Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad jis yra 7,08 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Gretimo sklypo savininkė yra atsakovė R. S. 2005 metų pavasarį atsakovai savo sklypą apsodino mišku (ąžuoliukais, berželiais, pušaitėmis), nepalikdami nuo jo sklypo ribos jokio atstumo. Šį faktą patvirtina Panevėžio rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2006-09-05 komisijos apžiūros aktas. Dėl šio apsodinimo jis gretimo 1,2 ha savo žemės sklypo dalyje negalės veisti vynuogynų, kurie sunyks nuo miško medžių šaknų ir medžių šakų vainiko metamo šešėlio, kitokio poveikio. Atsakovų veiksmai pažeidžia jo teises ir įstatymų saugomus interesus – teisę ūkininkauti, laisvai valdyti žemės sklypą, naudoti ir juo disponuoti (CK 4.37 str., LR Žemės įstatymo 21 str. 7 p. nuostatos bei nustatytos taisyklės). Atsakovai mišką įveisė neteisėto leidimo pagrindu, nes pagal LR žemės ūkio ministro ir LR Aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 patvirtintų „Dėl miško įveisimo ne miško žemėje“ miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktą, miškas gali būti veisiamas pagal savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, o kai jų nėra – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje arba pagal žemės sklypų planus su įveisiamo miško ribomis. Išduodant 2004-07-07 leidimą šių reikalavimų nesilaikyta.

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus 2005-04-05 įsakymą Nr. BRl-320 „Dėl paramos pagal KPP priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ suteikimo“ R. S., kadangi Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius turėjo įgaliojimus tokiam įsakymui išduoti, tam buvo pateikti ir įvertinti būtini dokumentai. Šio įsakymo pagrindu buvo 2005-04-08 sudaryta paramos sutartis Nr. AAP-AM/S-045D1005419239 tarp Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir R. S. (t. 1, b. l. 49–61, kurios sąlygos sukūrė atsakovams teises bei pareigas, nors sutarties bei jo priedų sąlygos galimai pažeidžia ieškovo teises, bet ieškovas pačios sutarties teisėtumo neginčija.

Sutarties rengimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-429 patvirtintų Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių 1 p. numatė, jog kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių tikslas – detalizuoti paramos pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo tvarką (t. 1, b. l. 62–73). Taip pat Taisyklių paskirtis įvardijama ir sutarties pasirašymo metu galiojusioje 2005-03-25 įsakymo Nr. 3D-178 redakcijoje (t. 1, b. l. 102–115). Iš minėtose taisyklėse nurodyto teisinio reglamentavimo teismas padarė išvadą, kad ginčijamos sutarties esmę sudaro ES ir Lietuvos paramos pagal nustatytas sąlygas teikimas paramos gavėjams, bet ne miško atkūrimo ir įveisimo reikalavimų nustatymas bei jų laikymosi kontrolė. Taisyklių 6 p. nustatė, jog miško įveisimo išmoka mokama tiems pareiškėjams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Pagal Taisyklių, įsigaliojusių nuo 2005-04-01 6 p. redakciją, išmokos gavimo sąlygos išplėstos. Pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių 3 priedo Miško želdinimo projekto rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-178, 9 p., želdiniai turi būti projektuojami nuo gretimo žemės savininko sklypo ribos ne arčiau kaip 20–25 m atstumu (t. 1, b. l. 134–137). Teismas nurodė, kad nustatytų reikalavimų nesilaikymas (dėl miško želdynų atstumo nuo gretimo žemės sklypo) galėtų būti pagrindu Nacionalinei mokėjimų agentūrai kelti klausimą, ar šias taisykles atitinka pateiktasis miško želdinimo projektas, ar pagrįstai R. S. gauna paramą ir, esant pagrindui, nutraukti jos teikimą ar reikalauti ją visą ar dalį jos sugrąžinti, bet jų nesilaikymas savaime dar nereiškia, jog miškas įveistas nesilaikant nustatytų jo įveisimui reikalavimų, todėl projektas parengtas netinkamai (dėl atstumų nesilaikymo), pažeidžiamos gretimų sklypų savininkų teisės. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai sutapatina reikalavimus miško įveisimui bei paramos gavimui.

Teismas nurodė, kad šio ginčo atveju miškas buvo įveisiamas žemės ūkio paskirties žemėje. Tai reglamentuoja Miškų įstatymo 15 straipsnis. Jo 3 d. nustato, kad miškas ne miško žemėje įveisiamas Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka valstybės, žemės bei miško valdytojų ir savininkų lėšomis. Sutarties tarp atsakovės R. S. ir Nacionalinės mokėjimo agentūros pasirašymo laiku galiojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 659 patvirtintų miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 86 p. numatė, jog privačiuose miškuose miškas atkuriamas pagal miškotvarkos projektą – įveisiamas pagal Miško želdinimo projektą. Šie nuostatai nenustato atstumo, kurio reiktų laikytis nuo gretimo sklypo įveisiant mišką. Iš to teismas padarė išvadą, kad atsakovai mišką veisė žemės ūkio paskirties žemėje, todėl tai turėjo būti atliekama pagal LR žemės ūkio ministro ir LR Aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 „Dėl miško įveismo ne miško žemėje“ patvirtintas miško įveisimo ne miško žemėje taisykles, nustatydamas, kad iš ortofoto planų matosi, jog plotas, kuriame yra įveistas miškas (duomenys neskelbtini), yra greta jau esamo miško masyvo (t. 1, b.1. 29, t. 2, 193–194, t. 1). Pagal minėtų Taisyklių, galiojusių miško įveisimo metu 2005 m. pavasarį redakcijos 2.3.3., miškai ne miško žemėje gali būti įveisiami žemės ūkio naudmenų plotuose, kurių dirvožemio našumas didesnis kaip 32 balai, jeigu miškas įveisiamas besiribojančiuose su miškais, medžių ir krūmų želdiniais žemės ūkio naudmenų plotuose. Dėl to teismas padarė išvadą, jog žemėtvarkos skyriaus vedėjui išduodant leidimą miškui įveisti Taisyklių reikalavimas (22 p.), kaip ir minėtų Taisyklių, galiojusių miško įveisimo metu 2005 m. pavasarį, redakcijos 2.3.3 p., kad miškai ne miško žemėje gali būti įveisiami žemės ūkio naudmenų plotuose, kurių dirvožemio našumas didesnis kaip 32 balai, dėl žemės našumo balo dydžio, nebuvo pažeistas.

Teismas iš Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktos medžiagos nuorašų (b. l. 15–20, t. 2) nustatė, jog miškotvarkos projektas urėdo pavaduotojo patvirtintas 2004-10-25 ir tą pačią dieną atsakovas P. S. patvirtino miško plano parengimą. Įveisto miško patikrinimo pažymoje Nr. l užfiksuota, jog Miško tvarkymo projektas patvirtintas 2004-10-25 (b. l. l7, t. 2). Miškotvarkos projekto nuorašas su atžyma, kad jis urėdo pavaduotojo patvirtintas 2004-10-25, atsakovų pateiktas ir su 2007-10-05 pareiškimu teismui bei Nacionalinei mokėjimų agentūrai (b. l. 171, 188–194, t. 1). Iš šių teismas nustatė, jog miško įveisimo projektas ruoštas 2004 m. spalio mėnesį, o ne anksčiau. Tai patvirtina ir tai, jog ją rengusi UAB „Girios aidas“ PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui už darbus išrašė 2004-10-29 (b. l. 174, t. 1).

Teismas nurodė, kad miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių 6–10 p. numatė, kad žemės savininkas, norintis ne miško žemės sklype įveisti mišką, apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui pateikia prašymą, prie jo pridėdamas žemės sklypo plano M l:10 000 su pažymėtomis ribomis, pagal kurias jis pageidauja įveisti mišką, bei pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį kopijas. Žemėtvarkos skyrius, gavęs žemės savininko prašymą leisti įveisti mišką jo žemės sklype, jei tai numatyta savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo žemėtvarkos schemoje, pažymi žemės savininko pateiktame žemės sklypo plane numatomo įveisti miško ribas bei plotą ir išduoda žemės savininkui leidimą įveisti mišką. Jeigu savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo žemėtvarkos schema neparengta, Žemėtvarkos skyrius, gavęs žemės savininko prašymą įveisti mišką ir nustatęs, kad reikia parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą miškui įveisti ne miško žemėje, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas grąžina žemės sklypo savininkui prašymą ir kitus dokumentus, nurodydamas, kad reikia parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą miškui įveisti ne miško žemėje. Šiuos projektus rengia asmenys, turintys teisės aktų nustatyta tvarka išduotą licenciją. Žemės savininkas parengtą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą miškui įveisti ne miško žemėje kartu su šių taisyklių 6 punkte nurodytais dokumentais pateikia Žemėtvarkos skyriui. Žemėtvarkos skyrius išduoda žemės savininkui leidimą įveisti mišką per 15 darbo dienų nuo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto miškui įveisti ne miško žemėje pateikimo dienos.

Šioje byloje miško įveisimo metu Panevėžio rajono miškų išdėstymo žemėtvarkos schema dar nebuvo patvirtinta, todėl R. S., norėdama gauti leidimą miško įveisimui, turėjo pateikti žemėtvarkos skyriui tiek žemės sklypo planą, tiek žemėtvarkos projektą miškui įveisti ne miško žemėje. Iš aptartų dokumentų patvirtinimo datų akivaizdu, jog planas ir projektas nebuvo parengti ir negalėjo būti su prašymu gaunant leidimą miško įveisimui pateikti, todėl žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2004 m. liepos mėn. negalėjo išduoti leidimo miškui ne miško žemėje įveisti. Tas galėjo būti atlikta tik po projekto parengimo ir pateikimo, t. y. po 2004-10-25. Dėl nurodytos priežasties leidimas išduotas nepateikus būtinų jo gavimui teisės aktuose numatytų dokumentų, todėl pripažintinas negaliojančiu. Bet teismas nuodė, kad ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo tenkinti prašymą dėl dalies medelių persodinimo į kitą vietą. CK 4.42 straipsnis, kuris reglamentuoja savininko teises į gretimame sklype augančius medžius, nenumato savininkui galimybės reikalauti augančių medžių persodinimo, o numato teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype. Nors ieškovas teigia, jog toks miško užsodinimas jam padarys žalos, kadangi 1,2 ha plote jis negalės veisti bei prižiūrėti jau pasodintų vynuogių, kurios sunyks, tai yra jam ateityje galimai bus padaryta žala. Dėl tokios žalos priteisimo reikalavimo nėra, todėl jis nėra sprendžiamas šioje byloje (tokiai žalai realiai atsiradus ieškovas galėtų reikšti atitinkamą reikalavimą miško savininkams).

Teismas nurodė, kad šalys nekelia reikalavimų dėl jų sklypų ribų tikslinimo. Tuo tarpu, Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. V-312 sudaryta komisija patikrino žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), riboženklių vietas ir linijų ilgius bei kelio nuo aplinkelio iki žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovui, padėtį ir nustatė, kad 4 m pločio kelias (įvažiavimas į ieškovo A. N. žemę) po kadastrinių (geodezinių) matavimų nepatenka į sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (jis taip pat Nr. (duomenys neskelbtini)) tuo metu priklausiusio UAB „Hansa lizingas“ ribas. Jis taip pat nepatenka ir į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį atsakovei R. S. (b. l. 160–162). Teismas nerado pagrindo abejoti šios komisijos, tikrinusios padėtį vietoje, išvadomis, gretinusios pirminius dokumentus su žemės reformos žemėtvarkos projekto bylos duomenimis, išvadomis. Komisija veikė įgaliojimų ribose, galėjo tokias išvadas teikti, jos išdėstytos oficialiuose rašytiniuose dokumentuose ir nepaneigtos kitais rašytiniais dokumentais ar įrodymais, todėl pagal įrodinėjimo taisykles laikoma, jog patikrinimo protokole konstatuotas faktas bei padarytos išvados yra visiškai įrodytos (CPK 197 str. 2 d.). Šios komisijos išvadų pagrindu Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui pavesta parengti keliu užimtos žemės priskyrimo valstybinei žemei bendro naudojimo kelių kategorijai projektą (b. l. l59, t. 2). Todėl, padarius išvadą, jog kelias nepatenka į atsakovų žemę, o tik dėl padarytų klaidų – V. Taurienės įmonei atlikus kadastrinius matavimus ir parengtame sklypo plane parodžius kelią, kaip nevą esantį atsakovų sklype (b. l. 92–96, t. 2), nelieka pagrindo tvirtinimui, jog kelias yra atsakovų žemėje, kad pažeidžia savininkų teises (negalima ginti teisės, kuri nepažeidžiama). Padarytos klaidos turėtų būti taisomos tikslinant žemėtvarkos dokumentus, o ne faktinę padėtį keičiant pagal klaidingus dokumentus. Analogiškai turėtų būti keičiamas žemėtvarkos projektas, nes jis kelio dalyje neatitiktų šalių valdomos žemės ribų.

Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo medžiaga (b. l. 41–48, t. 2) neleidžia daryti išvados, kada įrengtas privažiavimas (iki miško įveisimo ar po to), nes antstolis nesprendė ir pagal jo turimus duomenis negalėjo nuspręsti įvažiavimą esant atsakovės žemėje. Iš pateiktų duomenų galima spręsti, jog privažiavimas prie ieškovo A. N. sklypo neturi stabilios dangos, tai – labiau laikinas kelias. Tai, kad prie pasodintų medelių yra akmenų, statybinio šlako ir pan. neįrodo, jog jie ten buvo atgabenti medelius pasodinus, o ne atvirkščiai.

Teiginio, jog įvažiavimas įrengtas jau įveisto miško vietoje nepatvirtina ir Privačios miško valdos miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos patikrinimo aktas bei UAB „Girios tyla“ pranešimas (b. l. 36–38, t. 2), nes pirmasis tik konstatuoja vėžių, akmenų ir pan. buvimą dalyje sodinvietės, o antrasis nepakankamas tokiai išvadai, nes surašytas bylos proceso teisme metu 2008 m. sausio mėnesį, o ne iš karto 2007 m. rudenį šią aplinkybę užfiksavus, neaišku, koks „nutiesto kelio“ pobūdis, pranešimas neturi registracijos išdavusioje bendrovėje žymų. Be to, jis nepaneigia aplinkybės, kad ginčo įvažiavimas yra Panevėžio apskrities viršininko 2000-03-21 įsakymu Nr. 416ž patvirtinto Bernatonių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtintų suprojektuotų kelių sąraše.

Teismas nurodė, kad atsakovai tinkamai neįrodė teiginio, kad kelias įrengtas savavališkai, neturint kelio projekto, statybos leidimo. CK 4.103 str. l d. numato, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 71 d. savavališka statinio statyba – statinio (jo dalies) statyba be šio Įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios), taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu; statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą (nesudėtingo statinio atveju – turint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytą privalomąjį dokumentą), tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t. y. keičiama nustatyta statinio vieta sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtis, leistinas sklypo užstatymo tankis, leistinas statinio aukštis, nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų.

To paties įstatymo 28 str. numato, jog apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant šį Įstatymą ir kitus teisės aktus, nedelsdami surašo savavališkos statybos aktą, pareikalauja iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikia jiems aktą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos jį pateikia pagal priklausomybę apskrities viršininkui arba valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Vyriausybės įgaliotos institucijos viršininkui. Apskrities viršininko administracija arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos priima vieną iš šių sprendimų: 1) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar savavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę; kreiptis į teismą jeigu nepriimamas šios dalies 1 punkte nurodytas sprendimas. Jei statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, apskrities viršininko administracija ar Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją teikia teismui prašymą (pareiškimą) dėl įpareigojimų vykdymo. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo teismas nurodė, jog įvažiavimui, jeigu jis ir būtų savavališka statyba ne atsakovų žemėje (įrengtas be leidimo statybai), dar nėra teisinio pagrindo atstovų prašomiems veiksmams – išardyti esamą įvažiavimą – atlikti, nes savavališkos statybos faktas turi būti konstatuojamas statybos priežiūrą kontroliuojančių institucijų, po to tiekiami nurodymai statytojui, o šiam jų nevykdant, tokios statybos teisinių pasekmių klausimai galėtų būti sprendžiami teisme. Savavališkos statybos faktas tinkama forma neužfiksuotas, todėl paskesni veiksmai – įpareigojimas išardyti kelią ir tokia forma šalinti galimai savavališkos statybos pasekmes teisme dar negali būti svarstomi, kadangi nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. N. prašo iš dalies panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: prašo pripažinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2005-04-05 įsakymą Nr. BR1-320 „Dėl paramos pagal KPP priemonę „Žemės ūkio paskirties žemėspželdinimas mišku” suteikimo” R. S. negaliojančiu; įpareigoti atsakovus R. S. ir P. S. per teismo nustatytą protingą terminą pašalinti pažeidimą, tai yra įpareigoti juos persodinti ąžuoliukus, berželius, pušaites išlaikant 15 m atstumą nuo žemės sklypo ribos (norma yra 20–25 metrai).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus 2005-04-04-05 įsakymą Nr. BR1-320 „Dėl paramos pagal KPP priemonę “Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” suteikimo” R. S., nes agentūros direktorius turėjo įgaliojimus tokiam įsakymui išduoti, jam buvo pateikti ir įvertinti tam būtini dokumentai ir kad šio įsakymo pagrindu buvo 2005-04-08 sudaryta paramos sutartis Nr. AAP-AM/S-045D1005419239 tarp Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovės R. S., kurios sąlygos sukūrė atsakovams teisių bei pareigų, o kitos sutarties sąlygos galimai pažeidžia ieškovo A. N. teisę, bet jis sutarties teisėtumo neginčija, yra nepgrįsta.

Su šia teismo išvada nesutinka, nes minėtos sutarties rengimo metu galiojęs LR žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-429 patvirtintų Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės “Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” administravimo taisyklių 1 p. numatė, jog kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės “Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” administravimo taisyklių tikslas – detalizuoti paramos pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę “Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” administravimo tvarką.

Minėtų Taisyklių paskirtis įvardijama ir sutarties pasirašymo metu galiojusioje 2005-03-25 įsakymo Nr. 3D-178 redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2005-04-01. Pagal nurodytų Taisyklių, įsigaliojusių nuo 2005-04-01 redakciją, 3 priedo Miško želdinimo projekto rengimo taisyklių, patvirtintų LR žemės ūkio ministro 2005-03-25 įsakymu Nr. 3D-178, 9 punktą želdiniai turėjo būti projektuojami nuo gretimo žemės savininko sklypo ribos ne arčiau kaip 20–25 m atstumu. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, aiškiai viršijo jam suteiktą kompetenciją, numatytą Nacionalinės mokėjimo agentūros nuostatų 2.6, 8.10, 8.12, 9.1, 9.2, 9.4, 17.1, 17.2, 17.3, 17.8 punktuose. Atsakovė – Nacionalinė mokėjimo agentūra, prieš pritardama R. S. pateiktam miško veisimo projektui, (kada jis buvo autorizuotas), turėjo įpareigoti atsakovus R. S. ir P. S. jį pakoreguoti pagal 2005 m. balandžio l d. įsigaliojusius reikalavimus, nurodant jiems išlaikyti 20–25 m atstumą nuo A. N. žemės sklypo ribos, nes būsimos kompensuotinos Europos Sąjungos investicijos privalėjo atitikti LR Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-178 „Dėl žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-429 „Dėl Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių“ pakeitimo reikalavimus. (Paramos sutarties 3 str. „paramos suteikimo sąlygos“). Šio įsakymo pagrindu buvo sudaryta paramos sutartis, atsakovai neteisėtai gavo piniginę paramą, kurios pagrindu neleistinai pasodino medelius ir pažeidė ieškovo A. N. teisėtus interesus. Šį faktą konstatavo LR aplinkos ministerija 2007-11-08 raštu Nr. (12-4)-D8-9326 (2 t., b. l. 22), nurodydama, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra, prieš pritardama pateiktam projektui, turėjo įpareigoti atsakovus R. S. ir P. S. projektą pakoreguoti pagal 2005 m. balandžio l d. įsigaliojusius reikalavimus.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar buvo laikytasi nustatytos tvarkos miškui įveisti žemės ūkio paskirties žemėje, teisingai nustatė ir konstatavo aplinkybę, kad atsakovai mišką įveisė žemės ūkio paskirties žemėje, kas turėjo būti atliekama pagal LR Žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-03-29 įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 „Dėl miško įveisimo ne miško žemėje“ patvirtintas miško įveisimo ne miško žemėje taisykles ir padarė išvadą, jog žemėtvarkos skyriaus vedėjui, išduodant leidimą miškui įveisti. Taisyklių reikalavimas dėl žemės našumo balo dydžio nebuvo pažeistas. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė, remdamasis Taisyklių, galiojusių miško įveisimo metu (2005 m. pavasarį), redakcijos 2.3.3. punktu, kad „miškai ne miško žemėje gali būti įveisiami žemės ūkio naudmenų plotuose, kurių dirvožemio našumas didesnis kaip 32 balai, jeigu miškas įveisiamas besiribojančiuose su miškais, medžių ir krūmų želdiniais žemės ūkio naudmenų plotuose.“ Ši išvada neteisinga ir nepagrįsta remiantis LR Žemės ūkio ministro ir LR Aplinkos ministro 2004-03-29 įsakymo „Dėl miško įveisimo ne miško žemėje“, patvirtintų taisyklių 2.3.3. punktu, kuris numatė, kad miškai ne miško žemėje gali būti įveisiami tik apleistuose, t. y. daugiau kaip penkerius metus neįdirbtuose, nešienaujamuose, nenuganomuose, taip pat besiribojančiuose su miškais, medžių ir krūmų želdiniais, pelkėmis ir pradėjusiuose savaime apaugti medžiais ir krūmais žemės ūkio naudmenų plotuose. A. R. S. žemės sklypo našumas iki įveisiant mišką buvo 49,6 balo, nuo pat jo įsigijimo dienos jis buvo dirbamas ir nebuvo savaime apaugtas medžiais ir krūmais, jame įrengta ir 100 proc. veikianti melioracijos sistema, šis žemės sklypas nesiriboja su greta esamu mišku. A. R. S. miškas (duomenys neskelbtini) yra greta jau esamo miško masyvo. Taisyklių 2.3. ir 2.3.3. punktai yra imperatyvaus pobūdžio ir jų pažeisti atsakovai R. S. ir žemėtvarkos skyriaus vedėjas negalėjo. Tikslu atskleisti leidimo išdavimo miškui įveisti visą pažeidimo faktą, pirmos instancijos teismas turėjo konstatuoti ir kitus Taisyklių pažeidimus, tai yra 5 punkto pažeidimą, kad „savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemos ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektai miškui įveisti ne miško žemėje“ rengiami pagal žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro patvirtintas taisykles (punkto pakeitimai: Nr. 3D-495/D1-452, 2004-08-26, Žin., 2004, Nr. 142-5215, 2004-09-23).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2004-07-07 leidimą Nr. 2 įveisti mišką ne miško žemėje, nes:

Pirma, ginčijamas leidimas išduotas remiantis žemės sklypo planu ir sklype esančių melioracijos įrenginių bei jų apsaugos zonų planu. Šie dokumentai, kaip priedai, nurodyti pačiame ginčijamame leidime. Kad atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija šių dokumentų teismui nepateikė, tai nesudarė pagrindo teismui ginčijamą leidimą pripažinti negaliojančiu, kaip išduotą nepateikus būtinų jo gavimui teisės aktuose numatytų dokumentų;

Antra, ginčijamo leidimo pripažinimas negaliojančiu nesukėlė jokių teisinių pasekmių;

Trečia, CPK 5 straipsnis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Ieškovas neturėjo teisės ginčyti atsakovei R. S. išduoto leidimo įveisti mišką ne miško žemės sklype, nes ginčijamas leidimas nepažeidė jokių ieškovo teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi nepagrįstai atmetė priešieškinį, nes pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 str. ir 185 str.). CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles. Teismas vien tik 2008-06-27 žemės sklypų, esančių Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), ribų bei kelio dislokavimo vietos patikrinimo protokolo pagrindu (b. l. 160–161, t. 2) padarė išvadą, kad ginčijamas kelias nepatenka į atsakovų S. žemės sklypą.Tačiau šią teismo išvadą paneigia bylos medžiaga:

Pirma, kritikuotinas pats 2008-06-27 Žemės sklypų, esančių Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), ribų bei kelio dislokavimo vietos patikrinimo protokolas. Jame rašoma, kad 4 m pločio kelias, buvęs žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), po kadastrinių (geodezinių) matavimų jau nepatenka į šį žemės sklypą, nes žemės sklypo kraštinė 3–2 perstumta pietų kryptimi. Kelias nepatenka nei į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nei į Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Todėl komisija siūlo šį kelią priskirti bendro naudojimo keliui. Komisija be jokio pagrindo konstatavo, kad tarp atsakovų S. ir UAB „Hansą lizingas“ privačių besiribojančių žemės sklypų atsirado 4 metrų pločio niekieno žemės ruožas ir būtent ten, kur ieškovas savavališkai neteisėtai per atsakovų S. sodinukus nusitiesė ginčijamą kelią, kuriuo galima privažiuoti tik prie ieškovo žemės sklypo. Pats komisijos protokolas nepasirašytas visų komisijos narių, todėl neaišku, ar su protokolo išvada sutiko visi jos nariai. Ginčo dėl žemės sklypų ribų byloje nebuvo, todėl teismas be jokio pagrindo priešieškinį atmetė, remdamasis aukščiau minėtos komisijos išvada.

Šalies argumentai

Trečia, 1998 m. birželio 25 d. atsakovų S. įsigytame 7,09 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), jokių šio žemės sklypo servitutų kituose žemės sklypuose ir kitų žemės sklypų servitutų šiame žemės sklype nebuvo nustatyta. Prie šio žemės sklypo privažiavimas buvo ir yra numatytas tik iš (duomenys neskelbtini) kaimo 6 metro pločio keliu. Ieškovas savo žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu įsigijo tik 2001 m. lapkričio 7 d. Prie ieškovo žemės sklypo privažiavimas buvo ir yra numatytas tuo pačiu 6 metrų pločio keliu, einančiu iš (duomenys neskelbtini) kaimo, todėl teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas prie savo žemės sklypo privažiuoja tik ginčijamu keliu.

Ketvirta, atsakovų S. nuosavybės teisės į mišku užsodintą žemės sklypą, jo ribas teisiškai yra įregistruotos. Ieškovas žemės sklypų ribų neginčija. Atitinkamai numatyti ir įregistruoti privažiavimai tiek prie ieškovo, tiek prie atsakovų S. žemės sklypų. Šių duomenų ieškovas taip pat neginčija. 2007 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-3914 patvirtintas atsakovų 7,09 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), leista pakeisti šio žemės sklypo paskirtį į miškų ūkio paskirtį ir pakeistos Bernatonių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos. Šio Panevėžio apskrities viršininko įsakymo ieškovas taip pat neginčija. Aukščiau minėta komisijos išvada nėra administracinis aktas, todėl jos ir skųsti negalima. Žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktai įsigalioja tik įregistravus žemės sklypų ribas. Panevėžio apskrities viršininko 2000-03-21 įsakymu Nr. 416ž patvirtintas Bernatonių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas nėra ginčijamo kelio suprojektavimas ir patvirtinimas, ką visiškai nepagrįstai priešingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Jame netgi nepažymėtas kelias iki ieškovo žemės sklypo. Teismas išvadą, kad projekte padaryta klaida, remiantis vieno liudytojo V. Š. paaiškinimais, neturėjo teisės, nes projekto klaidos taisomos tokia pačia tvarka, kaip projektas tvirtinamas. Teismas nurodė, kad šalys viršininko įsakymo ir projekto neginčija. Nors teismui buvęs Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio skyriaus vadovas liudytojas P. teisme tvirtino, kad ginčijamą kelią buvo suprojektavęs, tačiau tai paneigia 2008-02-15 VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Panevėžio skyriaus raštas Nr. 15/01-24 (b. l. 116, 2 t.), kuriame nurodoma, kad pagal duomenis, kuriuos šiuo metu turi, Bernatonių kadastro vietovėje (duomenys neskelbtini) per sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nėra pažymėto vientiso bendro naudojimo kelio į apvažiavimą VIA Baltika. Dėl šio svarbaus rašytinio įrodymo teismas nepasisakė, nors jis paneigia liudytojo P. parodymus, kuriais rėmėsi teismas. Faktas yra tas, kad ginčijamas kelias nebuvo suprojektuotas ir patvirtintas. Taigi, neginčijamų rašytinių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad ieškovas savavališkai neteisėtai per atsakovų S. žemės sklype pasodintus sodinukus tiesiausiu keliu nuo aplinkelio VIA Baltija nusitiesė privažiavimą prie savo žemės sklypo, todėl pažeidė atsakovų teises. Pažeistas atsakovų S. teises teismas privalėjo apginti, ko, atmesdamas priešieškinį, nepadarė.

Šalies argumentai

Ieškovas tvirtina, kad ne savavališkai ir ne per atsakovų R. S. ir P. S. žemės sklypą nutiesė kapitalinį žvyrkelį, kuriuo galima patekti į jo žemės sklypą. Šiaurės vakarinėje dalyje prie atsakovų R. S. ir P. S. žemės sklypo ribos, Bernatonių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Panevėžio apskrities viršininko 2000-03-21 įsakymu Nr. 416ž, buvo suprojektuotas ir įrengtas ginčijamas bendro naudojimo kelias. Jis buvo įrengtas vadovaujantis 2001-10-10 kadastro žemėlapyje pažymėtomis „a“, „b“, „c“, „d“ sklypo ribomis. Ginčo kelias yra bendro naudojimo, juo naudojasi ir kiti kaimo žmonės. R. S. žemės sklypo planas Nr. (duomenys neskelbtini) ir planas Nr. 163 parengti neteisingai, šiuos planus rengė inžinierius V. Š. A. R. S. ir P. S. nežino savo žemės sklypo ribų, o tai konstatavo Panevėžio rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus sudaryta komisija (2007-10-26 raštas Nr. SD-667).