Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-10-27 · Administracinė byla Nr. I1-4329-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-27
Bylos Nr.
I1-4329-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02380-2020-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4329-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02388-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Pažymi, jog beveik visą laiką buvo laikomas rūsiuose.

Teigia, kad į kamerą dienos šviesa beveik nepateko. Sienos ir lubos apaugusios pelėsiais ir grybeliu. Kameroje drėgna, todėl krito dažai ir tinkas, dėl buvo jaučiamas nuolatinis šaltis ir pati drėgmė, pelydavo maistas. Nesudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus, kurie dėl drėgmės įgaudavo nemalonų kvapą. Pažymi, jog dėl to, kad buvo laikomas rūsyje, nuolat sirgdavo. Paaiškina, jog negalėjo laisvai judėti dėl kameros per mažo ploto. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kurioje nebuvo ventiliacijos, neįrengta lentynėlė ar spintelė higienos reikmenims laikyti. Nesuteikta galimybė nevaržomai nusiprausti duše, kadangi buvo vedamas kartą per savaitę iki 15 minučių. Dušų patalpose nebuvo ventiliacijos, per sienas tekėjo vanduo. Naudojantis dušu buvo stebimas prižiūrėtojų, o rūbai sudrėkdavo. Negalėjo gauti užsakytų knygų, nes bibliotekininkas knygas atnešdavo išrinkęs savo nuožiūra.

Atkreipia dėmesį, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, ėmė sunkiai valdyti emocijas, jautėsi emociškai prislėgtas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–11).

Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 25 d. Pateikia duomenis apie kameras, kuriose buvo apgyvendintas, jų numerius, plotus, patalpintų asmenų skaičių įskaičiuojant pareiškėją. Teigia, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m plotas. Paaiškina, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra. Gyvenamosios kameros turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui buvo pritaikyti, todėl jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Paaiškina, kad pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m, 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų. Gyvenamosiose patalpose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks dušų ir tualetų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymi, kad nuteistiesiems (suimtiesiems) sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Pagal galiojančius teisės aktus, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Naudojimasis tokia paslauga – yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Laikomiems asmenims sudaryta galimybė naudotis įstaigoje veikiančios bibliotekos paslaugomis. Lukiškių TI-K bendradarbiauja su Lietuvos nacionaline M. M. biblioteka, todėl įstaigoje apgyvendintiems asmenims buvo sudarytos sąlygos bei galimybė naudotis ir nacionalinės bibliotekos knygų fondu.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamojoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai ( LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2020 m. birželio 26 d., tačiau iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko ir buvo laikomas iki 2019 m. birželio 25 d. (b. l. 6–7). Atsižvelgus į tai, šis laikotarpis nagrinėjamoje byloje laikytinas ginčo laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis).

Į bylą pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 28 d.buvo uždarytas kameroje Nr. 116, kurios plotas – 7,49 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 378, plotas – 6,54 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2019 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. kamera Nr. 378 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 309, plotas – 7,72 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. kamera Nr. 309 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 358, plotas – 7,77 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. gegužės 30 d. kamera Nr. 358 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 273, plotas – 7,79 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 5 d. kamera Nr. 273 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 6 d. kamera Nr. 273 (1 asmuo kameroje); nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 17 d. kamera Nr. 273 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 18 d. kamera Nr. 273 (1 asmuo kameroje); nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d. kamera Nr. 273 (2 asmenys kameroje); nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. birželio 24 d. kamera Nr. 273 (1 asmuo kameroje); 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių. Nustatyta, kad pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 90 parų, iš kurių – 20 parų buvo laikomas kamerose vienas, 70 parų – laikomas kamerose dviese.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,86 kv. m iki 7,79 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,58 kv. m iki 7,23 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos nuostatos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai neatskirti nuo bendros gyvenamosios patalpos.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas pertvara, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio (b. l. 8). Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, jog sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K nuo likusio kameros ploto buvo atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 29–31). Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais laikotarpiais, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. laikotarpiais nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. birželio 5 d., nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 17 d., nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d., iš viso 70 parų (b. l. 6–11). Likusiu laikotarpiu, pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl daroma išvada, jog tais laikotarpiais nebuvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sanitariniais mazgais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, kaupėsi drėgmė, pelėsis, kamerose buvo šalta bei nebuvo ventiliacijos. Dušų patalpose nebuvo ventiliacijos, o per sienas tekėjo vanduo.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 Lx. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą informavo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, atkreipė dėmesį, kad apgyvendinti asmenys , kurie reguliariai vėdindavo, tvarkydavo gyvenamasias patalpas, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (b. l. 8–9).

Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) 2019 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8)PA-1783 (b. l. 23–24). NVSC darbuotoja patikrinimus atliko kmerose Nr. 123, Nr. 294, Nr. 116, Nr. 268. Nustatyta, kad kameroje Nr. 116 išmatuota temperatūra buvo – 18 ?C, Nr. 123 – 19 ?C, Nr. 268 – 22 ?C, Nr. 294 – 24 ?C, tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimą. Patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 123 – 260 Lx, Nr. 268 – 311 Lx, Nr – 294 – 208 Lx, tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimą. Nustatyti ir užfiksuoti pažeidimai pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktą kameroje Nr 116 (išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo 110 Lx), pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktą kameroje Nr. 268 (ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsio požymių), Lietuvos higienos normos 134:2015 28.2 papunkčio pažeidimas (I-ojo korpuso 9-o posto dušinėje suoliuko paviršius, II korpuso 19-o posto dušinėje sienų, pertvaros sienelės paviršiai buvo vizualiai nešvarūs). Vilniaus PN į bylą pateikė 2019 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 9-2393 dėl atliktų patikrinimų, kuriuo informuoja, jog NVSC nustatyti ir užfiksuoti trūkumai pašalinti. NVSC darbuotoja patikrino tas pačias patalpas, kuriose buvo nustatyti aukščiau aprašyti pažeidimai. Pateikė 2019 m. birželio 7 d. patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-4200 (b. l. 21–22), kuriame pažeidimų neužfiksuota. Teimas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei vienoje kameroje, kurioje buvo atlikti patikrinimai, nebuvo apgyvendintas skundžiamuoju laikotarpiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde neindividualizavo nurodytų pažeidimų dėl apšvietimo, drėgmės, pelėsio, grybelio, šalčio bei dušo patalpose sienomis tekančio vandens. Nenurodė kuriose tiksliai kamerose ar patalpose ir kada buvo matomi ar jaučiami šie pažeidimai. Nedetalizavo kokią žalą patyrė dėl šių pažeidimų, nepaaiškino kaip ta žala sutrikdė jo kasdieninį gyvenimą, jog pareiškėjas ją prilygino patirtos žalos atlyginimui materialia išraiška. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog dušo patalpose nebuvo ventiliacijos, tačiau NVSC, atlikdamas patikrinimus, nenustatė, jog dušo patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, ar, kad ji buvo netinkama. Teismas vertindamas byloje pateiktą medžiagą pažymi, kad neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais, todėl atmeta pareiškėjo argumentus šioje skundo dalyje kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad galimybė pasinaudoti dušu suteikiama tik kartą per savaitę iki 15 minučių, taip pat ir dėl to, kad kol naudodavosi dušu, sudrėgdavo jo rūbai.

Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu iki 15 minučių. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų ar duomenų apie tai, kad suteikiama galimybė praustis duše ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę turėjo įtakos jo sveikatai ar kitaip įtakojo jo gyvenimo kokybę ir dėl to atsirado žala, kurią prilygina neturtinės žalos atlygiui. Teismas atmeta šią skundo dalį kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018 m. spalio 31 d.) Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenurodytas reikalavimas, kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl sudrėkstančių drabužių, teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią LVAT formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis dušu buvo stebimas prižiūrėtojų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Byloje atsakovės atstovas neginčijo pareiškėjo skundo teiginio, kad jis buvo stebimas naudojimosi dušu metu. Pateikė dušų nuotraukas (b. l. 15–20) ir paaiškinimus, jog asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros.

Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dušinėse patalpose esantys stebėjimo langeliai būtų bent iš dalies uždengti, taip užtrikrinant asmens privatumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog įrengtos pertvaros dušuose bent iš dalies nuo duryse esančio stebėjimo langelio neatskirtos užuolaida, neužtikrino pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant šioms aplinkybėms bei į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, (b. l. 6–7) konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, iš viso 90 parų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurios buvo rūsiuose, taip pat teigė, kad dėl to nuolat sirgdavo.

Lietuvos higienos normos 134:2015 21.1 papunktyje nustatyta, kad mokymo klasė negali būti įrengiama rūsyje ar cokoliniame aukšte. nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Lietuvos higienos normos 134:2015 IV skyriuje įtvirtinti patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimai, kuriuose draudimo įrengti kameras cokoliniame aukšte ar rūsyje nėra. Lietuvos higienos normos 134:2015 21.1 3 punkte nurodyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Nuostata, draudžianti naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, buvo įtvirtinta Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241, 20 punkte, tačiau ji buvo taikoma tik naujai statomos laisvės atėmimo vietoms ir ji nebegalioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo kalinant jį Lukiškių TI-K cokoliniame aukšte ar rūsyje atmestini, nes nenustatyta neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nedetalizavo kada tiksliai ir kokiomis ligomis sirgo. Nepateikė dokumentų iš gydymo įstaigos, kuriuose diagnozuoti iš užfiksuoti susirgimai ar nurodytos gydytojų teiktos ambulatorinio gydymosi rekomendacijos, todėl teismas atmeta skundo argumentus šioje skundo dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinė žala kildinama ir iš to, kad pareiškėjui nesuteikiamos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K skalbiniai skalbiami centralizuotai. Ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo skalbiama suimtųjų ir nuteistųjų patalynė ir apatiniai drabužiai. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną (b. l. 9).

Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nustayyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Teismas pareiškėjo argumentus vertina kritiškai, kadangi Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos gauti išskalbtus ir sausus drabužius tą pačią dieną. Pažymi, kad pareiškėjas neprieštaravo atsakovės atstovo atsiliepime pateikiamiems argumentams. Į bylą nepateikė duomenų, kad būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl nesudarytų galimybių kalbti ir džiovinti drabužius, taip pat nėra jokių kitų įrodymų (duomenų) pagrindžiančių jo skundo teiginius. Šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose neįrengtos lentynos ar spintelės higienos priemonėms susidėti.

Atsakovės atstovas atisiliepime paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Atkreipė dėmesį, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų (b. l. 8).

Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Pareiškėjas detaliai ir konkrečiai nenurodė, kokiose kamerose kokių daiktų trūko. Vien teiginys, kad trūko spintelės ar lentynėlės daiktams susidėti, yra nekonkretus, nes visiškai neaišku, kurioje konkrečioje kameroje jų trūko, primintina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose. Taip pat į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl kokių nors baldų ir daiktų trūkumo kamerose, kuriose jis buvo kalinamas atlikdamas bausmę.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad nebuvo sudaryta galimybė gauti užsakytas knygas.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems nuteistiesiems ir suimtiesiems buvo sudaryta galimybė naudotis įstaigoje veikiančios bibliotekos paslaugomis. Lukiškių TI-K bendradarbiauja su Lietuvos nacionaline M. M. biblioteka, todėl įstaigoje laikomiems asmenims buvo sudarytos sąlygos bei galimybė naudotis ir nacionalinės bibliotekos knygų fondu (b. l. 6–11). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais, jog įstaigoje laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė naudotis bibliotekos paslaugomis. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, nei kada negalėjo gauti užsakytų knygų, nei dėl kokių priežasčių jas buvo atsisakyta suteikti. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl pažeisto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kuris nepakankamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos ir dušu, kuris pilnai nuo kitų asmenų, laikotarpiu nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsakovės atstovo neteisėtas veikimas truko 90 parų. Teismas sutinka su tuo, jog pareiškėjui galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti visą pareiškėjo prašomą sumą, t. y. 2 000 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 115 Eur ((70 parų x 1 Eur )+(90 parų x 0,50 euro centų)), todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 115 Eur suma.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 115 Eur (vieną šimtą penkioliką eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė