Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) priėmė 2009 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktą Nr. (24.7)-83-113 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 10 240 Lt akcizo mokesčio ir 4 890 Lt akcizo mokesčio delspinigių (MGK byla, b. l. 26-27).

Vilniaus AVMI 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (24.7)-256-309 (toliau – ir 2009 m. liepos 9 d. sprendimas) patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 10 240 Lt akcizo mokestį bei 4 890 Lt akcizo mokesčio delspinigių, skyrė 1024 Lt akcizo mokesčio baudą (b. l. 15-16).

Nesutikdamas su minėtais sprendimais, pareiškėjas skunde paaiškino, kad už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių disponavimą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 163³ straipsnio 3 dalį (2006 m. lapkričio 24 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimas byloje Nr. A2.8.-36-419/2006). Jam paskirta 5 000 Lt bauda. Priskaičiuotas akcizas priskiriamas prie baudos sankcijų. Pareiškėjo manymu, negalima dar kartą persekioti ir bausti už tuos pačius veiksmus. Dvigubas nubaudimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnį, kuris numato, kad niekas neturi būti antrą kartą persekiojamas ir baudžiamas tos pačios valstybės už nusikaltimą, už kurį jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą.

2003 m. balandžio 29 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausias Teismas pasisakė, jog „Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis „teisė nebūti persekiojamam ar baudžiamam du kartus“ nustato, kad „niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis „nusikaltimas“, kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio „offence“ sąvoką), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai „galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos pačios valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą“. Veikai, dėl kurios draudžiamas dvigubas baudimas, įvardyti Konvencija vartoja platesnį terminą negu Lietuvos įstatymai. Ji vartoja „teisės pažeidimo“ (angl. offence), dėl kurio baudžiama, terminą. Šis terminas atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo terminus (byla Nr. 2K-322/2003).

Pareiškėjas akcentavo, kad patikrinimo akto rengimo metu Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutartis administracinėje byloje nebuvo panaikinta. Atsižvelgiant į faktinę aplinkybę, kad akcizais apmokestinamos prekės nėra gražintos disponavimui, o vykdant teismo priimtą nutartį, yra konfiskuotos ir sunaikintos, skirtingai negu nurodyta ginčijamuose sprendimuose, pareiškėjas nėra akcizais apmokestinamų prekių savininkas ir juo niekad nėra buvęs.

Nuo administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo dienos cigaretės, už kurias yra apskaičiuotas akcizo mokestis, tapo ne Akcizų įstatyme įtvirtintu akcizų objektu, o ATPK 163³ straipsnio 3 dalies objektu. Dėl administracinės teisės pažeidimo objekto likimo Šalčininkų rajono apylinkės teismas yra nusprendęs, priimdamas 2006 m. lapkričio 24 d. nutartį. Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad mokestinės atsakomybės taikymas jo atžvilgiu yra laikytinas tiesioginiu non bis in idem principo pažeidimu.

Kadangi apmokestinimas akcizais siejamas su banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo (gabenimo) faktu, o toks faktas nustatytas įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-36-419/2006, atsakovas padarė išvadą, kad, pareiškėjui pradėjus laikyti banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, jam atsirado prievolė mokėti akcizus. Akcentavo, kad administracinės atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo, nes tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 23 dalį, mokestis – tai mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Ši prievolė vykdoma konkrečiame mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Akcizų įstatyme nustatytų prievolių įvykdymas negali pakeisti ATPK nustatytų sankcijų ir atvirkščiai.

Atsakovas rėmėsi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A6–238/2007, Nr. A15–39/2005, Nr. A556–1832/2008, Nr. A442–754/2009.

II.

Dėl non bis in idem principo taikymo Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad šis principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (tame tarpe ir mokestinės atsakomybės), taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas. Akcizų įstatyme nustatytų prievolių įvykdymas negali pakeisti ATPK nustatytų sankcijų ir atvirkščiai, t. y. baudos paskyrimas pagal ATPK ar Baudžiamąjį kodeksą negali eliminuoti mokesčio mokėtojo piniginės prievolės valstybei (šiuo atveju – laiku sumokėti akcizus).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo gabentos cigaretės yra apmokestinamos Akcizų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat, ar pareiškėjui apskaičiavus mokėtiną akcizą bei su juo susijusias sumas, kai jam įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra pritaikyta administracinė atsakomybė – paskirta bauda, nebuvo pažeistas draudimo antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą (non bis in idem) principas.

Dėl prievolės mokėti akcizą už pareiškėjo gabentas cigaretes

Akcizų įstatymo (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1987) 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad apdorotas tabakas (taip pat ir cigaretės) yra akcizais apmokestinama prekė. Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, 3 dalyje – kad prievolė mokėti akcizus už šias prekes atsiranda nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo, o 9 dalyje – kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda remiantis šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktu, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina akcizų suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame Įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatyminės nuostatos yra aiškios, iš jų neabejotinai seka, jog prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Mokesčių administratorius nustatęs, kad pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, pagrįstai ir teisėtai nurodė jam šią prievolę įvykdyti (tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikėsi, pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575–973/2006, 2008 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438–129/2008).

Atkreiptinas dėmesys, kad kaip teisingai pažymėjo mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas savo priimtuose sprendimuose, Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (šiuo aspektu žr. LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–689/2007, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–2007/2008). Taigi prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme (žr. LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–689/2007, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–939/2009).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A403–238/2007 (publikuota leidinyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 12) pasisakė, jog sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių. Ši taisyklė netaikoma, kai prekės pasižymi atitinkamais požymiais, dėl kurių jų civilinė apyvarta valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama. Vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomos cigaretės gali būti laikomos akcizo mokesčio objektu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad cigaretės nepriskiriamos tai prekių rūšiai, kurių apyvarta Europos Sąjungos valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog faktas, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai gabeno ir laikė nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) yra nustatytas įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu (MGK byla, b. l. 29-30), kuris 2007 m. kovo 30 d. LVAT nutartimi paliktas nepakeistas (MGK byla, b. l. 31-34). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 4 dalį, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis prieš tai paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, kad pareiškėjo neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikytos (gabentos) cigaretės yra akcizo objektas. Todėl nustačius, jog pareiškėjas laikė specialiais ženklais – banderolėmis teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti akcizą ir su juo susijusias sumas (delspinigius ir baudą).

Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog cigaretės nebuvo grąžintos jo disponavimui, o buvo konfiskuotos ir sunaikintos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį be šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų atvejų nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Šios nuostatos įgyvendinamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. VA-155 patvirtintų Apdoroto tabako sunaikinimo prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir atleidimo nuo akcizo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka.

Taisyklių 5 punkte nurodyta, kad nuo apmokestinimo akcizais gali būti atleidžiamas toks sunaikintas apdorotas tabakas, kurį po naujo Lietuvos Respublikos teisės akto, reglamentuojančio apdoroto tabako licencijavimo, gamybos, prekybos, gabenimo ar vartojimo klausimus, įsigaliojimo draudžiama laikyti, gabenti ar parduoti arba kuris dėl kitų priežasčių (pasibaigęs galiojimo terminas, bloga kokybė, pasibaigęs kokybės sertifikato galiojimas ir pan.) yra išimtas iš apyvartos. Taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kad draudimas laikyti, gabenti ar parduoti apdorotą tabaką gali būti susijęs su: įstatymuose nustatytų tabako kokybės reikalavimų pasikeitimu (pvz., pakito leidžiamas dervų, nikotino ar anglies monoksido kiekis cigaretėse ar kt.) (6.1 punktas); įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų apdoroto tabako gaminių ženklinimo reikalavimų pasikeitimu (pvz., naujo pavyzdžio banderolių atsiradimas, įpakavimo reikalavimų pasikeitimas ir pan.) (6.2 punktas).

Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad pagal nurodytas Taisyklių nuostatas nuo akcizo gali būti atleidžiamas toks apdorotas tabakas, kuris Europos Sąjungos teritorijoje yra patekęs į teisėtą apyvartą (t. y. apdorotas tabakas, kuris buvo patekęs į teisėtą apvartą, tačiau dėl tam tikrų Taisyklėse apibrėžtų priežasčių privalo būti išimtas iš apyvartos) (žr. LVAT 2008 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–129/2008, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1173/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–372/11). Neteisėtai laikomų (gabenamų) tabako gaminių sunaikinimas dėl jų konfiskavimo nepatenka į šią Taisyklėmis reglamentuotą situaciją (žr. LVAT 2008 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–129/2008, LVAT 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–2007/2008, LVAT 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje A143–205/2009). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (sprendimuose) ne kartą yra nurodęs, jog laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (žr. LVAT 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–754/2009, LVAT 2010 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–916/2010).

Atsižvelgiant į tai, jog įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu nustatyta, kad pareiškėjas cigaretes laikė (gabeno) neteisėtai, net ir jas konfiskavus bei sunaikinus, Taisyklių 5 ir 6 punkto nuostatos netaikytinos.

Dėl draudimo antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą (non bis in idem) principo taikymo

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas neturi būti antrą kartą persekiojamas ir baudžiamas tos pačios valstybės už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septinto protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir Europos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 3 principe įtvirtintas non bis in idem principas reiškia, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (angl. offence, pranc. infraction), už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą, arba išteisintas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo nubaustas 5 000 Lt bauda pagal ATPK 163² straipsnio 3 dalį, taip pat jam buvo apskaičiuotas mokėtinas akcizas, delspinigiai ir bauda.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtą situaciją, konstatuoja, kad akcizas (kaip ir kiti mokesčiai) nėra kriminalinė sankcija Konvencijos septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Pagal Lietuvos Respublikos teisę prievolė mokėti akzicus, kaip ir prievolė mokėti kitus mokesčius, yra objektyvi pareiga valstybei, atsirandanti susidarius atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytoms aplinkybėms. Taigi viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas (šiuo aspektu žr. LVAT 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556–1832/08, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–372/11). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prievolė mokėti mokesčius nėra kokios nors rūšies atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos teisę.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A403–238/2007 nurodė, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Tokios pačios pozicijos LVAT taip pat laikėsi, pavyzdžiui, 2007 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575–689/2007, 2007 m. spalio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A39–812/2007, 2008 m. lapkričio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556–1832/2008.

Konstatavus, jog pareiškėjui priskaičiavus akcizo mokestį ir kitas su juo susijusias sumas, nebuvo siekta jo nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 163² straipsnio 3 dalį ir paskirta 5000 Lt bauda, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl šio principo pažeidimo nurodyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti akcizus, su jais susijusius delspinigius ir baudą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.