- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-01
- Bylos Nr.
- A-444-270-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Atsakovas
- Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant apelianto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovei Barbarai Jurgelevičienei, pareiškėjui I. K., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Indrei Bernotaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
I. K. (toliau – pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimą Nr.2R-2996(2.13) dalyje dėl Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros veiksmų perduodant jo asmens duomenis. Skunde nurodo, kad 2008 m. kovo 14 d. kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir VDAI, Inspekcija) su skundu, kuriame nurodė, kad 2008 m. vasario 25 d. nagrinėjant civilinę bylą Molėtų rajono apylinkės teisme pagal jo pareiškimą Molėtų rajono Inturkės medžiotojų klubui (toliau – ir Klubas), klubo atstovas į bylą pateikė Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros (toliau – ir Trakų rajono agentūra) raštą, adresuotą Klubui bei jo administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos kopiją. VDAI, atsakydama į jo skundus, nusprendė, kad Trakų rajono agentūra informaciją Klubui pateikė vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – Duomenų apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, t. y. jo asmens duomenų tvarkymo veiksmai atlikti teisėtai. Teigia, jog apskundė VDAI sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir Inspekcijos sprendimą dalyje dėl Trakų rajono agentūros veiksmų perduodant jo asmens duomenis perdavė nagrinėti iš naujo. VDAI 2008 m. spalio 6 d. priėmė naują sprendimą Nr.2R-2996(2.13), kuriame nusprendė, kad Trakų rajono agentūra jo asmens duomenis perdavė Klubui teisėtai. Mano, jog sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Pažymi, kad tuo metu, kai Klubas paprašė Trakų rajono agentūros pateikti jo asmens duomenis, Klubui ir Trakų rajono agentūrai buvo žinoma, jog jis nėra šio Klubo narys. Pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendime pasisakė, kad Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) nenumato jokių papildomų išlygų įrodymų rinkimo srityje, kiek tai liečia asmens duomenų gavimą ir pateikimą įrodymais byloje. CPK 199 straipsnis numato, kad įrodymų negalintis pateikti asmuo gali prašyti jų pareikalauti teismo, ir tokia teise galėjo pasinaudoti Klubas. Pabrėžė, kad Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tai reiškia, kad Trakų rajono agentūra turėjo nustatyti, kieno interesai šiuo atveju yra svarbesni - jo ar Klubo, ir priimti motyvuotą sprendimą. Klubo interesų viršenybę Inspekcija grindžia faktu, kad teismas prijungė prie civilinės bylos dokumentus su pareiškėjo asmens duomenimis, tačiau apie Klubo interesų svarbumą Trakų rajono agentūra turėjo spręsti tuo metu, kai buvo gautas paklausimas. Akivaizdu, kad Trakų rajono agentūrai nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, ar teismas, nagrinėjantis civilinį ginčą, prijungs prie bylos administracinio teisės pažeidimo bylą, be to, Klubas 2008 m. sausio 21 d. paklausime net nenurodė, jog dokumentus su I. K. asmens duomenimis panaudos minėtoje civilinėje byloje. Daro išvadą, kad Trakų rajono agentūra neturėjo pakankamai duomenų spręsti klausimą, jog Klubo interesai yra svarbesni nei jo (b. l. 4 – 5).
Atsiliepimas
Atsakovas - VDAI - su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog CPK 198 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami ir dalyvaujančių byloje asmenų. Sistemiškai vertindama kodekso nuostatas ir proceso šalių įrodinėjimo pareigą, nustatytą CPK 178 straipsnyje, Inspekcija daro išvadą, kad proceso šalis gali kreiptis į teismą dėl įrodymų išreikalavimo tik tais atvejais, kai pati jų gauti negali. Preziumuojama, kad asmens duomenų tvarkymas, įskaitant ir teikimą, yra teisėtas, jeigu jis yra pagrįstas bent vienu iš Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintu asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijumi. Vadovaujantis minėtomis Duomenų apsaugos įstatymo nuostatomis, duomenų valdytojas, gavęs prašymą pateikti asmens duomenis ir nustatęs, jog yra asmens duomenų teikimui teisinis pagrindas, privalo juos teikti asmeniui, pateikusiam prašymą pagal Duomenų apsaugos įstatymo 6 straipsnį. Pažymi, jog siekiant nustatyti, ar asmens duomenų teikimui yra teisinis pagrindas, visų pirma reikia nustatyti, ar buvo duomenų valdytojo ar trečiojo asmens, duomenų gavėjo teisėtas interesas gauti prašomus asmens duomenis ir kieno interesai - duomenų valdytojo ar duomenų gavėjo, ar duomenų subjekto - šioje situacijoje yra svarbesni. Atsižvelgdama į tai, kad Klubas 2008 m. sausio 21 d. rašytiniame paklausime Trakų rajono agentūrai nurodė, kad prašomi duomenys yra reikalingi pateikti į bylą, kurioje sprendžiamas ginčas, kilęs tarp I. K. ir Klubo, į tai, kad pagal CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą Klubas, kaip atsakovas, turėjo teisę teismui kartu su atsiliepimu pateikti įrodymus, kuriais grindžiamas nesutikimas su pareiškėjo ieškiniu, taip pat į tai, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr.2-83-46/2008, Klubo iš Trakų rajono agentūros gautus dokumentus su pareiškėjo asmens duomenimis prijungė prie bylos ir tuo pripažino, kad šie dokumentai yra įrodymai reikšmingi bylai, Inspekcija konstatavo, kad Klubas, kaip duomenų gavėjas, turėjo teisėtą interesą gauti prašomus pareiškėjo asmens duomenis. Priešingu atveju VDAI pažeistų Teismų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą. Faktas, kad dokumentai su pareiškėjo asmens duomenimis teismo buvo prijungti prie minėtos civilinės bylos, leido jai konstatuoti, kad šiuo atveju Klubo interesai buvo svarbesni nei pareiškėjo, kaip duomenų subjekto. Atkreipia dėmesį į tai, kad netgi ypatingus asmens duomenis, kurių tvarkymui keliami griežtesni reikalavimai, pagal Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktą galima teikti tretiesiems asmenims, jeigu jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme. Teigia, jog pareiškėjas nei savo skunde Inspekcijai, nei skunde teismui nepagrindė, kodėl Klubo interesai pateikti jo asmens duomenis yra neteisėti, arba kodėl šiuo atveju jo interesai buvo svarbesni už Klubo interesus. Pripažįsta, kad duomenų valdytojas, prieš teikdamas asmens duomenis duomenų gavėjui Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, turi priimti sprendimą, kieno - duomenų gavėjo ar duomenų subjekto - interesai yra svarbesni, tačiau Inspekcija, nagrinėdama skundą ir siekdama priimti nešališką ir objektyvų sprendimą, privalo vertinti visus skundo nagrinėjimo metu surinktus duomenis ir nustatyti, ar buvo asmens duomenų tvarkymui teisėtas kriterijus, nustatytas Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnyje, ar ne. Inspekcijos nuomone, teismo priimtas sprendimas prijungti prie civilinės bylos Klubo pateiktus dokumentus su pareiškėjo asmens duomenimis rodo, jog šiuo atveju Klubo interesai buvo svarbesni. Be to, pareiškėjas, kaip proceso šalis, galėjo teismo posėdžio metu prieštarauti dėl pateiktų įrodymų prijungimo prie civilinės bylos, jeigu jis manė, kad įrodymai yra gauti pažeidžiant įstatymus (b. l. 18 – 20).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, reikšdamas nuomonę į skundą, prašo jį atmesti palaikydamas atsakovo poziciją. Nurodo, jog VDAI 2008 m gegužės 27 d. nurodymu konstatavo, kad Trakų rajono agentūra, nepateikdama pareiškėjui informacijos apie konkretų jo asmens duomenų naudojimo tikslą, pažeidė Duomenų apsaugos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir nurodė užtikrinti Duomenų apsaugos įstatymo 19 straipsnio įgyvendinimą, kas ir buvo padaryta. Mano, jog nors ir buvo pažeista Duomenų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, t. y. pareiškėjas nebuvo supažindintas su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, tačiau duomenys Klubui pateikti teisėtai (b. l. 139 – 140).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino VDAI 2008 m. spalio 6 d. sprendimo Nr.2R-2996(2.13) 4 pastraipą, kurioje konstatuojama, kad Trakų rajono agentūra turėjo teisinį pagrindą, įtvirtintą Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pareiškėjo asmens duomenis teikti viešajam juridiniam asmeniui. Teismas nurodė, jog byloje kilęs ginčas dėl Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo. Skundžiamo VDAI sprendimo motyvai yra tokie: jeigu Inspekcija nuspręstų, kad nagrinėjamu atveju ši norma buvo pažeista, tai Inspekcija pažeistų Teismų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą; nurodo, kad faktas, kad dokumentai su asmens duomenimis teismo buvo prijungti prie civilinės bylos, leidžia Inspekcijai konstatuoti, kad šiuo atveju Klubo interesai buvo svarbesni nei pareiškėjo, kaip duomenų subjekto. Teismo nuomone, tokios išvados neteisėtos ir nepagrįstos. Teismas pabrėžė, jog situaciją reikia vertinti pagal to momento, kai duomenys buvo teikiami, aplinkybes, o ne pagal tai, kas vyko po to, kai duomenys buvo jau pateikti Klubui ir klubo pateikti teismui, taip pat labai svarbu yra ir tai, kokio pobūdžio duomenys buvo teikiami viešajam juridiniam asmeniui, kurio nariu pareiškėjas nebuvo, tuo pačiu svarbus klausimas yra ir tai, ar galima teigti, kad Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo nebuvo, kai nustatyti kiti įstatymo pažeidimai, neatsiejamai susiję su 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymu, t. y. nustatyta, kad pažeista šios normos taikymo procedūra.
Teismas nustatė, jog pareiškėjo asmens duomenų teikimas prasidėjo nuo Klubo 2008 m. sausio 21 d. paklausimo Trakų aplinkos apsaugos agentūros inspektoriui, kuriame buvo prašoma tik informacijos, ar šis asmuo buvo baustas administracine tvarka. Paklausime nenurodyta, kad duomenys būtini pateikti teismui į civilinę bylą. Jokių teisminius procesus patvirtinančių įrodymų kartu su prašymu suteikti informaciją duomenų valdytojui nebuvo pateikta, tačiau į šį paklausimą skubiai 2008 m. sausio 23 d. Trakų rajono agentūra raštu Nr.VR-12.6-24 (b. l. 26) išsiuntė Klubui visą administracinio teisės pažeidimo bylą, kas rodo, kad sprendimas dėl to, ar asmens duomenis reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, priimtas nebuvo, tokiam sprendimui priimti būtina informacija nerinkta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, jog Trakų rajono agentūra, kaip asmens duomenų valdytojas, privalėjo priimti sprendimą, ar asmens duomenys bus tvarkomi apibrėžtais ir teisėtais tikslais, kaip tai numato Duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, taip pat turėjo spręsti ir dėl šio straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo – duomenys apie administracinį teisės pažeidimą gali būti teikiami tretiesiems asmenims, kai jie tikrai turi teisėtą interesą, atsižvelgiant į Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 36 straipsnį, kuris nustato, kad jeigu asmuo per metus laiko nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Iš byloje esančio įsiteisėjusio Molėtų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-83-46/2008 akivaizdu, kad ATPK 36 straipsnyje nustatytas terminas pasibaigė 2007 m. gegužės 11 d., tuo tarpu Trakų rajono agentūra Klubo prašymą gavo po 2008 m. sausio 21 d. Taigi sprendimas teikti asmens duomenis negalėjo būti priimtas ir dėl ATPK 36 straipsnio taikymo, nes tai prieštarauja Duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktui. Tačiau, kaip minėta, sprendimas dėl to, kad duomenis reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, iš viso nebuvo priimtas, teisėtam interesui nustatyti nebuvo surinkta jokia informacija. Pastebėtina, kad duomenys apie administracinės atsakomybės taikymą yra panašūs į duomenis apie asmens teistumą, nes baudžiamoji atsakomybė ir administracinė atsakomybė yra artimai susijusios (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai), todėl ir dėl šio aspekto priimant sprendimą teikti tokius duomenis buvo būtina turėti tvirtus įrodymus dėl jų tvarkymo teisėtumo, dėl teisėto intereso buvimo.
Atsakovas nepagrįstai savo poziciją grindžia dar ir tuo, kad netgi ypatingi asmens duomenys gali būti tvarkomi tokiu būdu, kaip tai buvo padaryta šiuo atveju. Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktas reiškia tik tai, kad ypatingus asmens duomenis galima teikti tik teismo pareikalavimu, t. y. turi būti oficialiai patvirtinta, kad jų teismui reikia bylai nagrinėti teisme. Dėl Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto teisėto taikymo VDAI negalėjo pasisakyti ir todėl, kad tame pačiame sprendime toliau paaiškinama, kad net ir nustačius teisėtą interesą, Duomenų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje keliama sąlyga, kuri šiuo atveju buvo pažeista, t. y. pareiškėjui nebuvo pranešta, kad jis turi teisę nesutikti su tokiu duomenų tvarkymu. Taip pat skundžiamame sprendime nurodoma, kad pažeistas ir minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Tokiu būdu sprendimas yra prieštaringas, t. y. viena jo išvada prieštarauja kitai, todėl ir dėl šios priežasties skundžiama sprendimo dalis negali būti pripažinta teisėta. Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas teikiant asmens duomenis ginčijamu atveju taikytas pažeidžiant ir privalomą jo taikymo procedūrą (b. l. 163 – 168).
III.
Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimu, Inspekcija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde, palaikydama savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, nurodo, jog taip, kaip prašymo pagal Duomenų apsaugos įstatymo 6 straipsnį buvimas savaime nedaro asmens duomenų teikimo teisėtu, taip ir jo nebuvimas ar netinkamas buvimas (prašyme neaiškiai nurodytas duomenų naudojimo tikslas) savaime nedaro asmens duomenų teikimo neteisėtu. Mano, jog teismas šiuo atveju neatskyrė dviejų dalykų: turinio ir formos. Šiuo atveju nesvarbu, kad Klubas neprašė pateikti administracinio teisės pažeidimo bylos, o svarbu tai, kad buvo prašyta pateikti asmens duomenis. Duomenų teikimo forma svarbi tuomet, kai sprendžiamas klausimas, ar duomenų valdytojas nepateikė duomenų gavėjui perteklinių asmens duomenų, t. y. ar nebuvo pažeistas Duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas, o šiuo atveju ginčas kilęs dėl 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto. Sekant teismo išvada išeitų, jog bet kuris asmuo turi teisę kreiptis į duomenų valdytoją dėl asmens duomenų gavimo, o duomenų valdytojas turėtų teisę juos teikti tik esant teismo pareikalavimui, tačiau taip būtų paneigta asmens teisė ir pareiga teikti įrodymus byloje. Pasirėmęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartimi byloje Nr.3K-3-751/2001, teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant asmens duomenų teikimo teisėtumo klausimą visai neturi reikšmės tai, kad rašytinis įrodymas buvo priimtas į civilinę bylą, nes teismas tokiu atveju nesprendžia, ar rašytinis įrodymas pateiktas vienos proceso šalies yra gautas pažeidžiant kokio nors kito įstatymo nuostatas, nepagrįsta. Dėl teismo nurodymo, jog šiuo atveju teikiant duomenis reikėjo atsižvelgti ir į ATPK 36 straipsnį, nurodo, jog kai kurie pažeidimai reikšmingi ir praėjus daugiau nei vieneriems metams po nuobaudos įvykdymo, be to, siekiant nustatyti tokio termino suėjimą būtina turėti duomenų, ar asmuo per metus laiko nuo tos dienos, kai pasibaigė nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo. Šiuo atveju Trakų rajono agentūra tokio fakto vertinti negalėjo. Teigia, jog teismo išvada, kad pagal Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punktą ypatingus duomenis galima teikti tik teismo pareikalavimu, nepagrįsta, nes įstatymas nesieja to su teismo pareikalavimu. Pažymi, jog tuo atveju, jeigu duomenų valdytojas būtų teismo įpareigotas teikti tam tikrus asmens duomenis, būtų taikomas ne 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas, o 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, t. y. duomenų valdytojas teikti asmens duomenis būtų įpareigotas pagal įstatymą. Dėl teismo išvados, jog skundžiamas sprendimas prieštaringas, nurodo, kad Duomenų apsaugos įstatymo 18 ir 21 straipsnyje numatytų duomenų subjektų teisių pažeidimas savaime nedaro asmens duomenų tvarkymo neteisėtu, jeigu yra bent vienas Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus. Mano, jog tokią poziciją pagrindžia ir ATPK nuostatos, kurios numato du savarankiškus pažeidimus, t. y. asmens duomenų tvarkymo pažeidimas ir duomenų subjekto teisių pažeidimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nenustatyta, kad Trakų rajono agentūros pateikti duomenys būtų buvę pateikti ne teismui ar panaudoti neteisėtais tikslais (b. l. 179 – 183).
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su juo sutinka teigdamas, jog Inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimas Nr.2R-2996(2.13) teisėtas (b. l. 187 – 188).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl VDAI 2008 m. spalio 6 d. sprendimo Nr.2R-2996(2.13), kuriuo Trakų rajono agentūros veiksmai perduodant pareiškėjo asmens duomenis Klubui pripažinti teisėtais, teisėtumo ir pagrįstumo.
VDAI 2008 m. spalio 6 d. sprendimu pripažino, jog: 1) Trakų rajono agentūra, teikdama asmens duomenis Klubui, pažeidė Duomenų apsaugos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 21 straipsnio 1 dalį; 2) Trakų rajono agentūra asmens duomenis teikė esant Duomenų apsaugos įstatymo į straipsnio 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam teisiniam pagrindam, nes: pirma, Klubas duomenų prašė, kad įteiktų juos teismui; antra, taip Klubas įgyvendino savo CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą teisę teikti kartu su atsiliepimu įrodymus, pagrindžiančius nesutikimą su ieškiniu; trečia, Molėtų rajono apylinkės teismas pateiktus Klubo duomenis, gautus iš Trakų rajono agentūros, prijungė, kas rodo, jog Klubo interesai buvo svarbesni nei pareiškėjo.
Duomenų apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi asmens duomenų teikimo metu, t. y. 2008 m. sausio 23 d.) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtino, jog asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Teisėto tvarkymo kriterijus numatė Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnis, kurio 1 dalies 6 punkte buvo įtvirtinta, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Taigi matyti, jog Trakų rajono agentūra, gavusi Klubo paklausimą, turėjo nustatyti teisėtą interesą bei spręsti, kieno interesai šiuo atveju svarbesni. Pažymėtina, jog Duomenų apsaugos įstatymo 6 straipsnis numatė, kad asmens duomenys teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą, kuriame turi būti nurodytas duomenų naudojimo tikslas. Iš paminėtų nuostatų matyti, jog nustatant teisėtą interesą, Trakų rajono agentūra turėjo atsižvelgti ir į tikslą, kuris Klubo paklausime nenurodytas, tik pažymėta, jog I. K. yra užginčijęs Klubo sprendimą teisme. Nesant informatyvaus prašymo bei nesant jokių teisėtą interesą (juridiškai leistinas subjekto siekis naudotis tam tikra socialine vertybe) pagrindžiančių įrodymų, Trakų rajono agentūra jokio pagrindo teikti asmens duomenis pagal Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą neturėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto antroji sąlyga (ar duomenų subjekto interesai nėra svarbesni) turėjo būti vertinama ypatingai atidžiai, nes pats Duomenų apsaugos įstatymas skirtas būtent ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę ryšium su asmens duomenų tvarkymu (1 str.), tačiau šis aspektas taip pat nebuvo vertintas. Nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas VDAI sprendimui naikinti, o Inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimo argumentai, jog Klubas, gaudamas asmens duomenis ir juos teikdamas teismui, įgyvendino savo CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą teisę teikti įrodymus, Molėtų rajono apylinkės teismas pateiktus klubo duomenis prijungė, teisėjų kolegijos nuomone, rodo tik tai, kad asmens duomenys buvo panaudoti tuo tikslu, kuriuo galimai ir buvo prašyti, bet tai nedaro Trakų rajono agentūros veiksmų perduodant minėtus duomenis trečiajam asmeniui teisėtais. Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, jog VDAI, priimdama skundžiamą sprendimą, ginčo situaciją turėjo vertinti pagal to momento, kai duomenys buvo teikiami, aplinkybes, o ne pagal tai, kas vyko po to, kai asmens duomenys jau buvo kitiems subjektams perduoti.
Apeliantas teigia, jog Duomenų apsaugos įstatymo 18 ir 21 straipsnyje numatytų duomenų subjektų teisių pažeidimas savaime nedaro asmens duomenų tvarkymo neteisėtu, jeigu yra bent vienas Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus. Mano, jog tokią poziciją pagrindžia ir ATPK nuostatos, kurios numato du savarankiškus pažeidimus, t. y. asmens duomenų tvarkymo pažeidimas ir duomenų subjekto teisių pažeidimas. Šiuo aspektu pasakytina, jog Duomenų apsaugos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad duomenų valdytojas privalo suteikti duomenų subjektui <...> papildomą informaciją (kam ir kokiais tikslais teikiami duomenų subjekto asmens duomenys, kokius savo asmens duomenis duomenų subjektas privalo pateikti ir kokios yra duomenų nepateikimo pasekmės, apie duomenų subjekto teisę susipažinti su savo asmens duomenimis ir teisę reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius, netikslius savo asmens duomenis), kiek jos reikia, kad būtų užtikrintas teisingas asmens duomenų tvarkymas nepažeidžiant duomenų subjekto teisių. Duomenų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, jog duomenų valdytojas šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais <...> privalo supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. To paties straipsnio 2 dalis numatė, jog duomenų subjektas šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti (raštu, žodžiu ar kitokia forma), kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Jei duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas ir nemokamai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus. Ginčo dėl to, jog aptartos Trakų rajono agentūros pareigos I. K. atžvilgiu nebuvo įvykdytos, nėra (šį faktą pripažįsta visos proceso šalys), todėl įvertinus jų reikšmę analizuojamo asmens duomenų tvarkymo kriterijui, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas pažeistas ir dėl privalomos jį taikant procedūros nesilaikymo. Ta aplinkybė, jog ATPK įtvirtina dvi savarankiškas administracinių teisės pažeidimų sudėtis, t. y. duomenų subjektų teisių pažeidimas ir neteisėtas asmens duomenų tvarkymas, aktuali sprendžiant administracinės atsakomybės taikymo klausimus, bet šios bylos kontekste tai netrukdo jau vien konstatavus duomenų subjektų teisių pažeidimą konstatuoti ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimą.
Apeliantas nurodo, jog sekant teismo išvada išeitų, jog bet kuris asmuo turi teisę kreiptis į duomenų valdytoją dėl asmens duomenų gavimo, o duomenų valdytojas turėtų teisę juos teikti tik esant teismo pareikalavimui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokia išvada iš teismo sprendimo argumentacijos neseka, kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Trakų rajono agentūra, gavusi Klubo paklausimą, turėjo spręsti ir dėl Duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo atsižvelgiant į ATPK 36 straipsnį. ATPK 36 straipsnis numato, jog jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Šiuo atveju ginčas kilo dėl vieno tvarkymo veiksmo – asmens duomenų teikimo trečiajam asmeniui, o ne dėl tam tikros informacijos saugojimo laiko, todėl tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija (kaip ir teismo sprendime pateikta Duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 7 punkto analizė) šiuo atveju pripažintina pertekline.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog skundžiamas VDAI sprendimas priimtas įgyvendinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, kuriuo teismas iš dalies tenkindamas I. K. skundą dėl VDAI 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo dalies, susijusios su Trakų rajono agentūros veiksmų tvarkant jo asmens duomenis pripažinimo teisėtais, panaikinimo, įpareigojo VDAI šioje dalyje asmens skundus nagrinėti iš naujo (b. l. 10 – 12). Taigi, 2008 m. spalio 6 d. Inspekcijos sprendimas Nr.2R-2996(2.13) priimtas tik dėl Trakų rajono agentūros veiksmų perduodant I. K. asmens duomenis, todėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde suformuluotas reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą dalyje dėl Trakų rajono agentūros veiksmų iš esmės reiškia viso 2008 m. spalio 6 d. sprendimo panaikinimą. Teisėjų kolegija pastebi, jog toks skundo reikalavimo netikslumas galimai liko nuo pirmojo pareiškėjo skundo teismui administracinėje byloje Nr.I-380-580/2008, kuriame reikalavimas, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamu VDAI 2008 m. gegužės 27 d. sprendimu buvo spręsti keli klausimai pagal pareiškėjo skundus, buvo reiškiamas tik minėto sprendimo dalies atžvilgiu. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas naikindamas skundžiamo VDAI sprendimo 4 pastraipą, iš esmės analizavo visame Inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. sprendime esančius ginčo klausimo motyvus. Taigi, remiantis tuo, kas nustatyta, pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis atitinkamai tikslintina nurodant, jog naikinamas visas atsakovo sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą tikslinant jo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir išdėstant ją taip: „Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimą Nr.2R-2996(2.13)“.
Nutartis neskundžiama.