-125. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (toliau –Komisija, MGK) šį sprendimą iš dalies panaikino ir grąžino nagrinėti iš naujo, o dalyje dėl nurodymų bendrovei sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM ir susijusias sumas, patvirtino. Pareiškėjas nesutinka su patvirtinta 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. S-7 (7-232/2014) dalimi.
Paaiškina, kad pažeista teisė į gynybą. 2014 m. balandžio 9 d. teritoriniam mokesčių administratoriui atlikus bendrovės mokestinį patikrinimą, buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 04.2.2.-FR0680-274. Patikrinimo akto vienas egzempliorius buvo įteiktas pareiškėjui, tačiau prie šio patikrinimo akto nebuvo pateikti priedai, kurių pagrindu UAB „Akamar“ buvo papildomai paskaičiuoti pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai. Mokesčių mokėtojas raštu kreipėsi į teritorinį mokesčių administratorių, prašydamas leisti susipažinti su patikrinimo aktą grindžiančiais dokumentais. Tačiau bendrovei nebuvo leista susipažinti su patikrinimo medžiaga, kurios pagrindu jai buvo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai. Nepagrįsdamas savo atsisakymo ir nepaisydamas bendrovės pakartotinių žodinių prašymų leisti susipažinti su Patikrinimo akto priedais, teritorinis mokesčių administratorius patvirtino patikrinimo aktą sprendimu, prie kurio priedai taip pat nebuvo pridėti. Pareiškėjas mano, kad tokie teritorinio mokesčių administratoriaus veiksmai yra neteisėti ir nepagristi, pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, gero viešojo administravimo praktiką, teisinės valstybės principus bei užkerta mokesčių mokėtojo teisę įgynybą.
Paaiškina, kad mokesčių administratorius turi pareigą pateikti mokesčių mokėtojui visus reikalingus dokumentus, kad jis galėtų realiai ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą.
Paaiškina, kad pareiškėjui buvo iš esmės apsunkinta galimybė ne tik pateikti pastabas dėl patikrinimo akto, bet ir ginčyti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje įtvirtintos normos esmė yra ta, kad turi būti vertinamas pažeidimo pobūdis ir jo sunkumas - tokiu būdu nustatoma ar bendrąja prasme tokiu pažeidimu yra pažeidžiamos pagrindines procesinės taisyklės, ypač tos, kurios susijusios su aplinkybių objektyviu įvertinimu ir sprendimo pagrįstumu.
Skunde pateikiami paaiškinimai dėl sandorių su UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“. Pareiškėjas paaiškina, kad Pridėtinės vertes mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir paslaugąs, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamų prekių ir (ar) paslaugų tiekimui. Minėto įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ar paslaugų teikėjas.
Remiasi teismų praktika, kurijoje yra plačiai pasisakyta dėl PVM sistemos ir teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygų. Teisės aktų reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros turėjimas, savaime nepagrindžia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodoma, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra kitoks nei atvaizduotas apskaitos dokumentuose. Dėl to ginčo nėra. Ginčas šioje byloje kyla dėl to, ar mokesčių administratorius įrodė, jog ūkinės operacijos realiai neįvyko.
Dėl įrangą pardavusių subjektų veiklos ypatybių paaiškina, kad Komisijos motyvacija yra iš principo nepagrįsta ir nesusijusi su įrodinėjimo dalyku. Komisijos sprendime nurodoma, kad viena ar kita įmonė įvardijama kaip „priedangos įmonė“, kad nepavyko susisiekti su kontaktiniais asmenimis, tariamai nenustatyta realios veiklos požymių ir pan. Nesant konkrečių argumentų dėl prekių nebuvimo, yra „piešiama“ neigiama bendrovės kontrahentų iliuzija. Tačiau tai nesusiję su įrodinėjimo dalyku - ūkinių operacijų realumu. Vienos ar kitos įmonės piktybinis ar neatsargus mokestinių prievolių netinkamas vykdymas, niekaip negali paneigti deklaruotų ūkinių operacijų realumo. Tai gali kelti abejones dėl tam tikrų ūkio subjektų piktnaudžiavimo, tačiau nesudaro prielaidų paneigti pačios ūkinės operacijos. „Kontaktinių asmenų nebuvimas" yra pagrindžiamas tokiais menkaverčiais motyvais, kaip kad „skambinant nurodytu numeriu nepavyko susisiekti" ar „siųstas laiškas grįžo neįteiktas“.
Dėl aplinkybių, susijusių su deklaruojamos įrangos įsigijimu, Komisija remiasi netinkamai užpildytomis CMR deklaracijomis, aplinkybe, kad prekės nebuvo sandėliuotos bendrovės patalpose, kad prekių įsigijimo sutartys buvo sudarytos tariamai formaliai, bei informacijos nebuvimu apie tai, kad bendrovė atlikdavo įprastinius suprekių įsigijimu susijusius veiksmus - įsigytos technikos patikrą.
Nesutinka, kad sutartys buvo sudarytos formaliai, neketinant jų vykdyti. Sutartys buvo realiai įvykdytos, prekės patiektos ir už jas atsiskaityta. Prekės iš tiesų nebuvo sandėliuotos bendrovės patalpose, nes bendrovė jas įsigydama jau žinojo jų pirkėją ir iškart jas perpardavė. Nesutinka ir su Komisijos nurodomais tariamai įprastiniais su prekių įsigijimu susijusiais veiksmais – technikos patikra dėl tinkamumo naudoti. Pareiškėjui nėra žinoma apie tokią įprastinę praktiką, pareiškėjo manymu tokia praktika neegzistuoja ir yra nelogiška. Jeigu įsigyjama nauja supakuota technika skirta tolesniam perpardavimui, niekas jos neišpakuoja ir nenaudoja, nes tokiu atveju ji nebebūtų nauja ir prarastų savo vertę. Tai kad bendrovės vadovas prekių nesandėliavo ir nematė atspindi globalizacijos įtakotą šiuolaikinę prekybą, kai prekės keliaudamos į paskirties vietą savininką gali pakeisti ir keliasdešimt kartų. Nesutinka su archainiu supratimu, kad prekės pirkimas ir pardavimas galimi tik realiai savo rankomis perduodant daiktą - tai visiškai neatspindi realijų.
Atsakant į motyvus dėl prekių išgabenimo, paaiškina, kad tiek mokesčių administratorius tiek Komisija sprendime ydingai nurodo, kad užsienio mokesčių administratorius nepatvirtino sandorių su Estijos įmonėmis realumo. Nei užsienio mokesčių administratorius, nei mūsų mokesčių administratorius neturi nei kompetencijos nei funkcijos tvirtinti sandorių realumą. Jie gali pateikti vienus ar kitusduomenis, kurie yra kaupiami jų duomenų bazėje, tačiau paties sandorio realumo jie negali nei patvirtinti nei paneigti. Todėl tokia motyvacijaskirta sukurti neigiamą iliuziją. Tačiau ji nepateikia svarių argumentų dėl įrodinėjimo dalyko ir parodo objektyvių įrodymų neturėjimą. Ūkinės operacijos nebuvimas gali būti patvirtinamas įrodžius, kad prekės apskritai neegzistavo, nesant prekių įsigijimo šaltinio, pagrindų ir galimybių, kai viena sandorio šalių (esant kitoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms) paneigia prekių ir sandorių egzistavimą, kai atitinkamos prekės objektyviai negalėjo egzistuoti ir pan. Nei viena iš aukščiau išvardintų ar panašių aplinkybių nėra nustatyta. Priešingai, mokesčių administratorius nustatė šaltinius, iš kurių UAB „Moriva", UAB „EST Solutions" ir UAB ,Arūno projektai" įsigijo prekes, kurios vėliau buvo parduotos bendrovei. Estijos įmonės, kurioms mokesčių mokėtojas pardavė prekes taip pat deklaravo prekių įsigijimą ir tą patvirtina iš Estijos mokesčių administratoriaus gauta informacija.
Atsiliepimas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, VMI) atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikia paaiškinimą dėl faktinių bylos aplinkybių. UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“ ir UAB „Arūno projektai“ laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. išrašė pareiškėjui PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įformino prekių (įrangos) pardavimą, bendroje sumoje už 2635492,29 Lt (tame skaičiuje 457399 Lt sudaro PVM), šios įmonės pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (įrangos) pirkimus, pagal UAB „Moriva" vardu išrašytas sąskaitas faktūras/invoice už 1.064.404,09 Lt (879.672,80 Lt + 184.731,29 Lt PVM).
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iškėtė bankroto bylą UAB „Moriva", bankroto administratoriumi paskyrė M. U. (toliau - administratorius). Administratorius 2014 m. vasario 27 d. rašte nurodė, kad „BUAB „Moriva“ direktorius O. B. bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų, įskaitant ir įmonės balanso, per Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodytą terminą. UAB „Moriva“ taip pat apskritai nėra teikusi viešajam registrui (VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui) finansinės atskaitomybės dokumentų. Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusioje 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartyje taip pat nustatyta, kad UAB „Moriva“ neturi registruotino nekilnojamojo turto, įskaitant ir transporto priemones. BUAB „Moriva“ banko sąskaitose piniginių lėšų nėra.“
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija 2012 m. kovo 21 d. atliko UAB „Moriva“ operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad UAB „Moriva“ registracijos vieta (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos ir Vokietijos UAB „Sekvestras“ (kodas 110633090). UAB „Moriva“ šiomis patalpomis niekada nesinaudojo ir patalpų nuomos sutarčių nesudarė. Pagal duomenų bazėse turimą informaciją UAB „Moriva“ vadovu ir akcininku laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo registruotas O. B., kuris yra Estijos pilietis. Nustatyta, kad UAB „Moriva“ parduotą pareiškėjui įrangą įsigijo iš Estijoje registruotų įmonių: OU „Ustalan“ (PVM mokėtojo kodas EE100688018), OU „Lilve Part“ (PVM mokėtojo kodas ĖE101474506). CMR vežėju nurodyta OU „Voltredo“ (kodas 10065207). Nustatyta, kad CMR neišsamūs, užpildyti nerūpestingai, t.y. nenurodyta transporto priemonės markė, vairuotojų vardai ir pavardės, prekių įpakavimo būdas, konkreti prekių pasikrovimo ir iškrovimo vieta, data, laikas, nėra prekių tiekėjo spaudo.
Estijos mokesčių administratorius informavo, kad OU „Ustalan" 2012 m. vasario 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl nevykdomos ekonominės veiklos. OU „Ustalan“ nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų. OU „Ustalan“ direktorius J. G. negalėjo atsakyti į klausimus dėl prekių transportavimo, pats asmeniškai prekių nematė. OU „Ustalan“ buvo tik tarpininkas sandoriuose, prekes įsigijo iš kitos Estijos įmonės Vimartex OU (PVM mokėtojo kodas ĘE101000585). Su Vimartex OU įmone mokesčių administratoriui susisiekti nepavyko. Šios Įmonės valdybos narys M. J., manoma, kad yra statytinis asmuo. Laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. valdybos narys buvo O. B.. Pagal Vimartex OU įmonės banko išrašą, dauguma Vimartex OU įmonės verslo partnerių turi priedangos įmonės požymių ir buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro dėl ekonominės veiklos nevykdymo. Estijos mokesčių administratorius negali patvirtinti minėtų Estijos įmonių sandorių su UAB „Moriva“, nes kyla abejonės dėl sandorių realumo.
Estijos mokesčių administratorius informavo, kad OU „Lilve Part“ nepateikė apskaitos dokumentų tyrimui, todėl negali patvirtinti šios įmonės sandorių su UAB „Moriva“. Vienintelis OU „Lilve Part“ valdybos narys ir savininkas yra V. Š.. V. Š. yra šešėlinis asmuo. OU „Lilve Part“ 2012 m. vasario 6 d. buvo išregistruota iš PVM mokesčių mokėtojų registro. Transporto įmonė OU „Voltredo“ yra nepasiekiama. Pagal turimą informaciją ši įmonė neveikianti nuo 2010 metų pradžios.
Pareiškėjas iš UAB „Moriva“ įsigytą įrangą pardavė Estijos įmonėms: OU „SD Holdings“ (PVM mokėtojo kodas EE101327158), OU „Alteal Kaup“ (PVM mokėtojo kodas 101468936), OU „Nikoma“ (PVM mokėtojo kodas 101483173). įrangą OU „SD Holdings" ir OU „Alteal Kaup“ vežė Latvijos įmonė SIA „Auto M.A.Z.“ (PVM mokėtojo kodas LV48503004634), o OU „Nikoma“ -anksčiau minėta Estijos įmonė OU „Voltredo" (PVM mokėtojo kodas EE10065207). Estijos mokesčių administratorius negali patvirtinti sandorių tarp minėtų Estijos įmonių ir pareiškėjo, kadangi įmonės dokumentų nepateikia, įmonės yra nepasiekiamos. Latvijos mokesčių administratorius informavo, kad SIA „Auto M.A.Z.“ nedeklaravo sandorių su pareiškėju. Ši įmonė 2012 m. spalio 1 d. buvo išegistruota dėl dokumentų nepateikimo PVM patikrinimui. Prekių pristatymo adresas nežinomas.
UAB „Akamar“ direktorius M. G. 2012 m. gruodžio 12 d. paaiškinime Nr. 02-1962 nurodė: „Gavę iš UAB „Moriva“ PVM – Sąsk. faktūrą paštu atlikome apmokėjimus per banką, kai pilnai atsiskaitydavome už prekes susisiekdavome su pirkėju, kuriam pardavėme prekes ir pranešdavome apie galimybe jas pasiimti...Dėl prekių pirkimo-pardavimo bendraudavome el. erdvėje, oficialūs dok. buvo siunčiami paštu. UAB „Moriva” dir. O. B., penkių vienetų spec. įrangos nemačiau, kur prekės laikomos nežinau...UAB „Akamar“ pagrindinė veikla transporto paslaugos, šiuo metu turime 15 krov. mašinų, kurios yra įdarbintos pagal su kitomis įmonėmis sudarytas sutartis“.
Bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. birželio 27 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (įrangos) pirkimus pagal UAB „EST Solutions“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 1.053.184 Lt (870.400 Lt + 182.784 Lt PVM).
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „EST Solutions“, šios įmonės bankroto administratoriumi paskyrė A. S.. Bankroto administratoriui įmonės dokumentai nebuvo perduoti.
UAB „EST Solutions“ akcininku laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2011 m. liepos 26 d. buvo Estijos pilietis Tirmaste Aivo. UAB „EST Solutions" vadovu nuo 2011 m. liepos 19 d. įformintas Estijos pilietis O. A., nuo 2011 m. liepos 26 d. O. A. įregistruotas įmonės akcininku, šis asmuo Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos nedeklaravęs.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 22 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (įrangos) pirkimus pagal UAB „Arūno projektai“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 517904,20 Lt (428020 Lt 89884,20 Lt PVM).
Nustatyta, kad UAB „Arūno projektai“ nuo 2007 m. vasario 15 d. buvo įregistruota į PVM mokėtojų registrą, 2012 m. liepos 19 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdanti ekonominės veiktos ir/ar nevykdanti įsigijimų iš kitų ES narių.
UAB „Arūno projektai“ vadovu nuo 2003 m. vasario 4 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. bei akcininku nuo 2003 m. vasario 10 d. iki 2012 m. vasario 6 d. įformintas A. D. UAB „Arūno projektai“ vadove nuo 2011 m. gruodžio 12 d. įforminta Estijos pilietė T. S., nuo 2012m. vasario 6 d. T. S. įregistruota šios įmonės akcininke. UAB „Arūno projektai“ direktorė T. S. 2012 m. vasario 3 d. įgaliojimu įgaliojo A. D. atstovauti UAB „Arūno projektai“ santykiuose su trečiais asmenimis, tame tarpe Valstybine mokesčių inspekcija, VSDFV, UAB „Swedbank Lizingas“, Notarų biuruose, įgaliojimas galiojo iki 2012 m. balandžio 1 d. imtinai.
Šalies argumentai
A. D. 2014-04-04 paaiškinime Nr. 339-KD-1250 nurodė, kad „(galiojimas buvo suteiktas pabaigti pradėtiems darbams ir neapėmė pareigų teikti deklaracijas ar kitas pažymas bei dokumentus. .Asmeniškai aš su UAB „Akamar“ jokių kontaktų neturėjau ir iki šios dienos net apie UAB egzistavimą nežinojau“.
UAB „Arūno projektai“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Bilan“ (kodas 125690535) pagal sudarytą buhalterinių paslaugų teikimo 2011 m. spalio 11 d. sutartį Nr. 111-2. Tačiau, šią sutartį UAB „Bilan“ 2012 m. vasario 1 d. nutraukė vienašališkai, kadangi UAB „Arūno projektai“ nemokėjo už UAB „Bilan“ paslaugas, pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus teikė nesilaikant nustatytos tvarkos, t. y. arba pavėluotai, arba netinkamai surašius, arba visai neteikė.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 22 d. įformino iš UAB „Arūno projektai“ įsigytų prekių pardavimą Estijos įmonei OU „Smesta“ (PVM mokėtojo kodas EE101496979). Tačiau, Estijos mokesčių administratorius informavo, kad negali patvirtinti Bendrovės sandorių su OU „Smesta“. Ši įmonė yra nepasiekiama. OU „Smesta“ 2012 m. kovo 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro.
Pareiškėjas pateikė įrangos transportavimui įformintą CMR, pagal kurį įformintas prekių gabenimas Estijos įmonei OU „Smesta“. CMR-e vežėjas nurodytas Estijos įmonė OU „Voltredo“ (PVM mokėtojo kodas EE10065207). Bendrovė nepateikė prekių (įrangos) transportavimui sudarytų sutarčių, sąskaitų, apmokėjimo dokumentų už suteiktas paslaugas. CMR yra neišsamus ir užpildytas nerūpestingai, nenurodytas vairuotojo vardas ir pavardė, nenurodyta data, kada prekės gautos, nenurodytos konkrečios prekių paėmimo ir iškrovimo vietos. Estijos mokesčių administratorius informavo, kad minėta įmonė yra nepasiekiama.
UAB „Akamar“ direktorius M. G. 2013 m. kovo 22 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė: „UAB „Arūno projektai“ pardavė gamybinę įrangą „IKA mixer“ ir gamybinę įrangą „Stonepac machines", UAB „Arūno projektai“ – pardavėją ir „Smesta“ OU - pirkėją suradome atsitiktinai, - internetu, kontaktinių asmenų nepažįstame, bendravome elektroniniu paštu“.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina dėl PVM atskaitos. 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (Žin., 2002, Nr. 35-1271, toliau – PVMĮ) 64 straipsnis, nustato, jog pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jei PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti arba turi būti naudojamas prekių tiekimui (paslaugų teikimui) įforminti. To paties įstatymo 80 straipsnis nurodo, kad PVM sąskaita-faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitąreglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. PVMĮ 64 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad MAĮ nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimuose apskaitos dokumentuose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus, reikalavimus. MAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t.y., sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimasatitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos dokumentų, t.y. PVM sąskaitų-faktūrų, juridinė galia, nuo kurios priklauso mokesčių mokėtojo teisė atskaityti pirkimo PVM, sietina ne tik su formaliųjų apskaitos rekvizitų užfiksavimu apskaitos dokumente, bet ir su realiu prekių ar paslaugų įsigijimu, taip pat su realiai ūkinėje operacijoje dalyvavusiais ūkio subjektais. Sukurti PVM objektą bei teisėtai išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą gali tik PVM mokėtojai, todėl nustačius, kad prekių ar paslaugų įsigijimas realiai nebuvo vykdomas arba buvo vykdomas ne iš PVM sąskaitoje nurodytų asmenų, t.y. ne iš PVM mokėtojų, PVM sąskaitos-faktūros pripažįstamos neturinčiomis juridinės galios ir teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Taigi įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos-faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (PVMĮ 3 straipsnis). Tuo atveju, kai ūkinė operacija realiai įvyko, tačiau jos turinys nėra toks, koks nurodytas PVM sąskaitoje faktūroje, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik jeigu nustatomas apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2729/2012).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su teisės į gynybą pažeidimu. MGK sprendimo 16 psl. nurodė, kad „Posėdžio Komisijoje metu Bendrovės atstovai, taip pat mokesčių administratoriaus atstovas patvirtino aplinkybes, jog Bendrovės skundo nagrinėjimo centrinio mokesčių administratoriaus Įstaigoje metu mokėtojos atstovas susipažino su bylos medžiaga“. MGK sprendime pagristai nurodė, kad „Bendrovės skundas centrinio mokesčių administratoriausįstaigoje gautas 2014 m. liepos 14 d., po skundo pateikimo Inspekcijai Bendrovė inicijavo susitarimo procedūrą pagal MAĮ 71 straipsnio nuostatas, todėl Inspekcijos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 69-89 Bendrovės skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas. Mokesčių administratoriui atsisakius mokestini ginčą baigti taikiai, Inspekcija 2014 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 69-125 Bendrovės skundo nagrinėjimą atnaujino ir priėmė sprendimą iš esmės. Taip pat Bendrovė buvo pateikusi siūlymą tartis ir Kauno AVMI, tačiau Kauno AVMI darbo grupė 2014 m. liepos 9 d. savo išvada Nr. S-67 Bendrovės siūlymą tartis atmetė. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog po susipažinimo su bylos medžiaga, Bendrovė naujų nesutikimo su mokesčių administratoriaus sprendimu motyvų ar įrodymų nepateikė, naujų procedūrų neinicijavo, kadangi savo teise inicijuoti mokestinį ginčą naudojosi ir iki tol, teikdama savo nesutikimo motyvus, kurie nepasikeitė ir tolesniame ginčo etape, taip pat ir iki tol naudojosi teise taikiai baigti ginčą su mokesčių administratoriumi. Šios aplinkybės, Komisijos vertinimu, rodo, jog Bendrovės motyvai dėl mokesčių administratoriaus procedūrinių pažeidimų yra formalaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo konstatuoti, jog pirminių iš užsienio mokesčių administratoriaus gautų dokumentų, taip pat dokumentų, liečiančių kitus mokėtojus, nepateikimas (pažymėtina, jog šių dokumentų teikimas yra ribojamas pagal norminių aktų reikalavimus, todėl juose esanti apibendrinta informacija buvo nurodyta pačiame patikrinimo akte) mokėtojui sutrukdė jam pasinaudoti teise gintis ar naudotis kitomis MAĮ nustatytomis procedūromis“.
Atsakovas daro išvadą, kad Inspekcija, VMl prie FM ir MGK išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus dalyje dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 457399 Lt (132471 Eur) PVM, 126252 Lt (36565 Eur) PVM delspinigius, 45740 Lt (13247 Eur) PVM baudą, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin. 1999, Nr. 13-308) 53 straipsnio 2 dalimi, 88 straipnio 1 punktu, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą.
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjo, mokesčių mokėtojo, teisės į PVM atskaitą realizavimo. Šios teisės realizavimo sąlygos yra nustatytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatose, tame tarpe būtina atsižvelgti į šio įstatymo 3 straipsnį. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas savo argumentus grindžia šio įstatymo normomis bei Lietvuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika nagrinėjamu klausimu, tačiau skirtingai vertina byloje esančius dokumentus, patvirtinančius reikšmingas faktines aplinkybes. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atsakitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ar paslaugas, jeigu šios prekės skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 64 straipsnis, nustato, jog pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jei PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti arba turi būti naudojamas prekių tiekimui (paslaugų teikimui) įforminti. To paties įstatymo 80 straipsnis nurodo, kad PVM sąskaita-faktūra privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. PVMĮ 64 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad MAĮ nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimuose apskaitos dokumentuose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus, reikalavimus. MAĮ 10 straipsnyje nuststayta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y., sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimasatitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais formaliai atitinkančiais reikalavimus, keliamus tokiam dokumentui (pvz. įrašyti bet kokie ūkio subjektai, kurie arba neegzistuoja, arba nevykdo veiklos ar pan., nors jų duomenys nurodyti tiksliai). Buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. PVM sąskaitų - faktūrų, juridinė galia, nuo kurios priklauso mokesčių mokėtojo teisė atskaityti pirkimo PVM, priklauso ne tik nuo to, ar apskaitos dokumente užfiksuoti formalieji apskaitos rekvizitai, bet ir nuo to, ar realiai buvo prekės ar paslaugos įsigytos, taip pat, kaip minėta, ar realiai ūkinėje operacijoje dalyvavo dokumente nurodyti ūkio subjektai, t.y. esminę reikšmė teikiama nustatymui ar tokia ūkinė operacija įvyko. Sukurti PVM objektą bei teisėtai išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą gali tik PVM mokėtojai, todėl nustačius, kad prekių ar paslaugų įsigijimas realiai nebuvo vykdomas arba buvo vykdomas ne iš PVM sąskaitoje nurodytų asmenų, t.y. ne iš PVM mokėtojų, PVM sąskaitos-faktūros pripažįstamos neturinčiomis juridinės galios ir teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teisė į PVM atskaitą nagrinėjamu atveju buvo paneigta tik neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, nes net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos-faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM, jeigu paaiškėja, kad tarp nurodytų ūkio subjektų tokios operacijos vykti negalėjo, ar, kad tokios operacijos nevyko iš vis.
Mokestinio ginčo aplinkybės.
Pareiškėjas 2014 m. gegužės 9 d. pateikė pastabas (atsikirtimus) į Kauno AVMI 2014 m. balandžio 9 d. Patikrinimo aktą (MGK byla, indeksas 6.11-04(7-232/2014), t. I, b. l. 57–64). Kauno AVMI 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-326 patvirtino 2014 m. balandžio 9 d.Patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-FR0680-274 (MGK byla, indeksas 6.11-04(7-232/2014), t. I, b. l. 38-55) ir nurodė pareiškėjui sumokėti 457399 Lt PVM, 126252 Lt PVM delspinigius, 45740 Lt PVM baudą, taip pat, 280393 Lt pelno mokestį (toliau – PM), 43584 Lt PM delspinigius, 28039 Lt PM baudą.
Pareiškėjas 2014 m. liepos 3 d. pateikė VMl prie FM skundą (ten pat, b. l. 30–33), kuriame prašė priimti ir apsvarstyti pasiūlymą dėl susitarimo, atsisakius, atlikti skunde nurodytų Vilniaus įmonių patikrinimą, įvertinus pareiškėjo argumentus, panaikinti Kauno AVMI 2014 m. birželio 9 d. sprendimą. Atsakovas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 69-125 (ten pat, b. l. 13–16) pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 21 d. padavė skundą MGK (ten pat, b. l. 2–7). MGK 2015 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-7 (7-232/2014) nusprendė (MGK byla, t. III, b.l. 92-108): 1) patvirtinti VMl prie FM sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 457399 Lt (132471 Eur) PVM, 126252 Lt (36565 Eur) PVM delspinigius, 45740 Lt (13247 Eur) PVM baudą; 2) VMl prie FM sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 280393 Lt (81207 Eur) PM, 43584 Lt (12622 Eur) PM delspinigius, 28039 Lt (8120 Eur) PM baudą panaikinti ir grąžinti pareiškėjo skundą šioje dalyje Inspekcijai nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas teisme ginčija Kauno AVMI, VMl prie FM ir MGK sprendimų dalis dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 132471 Eur PVM, 36565 Eur PVM delspinigių ir 13247 Eur PVM baudą.
Pareiškėjas skunde teismui nesutikimo su skundžiamų sprendimų dalimis argumentus sugrupavo išskirdamas argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, kuriuos laiko esminiais ir todėl prašo sprendimus naikinti, ir argumentus dėl teisės į PVM atskaitą nepagrįsto paneigimo remiantis netiesioginiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertina PVM ir su šiuo mokesčiu susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Pareiškėjas savo argumentus grindžia tuo, kad mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, kad ūkinės operacijos realiai neįvyko, o tik nurodė aplinkybes, jų nuomone, patvirtinančias, jog pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų kontrahentai yra nepatikimi, bandė juos kompromituoti. Teisme atstovas paaiškino, kad nebuvo jokių tiesioginių įrodymų, jog prekių tiekimo nebuvo, tokie įrodymai netgi nebuvo renkami, nes užklausimai į užsienio valstybes buvo ne dėl prekių tiekimo, o dėl atitinkamų įmonių veiklos. Tik šiuo metu mokesčių administratorius kreipėsi į FNTT dėl tyrimo, todėl atlikus tokį tyrimą gali paaiškėti, kad prekės buvo realiai tiekiamos ir tik tada paaiškėtų, kad mokestinis ginčas buvo išspręstas neteisingai.
Pirmiau paminėtas teisinis reglamentavimas reiškia, kad ūkinės operacijos realus egzistavimas (prekių ar paslaugų teikimas) dar nesuteikia teisės į PVM atskaitą, nes buhalterinės apskaitos dokumentuose gali būti nurodytas ūkio subjektas, kuris tų prekių netiekė, toje ūkinėje operacijoje nedalyvavo. Tokiu atveju toks apskaitos dokumentas yra negaliojantis ir nesuteikia teisės į PVM atskaitą, nors jame formaliai ir būtų nurodyti visi būtini rekvizitai. Tačiau nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius padarė išvadą, kurią patvirtino ir MGK, kad ūkinės operacijos iš viso nevyko, nes tokioms ūkinėms operacijoms vykti nebuvo jokių sąlygų, prekių pirkimas-pardavimas iš viso paneigtas dokumentais, kitais įrodymais, tame tarpe esminiais tokių dokumentų, kaip CMR trūkumais, jų turinio neatitikimu pareiškėjo vadovo paaiškinimams, kad prekių jis nematė ir negalėjo matyti, nors yra važtaraštis patvirtinantis, kad prekės turėjo būti pristatytos pareiškėjo adresu. Pareiškėjo skundas MGK buvo išsamus, nurodyti visi tie patys motyvai ir argumentai, kaip ir skunde teismui (išskyrus argumentus dėl FNTT prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos NVTS dokumento, kuris pateiktas tik teismui). MGK įvertino pareiškėjo skundą dėl PVM tinkamai, vadovavosi LVAT nutartyse suformuluotomis taisyklėmis (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi adm. byloje Nr. A-1-355-2004, 2010 m. kovo 15 d. nutartimi adm. byloje Nr. A-438-404-2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi adm. byloje Nr. A-575-1041-2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartimi adm. byla Nr. A-438-1898/2010 ir kt.). MGK įvertino visus VMI sprendimuose aprašytus faktinius duomenis ir pagrįstai teigė, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl realių ūkinių operacijų nebuvimo. Pagrįstai nurodė, kad išvadas pagrindžia aplinkybės, susijusios su deklaruojamos įrangos įsigijimu, ūkio subjektų, kurie nurodomi kaip tariamai pardavę prekes pareiškėjui, veiklos ypatumais, su tarimu prekių perpardavimu ir išgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Šią išvadą MGK skundžiamame sprendime pagrindė ir pateikdama nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimą (skundžiamo MGK sprendimo 11 -15 lapai). Taip pat MGK sprendime pagrįstai įvertino dėl taikytinos LVAT suformuotos teismų praktikos, t.y., kad nagrinėjamu atveju būtina remtis ta teismų praktika, kai ginčas yra dėlmokesčių administratoriaus nustatyto fakto, jog ūkinė operacija iš viso neįvyko, o pareiškėjas remiasi tokia LVAT suformuota teismų praktika, kai ginčas yra dėl teisės į PVM atskaitą, kai nustatoma, jog ūkinė operacija įvyko, bet ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose. Pastaruoju atveju būtina nustatinėti pareiškėjo sąžiningumą (ar jis žinojo, ar domėjosi savo verslo partnerių vadovais, įgaliotais asmenimis, veikla), o nagrinėjamu atveju, ūkinėms opracijoms iš viso neįvykus, to pakanka, kad teisė į PVM atskaitą paneigiama. Teismas sutinka su MGK sprendime pateikta motyvacija dėl ūkinių operacijų realumo, dėl to, kad mokesčių administratorius surinko įrodymus, jog realiai tokios ūkinės operacijos vykti negalėjo, kad apmokėjimo faktai iš esmės nieko neįrodo, nes šias išvadas patvirtina visa mokestinio ginčo bylos medžiaga, kuri detaliai aprašyta tiek skundžiamuose VMI sprendimuose, tiek Patikrinimo akte.
Mokestinio ginčo byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (įrangos) pirkimus pagal UAB „Moriva“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras už 1064404,09 Lt (su PVM), pareiškėjas 184731 Lt PVM įtraukė į PVM atskaitą, pareiškėjas nurodytai bendrovei mokėjimo pavedimais per banką pervedė 1064404,09 Lt. Nustatyta, kad UAB „Moriva“ PVM į biudžetą nesumokėjo. Šiai bendrovei buvo iškelta bankoroto byla, jos administratorius teikė mokesčių administratoriui paaiškinimus, kad buvęs direktorius bendrovės dokumentų neperdavė, nustatyta, kad bendrovė neteikė viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, neturi registruotino turto, lėšų banko sąskaitose.
Mokesčių administratorius nesitenkino šiais viešai prieinamais duomenimis, nes Vilniaus AVMI 2012 m. kovo 21 d. atliko UAB „Moriva“ operatyvų patikrinimą (MGK byla, t. II, b.l. 13-14, 15, 18-25, 26-28 ir atlikto patikrinimo medžiaga), surinko duomenis, kurie detaliai aprašyti tiek Patikrinimo akto I dalies 1 punkte, tiek skundžiamuose sprendimuose. Patikrinimo akte įvertinama surinkta medžiaga ir daroma išvada, kad pareiškėjo apskaitoje apskaitytomis UAB „Moriva“ vardu įformintomis ūkinėmis operacijomis buvo piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčiu. Patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose tokia išvada yra detaliai pagrindžiama, motyvuojama. Pareiškėjas nenuneigė nei vieno iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, todėl nepaneigė nei jų įvertinimo, jog ūkinė oepracija nevyko. Dėl surinktų duomenų apie UAB „Moriva“ veiklą, kurie aprašyti skundžiamuose sprendimuose ir yra MGK byloje, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrindė savo išvadą, jog pareiškėjas įrangos iš UAB „Moriva“ neįsigijo, ūkinės operacijos pagal išrašytus apskaitos dokumentus, neįvyko, o apmokėjimo faktas nepatvirtina, kad būtent pagal dokumentuose nurodytas aplinkybes vyko ūkinės operacijos. Pareiškėjas neteikia jokių įrodymų, kurie paneigtų skundžiamuose sprendimuose aprašytus faktus, t.y. pareiškėjas bent minimaliai privalėjo turėti duomenis apie ūkio subjektą, iš kurio įsigija prekes ir kuriems prekes parduoda, prekių pervežimą patvirtinačius dokumentus ar kitus įrodymus, kurie patvirtintų, jog sandoriuose tikrai dalyvavo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti asmenys, kad buvo perkamos-parduodamos dokumentuose nurodytos prekės. Vien apmokėjimą už prekes patvirtinantys dokumentai, nėra pakankami įrodyti, jog tai mokėjimai būtent už prekių pirkimą, kurios nurodomos ūkines operacijas neva patvirtinančiose sutartyse ir sąskaitose. Tuo tarpu Estijos mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti sandorių tarp Estijos įmonių ir pareiškėjo, kadangi Estijos įmonės neteikė dokumentų, yra nepasiekiamos. Todėl šie duomenys patvirtino, kad nebuvo ir prekių paradvimo, nes pirkėjų veikla, kurią nustatė Estijos institucija, patvirtina, kad tokių prekių jie negalėjo pirkti – tos įmonės veiklos nevykdė, deklaruota veikla nesietina su parduotomis prekėmis, prekių pristatyti iš esmės nebuvo kur, nes tos įmonės nerandamos. Taigi, sandoriai, susiję su prekių įsigijimu iš UAB „Moriva“ ir jų pardavimas Estijos įmonėms, įvykti negalėjo. UAB „Akamar“ direktorius M. G. Kauno AVMI buvo apklaustas 2012 m. gruodžio 12 d. ir pateikė paaiškinimus apie sandorius su UAB „Moriva“ (MGK byla, t. I, b.l. 178, 186, 195, t. II, b.l. 2, 9 sutartys). Direktorius paaiškinime nurodė, kad prekių tiekėjus rado per internetą, sutartį pasirašė su „Moriva“ direktoriumi O. B. ir ją išsiuntė paštu. Dėl šio asmens Patikrinimo akte pateiktas išsamus paaiškinimas, nurodyta, kad direktoriumi jis buvo nuo 2011 m. liepos 13 d. Pateikiami šio asmens paaiškinimai ir nurodoma, kad jie prieštarauja turimų dokumentų turiniui (Patikrinimo akto 5 lapo paskutinė pastraipa ir 6 lapo pirma), jie nieko negalėjo paaiškinti nei apie šių prekių įsigijimą, nei apie jų pardavimo aplinkybes (kur jos buvo pristatomos ir pan.).MGK pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad pateiktos sutartys yra neinformatyvios, abstrakčios, turi kitų trūkumų, ir prekių tiekimo fakto įrodyti negali. Taigi, pareiškėjo atstovui buvo suteikta galimybė įrodyti sandorių su UAB „Moriva“ realumą, tačiau tokie įrodymai nepateikti.
Patikrinimo akto I dalies 2 punkte analizuojami detaliai surinkti dokumentai apie 4-is pirkimus iš UAB „EST Solutions“. Su nurodytais pirkimais susijusios PVM sąskaitos-faktūros neatitinka ir formaliųjų reikalavimų. 2011 m. kovo 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje VKS Nr. 24-03-11/1 nėra pardavėjo parašo ir antspaudo, yra tik pareiškėjo antspaudas, bet vadovas nenurodytas, parašo nėra. Kitose PVM sąskaitose faktūrose prekes pardavusio asmens parašas neįžiūrimas, pareiškėjo atstovo parašų nėra. Kalbama apie 4 PVM sąskaitas faktūras, kurios nurodytos Patikrinimo akto 3 priede, lentelėje. Atliekant patikrinimą nebuvo pateikti prekių gabenimo dokumentai, sutartys. Nustatyti atsiskaitymai per banko sąskaitą, tačiau nesant kitų įrodymų, patvirtinančių prekių tiekimą, nėra pagrindo išvadai, kad atsiskaityta būtent už prekes, nurodytas netinkamai įformintose sąskaitose. Atliekant mokestinį patikrinimą, vertinta UAB „EST Solutions“ veikla. Nustatyta, kad ši bendrovė nuo 2011 m. vasario 24 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro, 2011 m. kovo 22 d. vėl įregistruota, o 2012 m. rugpjūčio 30 d. vėl išregistruota. Nors PVM sąskaitos faktūros išrašomos 2011 m. kovo 24 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu, tačiau VMI nustatė, kad bendrovės akcininkas Tirmaste Aivo dar dirbo UAB „EST Invest“, kuri įtraukta į MOKSI duomenų bazę, nes nurodytas asmuo nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų.Nustatyta, kad UAB „EST Solutions“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Bilan“. VMI 2014 m. vasario 10 d. atliko UAB „Bilan“ operatyvų patikrinimą ir nustatė, kad UAB „EST Solutions“ apskaitos dokumentus teikė pavėluotai, neteikė banko išrašų, dėl ko nebuvo galimybės tvarkyti apskaitą. Šios įmonės būklė detaliai aprašyta Patikrinimo akte, visi faktai grindžiami dokumentais (bankroto paskelbimas, skola valstybei ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo direktorius mokestinio tyrimo metu aiškino (2013 m. balandžio 3 d. paaiškinimas), kad šį pardavėją surado internetu, kontaktinio asmens nepažįsta, bendravo elektroniniu paštu, prekes sandėliavo pardavėjas. Tokių duomenų, kas sandėliavo prekes, nepatvirtina jokie dokumentai, o iš paaiškinimo nesuprantama iš kur pareiškėjo vadovui galėjo būti žinoma, kas sandėliavo prekes, jeigu bendrauta tik elektroniniu ryšiu. Mokesčių administratorius patikrino aplinkybes apie tų pačių prekių pardavimą Estijos įmonei „BVM Remonditood“. Informacija 2013 m. gegužės 29 d. gaunama iš Estijos mokesčių administratoriaus (MGK byla, t. III, b.l. 35, 36-40).Estijos mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti sandorių su pareiškėju, nurodė, kad minėtos įmonės veikla yra kito pobūdžio (nekilnojamo turto valdymas), pateikta kita informacija apie šią įmonę, ji detaliai aprašyta Patikrinimo akte, ši informacija patvirtina, kad nurodyta įmonė nepateikė įodymų apie sandorius su pareiškėju, o įmonės savininkas nuo 2011 m. birželio 20 d. A. O., įformintas nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2014 m. sausio 28 d.ir UAB „EST Solutions“ vadovu, įregistruotas ir šios bendrovės akcininku. Taigi, prekes neva pardavė pareiškėjui ir iš jo pirko bendrovės, kurios turėjo galimybę sandorius įforminti tiesiogiai, nors šių bedrovių reali galimybė vykdyti tokią veiklą ir buvo paneigta (jų finansinė ir kita padėtis aprašyta Patikrinimo akte, remintis dokumentais). Tokiu atveju pareiškėjo dalyvavimas tokiuose visai nereikalinguose sandoriuose iš viso negali būti realus.
Vertinant šiuos sandorius mokesčių administratoriaus buvo įvertinti ir pareiškėjo pateikti 4 prekių (įrangos) transportavimui įforminti krovinio gabenimo važtaraščiai (CMR). Patikrinimo akte nurodyti šių važtaraščių esminiai trūkumai, kurie neleido patikrinti prekių tiekimo realumo. Pareiškėjo vadovas šių abejonių savo paaiškinimu nepaneigė, priešingai, teikė prieštaringus duomenis.
Atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, į pateiktą jų vertinimą, daroma išvada, kad nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas atliktas teisingai, atsižvelgiant į PVMĮ 3, 64, 80 straipsnių nuostatas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, taip pat mokesčių administratorius savo sprendimus grindė ir LVAT suformuota teismų praktika aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą.
Nustatyta, kad UAB „Akamar“ laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 22 d. buhalterinėje apskaitoje apskaitė prekių (įrangos) pirkimus pagal 2 UAB „Arūno projektai“ vardu išrašytas sąskaitas/invoice už 517904,20 Lt, išskirta 89884,20 Lt PVM, kurį pareiškėjas įtraukė į PVM atskaitą. Šios sąskaitos aprašytos Patikrinimo akto 5-je lentelėje. Mokesčių administratorius nustatė, kad pardavimo dokumentuose pardavėjas nurodytas UAB „Arūno projektai“, atstovas nenurodytas, nors yra parašas, nurodyta UAB „Akamar“, parašo nėra. Pareiškėjas pervedė pardavėjui per banko atsiskaitomąją sąskaitą 491680 Lt. Pareiškėjas, įrodinėdamas šių sandorių realumą, pateikė 2012 m. kovo 29 d. atsiskaitymo grynais pinigais dokumentą 26224,20 Lt sumai, tačiau dokumentas neatitinka reikalavimų, nes neaiškus, nenurodyta, kas moka, nėra pareiškėjo atstovo parašo ir paradvavėjo vardu kas pasirašo neaišku.
Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, mokesčių administratorius aiškinosi UAB „Arūno projektai“ veiklos aplinkybes. Šios bendrovės buhalterinę apskaitą taip pat tvarkė nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. UAB „Bilan“, kuri 2012 m. vasario 1 d. vienašališkai nutraukė paslaugų teikimo sutartį ir pranešime apie tai nurodė, kad UAB „Arūno projektai“ už paslaugas nemoka, dokumentų neteikia, teikia pavėluotai ir netinkamai surašytus ir pan.Šios aplinkybės plačiau išsiaiškintos ir VMI 2014 m. vasario 10 d. atlikus UAB „Bilan“ operatyvų patikrinimą, kurio metu aplinkybės apie UAB „Arūno projektai“ apskaitos dokumentų netinkamą tvarkymą pasitvirtina. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Arūno projektai“ pagal bendrovei „Akamar“ išrašytus dokumentus pateiktose PVM deklaracijose pardavimo PVM nedklaravo ir nesumokėjo. Iš pareiškėjo vadovo M. G. 2013 m. kovo 22 d. paaiškinimo daroma išvada, kad pareiškėjas iš esmės apie pardavėją jokių duomenų neturėjo, bendravo elektroninio ryšio priemonėmis, dokumentus gaudavo paštu, apie prekes taip pat nieko konkretaus nežinojo.
Mokesčių administratorius įvertino ir pareiškėjo pateiktus prekių (įrangos) transportavimui įformintą važtaraštį (CMR), nurodyti šio dokumento esminiai trūkumai, tai, kad pareiškėjas nepateikė kitų dokumentų, kurie įrodytų pervežimo realumą. Estijos mokesčių administratorius nerado duomenų ir apie CMR nurodytą pervežėją OU „Voltredo“, kuri veiklos nevykdo nuo 2010 m., darbuotojų nedeklaruoja, nuo 2010 m. balandžio 30 d. išregistruota iš PVM mokesčių mokėtojų registro. Ši aplinkybė patvirtina, kad tokio pervežimo negalėjo būti.
Todėl, kaip ir dėl pirmiau nurodytų pareiškėjo veiklos partnerių, mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad vertinant surinktus faktus bei jų teisinį įvertinimą, atsižvelgiant į PVMĮ 3, 64, 80 straipsnių nuostatas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą negali būti patvirtinta, o pareiškėjo apskaitoje apskaitytomis nurodytų įmonių vardu įformintomis ūkinėmis operacijomis buvo piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčiu.Patikrinimo akte detaliai išdėstomi motyvai, siejant juos su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurie pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo ir UAB „Moriva“, UAB „EST Solutions“, UAB „Arūno projektai“ sandoriai neįvyko, nes jie įforminti jurdinės galios neturinčiais dokumentais, jų buvimo faktas nepatvirtintas jokiais duomenimis, tame tarpe ir pareiškėjo vadovo paaiškinimais ir teiktais dokumentais. Šios nustatytos faktinės aplinkybės taip pat vertinamos ir VMI 2014 m. spalio 22 d. sprendime, taigi pareiškėjui buvo gerai žinomi dokumentai, kuriais remiasi mokesčių administratorius, tačiau pareiškėjas nepaneigė nei vienos nustatytos aplinkybės. Todėl VMI sprendime pagrįstai remiasi 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, t.y. mokesčių administratorius savo išvadas pagrindė išsamiai ir detaliai surinkdamas, nurodydamas ir aptardamas surinktus duomenis, o pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, nepagrindė, kodėl jo manymu padarytos nepagrįstos išvados dėl teisės į PVM atskaitą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų realų prekių pirkimą-pardavimą.
Atsižvelgiant į mokestinio ginčo byloje surinktą medžiagą, skundžiamuose sprendimuose pateiktą motyvaciją bei pritaikytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nesutikimas su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendime pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, yra nepagrįstas. Mokesčių administratorius pagrindė išvadą, kad realiai ūkinės operacijos nevyko, jos tik įformintos pareiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentuose, kurie ne tik neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet mokesčių administratoriaus buvo tinkamai įvertinti, kaip nepatvirtinantys sandorių realumo. Mokesčių administratorius pagrįstai visą surinktą medžiagą vertino visumoje, o ne taip, kaip siūlo pareiškėjas, vertinant tik vieną dokumentų grupę (pvz. dokumentus, patvirtinančius atsiskaitymus). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad faktiškai tos ūkinės operacijos įvyko. Pareiškėjo paaiškinmai, kad šiuo metu prekyba taip ir vyksta, realiai prekių neturint, nėra pagrįsti. Verslo logika diktuoja, kad tiek pirkėjas, tiek pardavėjas bet kokiu atveju turi įsitikinti prekių kokybe, įsitikinti, ar dokumentai, patvirtinantys tos prekės kilmę, kitas savybes, atitinka realiai perkamai-parduodamai prekei ir tam nebūtina išpakuoti visą perkamą-parduodamą įrangą, tačiau minimali kontrolė turėjo būti vykdoma, jeigu aptariami sandoriai būtų realūs. Nagrinėjamu atveju, apklausiant pareiškėjo vadovą, jis nei karto nepaaiškino, kaip įsitikino prekių egzistavimu, jų kokybę ir pan.Todėl šiuo atveju mokesčių administratorius neturėjo įrodinėti, jog pareiškėjas veikė sąmoningai nesąžiningai. Realiai neįvykus ūkinei operacijai, mokesčio mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą, todėl pareiškėjui pagrįstai nustatyta pareiga sumokėti PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas neteikė prašymo sumažinti baudą ir delspinigius, tačiau atstovas teismo posėdyje aiškino, kad siekia tartis su mokesčių administratoriumi dėl papildomai priskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų, nors šie prašymai ir netenkinami. Pareiškėjui išlieka galimybė teikti prašymus, kurie reglamentuojami MAĮ (dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, dėl delspinigių sumažinimo), taip pat jų nagrinėjimas reglamentuojamas Finansų ministro įsakymais patvirtintomis taisyklėmis, o netenkinant tokių prašymų, yra galimybė skųsti tokius sprendimus teismui.Kauno AVMI 2014 m. birželio 9 d. sprendimu pagrįstai ir argumentuotai pareiškėjui skirta minimali (10 procentų) PVM bauda, šioje dalyje sprendimas pagrįstas PVMĮ 123 straipsnio 2 dalies, MAĮ 140 straipsnio, 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad pareiškėjui nebuvo pateikta susipažinti visa medžiaga, kuria grindžiamas Patikrinimo aktas, tuo esmingai pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, toks pažeidimas nulemia priimto sprendimo neteisėtumą. Skunde teismui šią aplinkybę pareiškėjas dėsto deklaratyviai ir abstrakčiai, todėl neaišku, kokia medžiaga pareiškėjui buvo nežinoma ir sutrukdė teikti įrodymus. Bylos duomenimis nustatyta, kad Mokestinių ginčų komisijai buvo pateikta visa patkrinimo medžiaga, ji yra MGK byloje, kurią sudaro 3 tomai, ir pareiškėjui turi būti gerai žinoma. Tačiau pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kokios medžiagos pareiškėjas negavo tada, kai jam buvo pateiktas susipažinti Patikrinimo aktas. Tai apsunkina galimybę įvertinti, ar pareiškėjo teisė į gynybą kažkokiu tai mokestinio ginčo nagrinėjimo periodu buvo pažeista. Tačiau tokiai išvadai padaryti pagrindo nėra.
Dėl dokumentų teikimo su Patikrinimo aktu Kauno AVMI pareiškėjui yra pateikusi 2014 m. gegužės 6 d. atsakymą Nr. 13.2.-04.2.2)K-3977, kuriame paaiškinama, kokie dokumentai gali būti teikiami, kokia dokumentų teikimo tvarka (MGK byla, t. I, b.l. 9, 65). Iš šio rašto turinio darytina išvada, kad Patikrinimo aktas ir nebuvo grindžiamas dokumentais apie kitas įmones, kurie būtų nepreinami pareiškėjui. Šis raštas buvo pagrįstas ir teisės aktų nuostatomis.Minėtas raštas buvo pateiktas atsakant į pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. prašymą (MGK byla, t. I, b.l. 66), juo pareiškėjas prašė pateikti visus dokumentus, kuriais grindžiamas Patiksinimo aktas. Dėl medžiagos pateikimo vyko susirašinėjimas ir pareiškėjo atstovei elektroniniu paštu pateikus 2014 m. balandžio 24 d. prašymą (MGK byla, t. I, b.l. 68). Buvo prašoma pateikti paklausimus Estijos mokesčių administratoriui bei atsakymus. Kauno AVMI 2014 m. balanžio 28 d. atsakymu Nr. (13.2-04.2.2)-K-3807 (MGK byla, t. I, b.l. 67), kuriuo paaiškintas teisinis reglamentavimas, nurodant, kad prašoma medžiaga negali būti pateikta, tačiau ji susisteminta ir aprašyta Patikrinimo akte. Nagrinėjant ginčą Mokestinių ginčų komisijoje visa prašyta medžiaga, susijusi su Estijos įmonėmis, buvo pateikta (MGK byla, t. III, b.l. 15-40, 46-78), todėl teismas gali įvertinti nurodytame rašte pasakytą teiginį, kad visa medžiaga aprašyta Patikrinimo akte. Nustatyta, kad tiek Patikrinimo akte, tiek mokesčių administratorių sprendimuose nurodyta medžiaga aprašyta detaliai ir tiksliai, Patikrinimo akte nurodyti Estijos įmonių visi galimi kontaktiniai duomenys, kiti duomenys apie tų įmonių veiklą, vadovus, akcininkus, kuriuos perdavė Estijos mokesčių administratorius,todėl pareiškėjas turėjo galimybę pateikti įrodymus dėl sandorių su tomis įmonėmis jau teikiant pastabas dėl Patikrinimo akto, nes iš esmės jie nebuvo įslaptinti. Iš pareiškėjo 2014 m. gegužės 9 d. Pastabų (atsikirtimų) į Kauno AVMI 2014 m. balandžio 9 d. Patikrinimo aktą Nr. 04.2.2-FR0680-274darytina išvada, kad pareiškėjui gerai buvo žinomi duomenys tiek apie Vilniaus AVMI atliktus operatyvius patikrinimus, tiek apie duomenis gautus iš Estijos mokesčių administratoriaus, dėl jų buvo teikiami išsamūs paaiškinimai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dalies patikrinimo akto priedų nepateikimas neigiamai įtakojo pareiškėjo teisę į gynybą. Pareiškėjas ir teismui daugiau duomenų, nei per visą mokestinį ginčą, nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista, nuo pat Patikrinimo akto surašymo ir pateikimo pareiškėjui, pareiškėjas turėjo galimybę teikti įrodymus apie sandorių realumą, žinojo visa apimtimi mokesčių administratoriaus surinktą medžiagą, todėl turėjo galimybę įrodinėti savo teiginius. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl teisės į gynybą esminio pažeidimo yra nepagrįsti, tuo pačiu nėra pagrindo išvadai, kad mokesčių administratorius padarė tokius procedūrinius pažeidimus, kurie nulemtų visų priimtų ir skundžiamų sprendimų neteisėtumą.
Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad galimos baudžiamosios atsakomybės taikymas pareiškėjo vadovui (ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01074-14), gali turėti įtakos mokestinio ginčo baigčiai, nes mokestiniame ginče iš viso nebuvo vertinta, ar pareiškėjas UAB „Akamar“ veikė sąžiningai, o ikiteisminio tyrimo metu bus nustatinėjama ar vadovo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, t. y. sprendžiamas vadovo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Pareiškėjo skundas netenkinamas, nes yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Akamar“ skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.